Šokoladas, filantropija ir Vokiečių gatvė: trumpai apie vieną Vilniaus pirklį

Vilniečiai neabejotinai žino ant vieno Gedimino prospekte stovinčio pastato esančius šokoladu smaguriaujančių meškiukų reljefus. Tai – verslininko Izraelio Bunimovičiaus šokolado imperiją menantis palikimas.

Čia įsikūrusioje firminėje šokolado parduotuvėje miesto smaližiai galėdavo įsigyti „Vasarotojų“ vaflių, šviežiai pagaminto aukščiausios rūšies pieninio šokolado, šokolado „Delikates“, kuris kokybe prilygo brangiausiam užsienio šokoladui, karamelės „Dėdė Kriugeris“ ar higieniško šviežiai pagaminto marmelado. Visi šie gardumynai buvo gaminami Vilniuje veikusiame I. Bunimovičiaus šokolado fabrike „Viktorija“. Būtent šios Izraelio Bunimovičiaus – o ir visos jo šeimos – biografijos detalės šiandien yra gana plačiai žinomos. Vis dėlto I. Bunimovičiaus, kaip verslininko, karjeros pradžią derėtų sieti su Vokiečių gatve.

Jelizaveta ir Izraelis Bunimovičiai, apie 1924 m., I. Bunimovičiaus proanūko Urio Millerio asmeninės kolekcija

Bankininkas iš Vokiečių gatvės

Bunimovičius 1847 metais gimė Valažine, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Izraelis buvo mokytas namuose, išpažino judaizmą. Per dvi santuokas susilaukė septynių sūnų ir trijų dukrų. I. Bunimovičius iš Valažino į Vilnių atvyko apie 1868 metus. Žinoma, kad 1873–1874 metais buvo parankiniu pirklio Kivelio Baltremanco pinigų keitykloje. Ši keitykla veikė ne kur kitur, o Vokiečių gatvėje.

Verta atkreipti dėmesį, kad XIX amžiuje Vokiečių gatvė tapo savotišku miesto komerciniu centru, tad turbūt neatsitiktinai būtent čia I. Bunimovičius tarp 1877 ir 1881 metų įsteigė ir nuosavą banko kontorą (buv. Nr. 35). Vėliau, apie 1900 metus, šį pastatą pats ir įsigijo. Banko kontora prekiavo vertybiniais popieriais, akcijomis, darė pinigų pervedimus, teikdavo paskolas, priimdavo indėlius ir kt. 1898 metais banko metinis pelnas siekė net 32 tūkst. rublių! Tame pačiame pastate verslininkui priklausė ne tik bankas, bet ir restoranas. I Bunimovičiaus banko kontora čia veikė iki 1913 metų, kai traukdamasis iš verslo jis nutarė savo banką parduoti Sankt Peterburgo verslininkams. Kalbėdama apie tėvo verslo uždarymą, I. Bunimovičiaus dukra Zinaida yra sakiusi, kad jos tėvas sugrąžino vietos žydams visus jų indėlius, pasakęs: „Vargšai žydai patikėjo savo pinigus man, ir aš privalau juos grąžinti.“ Deja, nei banko, nei K. Baltremanco pinigų keityklos pastatai neišliko – abu jie stovėjo dabartinio Šiuolaikinio meno centro vietoje.

Firminis Tobijaus Bunimovičiaus (Izraelio sūnaus) banko vokas su 1927 m. kovo 27 d. data. Vilniaus muziejaus nuosavybė.

Pastatas, kuriame veikė I. Bunimovičiaus bankas, nebuvo vienintelis verslininkui priklausęs Vokiečių gatvės pastatas, o bankininkystė nebuvo vienintelė jo veikla. 1893 metais I. Bunimovičius įsigijo dar vieną namą Vokiečių g. (dabar jis stovėtų priešais Vilniaus muziejų) – viršutinėje pastato dalyje buvo nuomojami butai, o pirmuosiuose aukštuose nuolat veikė 25 parduotuvės, kelios jų priklausė pačiam verslininkui. Tiesa, pats verslininkas kartu su šeima nuomojosi butą kur kas mažiau triukšmingoje Skapo gatvėje (dabartinis adresas Skapo g. 4).

Vilnietiška „šokolado imperija“

Izraelio ir jo vyriausiojo sūnaus Tobijaus šokolado fabrikas „Viktorija“ buvo vienas didžiausių Vilniaus ir apskritai tuomečio Šiaurės vakarų krašto fabrikų. Bunimovičių fabriko produkcija buvo vertinama ne tik Rusijos imperijoje, bet ir Europoje. Įvairiose parodose (Prahos, Hagos, Antverpeno, Liuksemburgo, Briuselio) „Viktorijos“ gaminiai buvo apdovanoti net 25 aukso medaliais! Tiesa, produkcija buvo skirta tik Rusijos imperijos rinkai. Verslas greitai plėtėsi – 1910 metais geriausia savalaike technika aprūpintame fabrike dirbo 500 žmonių, o 1914 metais fabrike „Viktorija“ – jau 800 darbuotojų.

I. Bunimovičiaus banko reklaminis skelbimas. „Kurier Krajowy“. 1912 m. VUB

1893 metų pabaigoje Plačiojoje gatvėje atidarytas fabrikas, 1897 metais buvo perkeltas į pastatą, esantį dabartinių Mindaugo ir Šaltinių gatvių sankirtoje. Dabar tai – gyvenamasis namas, savo paslaptį atvėręs vienam gyventojui. 2016-aisiais naujas namo gyventojas pradėjo buto remontą. Valydamas kaminą tarp plytų nuolaužų rado ir saldainių popierėlių. Į tokius popierėlius fabriko darbuotojos įvyniodavo saldainių: „karališkoji šokoladinė karamelė“, „karališkoji žemuoginė karamelė“, karamelė „XX amžius“. Šių ir kitų gaminių buvo galima įsigyti ir prie fabriko įsteigtoje, ir tuomečiame Šv. Jurgio (dab. Gedimino) prospekte veikusiose firminėse parduotuvėse.

1914 metais fabrike kilęs gaisras verslininkams padarė nemažai žalos. Tėvas ir sūnus Bunimovičiai gavo draudimo kompanijos išmokas, tačiau fabriko taip ir neatkūrė.

Verslininkas, filantropas, bendruomenininkas

Šiandien I. Bunimovičių vadintume „stambiu verslininku“. 1887 metais jis įsirašė į Sankt Peterburgo pirklių gildiją – tai jam leido gyventi už sėslumo ribos ir atvėrė galimybes prekiauti ne vien šiaurės vakarų krašte, bet ir visoje Rusijos imperijos rinkoje. Ten I. Bunimovičius veždavo „Viktorijos“ fabriko produkciją, linus, o atgal – cukrų ir galvijus. Ekonominio elito atstovą I. Bunimovičių galime laikyti novatoriumi, kuris savo prekėmis ir paslaugomis pristatydavo visuomenei įvairias naujoves.

Vis dėlto I. Bunimovičius buvo ne tik verslininkas ar pirklys – jis taip pat dalyvavo įvairių žydų labdaros draugijų veikloje, kai kurioms net pirmininkavo. I. Bunimovičius buvo jautrus skurdo problemai, nuolat ir gausiai rėmė žydų senolių prieglaudas, ligonines. Sakoma, kad kartą vaikščiodamas I. Bunimovičius pamatė, kaip prie miesto pirties sustojo krovininiai furgonai ir iš jų lyg maišai buvo kraunami prieglaudos senoliai. Pasipiktinęs I. Bunimovičius susisiekė su prieglaudos vyresniaisiais ir pasisiūlė su kitais turtingais žydais įrengti pirtį greta prieglaudos.

Fabriko Viktorija saldainių popierėlis

Norėdamas pagerinti fabrikų darbininkų ir šiaip neturtingų Vilniaus žydų buities sąlygas, XIX–XX amžių sandūroje I. Bunimovičius inicijavo „pigių higieniškų butų“ statybą. Tam jis užtikrino Žydų kolonijinės bendrovės finansavimą. Subačiaus gatvėje buvo pastatyti du daugiabučiai su įrengtu vandentiekiu ir nuotekų sistemomis (dab. Nr. 47 ir 49). Kiekviename name buvo iki 100 vieno kambario butų. Šiandien šie pastatai geriau žinomi dėl niūresnio etapo jų istorijoje – 1943 metais čia buvo įkurtos automobilių ir karo technikos remonto dirbtuvės, kuriose dirbo iš geto perkelti žydai.

Už savo filantropinę veiklą I. Bunimovičius 1893 metais gavo garbės piliečio vardą. Rusijos imperijos teisinėje struktūroje pirkliams už pasiekimus versle teiktos privilegijos vertė juos ypatinga miestiečių grupe. Garbės piliečio vardas galėjo būti paveldimas, taigi pereidavo šeimos nariams, arba suteikiamas vienam asmeniui iki gyvos galvos.

Šie fabriko „Viktorija“ saldainių popierėliai buvo rasti buto remonto metu 2016 m., Andriaus Mažrimo nuotr

Vietoje pabaigos 

Bunimovičius mirė 1929 metais, tačiau Vilniaus visuomenėje įsitvirtinti spėjo dar XIX amžiaus pabaigoje. I. Bunimovičiui tinka gausybė apibūdinimų. Jis buvo ir naujai kylančios Vilniaus buržuazijos atstovas, ir Vilniaus pirmosios gildijos pirklys, vienas stambiausių Vilniaus bankininkų, saldainių ir šokolado fabriko „Viktorija“ steigėjas ir akcininkas, kelių parduotuvių ir restorano savininkas, cukraus ir mėsos tiekėjas, lino, žibalo ir salyklo didmenininkas bei nekilmingas, bet turtingas filantropas.

Štai toks spalvingas vieno Vokiečių gatvėje savo sėkmingą karjerą pradėjusio verslininko portretas.

Kviečiame apsilankyti parodoje „Vokiečių gatvė“, kuri veiks iki liepos 3 d. Daugiau informacijos: www.vilniausmuziejus.lt

Straipsnį parengė Aelita Ambrulevičiūtė

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 13-ojo, pavasario numerio.

Skaidrė 17

Vilniaus aludariai: nuo viduramžių iki Antrojo pasaulinio karo

Plačiau