Vilnius archyvuose: vandens kelionė pas gyventojus ir viešieji rurmusai
Vilnius gali pagrįstai didžiuotis turįs seniausią vandentiekį Lietuvoje. Rašytiniuose šaltiniuose jis minimas jau nuo 1501 metų. Tais metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė teisę dominikonų ordino vienuoliams naudotis Vingrių šaltiniais ir tiekti jų vandenį miestiečiams. Nuo to laiko prasidėjo vandens tiekimo gyventojams istorija, su kuria kviečiame susipažinti. Kaip vilniečiai apsirūpindavo vandeniu? Kur stovėjo vandens kolonėlės ir iš kurios šiais laikais kartą per metus teka alus?
XVI a. Vilnius jau naudojosi trimis šaltiniais – Vingrių, Aušros vartų ir Žiupronių. Senasis Vilniaus vandentiekis buvo gravitacinis – vanduo laisvai tekėdavo iš aukštesnės vietos į žemesnę. Tam buvo naudojami mediniai vamzdžiai, nuo XIX a. antrosios pusės – metaliniai.
Apie vandenį, tekantį į namus XVI a. buvo galima tik pasvajoti. Šaltinių vanduo mediniais vamzdžiais atitekėdavo iki pirmųjų viešų vandentiekio rezervuarų. Jie buvo vadinami įvairiai: rurmusais, šuliniais ar dėžėmis. Terminas „rurmusas“ yra kilęs nuo lenkų kalbos žodžio „rura“, kuris lenkiškai reiškia vamzdį. Rurmusais dažnai buvo vadinami rezervuarai, iš kurių išvesti vamzdžiai. Juos galima pavadinti šiuolaikinės vandens kolonėlės protėviais.
XVI a. antroje pusėje mieste buvo trys viešieji rurmusai: Žemutinės pilies teritorijoje, Rotušės aikštėje ir Vokiečių gatvėje. Juos galime rasti pažymėtus pirmajame Vilniaus žemėlapyje – Brauno ir Hogenbergo atlase. Vanduo į juos atitekėdavo iš trijų anksčiau minėtų šaltinių. Simboliška, kad dviejuose iš trijų vietų (Rotušės aikštėje ir Vokiečių g.) šiandien mes turime trykštančius fontanus.
XVII a. I pusėje trijulę papildė dar vienas rurmusas – prie Šv. Jonų varpinės. Jis pro akis nepraslydo J. Ozemblovskiui, kuris pavaizdavo jį savo litografijoje 1853 m.
Ar pastebite rurmusą prie Šv. Jonų bažnyčios bokšto sienos? 1853 m. Litografija. J. Ozemblovskis, LNM, IMik 274.
XIX a. antroje pusėje iš Žiupronių (Misionierių) šaltinio buvo atvestas vanduo ir į seniausią Vilniaus priemiestį – Užupį. Užupio ir Malūnų g. sankryžoje, šalia stovėjusio koplytstulpio, buvo įrengtos net dvi vandens kolonėlės. Šioje aikštėje viena vandens kolonėlė stovi ir šiandien. Ar žinote, kad balandžio 1-ąją, per Užupio Neprigulmybės (Nepriklausomybės) dieną iš jos bėga alus? Jei netikite – būtinai patikrinkite.
Iš abiejų Užupio koplytstulpio pusių (šioje aikštėje šiandien stovi Užupio angelo skulptūra) buvo įrengtos dvi vandens kolonėlės. XX a. pr. LNM, GRD 113482/508.
Artezinių gręžinių era
Miestui nuolat stokojant vandens, XIX a. pabaigoje Vilniuje prasidėjo artezinių gręžinių era. 1892-1893 m. rytinėje Katedros aikštės dalyje pagal inž. J. Januszewskio projektą ant artezinio šulinio įrengta vandens kolonėlė. Ją vilniečiai praminė „magdalenka“, pagal netoliese stovėjusią Šv. Marijos Magdalenos bažnyčią (nugriauta XIX a. pradžioje). „Magdalenka“ buvo itin puošni – metalinės rurmuso dalys buvo pagamintos Vilniaus gubernijos ketaus liejimo dirbtuvėje, o sutemus ji buvo apšviečiama dujiniais žibintais. Prie jos nuolat būriuodavosi eilėje prie vandens laukiantys žmonės ar tiesiog aplinkinių namų gyventojai atėję aptarti naujienų.
Viešoji vandens kolonėlė „Magdalenka“ Žemutinės pilies teritorijoje. Tolėliau už jos matosi Šv. Kazimiero koplyčia. NAC 1-U-7592-1.
Viešos vandens kolonėlės dažniausiai buvo įrengiamos aikštėse ar kitose patogiose prieiti vietose. Viena tokių – kolonėlė priešais generalgubernatoriaus rūmus (dab. Prezidentūra), šalia De Reusų (Šuazelių) rūmų.
De Reusų rūmų fragmentas. 1913 m., Fot. Jan Bulhak. LNM, ATV 20035
Kartais rurmusai ar šuliniai atsirasdavo ir privačiuose kiemuose. Pavyzdžiui, yra žinomi net keli tokie atvejai Pilies gatvėje. Kanauninkas J. K. Boguslavskis Pilies g. 10 kieme turėjo šulinį su įrengtu rankiniu vandens siurbliu. Pelenų spalvos šulinys buvo su piramidiniu stogeliu, kurį puošė sentencija „Mums ir artimiesiems“ bei gaidžio formos vėtrungė. O štai Pilies g. 6 kieme puošnus rurmusas buvo įrengtas prie namo sienos, o vanduo į jį atitekėdavo iš namo rūsio. XIX a. pradžios inventoriaus akte rašoma, kad namo rūsyje yra šulinys, vėliau jis apibūdinamas kaip „šaltinėlis, tekantis iš kubilėlio“. Ko gero, tai vienintelis iki šiandien išlikęs tokio tipo rurmusas Vilniuje.
Pilies g. 6 kieme ir šiandien galime rasti rurmusą. Tik per kelis dešimtmečius ūsuotas dėdė, iš kurio burnos bėgdavo vanduo, buvo pakeistas gėlės ornamentu. Užsukite į šį kiemą ir jį suraskite. Fot. M. Sakalauskas, 1989 m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
Dar vieną išlikusią vandens kolonėlę iš tarpukario laikų galima rasti Žvėryne. Špižinė, lieta vandens kolonėlė stovi Traidenio gatvėje, privačiame kieme. Ji įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Tai – 1934 m. istorizmo stiliaus kolonėlė su ilga, riesta svirtele ir paukščio galvos fragmentu dekoruotu čiaupu.
Tarpukario laikų vandens kolonėlė Žvėryne. 2018m., Andriaus Pavelko nuotr.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo vandens kolonėlių statymo bumas. Pastatyti kieme vandens kolonėlę buvo paprasčiau, nei atvesti vandenį į namus. Be to, buvo vadovaujamasi logika, kad jei bute nėra nuotekų tinklų, nėra prasmės atvesti ir vandenį. Todėl vandenį miestiečiams tekdavo atsinešti iš lauko.
Miesto pakraščiuose, kur nebuvo vandens kolonėlių ir net šulinių, vandenį nuo pat pokario laikų gabendavo vandenvežiai. Sovietiniais laikais vandens kolonėlių grožiui buvo skiriama mažiausiai dėmesio – jos tiesiog turėjo atlikti savo funkciją.
Vilniaus senamiesčio kieme verda gyvenimas. 1981 m. Fot. Romualdas Požerskis.
1968 metais mieste veikė daugiau nei 400 kolonėlių. Į jas valdžia žiūrėjo kreivai – vandens niekas neapskaitė, pusė jų neturėjo kanalizacijos ir neatitiko sanitarijos normų. Nepaisant to, 9-tojo dešimtmečio pradžioje vandens kolonėlių skaičius pasiekė savo aukštumas – jų buvo beveik 700. Nuo to laiko jų skaičius nustojo augti ir netrukus ėmė mažėti. Šiandien Vilniuje jų yra apie 500. Ateityje vandens kolonėlės turėtų išnykti, o jų vietą užimti „rurmusų anūkai“ – geriamo vandens gertuvės gatvėse, parkuose ir skveruose.
Atgaiva karštą vasaros dieną. 1994 m. Fot. Paulius Lileikis. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
Informaciją parengė Andrius Pavelko
2021-ieji paskelbti Archyvų metais, todėl „Neakivaizdiniame Vilniuje“ pristatyta nauja turinio rubrika „Vilnius archyvuose“, dedikuota Vilniuje veikiantiems archyvams ir įdomiausiems jų eksponatams. Kiekvieną mėnesį dalinsimės archyvuose saugomais istoriniais Vilniaus vaizdais, kurie leis iš arčiau pažvelgti į sostinės praeitį.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.