Praeities sveikinimų mados: šventiniai linkėjimai iš senovinių atvirukų

2021 12 25 Vilnius archyvuose

Šiandien namo ar laiptinės pašto dėžutėje radę laišką tikriausiai nustebtumėte. Jeigu tai ne apmokėjimo už internetą ar televiziją priminimas, nustebtumėte dar labiau. Pamatę, kad tai kalėdinis atvirukas nuo artimo žmogaus, greičiausiai išvirstumėte iš klumpių ir pagalvotumėte, kad tikriausiai kažkas iš jūsų draugo atėmė telefoną ir kompiuterį. O dar visai neseniai kalėdiniai atvirukai buvo tai, ko mes kasmet laukdavome ir ką kiekvienas su džiaugsmu rašydavome. Nuo ko gi viskas prasidėjo?

Su Naujaisiais 1908 metais sveikinantis atvirukas, pieštas J. Graczyński. LNB MS.

Lietuvoje pirmieji kalėdiniai atvirukai buvo išsiųsti 1898 m. XX a. pradžioje atsiradus šventinių atvirukų paklausai leidyklos nesnaudė. Geriausia poligrafine kokybe garsėjo Vokietija ir Prancūzija, todėl šių šalių produkcija buvo gausiausia Europoje. Sveikinimo atvirukai į Lietuvą taip pat atkeliaudavo ir iš Rusijos leidyklų.

Kalėdinis atvirukas, atspausdintas Vokietijoje. XX a. 3 deš. Biržų krašto muziejus „Sėla“

Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, 1905 m. prasidėjo lietuviškų atvirukų leidybos bumas, kuris truko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Vilniuje pasirodė vietinių leidėjų – Petro Vileišio, Marijos Šlapelienės XX a. I deš. išleisti šventiniai atvirukai. M. Šlapelienės knygyno kataloguose minimi „atviri laiškai“ bei „laiškeliai“ (taip buvo vadinami atvirukai) su „pasveikinimais Naujiems metams, Velykoms, Kalėdoms, įvairių-įvairiausi“.

XIX a. pab.–XX a. pr. pasirodžiusiuose atvirukuose vyravo religinės scenos ir žiemos peizažai: Betliejaus žvaigždė, bažnyčia, angelai, apsnigti miškai, sodybos ar bažnyčios.

Norėdami ilgiau pardavinėti ir daugiau uždirbti iš atvirukų leidėjai populiarino ir naujamečius atvirukus. Jie būdavo papuošti laikrodžio, laimės pasagėlės, žvakių, žaisliukų piešiniais.

Boleslovo Stadzevičiaus 1907 m. Vilniuje išleistas atvirukas „Laimingų Naujų Metų 1908“, pieštas J. Graczynskio. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

Atvirukas iš Šlapelių knygyno lentynų. XX a. 1 deš. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus

Tarpukariu populiarėjantis telefonas neturėjo lemiamos įtakos atvirukų siuntimo tradicijai. Dažniausiai Lietuvos leidėjai Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos leidyklose nusipirkdavo teisę ant tenykščių sveikinimo atvirukų spaudos klišių uždėti lietuviškus užrašus ir spausdinti Lietuvos rinkai. Šen bei ten buvo galima rasti atvirukų ir su lietuvių dailininkų (G. Bagdonavičiaus, P. Galaunės, A. Žmuidzinavičiaus) piešiniais. Jie išsiskirdavo lietuvių liaudies ornamentikos stilistika.

Tarpukario kalėdiniuose atvirukuose vyravo angelų, prakartėlių, eglučių, dovanėlių motyvai. Populiarūs buvo fotoatvirukai su damų ir džentelmenų scenomis.

Tarpukario kalėdinis fotoatvirukas. ~1929 m. Biržų krašto muziejus „Sėla“

Šventinius atvirukus, kaip ir šeimos dokumentus, fotografijas, žmonės kaupė, saugojo, brangino kaip istorinę atmintį. Deja, daug šeimos saugotų vertybių buvo prarasta per karą, emigraciją ar tremtį.

Atvirukas „Geriausi linkėjimai Kalėdų šventėse“. 1919 m. Biržų krašto muziejus „Sėla“

Sovietmečiu visos religinės šventės oficialiai buvo uždraustos, todėl ir kalėdiniai atvirukai nebuvo leidžiami. Juos pakeitė valstybinių leidyklų leisti ir ilgainiui ypač išpopuliarėję naujamečiai atvirukai. Šie Lietuvoje leisti šimtatūkstantiniais, o kai kurie ir 1 mln. egz. tiražais. Eiliniam žmogui jie buvo lengvai įperkami – kainavo nuo 3–5 kapeikų. Nenorintieji siųsti atviruko su kosminiais laimėjimais ar raudonomis žvaigždėmis turėdavo įdėti šiek tiek darbo ir paieškoti lietuvių dailininkų atvirukų su etnografiniais motyvais ar bent neutralių – su meškiukais, eglėmis ar laikrodžiais.

Kosminė tematika sovietiniuose atvirukuose buvo ypač populiari 6-7 dešimtmetyje. 1959 m. Venclovų namai-muziejus.

Greta oficialiai leidžiamų atvirukų egzistavo ir nelegali kalėdinių atvirukų leidyba, kurią labiausiai puoselėjo to meto fotografai, jautę senų lietuviškų religinių atvirukų paklausą. Jie perfotografuodavo tarpukariu išleistus arba patys sumontuodavo naujo siužeto atvirukus ir nelegaliai juos pardavinėdavo „iš po skverno“ turguje ar prie bažnyčių.

Fotoatvirukas atspausdintas Prancūzijoje. XX a. 3 deš. Biržų krašto muziejus „Sėla“

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą atvirukų leidyba kiek atsigavo, tačiau neilgai. Populiarėjant mobiliesiems telefonams ir internetui kalėdinius atvirukus, greičiausiai, ateityje matysime tik asmeninėse kolekcijose ar bibliotekų ir muziejų saugyklose. Kita vertus, grįžusi vinilinių plokštelių mada suteikia vilties – gal kada nors vėl taps madinga siųsti ranka rašytus šventinius sveikinimus. Pasiruošę šįmet nustebinti artimuosius?

Tarpukario kalėdinis atvirukas su dailininko Gerardo Bagdonavičiaus piešiniu. 1923 m., Trakų istorijos muziejus.

Straipsnio autorius Andrius Pavelko.
Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 12-ojo, žiemos numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.