Vilniečiai energijos virsmuose

Energija yra gyvenimas, ji suka mus gyvenimo rate. Kaip judesį paversti naudinga energija, galvojo ir vilniečiai, mat saulės panaudojimo energijai išgauti reikėjo palaukti iki XX amžiaus. Pirmieji į energijos gamybos darbą stojo vėjas ir vanduo. O dabar Energetikos ir technikos muziejuje galima išgauti žaibą ir sužinoti, kokie energijos virsmai miestiečių laukia ateityje.

Manto Judriaus nuotr.

Vėjo malūnai Vilniui ne naujiena. Tačiau miestui geriau dirbo vandens malūnai. Vilnelės upėje nuo Rokantiškių iki Vilniaus pilių teritorijos jų būta keleto.

Pirmoji žinia apie vandens malūną prie Vilnelės mus pasiekia iš 1524 metų Žygimanto Senojo privilegijos, kuria šveicarui Karoliui Vernartui leidžiama steigti vandens malūną dabartinio Užupio teritorijoje.  Įdomiausia, kad dažniausiai šie vandens malūnai malė ne grūdus, o skudurus, iš jų gamino popierių. 

Iš malūno šilumos negausi, tad šiluminę energiją teikė malkos. Kadangi neturėjome iškastinio kuro, labai svarbi Vilniaus miesto vieta buvo malkų turgus. Jis klestėjo ten, kur šiandien rasite Malkų turgaus skverą, ribojamą Pylimo ir Naugarduko gatvių, o jame – barą „Paviljonas“. Malkomis ten prekiavo nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus vidurio. Dar XIX amžiaus antrojoje pusėje malkomis buvo prekiauta Lukiškių turgavietėje. Malkos dar pleškėjo krosnyse, o gatvėse įvyko svarbus virsmas. XIX amžiuje intensyvėjant visuomeniniam gyvenimui nuspręsta apšviesti miesto gatves tamsiuoju paros laiku, tam irgi reikėjo šiluminės energijos. Iš pradžių buvo naudojamas kanapių aliejus, vėliau – spirito ir terpentino mišinys, o paskutinis energijos šaltinis iki pradedant naudoti elektrą – medienos dujos. Jos buvo gaminamos aukštoje temperatūroje be deguonies kaitinant medieną, vadinamuoju pirolizės būdu. Tam tikslui dabartinio Operos ir baleto teatro vietoje buvo pastatytas dujų fabrikas. Dujos miesto žibintuose degė nuo 1864 metų iki XX amžiaus pradžios. 

Didįjį perversmą energetikoje padarė elektra. Ji eliminavo ir dujinius, ir sostinės gatvėse įsitaisiusius žibalinius žibintus, net iš gyventojų būstų pradėjo vangiai išstūminėti žvakes ir žibalines lempas.

Energija yra ir meilė. Jei ŠVENČIATE Valentino dieną, paminite ir pirmosios pramoninės Vilniaus elektrinės gimtadienį: 1903 metų vasario 14-ąją elektrinė pagamino pirmąsias kilovatvalandes. Ne apie romantiką galvojo elektrinės eksploatatoriai. Norėta ją paleisti 1903 metų sausio 1-ąją, bet išvakarėse kilusi audra sudaužė ant laido sukabintus žibintus. Romantikos vis tiek būta, mat elektrinės pastatas ne tik puikiai suprojektuotas, bet ir papuoštas Boleslawo Balzukiewicziaus skulptūra „Elektra“, iškilusia 1905 metais. Moteris su laurų vainiku ant galvos laiko žibintą su elektros lempute, prie jos kojų parkritęs vyras išmeta gęstantį fakelą – naujos šviesos eros pradžia. Galbūt skulptorius taip norėjo atsilyginti savo mokslų mecenatui Jozefui Montvilai. Būtina paminėti: garsusis verslininkas, bankininkas ir filantropas Jozefas Montvila karštai dirbo prie elektrinės projekto ir įtikino vilniečius, kad miestui gyvybiškai būtinos naujovės. Miestiečiai pirko elektrinės akcijas ir savo lėšomis prisidėjo prie naujo Vilniaus energijos virsmo. 

Virsmų patyrė ir skulptūra. Ji stovėjo iki 1958 metų, kol buvo sunaikinta sovietų. Idėja ją atstatyti kilo Lietuvos energetikams 1978 metais susibūrus į veteranų klubą. Gauti visi leidimai, išskyrus Vilniaus miesto partijos komiteto. Tad nauja Petro Mazūros atkurta skulptūra iškilo tik po šešiolikos metų.

Vilniaus elektrinė sėkmingai veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, ir net per jį tuomečiam direktoriui pavyko išsaugoti įrenginius. Carinė valdžia norėjo technologinę įrangą išvežti į Rusijos teritoriją, mat bijojo, kad vokiečiai gaminamą elektrą naudos spygliuotai vielai įelektrinti, kuria esą aptvers visą Vilnių. 

Elektrinės pastatas atlaikė karą ir tęsė pavyzdinio pastato gyvavimą: lenkmečiu inžinieriai važiuodavo  jo pažiūrėti kaip gerojo statybos pavyzdžio.

Tarpukariu elektrinė buvo modernizuota. Šv. Rapolo bažnyčios vikaras 1926 metų spalio 6 dieną, šventindamas naują 1 800 kW „Brown-Boveri“ įmonės turbogeneratorių, pasakė tokius žodžius: „Pagaliau elektra ir žaibai galės būti saugomi šioje dėžėje ir po visą miestą išsivaikščioti gražia šviesele. Pagaliau įveikėme gamtą.“ Tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaiga įveikė ir pačią gamtą nugalėjusią elektrinę. Atsitraukdami Vermachto kariai gavo įsakymą sunaikinti elektrinės įrangą. Vilties švieselė buvo: demoralizuoti vokiečių kariai žadėjo nesprogdinti elektrinės, jei gaus penkis kilogramus lašinių. Tačiau jų karo laiku neatsirado, ir elektrinė krito.

Susprogdinta elektrinė buvo atstatyta taip pat sparčiai, kaip ir pastatyta. Jėgainė energiją teikė iki 1981 metų. Tik paskutiniai jos darbo dešimtmečiai buvo skirti daugiausia ne elektros, o šiluminės energijos, kuria šildėsi Žirmūnų ir Šnipiškių gyventojai, gamybai. Paskutiniai technologiniai įrenginiai išjungti 1998 metais, o nuo 2000 metų prasideda Energetikos ir technikos muziejaus istorija.

Manto Judriaus nuotr.

Neaprašinėsiu  steigimo niuansų, o pasakysiu, kad šiandien tai yra Energetikos ir technikos muziejus, kuris šią žiemą lankytojus kviečia nustebti. Nauja interaktyvios ekspozicijos dalis „Virsmo salė“ pasakoja apie žmogaus ir energijos santykių visumą. Ekspozicija pristato praeities, dabarties, o svarbiausia – ateities energijos virsmus. Kaip sako muziejaus direktorius Vladas Burokas ir vyriausiasis fondų saugotojas Mykolas Bistrickas, „Virsmo salės“ ekspozicijos teminė ašis – žmogaus santykių su energija visuma. Galima apžvelgti keturias temas: energijos išgavimą, kaupimą, jos perdavimą ir vartojimą.

Lankytojams atidengti elektrinės kamino pamatai, rasti įrenginėjant naujas erdves, jie – milžiniški. Kodėl? Kaminas turėjo būti labai aukštas, kad dūmai, likę po kietojo kuro deginimo, kiltų aukštai ir nekristų ant miestiečių galvų. Gana simboliška, kad kamino nebėra, kaip ir ateityje neliks kietojo kuro. Reikia pereiti prie atsinaujinančios energetikos, tai yra dabartis. O ateitis priklauso branduolinei arba karštajai sintezei, kuri pagrįsta vandenilio skaidymu. Jai naudojamas radioaktyvusis kuras. Manoma, kad energetikos ateitis yra karštosios sintezės reaktoriai, kuriuose kaip Saulėje bus generuojama energija. Ekspozicijoje daug kalbama ir apie šiluminę energiją. Kaip ją galima sukaupti? Taip, įmanoma kaupti karjeruose kaip vandenį. Ir žmogaus energijos laukia permainos: mažieji lankytojai išmoks įgauti tiek energijos, kad galės pakelti savo tėčius. Bet tai padaryti galima tik muziejuje.

Smalsumą kelia didžiausios Baltijos šalyse Faradėjaus narve esančios „Tesla“ ritės. Taip, taip, tos pačios, kurios mokslinės fantastikos filmuose sukuria elektros išlydį patalpose ar net ant žmogaus! Muziejaus darbuotojai nuramins, kad žmogui, apimtam elektros išlydžio, nieko neatsitinka, nes jis dėvi kostiumą, pagamintą pagal Faradėjaus narvo principą. Koks tai principas, patirsite patys.

Manto Judriaus nuotr.

Ateitis šiek tiek priklauso ir robotams, todėl rasime remontuojamą robotą, kuris, nepaisant to, kad yra „remontuojamas“, mokys programavimo. Bus galima netgi gauti jo ranka pieštą portretą.

Šią virsmų ekspoziciją drąsiai galima vadinti europinio lygio, muziejaus darbuotojai žinių sėmėsi iš Koperniko mokslo centro Varšuvoje, Talino mokslo centro AHHAA. Pasimokius iš gerųjų patirčių ir klaidų įkurta salė, kurios analogų Baltijos šalyse nėra. Kiekvienas interaktyvus objektas buvo sukurtas inžinierių komandos. Ji atsakė ir į klausimą, ar paprastas vilnietis gali turėti supergalių. Galėsite „duoti žaibą“ bičiuliui tikrąja ta žodžio prasme. Tai padaryti padės Van de Grafo generatorius, kuris sukelia elektrostatinį krūvį ir paaiškina teigiamo ir neigiamo elektros krūvio veikimą. Norite būti panašūs į pasišiaušusį Albertą Einsteiną? Tada reikės išdrįsti įsikrauti dešimties milijonų voltų įtampos. Patikėkite, tikrai liksite gyvi, tik laikinai gausite naują šukuoseną. Perskaitę šį straipsnį, galite ruoštis gyvai mėgautis mokslo išradimais Virsmo salėje.

Kur?

Energetikos ir technikos muziejuje, Rinktinės g. 2.

Kada?

Nuo gruodžio pabaigos. 

Daugiau: www.etm.lt