Dviratininkas su bilietu

2022 06 03 Vilnius archyvuose

Vėjas plaukuose – ar tai nėra pats gražiausias, svajingiausias pasakymas galvojant apie kelionę dviračiu? O šis džiaugsmas žmonijos istorijoje nėra toks senas – vos šimtmečio su trupučiu amžiaus.

Rover firmos dviratis, 1885 m. The Board of Trustees of the Science Museum nuosavybė.

Dviratis yra industrinio XIX amžiaus palikimas mums, pradėtas išrasti kaip paspirtukas, vėliau jam pritaikyti pedalai, grandininė pavara, išbandytas su įvairaus dydžio ratais. Po daugelio eksperimentų vis dėlto saugiausi dviračiai pasirodė tokie, kokius miname ir šiandien, – vienodo dydžio ratais, metaliniu rėmu, su pedalais, grandine ir žvaigždutėmis, guminėmis padangomis. Ne veltui, kai buvo pirmą kartą sukonstruoti 1885 m. Anglijoje, gamykloje „Rover“, pavadinti „safety bikes“.

Su pramonės amžiaus atėjimu formavosi miestietiško gyvenimo įpročiai, noras keliauti greitai ir nepriklausomai, todėl netrukus Vilnius – tuometis Gubernijos centras – perėmė vakarietišką madą.

Pirmasis dviratininkų klubas Lietuvoje įsteigtas 1892 m. rugsėjo 21 d. Vilniuje. Tą dieną Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos įgaliojimu patvirtinti Vilniaus dviratininkų draugijos įstatai. 

Ši organizacija atstovavo dviratininkų teisėms, derino jas su imperine valdžia, skleidė tiems laikams progresyvias ekologines ir socialines idėjas. Tuo metu Rusijos imperijoje jau veikė apie 20 dviratininkų klubų Maskvoje, Sankt Peterburge, Tbilisyje, Odesoje, Varšuvoje, Lodzėje, Rygoje, Kijeve, Charkove ir kituose imperijos miestuose – Vilnius atsilikti nenorėjo.

Vilniaus dviratininkų draugija telkė dviračių entuziastus, norėjo važiavimą padaryti patogesnį ir malonesnį, rengti ekskursijas, mėgėjiškas varžybas. Draugija nuomojosi paviljoną Bernardinų sode – čia daugiausia dviratininkai būriuodavosi ir leisdavo laiką.

Vilniaus dviratininkai Bernardinų sode. „Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915“, 2005 m. Lietuvos nacionalinis muziejus

Organizaciją sudarė garbės ir eiliniai nariai. Pastarieji buvo draugijos steigėjai, o garbės nariais tapdavo žinomi visuomenės ir politikos atstovai, žymią finansinę paramą suteikę vilniečiai. Draugijos garbės nariais yra buvę Pleterių giminės atstovai, grafas Nikolajus Zubovas, Vilniaus gubernatorius Nikolajus Grevenicas. Pagal įstatus draugijos nariais negalėjo būti nepilnamečiai, mokslo įstaigų auklėtiniai, moterys, junkeriai, teisti asmenys ir profesionalūs dviratininkai. Naujai priimamas narys privalėjo būti rekomenduotas jau esančių dviejų draugijos narių, artimiausiame draugijos susirinkime balsų dauguma būdavo sprendžiama, ar asmuo priimamas į draugiją. Priimtas narys gaudavo įstatų egzempliorių, pažymėjimą, kuriuo galėjo patekti į Bernardinų sodo paviljoną, mokėjo metinį mokestį (garbės nariai buvo atleisti nuo šio mokesčio), turėjo laikytis miesto policijos leidžiamų taisyklių, važinėdamasis mieste segėti skiriamąjį draugijos ženklą ant viršutinio rūbo. 

Įkurtai draugijai vadovavo gydytojas Robertas Strausas, nariais buvo Tiškevičių, Kosakovskių, Dembinskių šeimų nariai ir eiliniai vilniečiai. Beje, nors draugijos įstatai draudė moterims būti jos narėmis, 1895 m. buvo priskaičiuota 16 moterų dviratininkių, dalyvaujančių iškylose dviračiais, kai kurios iš jų turėjo savo dviračius. To meto Vilniaus nuotraukose, atvirukuose matome ne vieną ratuotą moterį. Apskritai dviratis XIX amžiuje JAV ir Europoje tapo vienu moterų emancipacijos simbolių – važiuodamos juo ilgas sukneles pakeisdavo patogesnėmis kelnėmis, ši transporto priemonė leido ištrūkti iš namų ūkio ir ruošos aplinkos. Nors draugijos narėmis moterys negalėjo būti, dviratininkų veikloje tikrai dalyvavo.

1895 m. draugijoje buvo 75 eiliniai nariai, lygiai po metų dviratininkų gretos organizacijoje išaugo dvigubai – iki 153. Įkūrus draugiją išsigrynino dvi pagrindinės veiklos – taisyklių eisme derinimas su valdžios institucijomis ir ekskursijų po Vilniaus apylinkes organizavimas. Pastarosios kiekvienais metais sulaukdavo vis daugiau dalyvių. Draugijos devizas buvo populiarinti aktyvų pažintinį laisvalaikį, integruoti naująją transporto priemonę į visuomenę, kad būtų išvengta avaringų situacijų eisme ir nesusipratimų gyvenime, nes žmonės tuomet tiesiog nežinojo, kas tas dviratis ir su kuo jis valgomas. Anuomet Vilniaus dviratininkai rinkosi dviračių gerbėjams ir šiandien gerai žinomus iškylų maršrutus: vykdavo į Žvėryną, Verkius, Trinapolį, Kareivines (Šiaurės miestelį), Nemenčinę, Vilkpėdę, Nemėžį, Burbiškes, Pilaitę, važinėtasi Vilniaus gatvėmis.

Dviratininkų išvyka į Trakus. „Vilniaus vaizdų atvirukai 1897–1915“, Vilnius, 2005 m. Trakų istorijos muziejus.

Vilniaus dviratininkai, norintys daugiau pasportuoti ir pamatyti apylinkes, rinkosi šiuos maršrutus: Vilnius–Kena–Vilnius (60 varstų. 1 varstas = 1066,8 metro), Vilnius–Šalčininkai–Vilnius (98 varstai), Vilnius–Nemenčinė–Vilnius (45 varstai), Vilnius–Nemenčinė–Bratoniškės–Riešė–Verkiai–Vilnius (52 varstai), Valkininkai–Daugai–Alytus–Punia–Birštonas–Prienai–Kaunas (116), Vilnius–Trakai–Vilnius (60). Keliai daugumoje vietų buvo prastos būklės, duobėti, akmenuoti, vietomis pavasarį ar rudenį net nepervažiuojami, tekdavo dviračius tam tikrose vietose prasinešti. Pirmųjų draugijos išvykų 1894–1895 m. metu kelionėse neišvengta kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, viename kaime moteris atsisakė parduoti dviratininkams pieno, nes buvo įsitikinusi, kad jie nesusimokėję pabėgs. Šalčininkuose žmonės, einantys iš bažnyčios, kalbėjo, kad pravažiavo velniai ant ratų, o grįžtančius draugijos narius puolė neblaivūs vietiniai gyventojai, norėdami nuversti juos nuo dviračių. Dažnai kelionėse sutikti laukuose valstiečiai šaukdavo: „Štai, žiūrėkite – velniai važiuoja!“ XIX amžiaus pabaigoje dviratininkai už Vilniaus ribų buvo tikra egzotika ir retenybė. 

Draugijos nariai daugiausiai naudojosi angliškais dviračiais „Premier“, „Humber“, „Ormonde“, „Kvadrant“, „Kontinental“, kai kurie turėjo vokiškus „Durkopp“. Rusijos imperijoje dviratis kainavo apie 300 rublių ir dažniausiai buvo importuojamas iš sostinių – Maskvos arba Sankt Peterburgo. Dviratis buvo brangus malonumas.

Nuo 1895 m. Vilniuje jau veikė dviračių trekas! 1895 m. rugsėjo 8 d. įvyko dviračių treko atidarymas, kuriame dalyvavo Vilniaus gubernatorius N. Grevenicas. Tądien įvyko pirmosios lenktynės dviračių treke.

Tačiau ne viskas Vilniaus dviratininkams klojosi taip lengvai. Draugijai teko dirbti lobistinį darbą, atstovauti dviračių entuziastų interesams, veltis į biurokratines diskusijas su valdžios institucijomis. Pavyzdžiui, 1896 m. rugsėjo 27 d. draugijos komitetas kreipėsi į Vilniaus gubernatorių norėdamas atkreipti dėmesį, kad dviračių eismas Vilniaus mieste policmeisterio įsakymu draudžiamas beveik visose gatvėse, išskyrus Aleksandro (dab. Maironio), Botanikos (Barboros Radvilaitės), Neries pakrante ir Antakalnyje, kas tebuvo aplink Bernardinų sodą. Toks sprendimas apsunkino ne tik judėjimą mieste, bet ir pravažiavimą geležinkelio stoties ir užmiesčio sodybų Belmonte ir Markučiuose link. Dokumente pažymima, kad dviračių eismas buvo leidžiamas Varšuvoje ir Rygoje, kur daugelis gatvių nebuvo platesnės nei Vilniaus ir kur yra intensyvesnis arklių traukiamų vežimų judėjimas. Be to, Vilniaus kelerių metų patirtis su dviratininkais nesukėlė nepatogumų arklių ekipažams, o retais pasitaikiusiais susidūrimų atvejais nukentėdavo tik patys dviračio vairuotojai. Draugija siūlė suteikti galimybę dviratį naudoti visame mieste, miesto valdybai išleisti važiavimo dviračiais taisykles, už kurių nesilaikymą būtų atimta teisė važinėti dviračiais arba grėstų administracinė atsakomybė. Be to, draugija siūlėsi apmokyti naujus dviratininkus, išduoti jiems pažymėjimus, dviračius registruoti ir suteikti numerius. 

Nepaisant draugijos pasiūlymų Vilniaus gubernatoriui, 1897 m. patvirtintose „Privalomose važinėjimo dviračiais Vilniaus mieste taisyklėse“, dviratininkams suvaržymai nė kiek nesumažinti. Jau pirmame straipsnyje išvardytos 10 gatvių (Arklių, Didžioji, Vokiečių, Vilniaus ir kt.) ir 24, tuomet vadinti, skersgatviai (Totorių, Trakų, Šv. Jono, Šv. Ignoto, Mėsinių, Rūdninkų, Stiklių ir kt.) dabartiniame Senamiestyje, kuriais važiuoti dviračiais uždrausta. Neleista važiuoti šaligatviais, pėsčiųjų alėjomis ir vietomis, nepanašiomis į šaligatvius, bet naudojamomis pėsčiųjų. Važinėti miesto soduose, parkuose leista laikantis atskirai tam patvirtintų miesto valdybos taisyklių. 

Vincentas Slendzinskis. Sereikiškių parkas, 1896 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Dviratininkams suteikta teisė važinėti tik ant saugiųjų dviračių („safety bikes“), abiejų lyčių asmenims, kuriems suėję 16 metų ir buvo gerai įgudę valdyti dviratį. Norintieji gauti leidimą važinėti po miestą turėjo būti apmokomi prie Vilniaus dviratininkų draugijos paviljono Bernardinų sode, gauti jos išduotą pažymėjimą, su kuriuo galėjo kreiptis į Vilniaus policmeisterį dėl vardinio bilieto ir registracijos numerio, tvirtinamo prie dviračio. Taisyklėse nurodyta, kad kiekvienas dviratis turėjo turėti stabdžius, skambutį, žibintus priekyje ir gale, kurie sutemus turėjo būti įjungti.

Taisyklėse aptinkama ir specifinių draudimų: mokymosi įstaigų auklėtiniai, nors ir sulaukę 16 metų, negalėjo gauti policmeisterio bilieto be mokymosi įstaigos vadovo sutikimo, dviratininkų greitis negalėjo viršyti vežimams leidžiamo greičio, jiems drausta lenktyniauti ir vilkėti sportine apranga. Vietose, kur tuo metu būdavo daug žmonių ir vežimų, dviratininkas turėjo nulipti nuo dviračio ir vestis jį šalia, baidantis arkliams taip pat nulipti nuo jo ir, esant galimybei, paslėpti dviratį, kol arklys nustos baidytis. Dviratininkų grupės nariai galėjo važiuoti tik vienas paskui kitą ne mažesniu nei vieno sieksnio (*lietuviškasis sieksnis buvo 1,83 m) atstumu. 

Valdžios institucijos gaudavo nusiskundimų dviratininkų pusėn. Pavyzdžiui, 1899 m. birželio 8 d. gubernatorius įsakė miesto valdybai dūmos eilinio posėdžio metu dar kartą peržiūrėti dviratininkų važinėjimo tvarką Vilniuje, nes gyventojai skundėsi dėl saugumo stokos gatvėse. Aikštėse, skveruose, soduose ir kitose vietose, kuriose būna nemaži žmonių susibūrimai, dviratininkai neatsakingai ir neatsargiai manevruodavo ir keldavo grėsmę žmonių saugumui – teigė besiskundę vilniečiai.

Vis dėlto kasmet augant Vilniaus dviratininkų gretoms, pavyko švelninti taisykles ir XX a. pr. daugelis draudimų jau nebegaliojo arba jie nebepaisyti – kritinė masė buvo tiesiog per didelė. Pirmieji Vilniaus dviratininkai parodė, kad dviračiu galima keliauti įvairiais keliais, greitai susisiekti, sveikai leisti laisvalaikį, rūpintis miesto ekologija. Ne veltui viena iš XIX a. pab. Vilniaus dviratininkų draugijos ataskaitų tarsi numanant šviesią dviratininkų ateitį pabaigiama šūkiu: „Tegyvuoja dviratis, tegyvuoja dviratininkai!“ Pridėsiu – tekedena vėjas plaukus!

Straipsnį parengė Paulius Macijauskas

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 13-ojo, pavasario numerio.

Šaltiniai:

Vilniaus dviratininkų draugijos dokumentai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve, F. 938. Ap. 4, B. 2945.

Vilniaus dviratininkų draugijos 1894 ir 1895 m. ataskaitos, Vilniaus universiteto biblioteka

Skaidrė 17

Vilniaus aludariai: nuo viduramžių iki Antrojo pasaulinio karo

Plačiau