Vilnius archyvuose: žiemos šventės ir pramogos

2021 12 29 Vilnius archyvuose

Šiandien vilniečiai turi begalę galimybių pramogauti žiemą: jeigu yra sniego – eiti į lauką slidinėti slidėmis, rogėmis, snieglentėmis, čiuožinėti pačiūžomis. Jei nėra sniego – sušilti kavinėje ar kine, o jei nepatinka žiema – išskristi ten, kur šilta. Pramogauti sostinės gyventojai mėgo visais laikais. O jei pažvelgtume šimtą ar du šimtus metų atgal – daugelis pramogų iki mūsų dienų nedaug ir tepasikeitė. Kaip atrodė anų laikų žiemos šventės, sniego ir ledo pramogos? Kviečiame skaityti.

Žiemos šventės

XIX a. vilniečių kasdienybę žiemą praskaidrindavo įvairios šventės. Švęstos karinės pergalės, valdovų vardinės, vestuvės, vaikų krikštynos. Iškilmingiausiai vilniečiai šventė religines šventes. Kalėdų proga aikštėje grieždavo samdyti muzikantai, buvo rodomi gyvieji paveikslai: bažnyčios tarnautojai, miestiečiai ir aktoriai, persirengę išminčiais, kariais ir angelais vaizdavo biblines scenas. Jaunos panelės mėgo dalyvauti švenčių proga rengtuose gyvųjų paveikslų pastatymuose. Tai buvo proga pasirodyti publikai, ypač jaunikaičiams, karalaičių, mūzų ir kitais patraukliais pavidalais. Su teatralizuotomis eisenomis švęsta ir Trijų karalių diena. Per Užgavėnes kaukėti persirengėliai surengdavo triukšmingus vaidinimus gatvėse, Vilniaus universiteto studentai – universitete, o aukštuomenė linksminosi rūmuose rengtuose kaukių baliuose. Laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių buvo vadinamas karnavalu. Aukštuomenės jaunimas pasilinksminimams ruošdavosi rimtai. Net daktarą J. Franką, atvykėlį iš Vienos, stebino tokių Vilniaus balių puošnumas. Daugiausia viešų renginių vyko Miulerių namuose (dab. Vokiečių g. 20). Maskaradai, redutai, kazino – kiekvienas pagal savo piniginę galėjo pasirinkti kur pasilinksminti. Spektakliai buvo statomi didikų rūmuose (Tyzenhauzų, Radvilų), vėliau – Rotušėje įkurtame teatre.

Ledo kalneliai Katedros aikštėje. Apie 1865m. LNM I 628

XIX a. sniego ir ledo pramogos

Važiuojančius į Vilnių iš vakarų ar pietvakarių pusės pasitikdavo prie pašto vieškelio stovėjusi smuklė, vadinta Žemutine karčema. Žiemą, kai prasidėdavo važinėjimosi rogutėmis sezonas, smuklė tapdavo miesto gyventojų mėgstama pramogų vieta. Nuo gretimų kalnų šlaitų šliuožta ne tik rogutėmis, bet ir statinėse ar ant kilimų.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo carinė valdžia ėmėsi Vilniuje diegti rusiškus švenčių papročius. Generalgubernatoriaus M. Muravjovo nurodymu 1864 m. po Kalėdų prie Vilniaus Katedros pastatyti ledo kalneliai, kurie pritraukė minias žmonių. Grojo karinis orkestras, dainavo choras, vaikščiojo persirengėliai, pasirodymus rengė lėlių teatras. Po keleto metų nustojus samdyti orkestrus, ledo kalneliai nebeteko savo buvusio populiarumo.

Liudwik Czarkowski savo atsiminimuose taip pat aprašė šią pramogą: „Kai pasitaikydavo žiema be atlydžių, šalta ir snieginga, Užgavėnėms aikštėje būdavo įrengiami ledo kalneliai. Medinės nuožulnios plokštumos būdavo apipilamos vandeniu, jam užšalus atsirasdavo rogučių takas. Žemyn nuo kalniuko būdavo nuskriejama dideliu greičiu, gerai, jeigu po vieną važiuodavo šio sporto mėgėjai, dar geriau būdavo nusileisti dviese su mėgėja. Pasitaikydavo, kad rogutės apsiversdavo pavažomis į viršų, tada pokštams, sąmojams ir juokeliams nebūdavo galo, žmonės linksminosi.“

Vilniaus gydytojų ir Bajorų klubo dėka, Botanikos sode veikė čiuožykla. Gydytojai tuo metu pripažino, kad dirbant sveikatai kenksmingą sėdimą darbą, čiuožimas esąs „veiksmingiausias gimnastikos pratimas“.

Šv. Mikalojaus šventė Vilniaus darželyje. 1933 m. LCVA A027-P017

Labdaringos šventės vaikams

Nuo XIX a. pabaigos Vilniuje rengtos viešos labdaringos Kalėdų eglutės vaikams. Neturtingi vaikai ir našlaičiai būdavo kviečiami prie girliandomis papuoštos eglutės, jiems dovanojamos dovanos. Keičiantis laikmečiams keitėsi ir Kalėdų Senelio pavadinimai – tarpukariu vaikus lankė Šv. Mikalojus, sovietmečiu – Senis Šaltis, atgavus nepriklausomybę – Kalėdų Senelis (arba Senelis Kalėda).

Įspūdinga sniego puošmena Katedros aikštėje

1942 metais skulptorius Josefas Edlbaueris iš Miuncheno priešais Katedrą iš sniego nulipdė įspūdingą skulptūrą su keturiais žirgais ir kariu kovos vežime. Ši skulptūra buvo įamžinta ant atvirlaiškio. Ant vieno jų, siųsto iš Vilniaus ponui P. Bugailiškiui, buvo aprašytas šios skulptūros gimimas: „Šiuos riestus žirgus nutapė iš sniego vienas vokiečių karys. Per didžiuosius speigus jis raudonom rankom, kaip gandro kojos, mirkė sniegą į vandenį ir lipdė. <…>“

Atvirukas, vaizduojantis sniego skulptūrą priešais Katedrą. 1942 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Žiemos pramogos sovietmečiu

Sovietmečiu už Kalėdų šventimą galėjo grėsti nemalonumai, todėl įprasti Kalėdų simboliai buvo priskiriami Naujiesiems metams. Prieš Naujuosius metus turguose atsirasdavo mandarinų, o parduotuvių lentynose – žirnelių ir majonezo kultiniam patiekalui – baltai mišrainei.

Prie Naujametinės eglutės. 1968 m. Foto Isakas Šeinas, LCVA 0-033552.

Darželiuose, mokyklose ar tėvelių darbovietėse prieš Naujuosius metus vykdavo „žiburėliai“. Dauguma to meto darboviečių, nesvarbu ar tai mokykla, ar fabrikas, turėjo aktų sales. Ten pastatydavo eglutę, vaikai ateidavo pasipuošę, vyko šokiai, dainos, rateliai. Ateidavo ir Senis Šaltis (dažnai su Snieguole ar net keliomis) ir dalindavo dovanas. Dažniausiai tai buvo saldainių rinkiniai gražiose kvadratinėse kartono dėžutėse.

Momentas iš CVA darbuotojų vaikų naujametinio vakaro. Tikriausiai, daugelis tokių vaikystės nuotraukų turite ar matėte pas savo tėvus. 1978 m. Foto I. Mikužienė, LCVA 0-067201

Viena populiariausių pramogų lauke buvo ledo čiuožyklos. Jos buvo išliejamos stadionuose („Žalgirio“, „Jaunimo“), Vingio parke, o ir kiekvienas gyvenamasis rajonas jautė pareigą turėti savo kieme čiuožyklą. Jose dažnai vykdavo ledo ritulio kovos, o didžiosiose čiuožyklose grojo muzika, buvo galima išsinuomoti pačiūžas. Kadangi nuoma sovietmečiu apskritai nebuvo labai populiari, tai dauguma ateidavo su savo pačiūžomis – „figurkėm“, „dudkėm“, „peiliais“ ar „kanadkėm“.

„Jaunimo“ stadiono čiuožykloje (dab. Seimo vieta). 1966 m. Foto Abramas Chaimovičius, LCVA 0-025533

Tie, kurie neturėjo ar nemėgo pačiūžų – rinkosi slides arba roges. Laimingieji, gyvenę kalnuotame rajone – Lazdynuose, Antakalnyje ar pan. galėjo pramogauti šalia namų. Tie, kuriems mažiau pasisekė – rinkdavosi Tauro kalną ar miškus aplink Vilnių. Sapieginės kalvos buvo vienos populiariausių.

Kiemo čiuožyklose veiksmo netrūko (kiemas dab. Savanorių pr.). 1964 m. Foto Liudvikas Ruikas, LCVA 0-026651.

Vilniaus „Žalgirio“ stadiono meistrė F. Stazikienė jau 21-uosius metus ruošia čiuožyklą. 1968 m. Foto I. Šeinas, LCVA 0-034289.

Taigi, visais laikmečiais – lengvesniais ar sunkesniais vilniečiai rasdavo būdų praskaidrinti šaltas žiemos dienas, pasilinksminti, pasportuoti ar „pasikultūrinti“. Kai kurios pramogos išliko, kai kurios nuėjo užmarštin, o jų vietas užėmė naujos. Svarbiausia – nenustoti džiaugtis žiemos teikiamais malonumais!

Moksleivių pramogos ant Tauro kalno. 1968 m., Foto Michailas Rebis, LCVA 0-026921.

Informaciją parengė Andrius Pavelko

2021-ieji paskelbti Archyvų metais, todėl „Neakivaizdiniame Vilniuje“ pristatyta nauja turinio rubrika „Vilnius archyvuose“, dedikuota Vilniuje veikiantiems archyvams ir įdomiausiems jų eksponatams. Kiekvieną mėnesį dalinsimės archyvuose saugomais istoriniais Vilniaus vaizdais, kurie leis iš arčiau pažvelgti į sostinės praeitį.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.

Skaidrė 17

Nepatogus kvartalas: Vilniaus būstai prieš 100 metų

Plačiau