Nostalgija alyvoms

Kai sakurų žiedais pražįsta telefonai ir socialiniai tinklai, supranti – į Vilnių tikrai atėjo pavasaris. Ankstesnėms kartoms šią žinią skelbdavo iš kiemų ir skverų sklindantis alyvų kvapas. Šiandien mieste alyvų mažiau, tačiau jų paieška gali virsti smagiu užsiėmimu.

Alyvinė miesto magija. S. Žiūros nuotr.

Už idėją parašyti apie Vilniaus alyvas, privalu padėkoti vokiečių kareiviui (-iams), prieš šimtą metų smalsiai keliavusiems po miestą ir savo įspūdžius sudėjusiems į knygą. Paul Monty „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“ – buvo pažinimo vadovas vokiečiams ir raginimas geriau pažinti savo miestą vietiniams gyventojams. Dabar ją galima skaityti tarytum gidą po miesto praeitį, tačiau ir po 100 metų knyga puikiai atlieka savo paskirtį – žadina smalsumą ir ragina leistis į kelią.

Aiškiausiai šį kvietimą pajutau skyriuje „Alyvos“. „Ponia ir grindiniu vaikštinėjanti maža mergaitė, vaikai ir senutės – visi nešini alyvomis, net išklerusi karietaitė, šiaip jau kukliai atsižadėjusi puoštis, ir ta pasidabina gabalėliu pavasario, kad turėtų dalį didžiajame viso aplinkinio pasaulio žydėjime“, – nosį kutenantį pavasarinio miesto vaizdą piešia P. Monthy.

Maža to, autorius detaliai nurodė vietą, kur prieš šimtą metų buvo galima iki soties grožėtis alyvomis. Tereikėjo išeiti iš miesto ir leistis į Kaminų priemiestį, kur Horodlės  gatvėje (dabar – Darbininkų gatvė Naujininkuose) vokietis Ernstas Woehleris turi sodininkystės ūkį, kuriame auga per 100 (!) alyvų rūšių. „Siaurais takeliais braunamės per krūmus, nuo kurių svyra tūkstančiai švytinčių žiedų. Štai gilus indiškas raudonis, ypač sodrus žydro dangaus fone, greta pieno baltumo žiedais nusėtas kitas krūmas. Kitoje takelio pusėje sunkiomis kekėmis svyra švelnus mėlis, jam iš šalies švelnus violetas ir taip be galo (…)“, – rašo P. Monty ir galutinai įtikina leistis to grožio ženklų ieškoti.

Gabalėlis pavasario pasaulio žydėjime. S. Žiūros nuotr.

Atrakcija „Alyvos Naujininkuose“

Į Naujininkus leidžiamės trise: istorija besidominti VU Botanikos sodo darbuotoja dr. Silva Žilinskaitė ir jos kolega, alyvų specialistas Marius Rimkevičius. Paširdžius kutena galimo atradimo jauduliukas, nors logika kužda, kad ši ekspedicija kvepia ne alyvomis, o avantiūra. Rasti buvusio alyvų ūkio ženklų po gero šimtmečio, kai miestą nuniokojo II pasaulinis karas, o Naujininkai išgyveno pokarinę rajono plėtrą ir šiuolaikinę modernizaciją, mažų mažiausiai naivu. Viltį palaiko profesionalių bendrakeleivių kalbos, kad alyvos – ilgaamžis krūmas, galintis išgyventi ir 100 metų. S. Žilinskaitė prisimena, kad Ukrainos mieste Charkive yra mačiusi maždaug 200 metų senumo augalą.

Pirmiausia nusprendžiame patikrinti oro uosto link einančią Darbininkų gatvės atkarpą, nes P. Monty aiškiai rašo, kad sodininkystės ūkio reikia ieškoti netoli gatvės galo, dešinėje pusėjw.  Daugiabučiai, bendrabučiai, vienas kitas privatus 6 dešimtmečio namas, vaikų darželis. Kur ne kur pasirodo vienišas alyvos krūmas, deja, nė iš tolo nepanašus į šimtametį.

Darbininkų gatvė baigiasi šlaitu, su krūmokšniais apaugusia pieva apačioje. Nusiropščiame žemyn  – jokios alyvų užuominos. Akivaizdžiai nusižengdami knygos nuorodoms, grįžtame ir apvaikščiojame gatvės pradžią – rezultatas tas pats.

Po savaitės į Naujininkus grįžtu dar kartą – patikrinti šalia Darbininkų esančios Šaltkalvių gatvės kiemų ir prieigų. Akivaizdu: kaip ir kituose senesniuose mieto rajonuose, alyvos Naujininkuose jokia retenybė – vienas kitas krūmas žaliuoja kone prie kiekvieno daugiabučio. Tačiau vėlgi – jokių čia buvusio didelio sodo ženklų.

Nusileidžiu iki Tūkstantmečio g., kad žaliuojantį šlaitą galėčiau apžiūrėti iš apačios. Dėmesį patraukia degalinės „Circle K“, boluojanti salelė. Bekele užsiropštus į krūmokšniais apaugusį kalną, laukia atlygis – baltais žiedais apsipylusių alyvų guotas. Žavingos, bet vargu, ar turi ką nors bendro su tomis, kurių ieškau.

Grįžusi į kiemus užkalbinu vieną kitą vyresnio amžiaus vietinį. Visi gūžčioja pečiais: alyvų yra, bet kad čia būta sodininkystės ūkio…

Apie alyvas prisipažįsta nieko negirdėjęs ir Naujininkuose ekskursijas vedantis iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėjas, gidas Albertas Kazlauskas. Jis svarsto, kad net jei alyvų sodo rajone ir būta, šis augalas nėra taip vertinamas, kad jį būtų stengtasi išsaugoti.

Aiškiai pažymėto sodininkystės ūkio nepavyko aptikti nei I Pasaulinio karo metais vokiečių braižytuose, nei vėlesniuose lenkiškuose žemėlapiuose.

Nors neradome jokio stipresnio kabliuko, istoriniais Vilniaus sodais besidominti dr. S. Žilinskaitė nežada taip lengvai pasiduoti ir „Atrakciją „Alyvos Naujininkuose“ planuoja tęsti.  Sulaukusi iš tolo alyvas išduodančio žydėjimo, ji žada patikrinti Pietinio aplinkkelio prieigas, kur prieš keletą metų kolegą nustebino pamatyta alyvų giraitė. Nors ir jas surasti vilčių nebėra daug, mat pastaraisiais metais ši teritorija smarkiai keičiasi.

Syringa vulgaris ,,Mme Lemoine”. VU Botanikos sodo nuotr.

Žydinčios alyvos tapdavo traukos objektu

Dabartiniuose Naujininkuose P. Monty alyvomis gėrėjosi XX a. pr., o šimtmečiu anksčiau pasigrožėti alyvomis vilniečiai traukdavo į pramogų gausa garsėjusius Tivoli sodus. Iki Neries leidęsi sodai supo kitapus šv. Petro ir Povilo bažnyčios esantį Antakalnio dvarą. „Tivoli“ vardu pavadinti pagal čia augusią alyvų veislę. Tą patį pavadinimą turėjo ir šalia kelio buvusi smuklė. Pasakojama, kad pasivaikščiodamas iki „Tivoli“ esą mėgdavo ateiti ir poetas Adomas Mickevičius.

Pusę amžiaus Vilniuje gyvenanti S. Žilinskaitė sako, kad prieš keletą dešimtmečių alyvų miesto želdynuose  buvo gerokai daugiau. Žydinčių alyvų vaizdą ji pirmiausia sieja su dabartine Lukiškių aikšte. Čia vešėjęįvairiaspalviai alyvų krūmai tapdavo miestiečių traukos objektu. Po aikštės rekonstrukcijos, keletas senųjų alyvų krūmų liko tik aikštės kampe, ties vadinamąja Montvilos kolonija.

Tačiau labai gali būti, kad senosios Lukiškių aikštės alyvų giminaitės tebegyvena. Vyresnės VU Botanikos sodo Vingio skyriaus darbuotojos prisimena pasakojimus, kad šeštajame dešimtmetyje, apželdinus aikštę, likę alyvų krūmai buvo atvežti į Botanikos sodą. Čia jie susodinti į nedidelę alėją. Rašytinių duomenų apie šias alyvas nėra, tačiau vizualiai įvertinę seniausias Vingio skyriaus alėjos alyvas, botanikai joms duoda apie 60 metų. Taigi istorija apie Lukiškių aikštėje augusių alyvų bendraamžes gali būti tiesa.

Alyvų žiedais anksčiau miestiečius viliodavo ir Vokiečių gatvės pėsčiųjų alėja. Vienas kitas krūmas šiemet čia dar žydės, tačiau gatvė ruošiama rekonstrukcijai ir kai kurie alyvų krūmai  perkelti į Vingio parką.

Pavieniais alyvų krūmais galima pasigrožėti ir garbingą istoriją turinčiame Vilniaus Bernardinų sode, tačiau ieškant išskirtinių alyvų krūmų, pasivaikštinėkite po senesnius rajonus bei palandžiokite po Senamiesčio kiemelius.

Syringa vulgaris ,,Sensation”. VU Botanikos sodo nuotr.

Alyvinei Vilniaus istorijai – daugiau nei 200 m.

Pažvelgus į plaušuotą senesnio augalo kamieną, nesunku pamatyti alyvų panašumą į alyvmedžius – abu šie augalai priklauso tai pačiai alyvmedinių šeimai. Tiesa, artima giminystė ir pavadinimo panašumas kelia tam tikrų vertimo nesusipratimų. Tarkime, su Kristaus kančia siejamą vietą Jeruzalėje lietuviškai vadiname Alyvų kalnu, nors senais alyvmedžiais apaugusioje kalvoje alyvų krūmai niekada neaugo. Beje, alyvų nerasime ir prie vilnietiškojo Alyvų kalno, Vilniaus Verkių Kalvarijose.

Domintis Vilniaus alyvų istorija, botanikas M. Rimkevičius trumpai primena šių augalų kelią į Europą. Natūralios alyvų augimviečių daugiausia randama rytinėje Azijoje. Paprastosios bei plačialapės stambialapės alyvos savaime auga Balkanų-Karpatų regione.

„Dabartinėse Irano, Turkijos teritorijoje veislinės sukultūrintos alyvos auginamos labai seniai, tačiau Europa iki XVI a. apie šias alyvas nieko nežinojo. Tuometinė šv. Romos imperija kariavo su osmanais. Imperatorius Ferdinandas I nusiuntė savo pasiuntinį Ogier Ghiselin de Busbecq‘ą į Osmanų imperiją pasirašyti taikos sutarties. Čia jis svečiavosi keletą metų ir sėkmingai atliko pavestą misiją. Šalia savo diplomatinių sugebėjimų jis buvo dar šioks toks botanikas. Kažkur dabartinio Stambulo soduose pamatęs alyvas, paprašė sodinukų, kuriuos 1563 m. atvežė į Vieną. Iš čia alyvos kaip maras, gerąja prasme, paplito po visą Europą.

Alyvos ypač patiko prancūzų sodininkams mėgėjams ir profesionalams; jie su užsidegimu kryžmino įvairias alyvų formas, išvesdavo naujas, vis įdomesnes veisles“, – apie alyvų įsitvirtinimą  Europoje pasakoja M. Rimkevičius.

XVII a. europiečių susižavėjimą sukėlęs augalas pasirodė ir Lietuvos dvaruose, bet plačiau paplito tik XVIII a.

Remiantis rašytiniais šaltiniais, Vilniaus universiteto botanikos sode, dabartinio Bernardinų sodo šiaurinėje dalyje, paprastosios alyvos (Syringa vulgaris L.) ir persinės alyvos (Syringa persica L.) pradėtos auginti XVIII a. pabaigoje, o kininės alyvos (Syringa x chinesis Willd) –  nuo 1824 m.

Terapija akims VU Botanikos sode. VU Botanikos sodo nuotr.

Už kiekvieno pavadinimo – žmonių istorija

VU Botanikos sode Kairėnuose alyvų kolekcija pradėta kaupti 1982 m. Gausėjant kolekcijai 2002-iais augalus pradėta perkelti į naują vietą – 1 ha plotą, dabar vadinamą Alyvų kalnu (taip, tai antra šiuo vardu pavadinta vieta Vilniuje). Šiuo metu Kairėnų sodo kolekcijoje – apie 180 alyvų rūšių, porūšių ir veislių. Ant Alyvų kalno auga beveik 500 alyvų krūmų, kolekcija laikas nuo laiko vis papildoma naujais selekcininkų kūriniais. Deja, sodas negali pasigirti nė vienu lietuvišku alyvų veislės vardu, nes Lietuvos selekcininkų išvestų veislių kol kas nėra.

Botanikos sodo darbuotojai, kaip ir lankytojai, turi savo Alyvų kalno favoritą. Tarp S. Žilinskaitės mylimiausių – žemaūgės tankiašakės alyvos „Palibin“, žavinčios savo kompaktiškumu.

Vaikštinėjant tarp alyvų eilių, M. Rimkevičius kviečia stabtelėti prie neįprasto margalapės alyvos krūmo. Tai – paprastosios alyvos veislė „Aucubaefolia“. „Krūmas ir nežydintis labai puošnus, o jo pilnaviduriai žiedai taip pat labai gražūs“, – sako botanikas.

Už alyvų veislės pavadinimo dažnai slypi žmogaus istorija. Štai, paprastosios baltažiedės alyvos ‘Mme Lemoine‘, pavadintos prancūzų selekcijos grando Viktoro Lemoine‘o dešiniąja ranka buvusios žmonos garbei.

Garsus latvių selekcininkas Pėteris Upitis baltais žiedeliais pražystančiai alyvai suteikė savo gyvenimo meilės Kristinos Baltpurvinos vardą. Kaimynystėje gyvenusi Kristina buvo taip kritusi vyrui į širdį, kad net ir atstumtas, ją mylėjo iki mirties. Mylimosios  garbei jis pavadino ir vieną iš savo kūrinių. Kristinai mirus, žilagalvis P. Upitis atsisveikindamas ant karsto padėjo baltą alyvų šakelę…

Ant Alyvų kalno rasime ir rečiau matomų rūšių. Pavyzdžiui, odiškais lapais bei tankiais plunksnuotais žiedynais iš kitų išsiskiriančias vengrines stambialapes alyvas (Syringa josikaea). Savo vietos kalne kol kas nerado japoninės arba amūrinės alyvos (Syringa reticulata). Iki keliolikos metrų aukščio užaugantys medžiai stebina kreminiais plačiais, debesėlius primenančiais žiedynais, išsiskleidžiančiais birželio mėnesį. Norintiems išvysti jų grožį, M. Rimkevičius pataria nepatingėti nueiti iki vakarinėje sodo dalyje esančio Įžymių žmonių kalnelio.

Gegužę-birželį Alyvų kolekcijos kuratorius į sodą kviečia atvažiuoti keletą kartų – tik taip galima pamatyti skirtingu laiku pražystančių krūmų grožį.

Syringa (Villosae goup) „Miss Canada”. VU Botanikos sodo nuotr.

Rekomenduojamos alyvinės stotelės Vilniuje:

• VU Botanikos sodas (54.7314482,25.4043324)

Gegužės 20 d. VU Botanikos sodas Kairėnuose kviečia į pirmą kartą organizuojamą alyvų žydėjimo šventę „Piknikas alyvose: džiazas, poezija ir dainos VU Botanikos sode“.

• Trakų Vokės dvaro parkas (54.6308903,25.1101408)

Apie tris dešimtis įvairiaspalvių alyvų krūmų Trakų Vokės dvaro parke spiečiasi aplink vadinamuosius Tiškevičių suoliukus. Originalius baltus suoliukus rasite dešinėje, įėję pro Raudonuosius vartus, iš pietinės parko pusės. Alyvos pasodintos atnaujinant parką, prieš keletą metų.

• Reformatų skveras (54.6812752,25.2761931)

Prieš pora metų rekonstruotame skvere Šv. Kristoforo Rotary klubo iniciatyva pasodintos baltažiedės alyvos.

• „Gabi“ restorano kiemas, Šv. Mykolo g. 6 (6830115,25.2904881)

Gražiausias Senamiestyje matytas egzempliorius, kurį pavyko rasti Botanikos sodo Vingio skyriaus vadovei Reginai Juodkaitei rekomendavus, – įspūdingo aukščio ir apimties alyva „Gabi“ restorano kieme.

• Žirmūnų parkas (54.7258866,25.3049087)

Žirmūnų parko šiaurinėje dalyje, šalia Emilijos Pliaterytės progimnazijos (Žirmūnų g. 119) esanti teritorija netelpa į išpuoselėto miesto parko standartus. Krūmokšniais apaugęs parkas dabar tvarkomas aplinką tausojančiu būdu ir pamažu atveriamas vilniečiams. Tvarkant teritoriją, VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas aptiko ir keletą alyvų guotų. Didžiausią jų pamatysite, jei nepriėję mokyklos vartų, pro aptvertą sporto aikštelę, lauko keliuku pasileisite upės link.

• Kavinė „Trys pušelės“, Antakalnio g. 12 (54.6961786,25.3065818)

Buvusios „Tivoli“ smuklės vietoje dabar veikia kavinė „Trys pušelės“. Nuo Antakalnio gatvės kavinę dengia aukšta alyvų gyvatvorė. Pavieniai alyvų krūmai išsibarstę ir aplink  buvusio Antakalnio dvaro sodybos (Antakalnio g. 8a) pastatus. Juos rasite atokiau nuo Antakalnio gatvės, tarp kavinės „Trys pušelės“ ir Rašytojų namu vadinamo daugiabučio.

Straipsnį parengė Rasa Pangonytė-Račiukaitė