XX amžius: Vilniaus pokyčiai šviesos greičiu

Per praėjusį šimtmetį – amžių, kurį palikome visai nesenai – įvyko tiek pokyčių, kad Vilnius gali atrodyti ir labai atpažįstamas, ir visiškai kitoks, nei buvo anksčiau.

Pažvelgę į garsaus fotomenininko Jano Brunono Bulhako XX a. pradžios Vilniaus nuotraukas ir jas palyginę su šiandieniniu Vilniumi, pamatytumėte nemažai atpažįstamų pastatų, tradicijų įamžinimų, tačiau ir daugybę jau išnykusių vietų ir miestiečių pramogų vaizdų. Šiandien Nerimi nebeplaukia sieliai, miesto gatvėmis nejoja arkliai, tačiau rieda autobusai, galite apsipirkti Halės turguje ar gyventi miesto kotedžuose, kurių XX a. nebuvo. Praėjusiame amžiuje Vilnius plečiasi greitai, prie miesto prijungiama nemažai aplinkinių kaimų, gyvenviečių, net miestelių. Mieste įsižiebusi elektra tarsi užkuria miesto variklį, ir Vilnius lekia į ateitį milžinišku greičiu. Gyvenimo sąlygos sparčiai gerėja, stiebiasi inovacijų ir mokslo daigai, kyla gamyklos, keičiasi miestiečių pramogos ir patiriama daugybė pirmų kartų. Šiandien mums įprasti dalykai prieš 100 metų atrodė lyg maži stebuklai.
Užsukite į pirmąjį kino teatrą patirti iliuzijų meno, įjungdami šviestuvą prisiminkite elektros Vilniuje atsiradimo istoriją, įsėdę į autobusą pagalvokite, kur juo keliavo pirmieji vilniečiai, senamiestyje atsukę čiaupą atsigerti švaraus vandens nepamirškite, kad jis atkeliauja iš šimtametės siurblinės, o visą Vilnių ir šimtmečio pokyčius apžvelkite iš Televizijos bokšto apžvalgos aikštelės. Smagaus pasivaikščiojimo po pažįstamą, bet tuo pačiu pamirštą, XX a. Vilnių!

Ką pamatysi/sužinosi maršrute?

  • Kada į Vilniaus gatves išriedėjo pirmieji autobusai?
  • Kur galima pamatyti tekantį požeminį upelį?
  • Kaip atrodė Vilniuje sukurtas kompiuteris?

Maršruto žemėlapis

Laisvė
improvizuoti!

Tai – laisvos formos maršrutas, kuriame tikslus objektų eiliškumas nenurodytas, tad keliauk taip, kaip patogiausia tau!

Centrinė Vilniaus elektrinė

1903 m. vasario 14 d. Vilniaus miestas nušvito naujai. Silpną žibalinių ir dujinių žibintų šviesą mieste pakeitė sužibę 198 lankiniai elektriniai žibintai. Tiesa, jų lemputės nebuvo pirmosios elektros lemputės Vilniuje. Pirmasis miesto namas, kuriame įsižiebė elektra, priklausė M. Jelenskiui – Gedimino pr. 19-ąjame name jis įsikūrė pirmąją privačią elektrinę. Netrukus jo kaimynas nutiesė oro liniją tarp Jelenskio namo ir rūmų, stovėjusių šių dienų Jakšto gatvės 9-ojo namo teritorijoje.
Tačiau grįžkime į miestą. Pastačius elektrinę elektrifikuojama nauja vandentiekio stotis, miestiečiai mėgaujasi elektros teikiamais privalumais, net svarstoma apie elektrinį tramvajų. Tačiau šio progreso kortas sumaišo karas, ir 1944 m. elektrinę susprogdina besitraukiantys vokiečių kariai. Iki šių dienų išliko tik jos administracinis pastatas, o ant jo stogo – skulptūra „Elektra“. Žvelgdami į ją iš gatvės pusės, geriau įsižiūrėkite ir išvysite elektros deivę, pamynusią fakelu nešiną Prometėją – graikų dievą, pavogusį ugnį ir ją perdavusį žmonėms. Originali skulptūra sovietmečiu buvo nuimta ir pagal nuotraukas rekonstruota tik 1986 m.

Plačiau

Vilniaus viešasis transportas

Šiandien įsėdę į autobusą galite apkeliauti visą Vilnių. Pirmieji autobusai į Vilniaus gatves išriedėjo 1905 m.: vasaromis jie veždavo keleivius nuo Katedros aikštės iki Verkių. Bilietas kainavo penkis kartus brangiau nei arkliu traukiamo tramvajaus, tačiau kelionė autobusu buvo patogesnė ir greitesnė. Kelionę autobusu sau leisti galėjo tik pasiturintieji, vienu metu juo galėjo važiuoti 14-16 žmonių. Reguliarūs autobusų maršrutai pradėti sudarinėti tarpukariu, ir netrukus Vilniuje jų jau buvo 8. Tačiau miestas be viešojo transporto liko per Antrąjį pasaulinį karą. Autobusai į gatves grįžo tik 1946 m. Tai buvo 17 senų, vokiečių armijos suremontuotų ir paliktų, autobusų. Prie jų prisijungė ir žmonių vežimui pritaikyti sunkvežimiai ZIS-5, gauti iš rusų kariuomenės. Pirmasis reguliarus maršrutas pokario metais buvo „Žvėrynas-Geležinkelio stotis”. Šiandien Vilniaus simboliu tapę troleibusai į gatves išriedėjo XX a. viduryje, kuomet buvo nutiestas 7,8 kilometro tinklas. Juo keleiviai galėjo keliauti iš Antakalnio į stotį. Laikas bėgo ir 1975 m. troleibusai Vilniuje jau galėjo nuvažiuoti 480,6 kilometro.

Plačiau

Pirmoji Vilniaus vandens siurblinė

Šiandien kuriame nors Vilniaus senamiesčio name atsukę vandens čiaupą tikriausiai nepagalvotumėte, kad vanduo į jį atiteka iš siurblinės, kuri pastatyta net prieš 107 metus. Vaikščiodami po Bernardinų sodą pamatysite dailius Bernardinų bažnyčios formas atkartojančius pastatus. Tai – iki šių dienų veikianti pirmoji Vilniaus vandens siurblinė, kuri požeminiu vandeniu, tekančiu iš 11 gręžinių, aprūpina Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojus. Lietuvoje seniausias Vilniaus vandentiekis savo veiklą pradėjo 1501 m., tačiau būtent Bernardinų sode esanti vandenvietė tapo šiuolaikinio miesto vandentiekio pamatu – iš čia vanduo sostinės gyventojams pradėtas tiekti centralizuotai. Vandens atsargos yra laikomos po žeme esančiame šimtamečiame rezervuare, sumūrytame iš raudonų plytų. Neapsieita ir be nesklandumų: XX amžiaus viduryje Vilniuje kilo dizenterijos ir šiltinės, plitusių vandeniu, protrūkis. Tad siurblinės vanduo pradėtas chloruoti. Antrojo pasaulinio karo metais besitraukdami vokiečiai susprogdino šio vandentiekio rezervuarą, tačiau jau po metų jis buvo atstatytas ir tiekia vandenį iki šiol.

Plačiau

Pirmasis Vilniaus kino teatras

Nors su kino magija vilniečiai susipažino XIX a. pabaigoje Bernardinų sode, pirmasis kino teatras „Iliuzija“ duris atvėrė kiek vėliau – 1907 metais. Čia kino filmus galėjo stebėti du šimtai žiūrovų. Pramoga taip išpopuliarėjo, kad netrukus kino teatrai pradėjo dygti kaip ant mielių – vien Didžiojoje gatvėje jų buvo keli. Po Pirmojo pasaulinio karo vilniečiai kino menu galėjo mėgautis jau 6 kino teatruose. Ekranuose buvo rodomi patys įvairiausi filmai, tačiau neapsieita ir be skundų. Religingiems miestiečiams nepatiko, kad vaikai gali patekti į filmus, kuriuose rodomi tango šokėjai. Buvo kuriami ir filmai apie Vilnių – pažįstami vaizdai padėdavo pritraukti žiūrovų. Kinui rodyti reikėjo nemažai pinigų – kino mokestis miesto magistratui buvo nemažas, – tad kino pramonė Vilniuje priklausė turtingiems žydams ir rusams.

Plačiau

Didysis Vilniaus Seimas

Sėdėdami filharmonijos salėje ir klausydamiesi klasikinės muzikos koncerto pabandykite mintimis nusikelti į XX a. pradžią. Čia vyko įvykiai, nulėmę tokią Lietuvą, kokioje gyvename šiandien. 1905 m. gruodžio 4-5 d. čia įvyko Didžiojo Vilniaus Seimo susirinkimas. Susirinkus apie 2000 lietuvių atstovų iš visos Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių, buvo kalbama apie autonomiją ir padėti pamatai Lietuvos nepriklausomybės aktui. Tad kodėl jis vyko būtent Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje? 1902 m. iškilęs pastatas tuo metu buvo vadinamas Miesto sale. Čia buvo įsikūręs knygynas, salėje rengti ne tik muzikos, bet ir įvairūs miestui svarbūs renginiai. Čia įvyko ir pirmosios lietuvių tautinės operos – Miko Petrausko „Birutės“ – premjera. Beje, užsukę į vyrų tualetą pamatysite netikėtą reginį – grindyse pridengtas stiklu teka… požeminis upelis.

Plačiau

Halės turgus

Sveiki atvykę į seniausią Vilniaus turgavietę. Kadaise čia veikė arklių bei javų turgus, o netvarkingi kioskeliai darkė miesto vaizdą. Todėl 1906 m. iškilęs Halės turgus atrodė lyg tikras stebuklas – dengta, švari ir įspūdinga prekybos vieta. Suprojektuoti tokį pastatą Vaclovą Michnevičių įkvėpė neseniai Paryžiuje pastatytas Eifelio bokštas, be to, gelžbetoninės ir plieninės konstrukcijos buvo pigesnės, todėl puikiai tiko naujajai statybai. Tai – vienintelis tokio tipo konstrukcijos pastatas Lietuvoje. Tiesa, dalį metalinių konstrukcijų šiam pastatui gamino Petro Vileišio mechaninės dirbtuvės. Pabandykite surasti šios įmonės įspaudą ant pastato vidaus kolonų. Nedidelė užuomina: tekstas parašytas kirilica.
Turgus garsėjo moderniais inžineriniais sprendimais, čia buvo įrengtas vandentiekis, elektros apšvietimas, viešasis tualetas, ledainė mėsai saugoti.
Tik atsidaręs turgus nuo ankstesnių gatvės prekybos vietų skyrėsi ir savo sanitarija – mėsos pardavėjai privalėjo dėvėti baltas prijuostes, prekeiviams buvo draudžiama kviesti pirkėjus, nešioti prekes tarp eilių, rūkyti rūsiuose.

Plačiau

Montvilos kolonija Lukiškėse

Šiandien turbūt būtų sunku įsivaizduoti apie gyvenamųjų kotedžų statybą šalia Lukiškių aikštės. Kaip ir tai, kad pirmieji kotedžai iškilo būtent čia. XX amžiaus pradžioje Vilniuje sublokuotų kotedžų – vadinamų kolonijomis – statyba buvo nematytas ir laiką lenkiantis reiškinys. 22 pastatus buvusioje dykvietėje suprojektavęs žymus visuomenininkas ir filantropas Juozapas Montvila pasiūlė ekonomiškos statybos būdą nepaminant būsto komforto bei estetikos poreikių. Ir iš tiesų, eidami pro vieną unikaliausių Vilniaus architektūros perlų galėtumėte pagalvoti, jog atsidūrėte Londono priemiestyje. Pagrindiniai „Art Nouveau“ stiliaus kolonijos gyventojai buvo inteligentija ir bankų tarnautojai. Būstai buvo parduodami išsimokėtinai, o paskolą teikė Žemės bankas, kurio direktoriumi ir buvo Juozapas Montvila. Čia gyveno teisininkai, advokatai, dailininkai ir prekybininkai. Beje, J. Tumo-Vaižganto g. 5 ir 7 namai puošti bajoriškais herbais pagal jų savininkų pageidavimus. Pakelkite akis į dangų: J. Savickio gatvės 11 namo stogas turi vieną gražiausių sostinėje – sparnuoto husaro – vėjarodį, primenantį apie elitinį Žečpospolitos karių luomą.

Plačiau

Lukiškių kalėjimas

XIX a. kalėjimai buvo įrengti buvusiuose Vilniaus vienuolynuose, kaliniai čia turėjo dirbti katorgos darbus. Tačiau vietos kaliniams buvo per mažai, be to, pasikeitė bausmių tvarka, tad miestui prireikė naujo kalėjimo. Naujasis Lukiškių kalėjimo kompleksas buvo modernus ir atliko ne vien tik kalinimo ir bausmių, bet ir darbo, maldos, sveikatos priežiūros ir administracines funkcijas. Pirmieji kaliniai į Lukiškių kalėjimą atkelti 1904 m. birželio 26 d. Kalėjimas savo funkcijos neprarado nei per abu pasaulinius karus, nei sovietiniu laikotarpiu, nei atgavus nepriklausomybę – paskutiniai kaliniai iškeldinti tik 2019 m. Lukiškių kalėjimo pastatų komplekse buvo kalinami kriminaliniai nusikaltėliai, politiniai kaliniai, iš tremties pabėgę asmenys. Einant pro šalį akį traukia šalia kalėjimo esanti Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė. Anuomet kelias į pasitaisymą buvo grindžiamas tikėjimu, todėl cerkvei skirta nemaža erdvė, ją puošė paveikslai, kilimai, garsių tapytojų ikonos.
Į tvora apjuostą kalėjimo pastatą dar visai neseniai tikriausiai nebūtumėte norėję patekti. Tačiau šiandien situacija pasikeitė. Nebeveikiančio kalėjimo patalpos savo architektūra traukia ir užsienio filmų ir reklamų kūrėjus – čia filmuotas ir garsusis „Netflix“ serialas „Stranger Things“.

Plačiau

Mokslininkų namas

Praėjusiame amžiuje galimybė gyventi beveik 200 kv. m. ploto bute, kuriame yra ir patalpos tarnams, ir automobilių garažai, ir teniso kortai, ir net parduotuvė, atrodė neįsivaizduojama. Tačiau Šaltojo karo pradžioje lojalūs valdžiai mokslininkai buvo itin vertinami. Todėl XX a. viduryje pagal italų architekto Džovanio Ripa-Andžoleto projektą buvo pastatyti specializuotų mokslo darbuotojų namai, kuriuose apsigyveno lojalūs mokslo, meno ir kultūros veikėjai. Beje, gražusis bokštelis atliko ir praktinę, priešlėktuvinės žvalgybos, funkciją. Bokšto smailė nuo pirmųjų dienų buvo dažnai įamžinama fotografijose ir traukia akį iki šių dienų. Pats pastatas tapo centrine statomo mokslininkų kvartalo ašimi: aplink jį kūrėsi mokslo institucijos, iškilo biblioteka.

Plačiau

Dešinysis Neries krantas – naujasis centras

XX a. Vilnius pradėjo greitai plėstis ir „išlipo“ iš įprastų rėmų. Nors anksčiau miesto centru buvo laikytas kairysis Neries krantas, XX a. 7 deš. namai pradėjo dygti dešiniajame Neries krante. Tiesa, pirmiausia šią vietą buvo planuota paversti blokinių gyvenamųjų namų rajonu, tačiau miesto architektai pasiūlė kitokį projektą, ir taip gimė šiandien „urbanistine kalva“ tituluojamas rajonas. Nuo Žaliojo tilto veda plati pėsčiųjų promenada. Ja keliaudami apsilankykite pirmajame prekybos centre „VCUP“, turinčiame eskalatorių, kuriuo galite pasivažinėti ir dabar. Žvaigždžių pažiūrėti užsuksite į Vilniaus universiteto planetariumą. Kiek tolėliau sovietmečio pabaigą mena monolitinis bokštinis daugiabutis. Pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais šalia po veikė picerija, kurioje buvo galima paragauti pirmųjų picų Vilniuje.

Plačiau

Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla

Šiandien didesnė dalis vilniečių namuose turi kompiuterį ir tai nieko nestebina. Pirmasis lietuviškas kompiuteris dienos šviesą išvydo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje ir nė iš tolo nepanašėjo į tuos, kuriais naudojamės šiandien. Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto docentas Gintautas Grigas su komanda sukūrė kompiuterį „Rūta“. Jis vienu metu galėjo vykdyti iki trijų programų, o jam pagaminti buvo sunaudojama 410 km laidų bei virš 16 000 tranzistorių ir diodų. Tad tikrai negalėtumėte jo pasiimti su savimi ir naudotis įsitaisius kavinėje: kompiuteris buvo apie 2 metrų aukščio ir tokio paties pločio, o šalia stovėjo virtuvinės spintelės dydžio įvedimo įrenginys. Tačiau šis kompiuteris pavertė Lietuvą skaičiavimo mašinų, skirtų dideliems duomenų srautams apdoroti, lydere Sovietų Sąjungoje. Tokiais kompiuteriais buvo atliekami buhalteriniai skaičiavimai ir vykdoma veiklos apskaita, o geriausia buvo tai, kad jai vykdyti nereikėjo jokių specifinių žinių ar išsilavinimo. Iš viso buvo surinkti 37 tokie kompiuteriai, kurių vieną egzempliorių šiandien galima pamatyti Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje.

Plačiau

Televizijos bokštas

Aukštesnis net už Eifelio bokštą! Šiandien įspūdingiausia Vilniaus panorama atsiveria iš televizijos bokšto. 1980 m. gruodžio 30 d. atidarytas televizijos bokštas laikytas tikru stebuklu. Tiesa, jis nebuvo pirmasis – pirmasis televizijos bokštas buvo pastatytas S. Konarskio gatvėje. Pradėjus veikti naujajam bokštui, Lietuvoje ne tik pagerėjo televizijos ir radijo ryšio kokybė, jis miestiečiams ir miesto svečiams pasiūlė ir pramogų. Aukščiausias pastatas Lietuvoje, į kuriame įsikūrusi unikalų besisukantį restoraną „Paukščių takas“ buvo galima pakilti greičiausiu Lietuvoje liftu, buvo statomas 6 metus. Beje, televizijos bokšto projektuotojai jam neoficialiai suteikė net 300 metų garantiją, tad paliksime jį ir ateities kartoms. Iš neseniai atvertos, 180 m aukštyje esančios, apžvalgos aikštelės visas miestas atrodo lyg ant delno. Ypatingomis progomis bokštas nakties metu įsižiebia vis kitomis spalvomis, o per Naujuosius metus tampa įspūdinga fejerverkų vieta.

Plačiau

Lazdynai

Šiandieninis Vilnius – tai ne tik miesto centras ir senamiestis, neatsiejama miesto dalimi tapo mikrorajonai. Nors pirmasis Vilniaus blokinis namas iškilo Naujamiestyje, vienu gražiausiu ir moderniausiu mikrorajonu laikomi Lazdynai. Savo vardą gavęs dėl čia kadaise gausiai augusių lazdynų, rajonas šlovės sulaukė, kai Vytauto Čekanausko vadovaujama architektų grupė įgyvendino savo projektą. Jis pelnė TSRS Lenino premiją, į rajoną pažiūrėti modernių statinių autobusais keliavo turistai. Rajono gyventojams net buvo nurodyta, kaip džiaustyti skalbinius balkonuose, kad viskas atrodytų modernu ir tvarkinga. Architektų g. 19-ame name veikė vienas garsiausių to meto restoranų „Erfurtas“, kuriame koncertuodavo orkestras ir pasirodydavo Sovietų Sąjungos muzikos žvaigždės. Tad vietas rezervuoti tekdavo net prieš dvi savaites. Lazdynuose iškilo ir pirmieji Vilniaus dangoraižiai – šešiolikaukščiai monolitai, iš kurių paskutinių aukštų atsiveria įspūdinga ir žalia miesto panorama. Tik Lazdynuose pamatysite ir tuometę architektūros naujovę – buku kampu laužtus pailgus blokinius penkiaaukščius. Čia rasite ir daugybę žalių erdvių ramiems pasivaikščiojimams, tad neskubėkite ir pajuskite rajono dvasią.

Plačiau

Naujamiesčio pramonės zona

Sovietmečiu Vilniuje viena po kitos kilo gamyklos, atsirado pramoninės zonos Naujamiestyje, Kirtimuose, Žemuosiuose Paneriuose. Naujamiestyje buvo gaminami radijo imtuvai, kojinės, drabužiai, cigaretės, kartoninės pakuotės, grąžtai. Gamyklos buvo tarsi atskiri miesteliai, pavyzdžiui, elektrotechnikos gamykloje „Elfa“ dirbo net apie 8300 darbuotojų. Dabar čia dūzgia ne staklės, o pagal šiuolaikinę muziką šoka muzikinio klubo „Loftas“ lankytojai. Gamykla „Zefyras“ kvepėjo visai ne cukrumi – čia per parą buvo pagaminama iki 480 tūkst. cigarečių. Didžiausia Europoje grąžtų gamykla taip pat buvo įsikūrusi Naujamiestyje. Tačiau įdomiausią istoriją slepia dabar loftais ir komercinėmis patalpomis tapę T. Ševčenkos g. 16-uoju numeriu pažymėti pastatai. Čia veikusi gamykla „Pašto dėžė 555“ buvo slapta, todėl legendų apie tai, kas čia buvo gaminama – daug: lėktuvų juodosios dėžės, povandeninių laivų lokatoriai, gal net prietaisai kosminiams laivams. Vien šios gamyklos tyrimų ir projektavimo institute dirbo apie 10 tūkst. žmonių. Tačiau gamyba buvo taip įslaptinta, kad darbuotojai net patys nežinojo, kur bus naudojamos jų pagamintos detalės.

Plačiau
1 / 14