Šv. Onos bažnyčia Paryžiuje: alternatyvi Vilniaus suvenyro istorija

Ką įsivaizduojate išgirdę žodį „suvenyras“?  Saulėlydžių paveikslai, aplipdyti gintarais, sprindžio dydžio Eifelio bokštas, o gal magnetukas su Šventos Onos bažnyčia? Kad ir koks pirmasis vaizdinys kilo jums, jis susijęs su aplankyta vieta. Išties smagi fenomenologinė magija: plastikinis niekutis įjungia laiko mašiną ir akimirksniui sugrąžina į praeities patirtį. 

Mid Century Modern Pickers Vilnius nuotr.

Žodis „souvenir“ aptinkamas XI amžiaus šaltiniuose senąja prancūzų kalba – daiktavardis, vartojamas apibūdinti „kažką, esantį prisiminimuose“. Ilgainiui jis virsta veiksmažodžiu, reiškiančiu ir „atsiminti“, ir „išsaugoti prisiminimą“, ir „priminti“. Labiausiai tikėtina, kad prancūzai pritaikė lotynų kalbos žodį „subvenīre“, antikos tekstuose vartotą „kilo mintis“ arba „kilo prisiminimas“ kontekste. Mums pažįstama reikšme šis žodis pirmą kartą užfiksuotas britų antikvaro ir rašytojo Jameso Douglaso trumpų esė rinktinėje „Travelling Anecdotes Through Various Parts of Europe“, išleistoje 1782 metais. Būtent joje suvenyru vadinamas smulkus daiktas, telpantis į kelionę susiruošusios ašarojančios merginos kišenėje.

Tačiau istoriškai vargu ar galima apsiriboti mažumo reikšme. Juk kelionės neapsunkinančių suvenyrų gamyba yra santykinai vėlyvas istorinis reiškinys, atsiradęs XIX amžiaus viduryje. Suvenyrų prototipais galime laikyti medžioklių trofėjus, šventų ir visai nešventų karų grobius bei kolonijinės ekspansijos pradėtas kultūrinių vertybių bei meno dirbinių „keliones“. Suvenyrų pirmtakai puošdavo karalių menes, nuguldavo į egzotinių įdomybių kunstkameras ar tapdavo aukso bei krištolo altoriuose saugomomis šventomis relikvijomis. 

Iš Vilniaus muziejaus parodos ,,Vilniaus suvenyrai”. Vilniaus savivaldybės nuotr.

Vienas įdomiausių ne tik nemažų, bet ir nematerialių  suvenyrų pirmtakų yra pačioje Vilniaus širdyje. Tai – Šv. Onos bažnyčia. Pastatyta XV–XVI amžiaus sankirtoje kaip Šv. Bernardino bažnyčios ansamblio koplyčia, savo žvaigždės valandos sulaukia tik 1812 metais, kai Napoleonas užsigeidžia ją ant delno parsinešti į Paryžių. Arba 1856-aisiais, jei laikysime, kad Napoleono užgaida yra viso labo poetiška miesto legenda, užrašyta istoriko Adamo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimuose po Vilnių“.

Meno istorijos pamokose moksleiviams į galvas kalama legendos poetika: Šv. Onos bažnyčios liepsnotosios gotikos stiliaus fasadas ir santykinis mažumas kuria trapaus grožio, lengvumo įspūdį. Apžavėtas tokio neįprasto reginio, didysis karvedys įsigeidžia pastatą pasisavinti – koks puikus architektūrinis komplimentas! O jeigu ši legenda visai ne romantiška, o šiek tiek pašaipūniška? Gal imperatorius, garsėjęs žemu ūgiu ir liepsningu temperamentu, pasijuto milžinu prieš miniatiūrinę bažnytėlę? Gal jis nusistebėjo ne tik tuo, kad Vilniuje „lenkai visai ne tokie kaip Varšuvoje“, bet ir bažnyčiomis vadinami pastatai yra žymiai kuklesni ir mažesni už kai kurias Prancūzijos ar Lenkijos koplyčias? 

Įsivaizduokime – „Šią bažnyčią aš ant delno nusineščiau į Paryžių!“ – realaus pagrindo turėjęs planas. Napoleono armija su savo inžinerine patirtimi Vilniuje galėjo nesunkiai pakartoti tai, ką prieš dešimtmetį ištaisė Egipte: supjaustė gabalais Luksoro obeliską ir daugybę kitų Egipto kultūros paminklų, supakavo juos kaip dovanas ir išplukdė į Prancūziją. Būtų pakakę  sunumeruoti Šv. Onos bažnyčios plytas ir išardyti kaip lego konstruktorių.

Fantazuokime toliau – jei Šv. Onos bažnyčia būtų tapusi subtiliu Napoleono suvenyru iš Vilniaus, kur ji būtų pastatyta? Nedidelis pastatas drąsiai būtų tilpęs po Triumfo arka kaip centrinė puošmena. Tačiau tai tik mastelio iliustracija – estetai prancūzai tikrai būtų parinkę jaukią, dydžiu neslegiančią erdvę. Galbūt Šv. Onos bažnyčia svajingai rymotų Per Lašezo kapinių žalumoje? Raudonplytis statinys dailiai atrodytų ir greta pastatų komplekso Vogėzų aikštėje. O gal Vilniaus laimikis būtų sulaukęs impresionizmo bangos ir įsitaisytų tapytojų paveiksluose greta Sen Lazaro geležinkelio stoties? Gal šiandien Monmartro atvirukų stovuose tarp Švč. Jėzaus Širdies bazilikos ir Mulen Ružo kompozicijų aptiktume ir atviruką su Église-rouge, Petite église polonaise, Chapelle de Saint-Anne, ar kaip nors kitaip perkrikštytu karo grobiu?

O jei Napoleonas  suvenyrą pasilaikytų sau? Pavyzdžiui, pastatytų Šv. Onos bažnyčią Fontenblo pilies vidiniame kieme ir naudotų kaip asmeninę koplyčią. Nebevaizduotume jo kaip išvaduotojo, galėjusio žymiai sutrumpinti carinės priespaudos metus, bet kaltintume dėl Vilniaus apiplėšimo. Reguliariai siųstume peticijas Prancūzijos kultūros ministerijai ir UNESCO, panašiai kaip graikai rašo peticijas Britų muziejui dėl Partenono skulptūrų grąžinimo. 

Pakrikusi prancūzų armija po nesėkmingai pasibaigusio žygio į Rusiją būtų galėjusi atsikratyti sunumeruotomis figūrinėmis plytomis kaip nereikalingu balastu kur nors Pietų Lenkijoje. Vietiniai jas išsinešiotų ir užkamšytų trobų bei tvartų sienas, o  vietinis ekscentriškas šlėkta iš figūrinių plytų pasistatytų impozantišką neoromantinį dvarelį.

Iš Vilniaus muziejaus parodos ,,Vilniaus suvenyrai”. Nuotr. Vilniaus miesto savivaldybės

Tačiau net ir iš tokios beviltiškos įsivaizduojamos istorijos galėtų gimti šis tas įdomaus, jei koks nors tarpukario Lenkijos šviesuolis būtų ėmęs ardyti tuos tvartelius ir dvarelius, rekonstruotų Église-rouge. Gal šiandien bažnyčia stovėtų po Varšuvos nacionalinio muziejaus stogu, sudėliota iš likusių plytų it Pergamono altorius Berlyne? Tik, žinoma, neturint tikslių vaizdinių šaltinių, galėtų gimti architektūrinis Leibnizo vienaragis ar siurrealistų išpopuliarinto stalo žaidimo „Išskirtinis lavonas“ rezultatas: atsitiktine tvarka sujungtų architektūrinių elementų dėlionė.

Kelkimės į alternatyvią šiandienos realybę. Lietuva prisibeldžia į UNESCO vartus, peticijos suveikia, prancūzai arba lenkai broliškai grąžina mums suvenyru kelis amžius išbuvusį architektūrinį paminklą. Kur jį statytume? Šv. Onos bažnyčios vietoje jau galėjome spėti pastatyti kitą koplyčią ar praplėsti bernardinų vienuolyną. Jei per istorinį stebuklą vieta liko tuščia, sovietmečiu čia tikrai būtų nutūpęs Vilniaus Dailės akademijos priestatas, platus Maironio gatvės bulvaras arba dar vieni vartai į Bernardinų sodą. 

Jeigu atgautai Šv. Onos bažnyčiai reikėtų grįžti į buvusią vietą, kiltų karštų diskusijų. Ar galima siaurinti gatvę, iškirsti keletą medžių? Jokiu būdu! Vilniaus miesto savivaldybė imtųsi iniciatyvos rasti naują sklypą, įtrauktų kultūros atstovus, architektūros istorikus ir įvairiausio plauko ekspertus. Nenorint keisti šimtmečiais nusistovėjusio Vilniaus senamiesčio peizažo, bandant įtikti visiems Seimo komitetams bei nuomonės formuotojams, būtų pasiūlyta Šv. Onos bažnyčią atstatyti… Paupio rajone. Projektas laimėtų bent keletą architektūros konkursų, taptų turistų traukos objektu ir įkvėptų madingų suvenyrų liniją su atstatytos bažnyčios po stikliniu gaubtu, saugančiu nuo atmosferos poveikio, atvaizdu. 

Ką mums pasakoja šis vaizduotės eksperimentas? Greičiausiai dar kartą patvirtina nepatikimos atminties fenomeną. Ir senovės lotynų žodį subvenire savaip interpretavę viduramžių prancūzai, ir galbūt Šv. Onos bažnyčią fetišizavęs, o galbūt visai ja nesidomėjęs Napoleonas yra kažkur tarp žinojimo ir įsivaizdavimo. 

Daugiau:

Vilniaus muziejaus Vokiečių g. 6 parodoje „Vilniaus suvenyrai“ nuo sausio 27 d. 

www.vilniausmuziejus.lt

 

Straipsnį parengė Greta Babarskaitė ir Julijus Balčikonis

Straipsnis yra iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 16-ojo, žiemos numerio.

 

Skaidrė 17

Gimtadienis po žeme: ,,Neakivaizdinis Vilnius” kviečia išjungti tamsą

Plačiau