Vilnius archyvuose: totoriai sostinėje ir Mečetės gatvės istorija
Jeigu kada nors vaikštinėjote palei Nerį Goštauto gatve ir sugalvojote pasukti link Lukiškių kalėjimo, greičiausiai praėjote trumpą, vos 140 metrų ilgio gatvelę. Jei akis neužkliuvo už gatvės pavadinimo ant namo kampo – greičiausiai net nesupratote, kad ką tik praėjote Mečetės gatve. Mečetės, taip pat, tikriausiai nepastebėjote. Bet apie viską nuo pradžių.
Šioje Naujamiesčio rajono (o kažkada Lukiškių priemiesčio) vietoje prieš kiek daugiau nei 50 metų iš tiesų stovėjo totorių mečetė, aplink ją – kapinaitės, o šalia – mediniai totorių bendruomenės namai.
Musulmonai per maldas Lukiškių mečetėje. NAC 1-R-1007
Didžiausi totorių apsigyvenimo LDK nuopelnai priskiriami Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Jo pastangomis XIV – XV a. totoriai buvo apgyvendinti aplink svarbius LDK centrus – Gardiną, Lydą, Naugarduką, Krėvą, Kauną. Taip pat nemaža dalis totorių gyvenviečių išsidėstė Trakų ir Vilniaus apylinkėse. Gyvenvietės buvo strategiškai suplanuotos ir turėjo ginti nuo kryžiuočių ir kalavijuočių. Vytautas, matydamas totorių narsą ir ištikimybę apdovanojo juos žemėmis ir bajorų privilegijomis. Jie galėjo nevaržomai išpažinti savo islamo religiją ir statytis mečetes. Lukiškių priemiestyje totoriai apsigyveno XV – XVI a. ir netrukus ėmėsi mečetės statybos darbų. Seniausią mečetės vaizdą galime rasti J. Ozemblausko (Józef Oziębłowski) litografijoje 1841 m.
Józef Oziębłowski. Totorių mečetė. 1841 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Ar žinote kam turėtume būti dėkingi už Lietuvoje populiarius patiekalus – šimtalapį, čebureką, beliašą ir chalvą? Taip, būtent – šie patiekalai ant mūsų stalo atkeliavo kartu su totoriais.
A. H. Kirkoras XIX a. viduryje viename iš savo pasivaikščiojimų taip aprašo Lukiškių priemiestį: “Toliau, artėjant prie Neries kranto, kiek atokiau nuo totorių namukų prigrūstos gatvės, dešinėje, mažame kiemelyje, arba tiksliau žole apžėlusiose buvusiose totorių kapinaitėse su stūksančiais akmenimis, kuriuose iškalti totoriški įrašai, stovi mažytė, vargana medinė mečetė su tokia pačia ją supančia drožinėta galerija viršuje ir smailiu minaretėliu, ant kurio žvilga musulmonų emblema – pusmėnulis”.
Mahometonų (taip anksčiau vadinti musulmonai) mečetė Vilniuje, Juozapas Kamarauskas. 1935 m. Lietuvos dailės muziejus
1866 -1867 m. maldos namai buvo perstatyti ir įgavo kitokią architektūrinę išraišką – stačiakampio plano, dengti dvišlaičiu skardiniu stogu. Šiauriniame stogo krašte, centre, iškilo neaukštas šešiabriaunis minaretas, kurį skaidė kvadratiniai baltai dažytų rėmų langeliai. Minaretas dengtas šviesios skardos stogeliu, o šis užbaigtas dekoratyviniu apskritimu ir į viršų kylančia smaile su pusmėnuliu ir žvaigžde. Medinis pastatas reikalavo daug priežiūros, todėl 1897 m. buvo atnaujintas.
Mahometonų mečetė Lukiškių gatvėje, pastatyta 19 a. antroje pusėje. Albumas „Vadovas po Vilnių“, A. Vinogradovas, 1908 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas
XX a. pradžioje totoriai ruošėsi medinės mečetės vietoje statyti mūrinę. Buvo paruoštas projektas, tačiau visus planus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Po karo Vilnius tapo totorių centru. Pradėtos steigti jų kultūros draugijos, pradėti leisti periodiniai leidiniai apie kultūrą ir religiją. Prie mūrinės mečetės projekto nebuvo sugrįžta – tarpukariu buvo atliktos dar kelios medinio pastato restauracijos (1927 ir 1936 m.).
Vilniaus totorių mečetė, 1916 m., V. Diutlenas. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Nr. F.273 Ap.1 B.78 L.1
1935m miesto planas. 42 numeriu pažymėta mečetė, 47 – mahometonų (musulmonų) senosios kapinės.
Didelę žalą Lietuvos totorių religijai, kultūrai ir plėtrai atnešė sovietinė okupacija. Pokariu totorių, ypač religingų, mieste liko nedaug. Jie pasklido po įvairias pasaulio šalis, nemaža dalis išvyko į Lenkiją. Istorinis rajonas Lukiškėse iš žemėlapio buvo ištrintas 1945-tais metais. Gatvės, turėjusios religinius pavadinimus tapo „vaisinėmis“: Mahometonų gatvė pervadinta į Obuolių, o Mečetės g. – į Slyvų g. Mečetė, kaip ir daugelis Vilniaus maldos namų, po karo buvo paversta sandėliu. Langai buvo užkalti, o ant durų kabojo spyna su plomba.
Totorių mečetė Lukiškėse, apie 1930 – 1935 m. NAC 1-U-7750
Kurį laiką mečetė su kapinaitėmis niekam netrukdė. 1951 metais mečetė oficialiai buvo uždaryta, o 1962 metais buvo nuspręsta avarinės būklės apleistą pastatą nugriauti ir kapines likviduoti. Tikslas – miesto rekonstrukcijos darbai ir gyvenamųjų, mokslo ir kultūrinių – buitinių pastatų statyba. 1968 metais mečetė su nedideliu bokšteliu – minaretu ant šlaitinio stogo buvo nugriauta, o kapinės panaikintos. Prasidėjo mokslinių institutų virtinės statyba.
Atgavus nepriklausomybę Mečetės gatvė savo pavadinimą vėl atgavo.
2009 metais ant Goštauto g. 11 pastato šono buvo atidengta memorialinė lenta, primenanti šios vietos istoriją (A. Pavelko nuotr.).
Šiandien totoriai – maža etninė grupė, sudaranti tik 0,1 proc. visų Lietuvos gyventojų. Tačiau nors ir praradusi savo gimtąją kalbą dar XVI – XVII a., ji vis dėlto sugebėjo išsaugoti savo papročius, religiją ir kultūrą.
Informaciją parengė Andrius Pavelko
2021-ieji paskelbti Archyvų metais, todėl „Neakivaizdiniame Vilniuje“ pristatyta nauja turinio rubrika „Vilnius archyvuose“, dedikuota Vilniuje veikiantiems archyvams ir įdomiausiems jų eksponatams. Kiekvieną mėnesį dalinsimės archyvuose saugomais istoriniais Vilniaus vaizdais, kurie leis iš arčiau pažvelgti į sostinės praeitį.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.