Vilnius archyvuose: elektrinis tramvajus, kuriam nelemta atsirasti

2021 04 10 Vietos

Ar niekada nesusimąstėte, kodėl po Vilnių nevažinėja elektriniai tramvajai? Juk ir Estijoje, ir Lenkijoje, ir Latvijoje tramvajai veikia iki šių dienų. Pavyzdžiui, Latvijoje jais galima pasivėžinti ne tik sostinėje, bet ir Liepojoje ar Daugpilyje. Vienintelis miestas Lietuvoje, galintis pasigirti elektriniu tramvajumi yra Klaipėda. Jis čia veikė 1904 – 1934 metais. Bet grįžkime į Vilnių. Su elektriniu tramvajumi Vilniuje susijusi ne viena įdomi, absurdiška ar net anekdotinė istorija.

2 arklio galių „konkė“

Nuo 1893 m. Vilniuje veikė arklinis tramvajus, miestiečių vadinamas „konke”. „Konkės” vagoną tempdavo 2 ar 3 arkliai, o į uždarą ar atvirą vagoną tilpdavo 14 – 20 žmonių.

Arklinis tramvajus prie Katedros, XIX a. pab. – XX a. prad., Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Pagrindinės maršruto linijos buvo trys: pirmoji ėjo nuo Žaliojo tilto iki stoties, antroji prasidėjo nuo Užupio tilto ir dabartiniu Gedimino prospektu vedė iki Žvėryno tilto, o trečioji linija prasidėjo nuo Katedros ir ėjo į Antakalnį. Ar žinote, kad Antakalnyje yra Tramvajų g.? Ten 1893 m. pabaigoje buvo įkurtas transporto parkas arkliams ir vagonams. Iki tol juos palikdavo dabartinėje Lukiškių aikštėje stovėjusiame cirko pastate.

Buvo sukurtos ir taisyklės, kurios skelbė, kad „konkės“ palydovai turi būti blaivūs, tvarkingai apsirengę ir mandagūs. Kas buvo draudžiama keleiviams? Vežtis šunį, didelį lagaminą, rūkyti, jei vagonas uždaras (atvirame – jokių problemų). Keleivis taip pat turėjo būti blaivus ir švarus (kaminkrėčiai vagone buvo nepageidaujami). Išlipti ir įlipti buvo galima visur, išskyrus posūkius ir įkalnes.

Planus sugriovusios vagystės ir… traukinio apiplėšimas

Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad arklinis tramvajus į Vilnių atkeliavo gerokai pavėlavęs. XIX a. pabaigoje ne viename Rusijos imperijos mieste jau važinėjo elektriniai tramvajai.

„Konkė“ dab. Gedimino prospekte, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F.273 Ap.1 B.20 L.48

Todėl 1903 m. Vilniuje pastačius elektrinę, natūraliai kilo mintis įrengti ir elektrinį tramvajų. Kadangi caro valdžia skirti lėšų neskubėjo, Vilniaus gubernatoriaus D. Liubimovo žmona visaip įkalbinėjo vyrą paskelbti rinkliavą elektriniam tramvajui. Tačiau gubernatorius D. Liubimovas stipriai priešinosi šiam sumanymui. Po ilgų žmonos prašymų, gubernatorius pasakė pagrindinę priežastį: „Nenoriu savo pavaldinių vesti į pagundą. Žinau, kai surinks tramvajaus statybai pinigus, būtinai kas nors juos pavogs. Ir bus taip, kaip buvo su carienės koplyčios statyba prie Vilniaus“.

O istorija su cariene Marija Fiodorovna buvo tokia: XX a. pradžioje carienei važiuojant pro Vilnių sugedo traukinys. Carienė išlipo iš traukinio, pasivaikščiojo pievutėje ir net prisiskynė gėlių. To užteko, kad vietiniai dėl to pradėtų kraustytis iš proto. Jie sumanė pievutėje, kurioje vaikščiojo carienė, pastatyti koplyčią. Buvo paskelbta rinkliava, gyventojai mokėjo papildomus mokesčius, ir savo sumanymu pasigyrė Peterburgo valdžios viršūnėms. Šis sumanymas labai nudžiugino carienę. Tačiau tie, kurie rinko pinigus, koplyčią pastatyti pamiršo ir visi surinkti pinigai kažkur dingo. O carienė to neužmiršo – kaskart susitikusi su gubernatoriumi ji vis klausdavo: „Pone gubernatoriau, o kaip mano koplyčia?“. Gubernatorius rausdavęs ir nežinodavęs, kur dėtis.

„Konkė“ Pylimo gatvėje, 1905 m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Nepaisant šio anekdotinio įvykio elektrinio tramvajaus projektavimas Vilniuje buvo pradėtas. Pirmasis iššūkis buvo elektros energijos trūkumas – reikėjo gerokai padidinti elektrinės pajėgumą. Siauros Vilniaus gatvelės taip pat kėlė daug iššūkių – jas reikėjo platinti, o tam būtų reikėję išgriauti ir kai kuriuos namus Senamiestyje. Akivaizdu, kad šiems iššūkiams buvo reikalinga ir didžiulė pinigų suma. Kol vyko ilgas derybų procesas, mūsų Senamiesčio namų išsaugojimui didelę paslaugą padarė (ir paskutinę vinį į elektrinio tramvajaus Vilniuje karstą įkalė) Juzefas Pilsudskis. Jis 1908 m. Bezdonių stotyje su savo draugais apiplėšė pašto traukinį ir paspruko su keliais šimtais tūkstančių rublių. Taip, atspėjote – šie pinigai buvo skirti Vilniaus elektriniam tramvajui. Įdomus faktas, kad tarp plėšikų buvo būsimasis Lenkijos vadovas ir trys būsimieji ministrai. Galiausiai prasidėjo I-asis pasaulinis karas ir elektrinio tramvajaus idėją visi kuriam laikui pamiršo.

Tramvajus su varikliu

Po karo vienas nagingas inžinierius vėl atgaivino tramvajų, bet ne arkliais, ne elektra, o „Ford“ varikliu traukiamą. Šis atradimas gavo pravardę „Pigutka“. Ne dėl to, kad labai pigus buvo, bet todėl, kad inžinieriaus pavardė buvo L. Piegutkowskis. Kadangi arklinio tramvajaus bėgiai buvo pritaikyti 5-8 km/val. greičiui, o tramvajus su varikliu važiavo tris kartus greičiau, nieko nestebindavo toks vaizdelis: tramvajui nulėkus nuo bėgių, visi keleiviai išlipdavo ir jį vėl užsikėlę važiuodavo toliau.

„Pigutkos“ dyzelinu varomas vagonas prie Katedros aikštės, 1924-1925 m. NAC, 1-G-4004

Seni varikliai nuolat gedo, vagonai susidėvėjo, o naujų įsigijimu niekas nesirūpino. Be to, konkurenciją sudarė modernesnė transporto priemonė – autobusai. „Konkė“ nustojo veikusi 1925 metais. Bėgiai buvo išardyti. Jų dalių galima rasti Užupyje – panaudotų apsauginiams atitvarams prie Vilnelės bei laiptams į antrą aukštą, viename Užupio kiemelyje.

Išardytos „konkės“ detalės panaudotos atitvarams prie Vilnelės ir laiptams Užupio kieme.

Informaciją parengė Andrius Pavelko

2021-ieji paskelbti Archyvų metais, todėl „Neakivaizdiniame Vilniuje“ pristatyna nauja turinio rubrika „Vilnius archyvuose“, dedikuota Vilniuje veikiantiems archyvams ir įdomiausiems jų eksponatams. Kiekvieną mėnesį dalinsimės archyvuose saugomais istoriniais Vilniaus vaizdais, kurie leis iš arčiau pažvelgti į sostinės praeitį.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.