Dovanų – į italų Fiorentinių krautuvę

Turbūt esate patyrę tą dilgtelėjimą, kai paaiškėja, jog pamėgta vieta ėmė ir persikėlė į kitą rajoną, o gal visai išnyko iš miesto žemėlapio. Rodos, kartu su ja dingsta ir jūsų gyvenimo dalelė, tarsi koks slaptas vidinis kambarys, kuriame saugojote ten praleistas malonumo akimirkas. Šis pasakojimas – apie vieną ilgaamžę Vilniaus krautuvę ir ypatingus jos šeimininkus, vienoje senamiesčio gatvėje prekiavusius kone 100 metų.

Nuo XVIII–XIX a. sandūros Vilniaus pirklių gildijoje stabiliai laikė pozicijas keliasdešimt pirklių šeimų. Tačiau šeimų, kurios išsilaikytų versle per tris kartas, buvo nedaug. Viena iš jų – italai Fiorentiniai: šeimos verslo Vilniuje pradininkas Pranciškus, jo sūnus Antanas ir Antano sūnūs Stanislovas ir Vladislovas. Fiorentiniai taip pat buvo viena iš nedaugelio Vilniaus pirklių šeimų, pasitvirtinusių bajorystę, ir bene vieninteliai ištikimi savo verslui: tuo pačiu asortimentu prekiavo daugiau nei 100 metų ir daugiau nei 70 metų jų krautuvė buvo įsikūrusi toje pačioje vietoje – kampiniame Pilies ir Švarco gatvių name.

1794 m. į Vilnių atvykęs su žmona iš Lenkijos, o kitais metais įsirašęs į pirklių gildiją, Pranciškus Fiorentinis ėmėsi prekybos graviūromis, estampais, lūpų dažais ir parfumerija. Prekyba vykdyta „Kardinalijoje“, kardinolo Jurgio Radvilos 1586 m. paveldėtame name. Namas nėra išlikęs, 1979 m. jo vietoje iškilo modernus gyvenamasis namas Pilies g. 23.

Namas ir įėjimas į Fiorentinių krautuvę. Bachmatowicz, Kazimierz. Iš albumo „Przypomnienie Wilna” (_Vilniaus prisiminimas_). Litografija, 34,2 x 26,3 cm, 1837 m. Biblioteka Narodowa sygn. G.11292

1813 m. mirus Pranciškui, dar visą dešimtmetį verslu rūpinosi žmona Teklė su sūnumi Antanu – prekiavo galanterija, kvepalais ir graviūromis. 1819 m. Antanas pasitvirtino bajorystę. Jis vadovavo šeimos verslui 1825–1854 m.

„Kardinalijoje“ Antanas prekiavo iki 1832 m., o 1825 m. įsirengė dar vieną parduotuvę visai netoliese, jau minėtame kampiniame Pilies g. ir Švarco skg. name. Komerciniais reikalais dažnai vykdavo į Prūsiją, Saksoniją, Austriją ir Prancūziją. Jam talkino sūnus Stanislovas.

Antanas dar labiau išplėtė krautuvės asortimentą, pradėjęs prekiauti šilku, vilna, galanterija ir kitomis smulkmenomis. Fiorentinių galanterijos prekių krautuvė, vadinta savininko vardu „A. Fiorentini“, garsėjo visame mieste, ją buvo ypač pamėgęs elitas. Žinutę apie tai knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ paliko rašytoja, dailininkė, aristokratų šeimos palikuonė Gabrielė Puzinienė: „Paryžietiškų pirštinių, kvepalų, bižuterijos, bronzos dirbinių, krištolo ir įvairių smulkmenų dovanoti draugams vardinių išvakarėse buvo skubama pas Fiorentinį, tuo metu [1830 m.] pas jį vienintelis įėjimas buvo iš kampo, o iš gatvės jau kvepėjo daili krautuvė, kurioje visada buvo galima sutikti ką nors iš elegantiško pasaulio.“

1855 m. mirus Antanui, verslą tęsė jo sūnus Stanislovas. Pirklių įmonių registracijos knygose nėra minima, kad Stanislovas būtų prekiavęs paveikslais. Tačiau, dailėtyrininko Vidmanto Jankausko duomenimis, Stanislovo parduotuvė tapo svarbiausia prekybos paveikslais vieta, galima sakyti, ir parodų sale. Joje buvo eksponuojami vietos dailininkų ar iš užsienio atvežti darbai. Stanislovas dovanojo paveikslų Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Jam mirus, verslą perėmė kitas Antano sūnus Vladislovas. Šis į pirklių gildijos sąrašus buvo įrašytas kaip Trakų apskrities dvarininkas. Tuo metu jam priklausė Ausieniškių (rus. им. Овсянки) dvaras su aštuoniais kaimeliais (tarp jų Ausieniškės, Daučiuliškės, Juodeliai, Lapiakalnis, Malūnėlis).

Didžioji gatvė, gilumoje matyti Fiorentinių namas. Ihnatowicz 1981 poz. 506. Miesto statyba. Vilnius, apie 1910. Fotografija 8,2 x 10,9 cm. Biblioteka Narodowa, sygn. F.7952_II

XIX a. šeštajame dešimtmetyje Vladislovas atidarė alkoholinių gėrimų (daugiausia importuotų) ir tabako parduotuvę, sėkmingai derino prekybą vynu ir cigarais, muzikos instrumentais, odos ir bronzos gaminiais, šviestuvais, medžioklės reikmenimis, galanterija, parfumerija, kelionės reikmenimis, pirštinėmis, rašymo priemonėmis, skrybėlėmis, kepurėmis, skėčiais, lazdelėmis, veidrodžiais, vėduoklėmis, šukomis, žiogeliais, revolveriais, fajanso ir porceliano statulėlėmis, kilimais, netgi apatiniais drabužiais. Kurį laiką prekiavo aukso ir sidabro gaminiais. 1888 m. Vladislovas Dominikonų gatvėje (dab. – Nr. 11) įsirengė staliaus dirbtuvę, o kitais metais kartu su Teodoru Matusevičiumi, kuris taip pat prekiavo galanterija Didžiojoje gatvėje, įsirengė ir pirštinių dirbtuvę.

Parduotuvė dirbo pelningai, jos apyvarta augo. Palyginkime skaičius: 1857 m. metinė apyvarta buvo 4 000 rb, o 1898 m. ji išaugo iki 50 000 rb, pelnas tais metais siekė 5 000 rublių. Trys Fiorentinių kartos tenkino vilniečių poreikius ir laikė modernią, miestiečių pamėgtą ir noriai lankomą krautuvę. Būtent Fiorentiniai Vilniuje diktavo madą, atveždami naujų, nematytų vakarietiškų naujovių, įvairių suvenyrų, mažmožių. Parduotuvė „A. Fiorentini“ veikė iki 1900 m. Tų metų gegužę laikraštyje „Šiaurės vakarų žodis“ („Severo Zapadnoje slovo“) išlikusi reklaminė žinutė liudija, kad gegužės 10–13 ir 15–17 dienomis nuo 12 iki 17 valandos, prieš uždarant parduotuvę, vyko „didysis išpardavimas“. Matyt, 75-erių metų Vladislovas priėmė sprendimą pasitraukti iš verslo.

Skelbimas apie dideles nuolaidas Fiorentinių krautuvėje švenčių proga. Laikraštis _Северо-Западное слово_, 1898 m. gruodžio 12 d., p. 4. VU biblioteka

1900 m. spalio 1 d. „A. Fiorentini“ parduotuvės vietoje buvo atidaryta miestiečio Chonono Dynceso galanterijos prekių parduotuvė. „Ch. Dynceso“ parduotuvės asortimentas keitėsi mažai: prekiauta galanterija ir smulkmenomis, gramofonais, avalyne ir kaliošais, „tiesiai iš Londono“ atvežtais futbolo reikmenimis: kamuoliais, kameromis ir pompomis, specialia sportine avalyne, kojų apsauga, pirštinėmis, taip pat – lauko teniso raketėmis ir kamuoliukais.

Name 1912–1914 m. dar veikė Chanos Rivkos Aronovskajos ir Levo Aronovskio avalynės ir kaliošų parduotuvė, taip pat Genos Epštein paskolų kasa. 1914 m. čia įsikūrė notaras Petras Dobužinskis ir stomatologas M. Cimbleris, veikė L. Zalkindo kontora. Namo istorija turtinga ir pasakojimą galėtume tęsti iki pat šių dienų. Tačiau mus domina, koks gi Fiorentinių šeimos likimas, ar Vilniuje išliko jų atminimo ženklų. Vienas iš jų – Bernardinų kapinėse, kur galima aplankyti šeimos kapavietę. Teritorija aptverta ažūrine tvorele, klasicistinį paminklą papildo stilizuota urna. Palei tvorą išdėstyti kuklesni kitų šeimos narių antkapiai. Bernardinų kapinėse tai turbūt viena pastebimiausių antkapių kompozicijų. Paskutinis Fiorentinių palaidojimas datuotas 1914-aisiais – tai Vladislovo ir jo žmonos Anos mirties data.Lietuvos dailės muziejuje saugomi keturi šeimos portretai: net trys iš jų nutapyti Fiorentinių šeimos bičiulio Jono Rustemo ir vienas – nežinomo dailininko. Šie portretai liudija, kad šeima šliejosi prie miesto aukštuomenės, jai būdingas tradicijų puoselėjimas, nors šeimoje stiliaus supratimas galėjo būti perimtas ir iš itališkos ar varšuvietiškos aplinkos. Aukštą Fiorentinių socialinį statusą liudija ir nedideli epizodai iš XIX a. aukštuomenės atsiminimų. Štai J. Rustemo mokinio Kazimiero Bachmatowicziaus litografijų cikle „Vilniaus prisiminimai“ viename miesto istorijų siužete įamžinta Fiorentinių krautuvė ir virš jos, ant balkono ažūrinio aptvaro, tupinti miesto įžymybė – žalia namo savininkės ponios Janavičienės papūga. Ką ji galėtų papasakoti iš tų laikų, lieka tik spėlioti, aišku tik viena – įdomybių netrūktų. Beje, namas, kur buvo įsikūrusi Fiorentinių krautuvė, Antrojo pasaulinio karo metais buvo subombarduotas, vėliau sovietų valdžios sprendimu, kaip ir daugelis Vilniaus namų, sulygintas su žeme. Dabar tai – tuščia erdvė šalia „Prancūziško knygyno“. Nors, ar ji išties tuščia, jos didenybė Istorija tikrai nedrįstų teigti.

Straipsnio autorė Aelita Ambrulevičiūtė.

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 12-ojo, žiemos numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.

Skaidrė 17

Šokoladas, filantropija ir Vokiečių gatvė: trumpai apie vieną Vilniaus pirklį

Plačiau