Vilnius archyvuose: žibintai, apšvietę sostinės gatves
Antrasis „Neakivaizdinio Vilniaus“ pasakojimas, skirtas Archyvų metams – apie sostinės gatves apšvietusius žibintus. Iki XVII a. apie gatvių apšvietimą Vilniuje buvo galima tik pasvajoti – miestas skendėjo tamsoje. Saugant miestą nuo gaisrų, iš rotušės bokšto buvo stebima, ar kas nors nepaliko be priežiūros degančio žibinto. Taigi, sugalvojęs iškišti nosį panaktinėti vilnietis kelią turėdavo pasišviesti nešiojamu žibintu.
Dujinis žibintas prie Evangelikų liuteronų bažnyčios, XX a. pradžia, Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Apšvietimo Vilniuje pradžia
Iš XVII a. dokumentų matome, kad mieste jau atsiranda pavieniai žibintai prie Žemutinės pilies sienų, Neries krantinėje. Prie pilies sienų įrengti jie buvo saugumo sumetimais, kad sargyba matytų besiartinančius, o krantinėje žibintai padėdavo iškraunant laivus.
XVIII a. antroje pusėje visuomeninis gyvenimas tapo intensyvesnis – populiarėjo pokyliai, teatrai, užeigos, kavinės. Daugiau žmonių mieste užtrukdavo iki vėlumos, todėl pagaliau atsirado poreikis gatves apšviesti. XIX a. pradžioje pagrindinėse gatvėse, ant namų sienų ar kampų ėmė rastis pirmieji žibintai, į kuriuos buvo pilamas kanapių aliejus. Žibintai buvo nuolat tobulinami. 1849 m. miesto dūma nutarė kanapių aliejų pakeisti į spirito ir terpentino mišinį. Degalai buvo 4 kartus brangesni, tačiau dvaruose gaminamas spiritas, kaip sakoma, pats neparsiduos. Žibinama buvo taupiai – žibintai uždegami valandą po saulėlydžio, degdavo iki antros valandos po vidurnakčio. Vasarą ar giedrą mėnulio pilnaties naktį žibintai iš viso nebuvo degami.
Dujiniai žibintai prie Katedros aikštės, 1873-1874 m. J. Čechavičiaus nuotr., Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Šviesa iš „Dujų skersgatvio“
Dideliu pažangos žingsniu gatvių apšvietime tapo dujiniai žibintai. Jie Vilniuje buvo įžiebti 1864 m. spalio 22 d. Trys šimtai septyni nauji dujiniai žibintai nušvietė centrinę miesto dalį bei Katedros, Rūmų (dab. S. Daukanto) ir Teatro (dab. Rotušės) aikštes. Vilnius tapo antruoju (po Peterburgo) Rusijos imperijos miestu, įsirengusiu modernų apšvietimą.
Dujų fabrikas buvo pastatytas tuometinio miesto pakraštyje – ten kur šiandien stovi Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Lenkta gatvelė gavo „Dujų skersgatvio“ pavadinimą. Miesto centrinėje dalyje po žeme išsiraizgė 14 km ilgio dujų vamzdynas. Dujos buvo gaminamos deginant medieną keturiose didelėse krosnyse.
Dujinis žibintas prie Šv. Aleksandro Neviškio koplyčios (dab. V. Kudirkos aikštė), XIX a. pab. – XX a. pr.. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F.273 Ap.1 B.75 L.2. Nuotr. A. Pavlovičiaus
Dujinių žibintų atsiradimo priežastis tikrai nebuvo carinės valdžios siekis pagerinti miestiečių patogumą. Priežastys buvo politinės – numalšinus 1863 m. sukilimą, generalgubernatoriui Muravjovui rūpėjo geriau apšviesti naktines Vilniaus gatves ir taip sustiprinti gyventojų judėjimo kontrolę naktį.
Dujinių žibintų skaičius didėjo gana vangiai – 1898 metais jų buvo 346. Sukilimo pavojui praėjus caro valdžia daugiau dėmesio skyrė policijos stiprinimui, o ne miesto apšvietimui. Žibintus prižiūrėdavo dujų fabriko samdytieji žibintininkai, o priemiesčiuose likusius senuosius spirito ir terpentino žibintus – apie 20 ugniagesių.
XIX a. pabaigoje dujas apšvietimui pradėjo naudoti ir restoranai, kavinės, fabrikai, parduotuvės. Nuo jų neatsiliko ir savo namus apsišviesti panorėję turtingesni miesto gyventojai. Tačiau tuo metu moderniausias apšvietimo būdas toli gražu nebuvo tobulas. Neturėdamas konkurentų, Vilniaus dujų fabrikas gyventojams tiekė gana prastos kokybės dujas ir brangiau nei dujų fabrikai Rygoje, Peterburge ar Maskvoje.
Kartų ir technologijų kaita – dujinis žibintas šalia elektrinio žibinto. 1905m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Nauji dujų konkurentai ir senuosius apšvietimo būdus primenantys objektai mieste
1876 m. dujos sulaukė rimto konkurento – žibalo. Tų metų rugsėjį 286 terpentininiai žibintai buvo pakeisti žibaliniais. Sąnaudos miesto apšvietimui sumažėjo kone dvigubai. Žibalinių žibintų skaičius, nepaisant jų priežiūros sąnaudų, kasmet didėjo – 1880 m. jų jau buvo daugiau nei dujinių.
Skulptūra „Elektra“. Energetikos ir technikos muziejaus nuotr.
1903 m. pastatyta centrinė Vilniaus elektrinė smogė dar vieną smūgį dujoms. Nors dujų fabrikas daugiau nesiplėtė, tačiau sumažinęs dujų kainą dvigubai ir pasiūlęs miestiečiams dujas naudoti virtuvėse, jis veikė ir tarpukariu. 1944-aisiais besitraukiantys nacistinės Vokietijos kareiviai dujų fabriką susprogdino.
Ar žinote kas Vilniuje ir šiandien primena mums dujinio apšvietimo laikus? Pirmasis objektas – Žvėryne, Treniotos g. 25 stovintis medinukas, kurio balkoną remia du dujinių žibintų stulpai.
Namas Žvėryne, kurio balkoną remia žibintų stulpai.
Antrasis – Šv. Jonų g. stovinti Vytauto Nalivaikos žibintininko skulptūra, vaizduojanti išnykusią žibintininko profesiją. Ir trečiasis – ant Energetikos ir technikos muziejaus (pirmosios miesto elektrinės) stovinti B. Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“. Ar pastebėjote, kad po moters, laikančios elektrinį žibintą, kojomis parkritęs šviesos apakintas vyras su deglu rankoje? Skulptūra simbolizuoja elektros pergalę prieš dujinį apšvietimą, kuris, atsiradus elektrai, tapo istorija.
Nuolat turistų akį patraukianti žibintininko skulptūra.
Informaciją parengė Andrius Pavelko
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.