Nepatogus kvartalas: Vilniaus būstai prieš 100 metų

2022 11 22 Vilnius archyvuose

Turbūt dažnas Vilniaus archyvų naršytojas yra susidūręs su sąvoka „eksdivizinis namas“. Patį terminą galima paaiškinti paprastai. Eksdivizinis – tai toks namas, kurio dalys priklausė skirtingiems savininkams. Atrodo, kas gi čia ypatingo? Juk ir šiandien apstu namų, priklausančių skirtingiems žmonėms. Visgi XIX amžiuje Vilniuje sąvoka „eksdivizinis namas“ tapo skurdaus būsto sinonimu. 

Eksdivizinių namų kiemas. 1916 metai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus fondų nuotr.

Šiuo metu Vilniaus muziejuje veikia paroda „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“, kurioje pasakojama apie turtingesnių vilniečių būstą prieš šimtą metų, įvairių patogumų atsiradimą mieste ir interjero mados transformacijas. Tiesa, parodoje pristatomu laikotarpiu patogumai vilniečių būstuose buvo labai skirtingi. Vieni miesto gyventojai turėjo galimybių naudotis elektra, kanalizacija, vandentiekiu, kiti naudojosi tik dalimi šių patogumų, o dalis miestiečių šių pokyčių visai nepajuto: ir toliau kūrendavo krosnis, pasišviesdavo žibalinėmis lempomis, vandenį semdavosi iš šulinio kieme arba iš upės, naudodavosi lauko tualetu. Patogumų ypač stigo eksdiviziniuose namuose.

Eksdivizinis būstas – įkeistų namų dalybų pasekmė

Skurdžiausių XIX amžiaus Vilniaus būstų ištakų galima ieškoti dar XVIII amžiaus viduryje, kai buvo įvesta nauja, eksdivizine vadinta paskolų išdavimo tvarka. Per eksdiviziją kreditoriai perimdavo paskolos sumos negalinčio grąžinti skolininko turtą ir jį pasidalydavo pagal suteiktų paskolų dydį. Anksčiau šitaip dalyti būdavo galima tik dvarų turtą – miestuose esančius pastatus taip dalyti būdavo draudžiama. Vis dėlto XVIII amžiuje eksdiviziją pradėta taikyti ir Vilniuje. Manoma, kad ši tvarka pirmiausia buvo pritaikyta Vilniaus žydams, kad būtų išspręsta įkeistų namų problema kvartale, tarp dabartinių Didžiosios, Dominikonų, Vokiečių bei Stiklių gatvių. Čia 1633 metais Europos miestų pavyzdžiu buvo numatyta įsteigti getą, nes kvartale nuo seniau gyveno žydai.

Kuriant getą, žydai buvo įpareigoti išsipirkti visus kvartalo namus per 15 metų. Namai buvo brangūs, tad net ir turtingiems žydų bendruomenės nariams nepavykdavo tų namų įsigyti iš buvusių savininkų, kurie savo ruožtu buvo įpareigoti išsikelti iš šio kvartalo. Kad parduotų namus, savininkai juos įkeisdavo keliems kreditoriams. Tikėtina, kad tokių namų skaičiui kvartale vis gausėjant buvo leista juos padalyti tarp kreditorių.

Ilgainiui minties kurti žydų getą iš viso buvo atsisakyta. Tačiau pačiame miesto centre susikūrusiame žydų kvartale atsirado namų, turėjusių po kelis ar net keliolika savininkų. XIX amžiuje tokie namai imti vadinti eksdiviziniais. Tiesa, eksdivizinių namų pasitaikydavo ir kituose miestuose, bet tik Vilniuje susiformavo ištisas jų kvartalas.

Skurdo, vargo ir nepritekliaus sinonimas

XIX amžiuje eksdiviziniai namai tapo neatsiejama Vilniaus dalimi ir mieste egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo. XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje iš viso buvo 23 tokie namai: Polocko ir Žemaitijos gatvėse po vieną ir net 21 namas žydų kvartale. Nors kvartale skurdo nestigo visais laikais, būtent XIX amžiuje kvartalas ir jame buvę eksdiviziniai namai tapo skurdo, vargo ir nepritekliaus sinonimu.

Štai kaip situaciją aprašė tuometė spauda: „Eksdiviziniai namai su jų nuskurusiais gyventojais atrodo slegiamai. Namai mūriniai, bet aptriušę, jų išorinės medinės „galerijos“ yra abejotinos būklės, langai dažnai išdaužytais stiklais, vidiniai mediniai laiptai siauri, neretai supuvę. […] Laiptų šonuose siauros angos vietoj durų veda į purvinus, drėgnus apartamentus žemomis lubomis ir tvankiu oru; kiemai, kad ir grįsti, bet purvini, ir juose pilna purvo ir paplavų. Namų sienomis leidžiasi dvokiančios juostos, bet didesnį siaubą kelia požeminiai urvai rūsiuose…“

Kvartalo gyventojai – nedidelių eksdivizinių butukų savininkai, smulkūs prekybininkai, amatininkai, įsigiję plotelį eksdiviziniame name, arba jų nuomininkai – žydų varguomenė. Tai buvo tankiausiai apgyvendintas Vilniaus kvartalas. Čia XIX amžiaus pab.–XX amžiaus pr. gyveno arti 3,5 tūkst. žmonių. 

Tarpukariu jau gyventa erdviau, bet amžininkų atmintyje senieji kvartalo namai išliko apleisti, kiemai – purvini ir be jokios žalumos. Gyventojų socialinė padėtis bėgant laikui taip pat mažai keitėsi. Štai kaip, priešindamiesi Sovietų valdžios inicijuotai namų nacionalizacijai, 1940 metais rašė Žydų g. 2 / Vokiečių g. 14 namo gyventojai: „To instituto [eksdivizinio – aut. past.] kilmės mes nežinome, – tik patyrimas rodo, kad tos rūšies namai yra daugiausia žydų apgyventame rajone, pvz., Žydų g., dalis Vokiečių g-vės, ir kad tokie namai priklauso asmenims, kurie pagal savo socialinę ir turtinę būklę neįeina į žmonių kategoriją, apibūdinamą sąvoka buržujus.“

249 posesijos namas buvo tankiausiai apgyvendintas eksdivizinis namas. Autorius nežinomas. Piešinys. 1942 metai. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.

Buvo ir griūvančių namų

Paprastai viršutinius namų aukštus ir palėpes nuomodavosi nedidelių pajamų gyventojai, o langais į kiemus atsuktus rūsius – miesto varguomenė. Pirmus namų aukštus ir langais į gatvę atsuktus rūsius nuomodavosi verslininkai. Daugybė XIX amžiaus pabaigos skundų liudija, kad eksdivizinių namų fizinė ir techninė būklė kasmet prastėjo. Komerciniais sumetimais, norint padidinti parduotuvių patalpų plotą, buvo ploninamos pagrindinės sienos, gilinami rūsiai, daromi nauji įėjimai į namus. Kaimynai sunkiai susitardavo tarpusavyje dėl remonto darbų, o tarp kelių dešimčių savininkų valdžiai būdavo sunku nustatyti pažeidėjus. Kadaise brangiausi miesto namai neatpažįstamai apšiuro.

Apie prastą šių pastatų būklę liudija Žydų gatvėje stovėjusio namo tragedija. 1910 metų birželio 2 dieną pastatas tiesiog ėmė ir sugriuvo. Po namo griūties suburta komisija, skirta eksdivizinių namų būklei įvertinti, nustatė, kad daugelio jų supuvusios pertvaros ir gegnės, skliautai apgriuvę, nuo sienų byra plytos, sienos ir lubos įlinkusios, o tinkas apibyrėjęs. 1910 metų gruodį komisija pateikė išvadas, kad visiems eksdiviziniams namams reikalingas kapitalinis remontas, kad privaloma nedelsiant pradėti žiemai tinkančius remonto darbus, o kitus atlikti statybų sezono metu.

Vis dėlto namų savininkai rasdavo įvairių priežasčių išvengti namų renovacijos ir iki Pirmojo pasaulinio karo pastatai taip ir liko neremontuoti. Tai žinome iš 1915 metų gyventojų prašymo, kuriuo buvo dar kartą atidėtas Techninės komisijos nurodymas atlikti būtinus remonto darbus ir, reikalui esant, dėl ypač šaltos žiemos iškeldinti gyventojus iš pavojingų patalpų. Tų pačių metų vasarą Lietuvą okupavo kaizerio kariuomenė.

XIX amžiuje vos keli kvartale esantys namai turėjo vandentiekį ir kanalizaciją, nors tam buvo ypač palankios sąlygos: kvartalą kirto požeminis nuotekų kanalas, buvo įrengtas bendrojo naudojimo vandens kranas, į kurį įvestas vanduo iš Vingrių šaltinių. Deja, daugelis neturtingų kvartalo gyventojų įsirengti patogumus paprasčiausiai neturėjo lėšų. Masiškai jungti namus prie vandentiekio ir kanalizacijos pradėta 1936 metais. Centrinio šildymo namai taip ir nesulaukė – po Antrojo pasaulinio karo jų tiesiog nebeliko.

Straipsnis parengtas įgyvendinant mokslo projektą „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas 1870–1940 metais“ (Nr. P-MOD-21-3), vykdomą pagal Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo programos remiamą veiklos kryptį „Modernybė Lietuvoje“.

Straipsnį parengė Aelita Ambrulevičiūtė, Vilniaus muziejus.

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 15-ojo, rudens numerio.

Skaidrė 17

Vilniaus aludariai: nuo viduramžių iki Antrojo pasaulinio karo

Plačiau