Vilnius archyvuose: populiariausios linksmybių vietos – smuklės
Vos tik žmonės išmoko linksmintis, atsirado ir poreikis vietai tą daryti. Turtingieji – valdovai, didikai keldavo puotas savo rūmuose ar dvaruose. Paprastesni žemės gyventojai – bajorai, miestiečiai ar kaimiečiai linksmindavosi smuklėse. Kokių smuklių būta Vilniuje, kas jose vyko ir ko ten buvo galima rasti?
Ir užkąsti, ir atšvęsti
XIX a. pradžioje istoriniame Vilniaus mieste (gynybinės sienos apjuostoje teritorijoje) smuklių buvo virš 300. Kitaip sakant, smuklę galėjai surasti kas trečiame name. Ypač daug jų buvo turgavietėse bei gatvėse, kuriose dažnai prekiauta. Šios smuklės dažniausiai buvo nedidelės, vienos patalpos, jose galėjai gauti užkandžių ir išgerti alaus ar stipresnio gėrimo. Tokios miesto smuklės buvo skirtos ne pasilinksminimui, o pietų metu užsukti pavalgyti bei išgerti. Dažniausi tokių smuklių lankytojai buvo amatininkai ir prekybininkai. Be to, būta ir tradicijos gerą prekybinį sandėrį užtvirtinti smuklėje, kitaip tariant „aplaistyti“.
„Nevaržomai išsidūkti“ – į Pohuliankos smuklę
Nuo seno smukles būdavo galima rasti ir šalia į miestą vedančių kelių. Pakelės smuklės dažniausiai pirmosios pasitikdavo atvykstančius miesto svečius. XVIII – XIX a. Vilniuje prie pagrindinių kelių stovėjo apie 10 pakelės smuklių. Jų vardai, manoma, galėjo turėti įtakos ir kai kurių vietovių pavadinimams. Pavyzdžiui, Pohulianka, Pospeška ar Slomianka. Neretai prie įvažiavimo į miestą stovėdavo ir koplytėlė ar koplytstulpis, o viena tokių koplytstulpio ir smuklės „draugysčių“ išlikusi ir iki šių dienų – tai buvęs Pohuliankos smuklės pastatas (J. Basanavičiaus g. 53) su Šv. Hiacinto (Jackaus) koplytstulpiu šalia. Smuklės pavadinimas yra slaviškos kilmės, kilęs, manoma, nuo rusų kalbos žodžio гулять – vaikščioti, lėbauti, puotauti, гулянка – vaikštynės, puota. Smuklės ir koplytstulpio vietą 1856 m. nutapė dailininkas Jonas Chruckis.
Buvusi Pohuliankos smuklė su Šv. Hiacinto koplytstulpiu už jos. Nuotr. Andriaus Pavelko
1786 m. į Vilnių iš Varšuvos atvykusi kašteliono žmona Liudvika Byševska (Liudwika Byszewska) savo atsiminimuose apie smuklę rašė: „Užeiga medinė, padoriai įrengta, kavos už devynis auksinus davė tiek, kad Varšuvoje tektų pakloti dvidešimt septynis.“ Laikui bėgant smuklė iš medinės virto mūrine, o savo populiarumo neprarado ir po 50 metų. Vilniaus istorikas J. I. Kraševskis 1830 – 1835 m. prisiminimuose taip pat vaizdžiai aprašė šią smuklę: „Kas tik gali laisviau atsikvėpti, pasijuokti visa gerkle, garsiai pasišnekėti, nevaržomai išsidūkti, tas važiavo į Pohulianką.“
Piešinys „Jono Basanavičiaus gatvė Vilniuje“. Aut. Jonas Chruckis. 1856 m. LNDM G 129
Šiaudinė smuklė Verkiuose
Smuklė, stovėjusi Verkių rūmų teritorijoje, prie pat Neries buvo vadinama Slomianka (liet. šiaudinė). Greičiausiai, toks pavadinimas smuklei buvo duotas dėl jos šiaudinio stogo. Vietovė šiauriau Šnipiškių taip pat turėjo Slomiankos pavadinimą. Smuklė iki mūsų dienų neišliko, o Slomiankos gyvenvietės pavadinimą šiandien primena trumpa Šiaudinės gatvelė Šnipiškėse.
Smuklė „Slomianka“ Verkiuose. 1870-1880 m. Nuotr. J. Čechavičiaus. VUB RS F82-929.
Skubantiems Antakalnyje
Pospeška vadintame Antakalnio gale skubančius keliautojus viliojo Pospeškos (rus. k. поспешить – paskubėti, skubinti) smuklė, įsikūrusi ant aukšto Neries kranto už Viršupio upelio. Šios smuklės nevengė ir inteligentai. Antakalnio pabaiga Pospeškos pavadinimu žemėlapiuose buvo žymima iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Kalbama, kad smuklės pamatų likučius dar galima rasti miškelyje šalia Lizdeikos gatvės, už degalinės.
Antakalnyje, XIX a. pradžioje buvo įsikūrusi dar viena garsi smuklė – „Tivoli“. Prie kelio stovėjusi smuklė buvo „Tivoli“ sodų teritorijoje, o sodai pavadinimą gavo nuo čia augusių alyvų rūšies. Ir šiandien pastato paskirtis nepasikeitusi – čia veikia restoranas „Trys pušelės“ (Antakalnio g. 12).
Rasose – nuo kavos iki fejerverkų
Viena garsi smuklė, vadinta „Geležinės trobelės“ vardu, buvo įsikūrusi gražioje kalvotoje vietovėje Rasose. Vietovei ji vardo nesuteikė, tačiau iki šių dienų išliko Geležinė gatvelė, besidriekianti palei geležinkelį už Rasų kapinių. Liudvikas Čarkovskis (Ludwik Czarkowski) savo 1867 – 1875 m. atsiminimuose „Geležinę trobelę“ atsimena kaip vietą „kur kasdien galėjai gauti arbatos, kavos, gal ir pieno, regis, ir sužiedėjusios duonos, bandelių ir net pyragaičių. Taip pat buvo ir alaus. Vasarą beveik kas savaitę sekmadieniais toje smuklėje pavakarį skambėjo muzika, girdėjosi susirinkusių šokančių ir besilinksminančių, poromis slėnyje ir miške pasklidusių žmonių garsios kalbos. Sutemus šaudyti fejerverkai.“
Litografija „Smuklė Aukštuosiuose Paneriuose“. Aut. J. Oziemblauskas. 1840 m. LNM IMik-8916
Prie senojo kelio į Kauną
Dar vieną iki šių dienų išlikusį, nors išvaizdą ir gerokai pakeitusį, smuklės pastatą galima pamatyti užkopus į Aukštųjų Panerių kalvą akmenimis grįsta senojo Vilnius – Kaunas kelio atkarpa. Šią smuklę 1840 m. pavaizdavo J. Oziemblauskas savo litografijoje. Šiandien gyvenamuoju namu virtusi užeiga stovi priešais kitoje pusėje esančias kapinaites ir koplyčią.
Buvusios smuklės pastatas Aukštuosiuose Paneriuose šiandien virtęs gyvenamuoju namu. Nuotr. Andriaus Pavelko
Tyzenhauzo smuklės fragmentai Paupyje
Plečiantis Paupio rajonui 2018 metais buvo atkasti dar vienos smuklės pamatai. Tai buvo Paplaujos rajone stovėjusi Antano Tyzenhauzo smuklė. Ją XIX a. antroje pusėje savo nuotraukose yra įamžinęs fotografas V. Zacharčikas. Iš nuotraukų matyti, kad A. Tyzenhauzo statyta smuklė buvo vieno aukšto statinys su mansarda. Pagrindinis įėjimas buvęs iš dabartinės Paupio gatvės ir turėjęs puošnų prieangį su 4 kolonomis. Iki šių dienų išlikę smuklės sienų fragmentai ir pamatai buvo išsaugoti ir integruoti į naujai statomą pastatą. Projektuotojai pastate yra numatę restoraną. Kas žino – gal smuklės dvasia atgims iš naujo?
A. Tyzenhauzo statyta smuklė Paplaujoje. 1866-1877 m. Nuotr. V. Zacharčiko. Iš D. Junevičiaus rinkinio.
Informaciją parengė Andrius Pavelko
2021-ieji paskelbti Archyvų metais, todėl „Neakivaizdiniame Vilniuje“ pristatyta nauja turinio rubrika „Vilnius archyvuose“, dedikuota Vilniuje veikiantiems archyvams ir įdomiausiems jų eksponatams. Kiekvieną mėnesį dalinsimės archyvuose saugomais istoriniais Vilniaus vaizdais, kurie leis iš arčiau pažvelgti į sostinės praeitį.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.