Vilnius archyvuose: kai Nerimi plaukiojo garlaiviai

2021 02 08 Vietos

2021-ieji paskelbti Archyvų metais, todėl „Neakivaizdiniame Vilniuje“ pristatome naują turinio rubriką, dedikuotą Vilniuje veikiantiems archyvams ir įdomiausiems jų eksponatams. Kiekvieną mėnesį dalinsimės archyvuose saugomais istoriniais Vilniaus vaizdais, kurie leis iš arčiau pažvelgti į sostinės praeitį. Šįkart pasakojame apie Nerimi kursavusius garlaivius. Kokiais vardais šie laivai vadinti XIX a. pab. – XX a. vid.? Kokie garlaivių maršrutai buvo populiariausi Vilniuje?

Garlaivis „Sakalas“ („Sokol“), 1946 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Garlaivių era Vilniuje prasidėjo nuo Rokiškio dvaro savininko R. Tyzenhauzo laivo „Wilno“, kuris į Vilnių atplaukė 1856-taisiais metais. Nuo 1885 m. tarp Vilniaus ir Verkių kursuodavo keleivinis garlaivis „Verkiai“, nuo 1897 m. – „Vilija“. Iki Pirmojo pasaulinio karo Nerimi plaukiojo nedideli keleiviniai garlaiviai „Žvaigždė“, „Gardinas“ ir „Kronprincesė“ (kartą per dieną plukdęs keleivius iki Nemenčinės).

Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenę „Žvaigždė“ ir „Gardinas“ 3-iojo dešimtmečio pradžioje pakeitė pavadinimus į „Kurjerį“ ir „Sakalą“. Prie jų tarpukariu prisijungė nauji garlaiviai „Vikrusis“ ir „Ponas Tadas“.

Garlaivis „Gardinas” („Grodno“). Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F.273 Ap.1 B.10 L.28

1939 m. švenčių dienomis du kartus per dieną Neryje pradėjo kursuoti prabangus garlaivis „Sobieski“. Laivas turėjo kajutes ir bufetą, kuriame buvo galima įsigyti karštų ir šaltų užkandžių, ledų, gaiviųjų gėrimų. Deja, keliautojus jis džiugino tik vienerius metus. Po metų, dėl paliktos besikūrenančios krosnies kilo gaisras ir garlaivis sudegė.

1940 m. Vilniuje garlaivių skaičius padidėjo. Jie turėjo tokius pavadinimus: „Gražina“, „Sakalas“, „Aušra“, „Lietuvaitė“ ir „Verkai“. Kaip rašė „Vilniaus balsas“: „Ypač „Gražina“ turi gerą pasisekimą, bet gal tik dėl gražaus vardo, nes visų laivų patogumai yra tie patys“.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F.273 Ap.1 B.10 L.29

Po antrojo pasaulinio karo, 1945–1952 m. Nerimi plaukiojo 140 keleivių talpinę „Sakalas“ ir „Komjaunuolis“, bei mažesnis, 60 žmonių galėjęs plukdyti „Spartakas“. Laivai dažnai gesdavo ir daugiau laiko praleisdavo žiemos uoste nei ant vandens. Kartais garlaiviai iškeliaudavo į remonto dirbtuves ir dėl kapitono klaidų. 1947-tųjų rugpjūčio pabaigoje „Spartako“ laivas trenkėsi į krantą ir sugadino varomąjį ratą. Panaši nelaimė 1949-aisiais nutiko ir „Sakalui“.

Garlaiviai buvo populiarūs tarp miestiečių, todėl vieno ar dviejų garlaivių neužtekdavo, sutalpinti visiems, norintiems nuplaukti į Valakampius ar Turniškes. Savaitgalio dienomis, esant geram orui susirinkdavo 300–500 žmonių minia, susidarydavo nemenkos spūstys. Žmonės dažnai imdavo savivaliauti – lįsdavo per langus, perkraudavo laivą virš normos ir pan. Kartais garlaiviai užplaukdavo ant sausumos – tuomet jūreiviai garsiai keikdamiesi čiupdavo ilgas lazdas ir bandydavo kuo greičiau atsistumti, kol laivas neįklimpo į smėlį.  Dažnai prašydavo ir keleivių pagalbos persėdant iš vienos pusės į kitą, paskui atvirkščiai.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F.273 Ap.1 B.10 L.31 | ~1925 m.

1953–1954 m. Vilniuje garu varomus garlaivius ėmė keisti naujos kartos laivai su dyzeliniais vidaus degimo varikliais. Taip garlaivių era Vilniuje baigėsi.

Informaciją parengė Andrius Pavelko

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.