Vilnius archyvuose: „arbonų“ era tarpukario Vilniuje

2021 09 07 Vietos

Tie, kurie domisi tarpukario Vilniaus gyvenimu, o ypač transporto istorija, tikriausiai turėjo girdėti ir žodį „arbonas”. Ką gi šis keistas žodis galėtų reikšti? 

1931 metais Vilniaus autobusų transporto laukė nemažos permainos. Šveicarijos automobilių gamintoją „Saurer” Lenkijoje atstovavo bendrovė „Arbon (Arbonas – miestas Šveicarijoje, kuriame buvo įkurta „Saurer gamykla). Ši bendrovė dėjo visas pastangas, kad miesto magistratas perduotų viešąjį Vilniaus autobusų transportą į jų rankas. Už tai bendrovė buvo pasiruošusi mokėti nemažus mokesčius, išasfaltuoti gatves, aprūpinti miestą komfortiškais ir ekonomiškais autobusais. 

„Arbonas“ pradinėje savo maršruto stotelėje – prie dab. V. Kudirkos a. 1937-1939 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Magistratas ėmėsi svarstyti bendrovės prašymą. Vilniaus autobusų savininkų bendrija, siekdama išsaugoti savo verslą, taip pat suskubo įteikti savo siūlymus. Po ilgų debatų, nutarta autobusų susisiekimo organizavimą 10 metų perduoti bendrovei Arbon. Sutartyje buvo numatyta, kad magistratas negali niekam kitam suteikti teisės vežti keleivius Vilniaus mieste autobusais, troleibusais ir tramvajais. Sutarties priede buvo smulkiai aprašyti reikalavimai autobusams: autobuso salono sienos turi būti apkaltos dirbtine oda, sėdynės – odinės ir spyruoklinės, lubose turi būti 4 šviestuvai, langai su guminėmis tarpinėmis ir pan. Autobusai turi būti su posūkių lemputėmis, elektriniu vairuotojo stiklo valytuvu ir galinio vaizdo veidrodėliais. Aprašytos ir spalvos: apačia žydra, viršus – gelsvas, per vidurį – siaura raudona juosta, ant kurios turi būti užrašas Komunikacja Miejska (lenk. k. Viešasis transportas).

Autobusas pasiruošęs kelionei į Jeruzalę. 1937-1940 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Magistratas pagal susitarimą skyrė 10 tūkst. kv. metrų sklypą autobusų garažo ir administracijos pastatų statybai (tarp dab. Savanorių pr., Kedrų ir T. Ševčenkos g.). Garažai buvo pastatyti ir pirmasis „Saurer“ autobusas Vilnių pasiekė 1931 m. gruodį. Nuo 1932 m. sausio 5 d. mieste jau važinėjo apie 30 autobusų. Sausio 24 d. įvyko iškilmingas naujo ir modernaus garažo atidarymas bei naujų autobusų šventinimas Katedros aikštėje. Pradėjus kursuoti po miestą pilnu pajėgumu, be abejo, neišvengta ir autoavarijų – dažniausiai autobusai susidurdavo su vežikų rogėmis ar vežimais.  

Įdomu tai, kad miestiečiai autobusus vadino „arbonais, o ne tikruoju, ant radiatoriaus užrašytu vardu „Saurer. Taip, tikriausiai, atsitiko todėl, kad spauda nuolat rašydama apie transporto reorganizavimą minėjo AB „Arbon ir autobusus vadino „arbono autobusais.

Vien per pirmąjį mėnesį „arbonai pervežė 452 tūkst. keleivių ir nuvažiavo 170 tūkst. kilometrų, vidutiniškai sunaudodami 18 litrų dyzelinio kuro 100 km. Taip Vilnius tapo miestu, turinčiu ekonomišką ir modernų viešąjį autobusų susisiekimą. 

Vairuotojai ir konduktoriai prie linijos „Cerkvė (J. Basanavičiaus g.) – Antakalnis“. 1937-1939 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Tačiau pelningai dirbti įmonei sekėsi sunkiai. Dėl blogos gatvių būklės autobusams po 3 metų jau reikėjo daryti ne tik variklio ar važiuoklės, bet ir kėbulo kapitalinį remontą. Buvo bandoma taupyti kursuojant rečiau nei priklausytų, iš vairuotojų buvo reikalaujama dirbti po 8 valandas be ilgesnių pertraukų ir pan. Tai menkai pasiteisindavo – bendrovė buvo „apdovanojama baudomis ir vairuotojų streikais. 

Rusijos Raudonoji armija Rotušės a. 1939 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Visais būdais bandydama išgelbėti savo investicijas, 1937 m. pradžioje gamykla „Saurer į Vilnių vadovauti miesto autobusų garažui išsiuntė vos 24 metų mechaniką Alfredą Rietmanną. Jaunuoliui tai turėjo būti didžiulis iššūkis – vykti į nepažįstamos šalies užkampį nemokant nei vietinės kalbos, nei žinant tradicijų. Alfredui nebuvo lengva, tačiau su užduotimi jis susitvarkė, išmoko lenkų kalbą ir net susidraugavo su vietiniais gyventojais. Apie jo nuotykius perprantant vietinius papročius galime sužinoti iš jo atsiminimų:

Peržiūrinėjant dokumentus į akis krito gana įspūdinga suma, išleista arbatai. Buhalteris kaip savaime suprantamą dalyką man paaiškino, kad laiškanešys ir apylinkės policininkai dažniausiai apsilankę savais reikalais geria arbatą pas durininką. <…> Buhalteriui ir durininkui griežtai paliepiau – nuo šiol arbata vaišinti tik įmonės darbuotojus, galų gale mes juk esame garažas, o ne kokia nors arbatinė. Ponas Volfmanas tik gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Pone Rietmannai, aš Jus įspėju, tai ne į gera.“ Vyras buvo teisus – į gera tai neišėjo! 

Po keleto dienų mane pasiekė laiškas iš policijos su papeikimu: pėsčiųjų takas tarp gatvės ir išilgai tvoros esąs nepakankamai gerai prižiūrimas – per daug piktžolių ir nešvariai nušluotas! Dar po kelių dienų ant mano stalo nusileido vėl keturi rašteliai dėl autobusų! Oro užterštumas dėl dyzelio dūmų, kuriuos skleidžia išvažiuojantys autobusai! <…> O visą šią virtinę užbaigė paštas – apskritai nustojau jį gavęs! Nei laiškų, nei atvirukų iš Šveicarijos, nebegaudavau Vilniaus dienraščio, nei pasiūlymų ir katalogų iš tiekėjų. Buhalteris tik nusiviepė: aš juk Jus įspėjau dėl arbatos boikoto. Prisiminęs tąkart mūsų direktoriaus kavinėje ištartus žodžius, nenoromis atšaukiau draudimą laisvai gerti arbatą. Per maždaug dvi savaites viskas ir vėl grįžo į senas vėžes: skundų dėl išmetamųjų dujų debesų neliko nė ženklo, o kokiam nors policininkui su durininku siurbčiojant arbatėlę ir man įžengus į vestibiulį, vyras atsistodavo ir draugiškai su manimi pasisveikindavo, tarsi nieko nė nebūtų nutikę.

Fotografuotis prie modernių transporto priemonių buvo madinga visais laikais. 1937-1940 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Informaciją parengė Andrius Pavelko

2021-ieji paskelbti Archyvų metais, todėl „Neakivaizdiniame Vilniuje“ pristatyta nauja turinio rubrika „Vilnius archyvuose“, dedikuota Vilniuje veikiantiems archyvams ir įdomiausiems jų eksponatams. Kiekvieną mėnesį dalinsimės archyvuose saugomais istoriniais Vilniaus vaizdais, kurie leis iš arčiau pažvelgti į sostinės praeitį.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.