Vilnius archyvuose: kaip maudynių sezonas atrodė prieš 100 metų?
Atėjus vasarai ir šylant orams ne vienas jau spėjome pagalvoti, kur savaitgalį būtų galima išsimaudyti. Vilniuje yra ne viena vieta, skirta šiai miestiečių pramogai. O ar kada susimąstėte, kur ir kaip maudėsi vilniečiai prieš 100 ir daugiau metų?
Šiandien mums keistas, o gal net ir juokingas atrodo faktas, kad dar XX a. pradžioje viešas maudymasis laikytas amoraliu elgesiu. Vaikams, žinoma, jokios elgesio taisyklės negaliojo – jie karštą dieną maudydavosi visur, kur tik norėjo. Suaugusiųjų „padoriajam“ maudymuisi Neryje ir Vilnioje buvo skirtos uždaros medinės maudyklės. Neries krantą miestas išnuomodavo privatiems verslininkams – maudyklių savininkams.
Maudyklių eilė dešiniajame Neries krante. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Nr. F.273 Ap.1 B.10 L.32
Maudyklės, pirmiausiai, privalėjo netrukdyti upe praplaukiantiems. Buvo nustatytos trys maudyklių klasės. Specialūs reikalavimai įpareigojo savininkus maudyklių kabinas rūpestingai prižiūrėti, aprūpinti gerais baldais, veidrodžiais. Lankytojus aptarnaudavo uniformuotas personalas. Iš 1884 m. likusių jų projektų galima spręsti kaip maudėsi ano meto vilniečiai. Samueliui Zarcinui suprojektuotas maudykles sudarė 10 šonais suglaustų erdvių dvišlaičių kabinų blokas, pritvirtintas prie kranto ir plūduriavęs „sielių“ principu. Paviljone kabinų būta ir didesnių, ir mažesnių. Kiekvienos viduryje tilpo įleistas į vandenį, apeinamas iš visų pusių apie 1,3 – 1,5 m gylio rezervuaras su laipteliais, lentinėmis grindimis ir pralaidžiais tekančiam upės vandeniui „tvoros“ tipo šonais.
Maudymosi būdelės Žvėryne. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Nr. F.273 Ap.1 B.9 L.2
Komfortiškos kabinos kampe turėjo dar ir po įrengtą dušą su geriamuoju vandeniu, vamzdžiu atitekančiu iš centrinio bako. Kabinos nuomos kaina priklausė nuo jos padėties upės srovės atžvilgiu – pasroviui ji pigo. Kranto viršuje stovėjo kasos būdelė, stilistiškai priderinta prie viso komplekso architektūros – dažnai dekoruota ornamentiniais drožiniais, ant kraigo iškelta vėliava. Kitokio tipo maudyklės planuotos statyti ant sukaltų medinių polių, bet, matyt, jų konstrukcija nepasiteisino. Rudenį, pasibaigus maudymosi sezonui, ir vienos, ir kitos turėdavo būti išmontuotos.
Kairiajame Neries krante (į Antakalnio pusę) būdavo kelios, skirtingiems verslininkams priklausančios maudyklės. Dėl konkurencijos maudyklių savininkai pykdavosi, kenkdavo vieni kitiems ir skųsdavosi net senatui. Miesto valdžia patikrinusi dažnai rasdavo sulūžusių, nešvarių, nedažytų maudyklių.
Maudykla Valakampiuose (Valakupiuose) apie 1920 – 1939 metus, NAC 1-K-12616
Nuo XIX a. vidurio maudyklės buvo įrenginėjamos palei kairįjį Neries krantą prie Pilies kalno. XIX a. pabaigoje dėl pablogėjusios miesto sanitarinės būklės buvo nutarta maudykles perkelti į dešinįjį Neries krantą prie karinės žinybos sklypo. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Žvėrynui tampant kurortiniu priemiesčiu, čia taip pat buvo įrengtos maudyklės, vandens gydyklos, pirtys.
Tarpukariu visuomenės pažiūros į viešą maudymąsi pasikeitė. Vilniečiai buvo pamėgę lengvai pasiekiamą paplūdimį dešiniajame krante aukščiau dabartinių Sporto rūmų. Neris čia buvo seklesnė, smėlėtu krantu. Kita mėgstama vilniečių vasaros poilsiavietė tarpukariu tapo Valakampiai. Ilgą laiką pagrindinė transporto priemonė iki Valakampių buvo garlaivis. Iš Vilniaus centro į Verkius, sustodami Valakampiuose garlaiviai kursavo iki pat 1990 m.
Informaciją parengė Andrius Pavelko
2021-ieji paskelbti Archyvų metais, todėl „Neakivaizdiniame Vilniuje“ pristatyta nauja turinio rubrika „Vilnius archyvuose“, dedikuota Vilniuje veikiantiems archyvams ir įdomiausiems jų eksponatams. Kiekvieną mėnesį dalinsimės archyvuose saugomais istoriniais Vilniaus vaizdais, kurie leis iš arčiau pažvelgti į sostinės praeitį.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.