Technikos inovacijų istorijos

Nuo pirmosios Vilniaus elektros lemputės iki žvilgsnių į kosmosą

Miestas – vieta, kur technikos naujovės pirmiausia prasiskina kelią ir įsitvirtina. Tai lemia miestuose gyvuojančios mokslo institucijos, pramonė, nuolatinė idėjų kaita, kultūrų komunikacija, išplėtota infrastruktūra ir prekyba. Vilnius – ne išimtis: sostinę neretai pirmiausia Lietuvoje pasiekdavo ne tik naujausios meno, architektūros stilių mados, šviežios mokslo idėjos, bet ir naujausios technologijos. Miestui kuriantis, plečiantis ir modernėjant, vietoj medinių tiltų kilo geležinės konstrukcijos, „balanos gadynę“ nušvietė elektra, pašto pasiuntinį pakeitė telefonas, kuklius medinukus nustelbė didingi daugiaaukščiai. Svarbu atminti, kad technikos raidą lydi ir kasdienybės, miesto panoramos, žmonių gyvenimo būdo ir įpročių pokyčiai.

Kviečiame pasivaikščioti maršrutu, supažindinančiu su svarbiausiais, įdomiausiais Vilniaus technikos raidą žyminčiais objektais – nuolatinės visuomenės kaitos ir modernizacijos liudytojais.

Ką sužinosi / pamatysi šiame maršrute?

  • Kur Vilniuje įsižiebė pirmoji elektros lemputė?
  • Apie ką buvo pirmoji Lietuvoje išspausdinta knyga?
  • Kokius išbandymus turėdavo įveikti kandidatas į pirmojo Lietuvos amatininkų cecho narius?
  • Kurį Vilniaus namą pirmiausia pasiekė centrinis šildymas?

Papildoma informacija

  • Įveikiamas žmonėms, turintiems judėjimo negalią, ir tėvams su vaikais vežimėliuose, tačiau yra sudėtingų atkarpų: keliaujant nuo Šv. Onos bažnyčios iki Vilniaus universiteto (nuo 5 iki 6 objekto) – Mykolo g., Literatų g., Pilies g., Skapo g., taip pat Gaono ir Stiklių g. Sudėtinga gali būti ir kilti į kalną Basanavičiaus g. – siauri šaligatviai ir senamiesčio grindinys.
  • Tinka lankyti su gyvūnais, išskyrus Energetikos ir technikos muziejų, Vilniaus universiteto biblioteką ir Sereikiškių vandenvietę (vidaus erdves).

Maršrutą parengė Energetikos ir technikos muziejus

  • Trukmė:

    APIE 2 VAL.

  • Atstumas:

    APIE 6 km / 9 TŪKST. ŽINGSNIŲ

Maršruto žemėlapis

Žvėryno radijo stotis

Pirmoji pasaulyje radijo stotis pradėjo veikti 1920 m. Pitsburge (JAV). Vilnius nuo pasaulinių tendencijų atsiliko tik septyneriais metais: radijo bangos iš miesto pradėjo sklisti 1927 m. Nors pirmoji radijo transliacija iš Vilniaus, Gedimino pr. 23 name įsikūrusio Vilniaus radiotechnikos biuro, pasklido kovo 4 d. vakarą Kaziuko mugės proga, tai buvo vienkartinis bandymas ir iki rimtos radijo stoties darbo pradžios teko luktelėti dar pusmetį, kol Vilniaus radiofonas išsinuomojo privatų 1905 m. statybos namelį prie Žvėryno tilto ir nuo gruodžio 4 d. pradėjo reguliarias transliacijas. Iš nedidelės laikinosios studijos transliuota kasdien 17–22 val. Programą, kurią sudarė muzikos koncertai, poezijos skaitymai, radijo spektakliai, kasdien transliuojamos šv. Mišios iš Aušros Vartų koplyčios, miestiečiai galėdavo sužinoti iš laikraščių. Radijas Vilniuje tapo vis populiaresne pramoga: vos per pusmetį nuo radiofono darbo pradžios radijo abonentų skaičius mieste išaugo nuo 534 iki 5 113. Kylantis radijo bumas, kuklaus dydžio studija ir mažas stoties galingumas (transliacijos iš šios studijos buvo girdimos vos per 10–15 km) lėmė, kad 1931 m. Liepkalnyje įrengta kur kas galingesnė siunčiamoji stotis, o 1935 m. radijo administracija, redakcija ir studija iš Žvėryno persikėlė į nuolatinę modernią studiją Gedimino pr. 22 – dabartinį Vilniaus mažojo teatro pastatą. Prieš įsikuriant radijui čia veikė kino teatras. Jo 220 m² ploto ir 7,5 m aukščio salė buvo transformuota į radijo koncertų studiją, didžiausią visoje Lenkijoje. Įdomu, kad radijo šaukinys iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo specialiu mechaniniu prietaisu išgaunamas gegutės kukavimas, esą simbolizavęs krašto miškų, gamtos dvasią.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liubarto g. 2
2
Pirmoji Vilniaus autonominė elektrinė

Pirmosios elektrinės Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo privačios – įsirengtos kilmingų, turtingų, pasaulines technikos naujoves sekančių žmonių asmeninėms reikmėms (pirmąją elektrinę Lietuvoje 1890 m. įsirengė grafas Juozapas Tiškevičius Kretingos dvaro rūmams ir oranžerijai apšviesti). Pirmosios elektros lemputės Vilniuje suspindo 1897 m. Gedimino pr. 19: čia nedidelė elektros stotis įrengta turtingų miestiečių namo pusrūsyje. Kaip įprasta, stotis iš pradžių naudota tik buities reikmėms: didesnės pastato salės apšviestos arkinėmis lempomis, mažesni kambariai – kaitrinėmis lemputėmis. Nenuostabu, kad neilgai trukus šio modernaus patogumo savo namuose užsigeidė kaimynai – garsus architektas Michailas Prozorovas panoro įvesti elektrą paties suprojektuotame žmonos name A. Jakšto g. 9. Taip 1898 m. įvyko pirmoji elektros pardavimo sutartis Vilniaus istorijoje ir tarp namų nutiesta elektros oro linija.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gedimino pr. 19
3
Žaliasis tiltas

Vilniaus miestas viduramžiais pradėjo kurtis kairiajame Neries krante, nes buvo sudėtinga įveikti sraunią upę. Tik XIV a. pab. šiek tiek kairiau dabartinio pastačius pirmąjį medinį tiltą per Nerį, prasidėjo plėtra ir dešiniajame upės krante. Kiek daugiau apie tiltą žinoma nuo XVI a., kai 1536 m. pastatytas taip pat medinis, renesansinis tiltas, vadintas Didžiojo arba Vilniaus vardu. Jis buvo malksnomis dengtu stogu, su krautuvėlėmis ir akmeniniais vartais abiejose pusėse, kuriuose įrengtos sargybinės ir muitinės (norint pasinaudoti tiltu, reikėjo sumokėti muito mokestį). Dėl renkamų mokesčių buvo uždrausta per Nerį tarp Bistryčios (dab. Baltarusija) ir Kernavės statyti tiltus, o tarp Verkių ir Panerių – įrengti lieptus, keltus arba kaip nors kitaip keltis per upę. Daugybės Vilniaus istorijos negandų neaplenktas tiltas daug kartų remontuotas, rekonstruotas, ardytas ir atstatinėtas, kelis kartus sudegė, o 1673 m. sugriuvo, neatlaikęs ledonešio. Pirmą kartą pavadintas Žaliuoju 1766 m., LDK paiždininkio Jano Solohubo lėšomis iškilusį tiltą nudažius žaliai. 1893–1894 m. pastatytas pirmasis Vilniaus metalinis tiltas, suprojektuotas garsaus Peterburgo kelių inžinerijos instituto profesoriaus Nikolajaus Beleliubskio. Tuo metu tai buvo įspūdingas inžinerinis įrenginys, atlaikęs net Pirmąjį pasaulinį karą – 1915 m. besitraukianti Rusijos kariuomenė nesėkmingai jį bandė susprogdinti. Vis dėlto tiltą sunaikino lemtingas 1944 m. liepą nugriaudėjęs sprogimas, įvykdytas Vokietijos kariuomenės. Dabartinis tiltas atstatytas 1951 m., darbus atliko kariniai statybos būriai, lietiniai ketaus turėklai sovietų atsigabenti kaip karo grobis iš Rytprūsių. Iš pradžių tiltas vadintas Felikso Dzeržinskio, nuo 1952 m. – Ivano Černiachovskio vardu, 1990 m. grąžintas originalus Žaliojo pavadinimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žaliasis tiltas
4
Energetikos ir technikos muziejus

XIX a. pab. Vilniaus valdžia pradėjo puoselėti idėją neefektyvius ir daug priežiūros reikalaujančius dujinius gatvių žibintus pakeisti elektra. Be to, svajota apie elektrinį tramvajų, kuris turėtų pakeisti konkę – arklių bėgiais traukiamus vežimus. 1899 m. nuspręsta statyti anglimis kūrenamą elektrinę. Pastatą projektavo vilnietis inžinierius Vladislovas Malinovskis, variklius ir mašinas įrengė vokiečių firmos. Čia pirmą kartą mieste panaudotos modernios stulpinės metalinių santvarų konstrukcijos, laikančios sunkiasvorius mašinų įrenginius. Tokios konstrukcijos po kelerių metų pritaikytos statant Halės turgų. Elektrinės administracinis pastatas pagyvintas kampiniu bokšteliu, kurį vainikavo B. Balzukievicziaus sukurta „Elektros“ statula, simbolizuojanti pergalę prieš dujas, naują šviesos erą (sovietmečiu skulptūra sunaikinta, 1994 m. atkurta skulptoriaus Petro Mazūro).

Elektrinės paleidimas planuotas 1903 m. sausio 14 d. (sausio 1 d. pagal Julijaus kalendorių), tačiau gruodį praūžusiai audrai sudaužius blogai įrengtus naujus žibintus, elektrinės paleidimas mėnesiui atidėtas. Pagrindinės Vilniaus gatvės lankinių elektros lempų šviesa sužibo 1903 m. vasario 14 d. (vasario 1 d.) vakarą. Nuo paleidimo elektrinė buvo viena moderniausių regione ir nuolat atnaujinta. 1944 m., artėjant Raudonajai armijai, besitraukianti Vokietijos kariuomenė elektrinę iš dalies susprogdino, tačiau pokariu elektrinė atstatyta ir vėl veikė visu pajėgumu iki 1963 m., kai buvo pastatyta Elektrėnų elektrinė. Tada senoji prarado svarbą elektros energijos tiekimo sistemoje ir persiorientavo į termofikaciją – tiekė garą ir karštą vandenį vilniečiams bei pramonei. Elektrinė visiškai sustabdyta 1998 m., o jau 2003 m. įkuriamas Energetikos ir technikos muziejus, kuriame galima apžiūrėti išlikusius autentiškus elektros gamybos įrenginius, Lietuvos pramonės ir technikos raidai skirtas ekspozicijas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rinktinės g. 2

II–VI 10–18.30

5
Sereikiškių vandenvietė

Vilniaus vandentiekis – seniausias Lietuvoje: jo pradžią skaičiuojame nuo 1501-ųjų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė privilegiją dominikonų vienuoliams naudotis Vingrių šaltiniais. XX a. pr. nuspręsta, kad miestui sparčiai augant reikalingas modernus, centralizuotas vandentiekis. Jį įrengti patikėta vokiečių hidrotechnikui Oskarui Smrekeriui, o šio planus detalizavo inžinierius Eduardas Šenfeldas. Vandentiekio įrengimo darbai pradėti nuo Bernardinų sodo (dab. Sereikiškių parkas): 1912 m. jame pradėta statyti siurblių stotį. Darbai vyko gana sparčiai ir siurblinės statybos baigtos 1914 m. Nors vandentiekio įrengimą kiek pristabdė Pirmasis pasaulinis karas, 1916 m. pagrindiniai centralizuoto vandentiekio statybos darbai vis tiek jau buvo baigti. Siurblinė veikė iki 1944 m., kai besitraukdama Vokietijos kariuomenė susprogdino ją kaip vieną iš svarbių strateginių objektų. 1945 m. siurblinė atstatyta išlaikant planinę pastato struktūrą. Čia vandens atsargos laikomos nuo pat pastatymo išlikusiame požeminiame 3 500 m³ talpos rezervuare, kuris kas penkerius metus  ištuštinamas, iš jo išvalomos susidariusios mangano ir geležies nuosėdos. Sereikiškių vandentiekio siurblinė – vienintelė taip ilgai veikianti miesto vandentiekio stotis, aprūpinanti vandeniu Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojus, visas svarbiausias šalies valdžios institucijas: Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą. Nuo 1976 m. vandenvietėje veikia Vandentiekio istorijos muziejus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Maironio g. 12

Apsilankymo laiką iš anksto suderinkite el. paštu komunikacija@vv.lt

I–V 12.00–16.00

6
Vilniaus universiteto astronomijos observatorija

1753 m. įkurta Vilniaus universiteto astronomijos observatorija buvo pirmoji Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) ir viena pirmųjų visoje Europoje. Observatoriją įkūrė astronomas, matematikas Tomas Žebrauskas, pats suprojektavęs šios mokslo institucijos pastatą. Svarbi sudėtinė senosios observatorijos dalis – Baltoji salė: joje buvo laikomi ir naudojami astronomijos prietaisai, vykdyti stebėjimai, skaitytos paskaitos. Observatoriją fundavo kunigaikštienė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė – pirmoji moteris ATR, kuri taip aktyviai rūpinosi ir domėjosi matematikos, astronomijos mokslais. Šios mecenatės atminimas įamžintas Baltosios salės vakarinės sienos frize.

Observatorija ypač suklestėjo, kai jai ėmė vadovauti T. Žebrausko mokinys Martynas Počobutas, aprūpinęs observatorijąmoderniais prietaisais ir inicijavęs obervatorijos priestato statybas (archit. Martynas Knakfusas). M. Počobuto darbai užtikrina jam vietą tarp žymiausių XVIII a. astronomų: jis Vilniuje stebėjo Saulės ir Mėnulio užtemimus, nustatė Vilniaus geografines koordinates, iš 16 žvaigždžių (iš kurių devynias pats atrado) sudarė naują žvaigždyną ir jį pavadino Taurus Poniatovii (Poniatovskio Tauras). Dėl Počobuto iniciatyvumo observatorija ėmė konkuruoti su Grinvičo ir Paryžiaus observatorijomis. Observatorija veikė iki 1882 m., kai caro Aleksandro III įsakymu buvo uždaryta, dauguma prietaisų išdalyta įvairioms Rusijos imperijos įstaigoms. Dabar observatorijos patalpos priklauso VU bibliotekai, Baltojoje salėje įsikūrusi skaitykla. Salę puošia išlikę astronomijos prietaisai, unikalūs XVII–XVIII a. gaubliai, rengiamos parodos ir kiti kultūriniai renginiai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3

Universiteto senųjų rūmų kiemelių lankymas laisvas kasdien 8–21 val.

Ekskursijos bibliotekoje užsakomos www.biblioteka.vu.lt arba tel. (8 5) 268 7103.

Pritaikytas neįgaliesiems (išskyrus Baltąją salę)

7
Kardinalijos, arba Pašto, rūmai

Pirmoji telefono stotis Vilniuje įrengta 1896 m. Šv. Jono ir Pilies gatvių sandūroje stovėjusiame Vilniaus centriniame pašte, buvusiuose Radvilų rūmuse. Šiame sklype buvę pastatai priklausė Radviloms nuo XVI a. vid. Nuo 1586 m. valdytoju tapus Katalikų bažnyčios kardinolui Jurgiui Radvilai, rūmai gavo Kardinalijos pavadinimą. Mirus paskutinei rūmų savininkei Stefanijai Radvilaitei-Vitgenštein, Kardinalija atiteko Rusijos valstybės iždui, o kiek vėliau perduota Vilniaus gubernijos pašto žinybai. Po rekonstrukcijos rūmuose įsikūrė centrinis paštas, vėliau ir telegrafas, kieme – pašto diližanų stotis.

Pastatas nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, tačiau nebuvo sugriautas. Nepaisant parengto rekonstrukcijos projekto, 1957 m. nuvirtus vienai sienai, Kardinalija buvo nugriauta, 1979 m. rūmų vietoje pastatytas daugiabutis. Dar prieš tai, apie 1965–1970 m., įsismarkavus šaltajam karui, patobulinus dar lenkų tarpukariu įrengtą požeminę slėptuvę, po kiemo korpusu įrengtas atominio karo atvejui skirtas KGB prižiūrimas telekomunikacijų mazgas. Atkūrus nepriklausomybę, ši slėptuvė panaikinta. Pastate įsikūrė AB „Lietuvos telekomas“ padalinys „Lietuvos ryšiai“, čia veikęs iki 1995 m. įvykdytos privatizacijos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 23
8
Auksakalių cecho namas

Pirmieji amatininkų cechai Vakarų Europoje pradėjo kurtis dar X–XII a. Pasiekę aukštą profesionalumo lygį, amatininkai į šias profesines organizacijas jungėsi siekdami produkcijos gamybos monopolio, teisių į miesto valdymą, veiklos autonomijos. LDK cechai pradėjo formuotis gana vėlai ir įsibėgėjo tik XV a. Pirmojo Vilniaus cecho – auksakalių – statutas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro patvirtintas 1495 m. LDK valdantysis elitas buvo susipažinęs su vakarietiškąja juvelyrikos kultūra per priimamas Vokiečių ordino magistrų dovanas, importuojamus Katalikų bažnyčios kulto reikmenis. Plečiantis aukščiausiam visuomenės sluoksniui ir augant juvelyrinių dirbinių paklausai, į Vilnių ėmė keltis pavieniai auksakaliai iš Lenkijos, Vokietijos auksakalystės centrų. Jų susivienijimas į cechą reiškė, kad profesinis amatininkų lygis jau pakankamai aukštas ir konkurencija vietos rinkoje gana didelė. Cechas dirbiniais aprūpino visą Vilniaus vyskupiją – teritorijas iki Dauguvos ir Dniepro. Norint tapti cecho nariu broliu, reikėjo pagaminti tris dirbinius: bokalą, spaudą su išraižytu šalmu ir žiedą su brangakmeniu. Institucijos veikla apėmė visas narių gyvenimo sritis: sprendė tarpusavio ginčus, globojo ligotų ar mirusių narių šeimas, netgi turėjo savo koplyčią. Įsikūrus auksakalių cechui, likę nepriklausomi šios profesijos atstovai prarado teisę Vilniuje verstis savo amatu. Šiuo metu buvusioje auksakalių būstinėje įsikūrusi Rumunijos ambasada.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gaono g. 6
9
Pranciškaus Skorinos spaustuvė

Nuo Johano Gutenbergo išrasto spausdinimo būdo 1455 m. iki pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – išleidimo 1547 m. praėjo daugiau nei devyniasdešimt metų. Pirma knyga Lietuvos teritorijoje išspausdinta kiek anksčiau – 1522 m. Stiklių ir Didžiosios gatvių sankirtoje veikusioje Pranciškaus Skorinos spaustuvėje. P. Skorina buvo Polocke gimęs spaustuvininkas, humanistas, studijavęs Krokuvoje, Paduvoje. 1517 m. savo pirmąją spaustuvę įkūrė Prahoje ir išleido psalmyną, kitas Senojo Testamento knygas. Vėliau persikėlė į Vilnių ir, remiamas Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus, jo namuose įkūrė pirmąją spaustuvę LDK. Joje 1522 m. išleido „Mažąją kelionių knygelę“, skirtą keliaujantiems pirkliams: ten išspausdintos psalmės, įvairūs pamokymai, kalendorius su astronomine, astrologine informacija. Ši ir kitos P. Skorinos išleistos knygos, rašytos senąja rusėnų kalba, pasižymi puikiu meniniu apipavidalinimu. Šie leidiniai neabejotinai darė poveikį visos Vidurio ir Rytų Europos kultūros raidai. 1530 m. spaustuvei sudegus, P. Skorina išvyko iš miesto. Šios vietos leidybos tradiciją pratęsė 1574–1624 m. čia veikusi Mamoničių spaustuvė, savo gyvavimo metu buvusi svarbiausia Vilniuje, turėjusi karališkosios spaustuvės vardą bei privilegijas.

Šiandien Lietuvos knygų leidybos ištakų vietą žymi memorialinė lenta Didžiojoje g. bei Vaclovo Krutinio skulptūra „Metraštininkas“ vadinamajame Spaustuvės kiemelyje Stiklių g., vaizduojanti su atversta knyga ant kelių sėdintį žmogų. Taip pat Vilniuje veikia P. Skorinos vardo baltarusių gimnazija.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 19
10
Polesės geležinkelio valdybos rūmai

Pasaulio miestų panoramose didesnių nei keturių aukštų pastatų statyba pradėta tik XIX a. pab., išmokus naudoti plieną ir gelžbetonį, išradus saugius liftus su gaudyklėmis bei pradėjus naudoti elektrą. Pirmasis pasaulyje dangoraižis, turėjęs 10 aukštų, 1885 m. pastatytas Čikagoje. Pirmasis dviejų korpusų Vilniaus daugiaaukštis (36 m aukščio) iškilo 1901–1903 m. Septynaukštį pastatą prie Mindaugo gatvės suprojektavo grafas Tadeušas Rostvorovskis, o mažesnio, triaukščio, Valstybės kontrolės pastato ir puošnių abu statinius jungiančių arkinių vartų projektą parengė Konstantinas Korojedovas. Šis pastatas Vilniuje ir visoje Rusijos imperijoje tuo metu neturėjo konkurentų, išsiskyrė miesto peizaže ir buvo gerai matomas iš daugelio Vilniaus rajonų.

Rostvorovskio pastate įsikūrė Polesės geležinkelio (ruožas Vilnius–Lyda–Baranovičiai–Rovnas) valdyba. Įspūdingas daugiaaukštis visais laikais tarnavo geležinkeliams: čia dirbo Lenkijos, nacistinės Vokietijos, sovietų geležinkelių administracijos. Po 1990-ųjų čia įsikūrė AB  „Lietuvos geležinkeliai“. 2020-ųjų vasarą paskelbta, kad įmonė išsikelia arčiau traukinių – į Vilniaus stoties rajone kuriamą transporto centrą „Vilnius connect“, o ilgus metus bendrovės simboliu buvęs pastatas bus perduotas Lietuvos visuomenei.

Skaityti toliau

Uždaryti

11
Pirmasis buitinis centrinio šildymo vartotojas

Antrojo pasaulinio karo metais Vilnius smarkiai nukentėjo: sunaikinta 75 proc. pramonės ir 40 proc. gyvenamųjų pastatų. Pokariu vykdyti atstatymo darbai, plėtoti visuotinės sovietinės indutrializacijos standartus atitinkantys pramonės užmojai. Sostinei atstatyti reikėjo didelių energetinių pajėgumų, tad nuspręsta statyti naują elektrinę Vilniaus pietvakarinėje dalyje, atsižvelgiant į šioje zonoje numatytą pramonės plėtrą. Planuota, kad gamykloms bus tiekiama ne tik elekros energija, bet ir šiluma, todėl statyta termofikacinė elektrinė. Nuo 1957 m. Vilniuje pradėta centralizuota termofikacija – imta tiesti daugiau šilumos tinklų, didinta energijos gamyba, – tad Vilniaus šiluminė elektrinė (TEC-2) elektra ir šiluma aprūpino nebe tik pramonę, bet ir miesto gyvenamuosius namus. Pirmuoju buitiniu vartotoju, prijungtu prie miesto šilumos tinklų, tapo namas Vytenio g. 10.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vytenio g. 10
12

Maršruto žemėlapis

Žvėryno radijo stotis

Pirmoji pasaulyje radijo stotis pradėjo veikti 1920 m. Pitsburge (JAV). Vilnius nuo pasaulinių tendencijų atsiliko tik septyneriais metais: radijo bangos iš miesto pradėjo sklisti 1927 m. Nors pirmoji radijo transliacija iš Vilniaus, Gedimino pr. 23 name įsikūrusio Vilniaus radiotechnikos biuro, pasklido kovo 4 d. vakarą Kaziuko mugės proga, tai buvo vienkartinis bandymas ir iki rimtos radijo stoties darbo pradžios teko luktelėti dar pusmetį, kol Vilniaus radiofonas išsinuomojo privatų 1905 m. statybos namelį prie Žvėryno tilto ir nuo gruodžio 4 d. pradėjo reguliarias transliacijas. Iš nedidelės laikinosios studijos transliuota kasdien 17–22 val. Programą, kurią sudarė muzikos koncertai, poezijos skaitymai, radijo spektakliai, kasdien transliuojamos šv. Mišios iš Aušros Vartų koplyčios, miestiečiai galėdavo sužinoti iš laikraščių. Radijas Vilniuje tapo vis populiaresne pramoga: vos per pusmetį nuo radiofono darbo pradžios radijo abonentų skaičius mieste išaugo nuo 534 iki 5 113. Kylantis radijo bumas, kuklaus dydžio studija ir mažas stoties galingumas (transliacijos iš šios studijos buvo girdimos vos per 10–15 km) lėmė, kad 1931 m. Liepkalnyje įrengta kur kas galingesnė siunčiamoji stotis, o 1935 m. radijo administracija, redakcija ir studija iš Žvėryno persikėlė į nuolatinę modernią studiją Gedimino pr. 22 – dabartinį Vilniaus mažojo teatro pastatą. Prieš įsikuriant radijui čia veikė kino teatras. Jo 220 m² ploto ir 7,5 m aukščio salė buvo transformuota į radijo koncertų studiją, didžiausią visoje Lenkijoje. Įdomu, kad radijo šaukinys iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo specialiu mechaniniu prietaisu išgaunamas gegutės kukavimas, esą simbolizavęs krašto miškų, gamtos dvasią.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liubarto g. 2
Pirmoji Vilniaus autonominė elektrinė

Pirmosios elektrinės Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo privačios – įsirengtos kilmingų, turtingų, pasaulines technikos naujoves sekančių žmonių asmeninėms reikmėms (pirmąją elektrinę Lietuvoje 1890 m. įsirengė grafas Juozapas Tiškevičius Kretingos dvaro rūmams ir oranžerijai apšviesti). Pirmosios elektros lemputės Vilniuje suspindo 1897 m. Gedimino pr. 19: čia nedidelė elektros stotis įrengta turtingų miestiečių namo pusrūsyje. Kaip įprasta, stotis iš pradžių naudota tik buities reikmėms: didesnės pastato salės apšviestos arkinėmis lempomis, mažesni kambariai – kaitrinėmis lemputėmis. Nenuostabu, kad neilgai trukus šio modernaus patogumo savo namuose užsigeidė kaimynai – garsus architektas Michailas Prozorovas panoro įvesti elektrą paties suprojektuotame žmonos name A. Jakšto g. 9. Taip 1898 m. įvyko pirmoji elektros pardavimo sutartis Vilniaus istorijoje ir tarp namų nutiesta elektros oro linija.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gedimino pr. 19
Žaliasis tiltas

Vilniaus miestas viduramžiais pradėjo kurtis kairiajame Neries krante, nes buvo sudėtinga įveikti sraunią upę. Tik XIV a. pab. šiek tiek kairiau dabartinio pastačius pirmąjį medinį tiltą per Nerį, prasidėjo plėtra ir dešiniajame upės krante. Kiek daugiau apie tiltą žinoma nuo XVI a., kai 1536 m. pastatytas taip pat medinis, renesansinis tiltas, vadintas Didžiojo arba Vilniaus vardu. Jis buvo malksnomis dengtu stogu, su krautuvėlėmis ir akmeniniais vartais abiejose pusėse, kuriuose įrengtos sargybinės ir muitinės (norint pasinaudoti tiltu, reikėjo sumokėti muito mokestį). Dėl renkamų mokesčių buvo uždrausta per Nerį tarp Bistryčios (dab. Baltarusija) ir Kernavės statyti tiltus, o tarp Verkių ir Panerių – įrengti lieptus, keltus arba kaip nors kitaip keltis per upę. Daugybės Vilniaus istorijos negandų neaplenktas tiltas daug kartų remontuotas, rekonstruotas, ardytas ir atstatinėtas, kelis kartus sudegė, o 1673 m. sugriuvo, neatlaikęs ledonešio. Pirmą kartą pavadintas Žaliuoju 1766 m., LDK paiždininkio Jano Solohubo lėšomis iškilusį tiltą nudažius žaliai. 1893–1894 m. pastatytas pirmasis Vilniaus metalinis tiltas, suprojektuotas garsaus Peterburgo kelių inžinerijos instituto profesoriaus Nikolajaus Beleliubskio. Tuo metu tai buvo įspūdingas inžinerinis įrenginys, atlaikęs net Pirmąjį pasaulinį karą – 1915 m. besitraukianti Rusijos kariuomenė nesėkmingai jį bandė susprogdinti. Vis dėlto tiltą sunaikino lemtingas 1944 m. liepą nugriaudėjęs sprogimas, įvykdytas Vokietijos kariuomenės. Dabartinis tiltas atstatytas 1951 m., darbus atliko kariniai statybos būriai, lietiniai ketaus turėklai sovietų atsigabenti kaip karo grobis iš Rytprūsių. Iš pradžių tiltas vadintas Felikso Dzeržinskio, nuo 1952 m. – Ivano Černiachovskio vardu, 1990 m. grąžintas originalus Žaliojo pavadinimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žaliasis tiltas
Energetikos ir technikos muziejus

XIX a. pab. Vilniaus valdžia pradėjo puoselėti idėją neefektyvius ir daug priežiūros reikalaujančius dujinius gatvių žibintus pakeisti elektra. Be to, svajota apie elektrinį tramvajų, kuris turėtų pakeisti konkę – arklių bėgiais traukiamus vežimus. 1899 m. nuspręsta statyti anglimis kūrenamą elektrinę. Pastatą projektavo vilnietis inžinierius Vladislovas Malinovskis, variklius ir mašinas įrengė vokiečių firmos. Čia pirmą kartą mieste panaudotos modernios stulpinės metalinių santvarų konstrukcijos, laikančios sunkiasvorius mašinų įrenginius. Tokios konstrukcijos po kelerių metų pritaikytos statant Halės turgų. Elektrinės administracinis pastatas pagyvintas kampiniu bokšteliu, kurį vainikavo B. Balzukievicziaus sukurta „Elektros“ statula, simbolizuojanti pergalę prieš dujas, naują šviesos erą (sovietmečiu skulptūra sunaikinta, 1994 m. atkurta skulptoriaus Petro Mazūro).

Elektrinės paleidimas planuotas 1903 m. sausio 14 d. (sausio 1 d. pagal Julijaus kalendorių), tačiau gruodį praūžusiai audrai sudaužius blogai įrengtus naujus žibintus, elektrinės paleidimas mėnesiui atidėtas. Pagrindinės Vilniaus gatvės lankinių elektros lempų šviesa sužibo 1903 m. vasario 14 d. (vasario 1 d.) vakarą. Nuo paleidimo elektrinė buvo viena moderniausių regione ir nuolat atnaujinta. 1944 m., artėjant Raudonajai armijai, besitraukianti Vokietijos kariuomenė elektrinę iš dalies susprogdino, tačiau pokariu elektrinė atstatyta ir vėl veikė visu pajėgumu iki 1963 m., kai buvo pastatyta Elektrėnų elektrinė. Tada senoji prarado svarbą elektros energijos tiekimo sistemoje ir persiorientavo į termofikaciją – tiekė garą ir karštą vandenį vilniečiams bei pramonei. Elektrinė visiškai sustabdyta 1998 m., o jau 2003 m. įkuriamas Energetikos ir technikos muziejus, kuriame galima apžiūrėti išlikusius autentiškus elektros gamybos įrenginius, Lietuvos pramonės ir technikos raidai skirtas ekspozicijas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rinktinės g. 2

II–VI 10–18.30

Sereikiškių vandenvietė

Vilniaus vandentiekis – seniausias Lietuvoje: jo pradžią skaičiuojame nuo 1501-ųjų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė privilegiją dominikonų vienuoliams naudotis Vingrių šaltiniais. XX a. pr. nuspręsta, kad miestui sparčiai augant reikalingas modernus, centralizuotas vandentiekis. Jį įrengti patikėta vokiečių hidrotechnikui Oskarui Smrekeriui, o šio planus detalizavo inžinierius Eduardas Šenfeldas. Vandentiekio įrengimo darbai pradėti nuo Bernardinų sodo (dab. Sereikiškių parkas): 1912 m. jame pradėta statyti siurblių stotį. Darbai vyko gana sparčiai ir siurblinės statybos baigtos 1914 m. Nors vandentiekio įrengimą kiek pristabdė Pirmasis pasaulinis karas, 1916 m. pagrindiniai centralizuoto vandentiekio statybos darbai vis tiek jau buvo baigti. Siurblinė veikė iki 1944 m., kai besitraukdama Vokietijos kariuomenė susprogdino ją kaip vieną iš svarbių strateginių objektų. 1945 m. siurblinė atstatyta išlaikant planinę pastato struktūrą. Čia vandens atsargos laikomos nuo pat pastatymo išlikusiame požeminiame 3 500 m³ talpos rezervuare, kuris kas penkerius metus  ištuštinamas, iš jo išvalomos susidariusios mangano ir geležies nuosėdos. Sereikiškių vandentiekio siurblinė – vienintelė taip ilgai veikianti miesto vandentiekio stotis, aprūpinanti vandeniu Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojus, visas svarbiausias šalies valdžios institucijas: Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą. Nuo 1976 m. vandenvietėje veikia Vandentiekio istorijos muziejus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Maironio g. 12

Apsilankymo laiką iš anksto suderinkite el. paštu komunikacija@vv.lt

I–V 12.00–16.00

Vilniaus universiteto astronomijos observatorija

1753 m. įkurta Vilniaus universiteto astronomijos observatorija buvo pirmoji Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) ir viena pirmųjų visoje Europoje. Observatoriją įkūrė astronomas, matematikas Tomas Žebrauskas, pats suprojektavęs šios mokslo institucijos pastatą. Svarbi sudėtinė senosios observatorijos dalis – Baltoji salė: joje buvo laikomi ir naudojami astronomijos prietaisai, vykdyti stebėjimai, skaitytos paskaitos. Observatoriją fundavo kunigaikštienė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė – pirmoji moteris ATR, kuri taip aktyviai rūpinosi ir domėjosi matematikos, astronomijos mokslais. Šios mecenatės atminimas įamžintas Baltosios salės vakarinės sienos frize.

Observatorija ypač suklestėjo, kai jai ėmė vadovauti T. Žebrausko mokinys Martynas Počobutas, aprūpinęs observatorijąmoderniais prietaisais ir inicijavęs obervatorijos priestato statybas (archit. Martynas Knakfusas). M. Počobuto darbai užtikrina jam vietą tarp žymiausių XVIII a. astronomų: jis Vilniuje stebėjo Saulės ir Mėnulio užtemimus, nustatė Vilniaus geografines koordinates, iš 16 žvaigždžių (iš kurių devynias pats atrado) sudarė naują žvaigždyną ir jį pavadino Taurus Poniatovii (Poniatovskio Tauras). Dėl Počobuto iniciatyvumo observatorija ėmė konkuruoti su Grinvičo ir Paryžiaus observatorijomis. Observatorija veikė iki 1882 m., kai caro Aleksandro III įsakymu buvo uždaryta, dauguma prietaisų išdalyta įvairioms Rusijos imperijos įstaigoms. Dabar observatorijos patalpos priklauso VU bibliotekai, Baltojoje salėje įsikūrusi skaitykla. Salę puošia išlikę astronomijos prietaisai, unikalūs XVII–XVIII a. gaubliai, rengiamos parodos ir kiti kultūriniai renginiai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3

Universiteto senųjų rūmų kiemelių lankymas laisvas kasdien 8–21 val.

Ekskursijos bibliotekoje užsakomos www.biblioteka.vu.lt arba tel. (8 5) 268 7103.

Pritaikytas neįgaliesiems (išskyrus Baltąją salę)

Kardinalijos, arba Pašto, rūmai

Pirmoji telefono stotis Vilniuje įrengta 1896 m. Šv. Jono ir Pilies gatvių sandūroje stovėjusiame Vilniaus centriniame pašte, buvusiuose Radvilų rūmuse. Šiame sklype buvę pastatai priklausė Radviloms nuo XVI a. vid. Nuo 1586 m. valdytoju tapus Katalikų bažnyčios kardinolui Jurgiui Radvilai, rūmai gavo Kardinalijos pavadinimą. Mirus paskutinei rūmų savininkei Stefanijai Radvilaitei-Vitgenštein, Kardinalija atiteko Rusijos valstybės iždui, o kiek vėliau perduota Vilniaus gubernijos pašto žinybai. Po rekonstrukcijos rūmuose įsikūrė centrinis paštas, vėliau ir telegrafas, kieme – pašto diližanų stotis.

Pastatas nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, tačiau nebuvo sugriautas. Nepaisant parengto rekonstrukcijos projekto, 1957 m. nuvirtus vienai sienai, Kardinalija buvo nugriauta, 1979 m. rūmų vietoje pastatytas daugiabutis. Dar prieš tai, apie 1965–1970 m., įsismarkavus šaltajam karui, patobulinus dar lenkų tarpukariu įrengtą požeminę slėptuvę, po kiemo korpusu įrengtas atominio karo atvejui skirtas KGB prižiūrimas telekomunikacijų mazgas. Atkūrus nepriklausomybę, ši slėptuvė panaikinta. Pastate įsikūrė AB „Lietuvos telekomas“ padalinys „Lietuvos ryšiai“, čia veikęs iki 1995 m. įvykdytos privatizacijos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 23
Auksakalių cecho namas

Pirmieji amatininkų cechai Vakarų Europoje pradėjo kurtis dar X–XII a. Pasiekę aukštą profesionalumo lygį, amatininkai į šias profesines organizacijas jungėsi siekdami produkcijos gamybos monopolio, teisių į miesto valdymą, veiklos autonomijos. LDK cechai pradėjo formuotis gana vėlai ir įsibėgėjo tik XV a. Pirmojo Vilniaus cecho – auksakalių – statutas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro patvirtintas 1495 m. LDK valdantysis elitas buvo susipažinęs su vakarietiškąja juvelyrikos kultūra per priimamas Vokiečių ordino magistrų dovanas, importuojamus Katalikų bažnyčios kulto reikmenis. Plečiantis aukščiausiam visuomenės sluoksniui ir augant juvelyrinių dirbinių paklausai, į Vilnių ėmė keltis pavieniai auksakaliai iš Lenkijos, Vokietijos auksakalystės centrų. Jų susivienijimas į cechą reiškė, kad profesinis amatininkų lygis jau pakankamai aukštas ir konkurencija vietos rinkoje gana didelė. Cechas dirbiniais aprūpino visą Vilniaus vyskupiją – teritorijas iki Dauguvos ir Dniepro. Norint tapti cecho nariu broliu, reikėjo pagaminti tris dirbinius: bokalą, spaudą su išraižytu šalmu ir žiedą su brangakmeniu. Institucijos veikla apėmė visas narių gyvenimo sritis: sprendė tarpusavio ginčus, globojo ligotų ar mirusių narių šeimas, netgi turėjo savo koplyčią. Įsikūrus auksakalių cechui, likę nepriklausomi šios profesijos atstovai prarado teisę Vilniuje verstis savo amatu. Šiuo metu buvusioje auksakalių būstinėje įsikūrusi Rumunijos ambasada.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gaono g. 6
Pranciškaus Skorinos spaustuvė

Nuo Johano Gutenbergo išrasto spausdinimo būdo 1455 m. iki pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – išleidimo 1547 m. praėjo daugiau nei devyniasdešimt metų. Pirma knyga Lietuvos teritorijoje išspausdinta kiek anksčiau – 1522 m. Stiklių ir Didžiosios gatvių sankirtoje veikusioje Pranciškaus Skorinos spaustuvėje. P. Skorina buvo Polocke gimęs spaustuvininkas, humanistas, studijavęs Krokuvoje, Paduvoje. 1517 m. savo pirmąją spaustuvę įkūrė Prahoje ir išleido psalmyną, kitas Senojo Testamento knygas. Vėliau persikėlė į Vilnių ir, remiamas Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus, jo namuose įkūrė pirmąją spaustuvę LDK. Joje 1522 m. išleido „Mažąją kelionių knygelę“, skirtą keliaujantiems pirkliams: ten išspausdintos psalmės, įvairūs pamokymai, kalendorius su astronomine, astrologine informacija. Ši ir kitos P. Skorinos išleistos knygos, rašytos senąja rusėnų kalba, pasižymi puikiu meniniu apipavidalinimu. Šie leidiniai neabejotinai darė poveikį visos Vidurio ir Rytų Europos kultūros raidai. 1530 m. spaustuvei sudegus, P. Skorina išvyko iš miesto. Šios vietos leidybos tradiciją pratęsė 1574–1624 m. čia veikusi Mamoničių spaustuvė, savo gyvavimo metu buvusi svarbiausia Vilniuje, turėjusi karališkosios spaustuvės vardą bei privilegijas.

Šiandien Lietuvos knygų leidybos ištakų vietą žymi memorialinė lenta Didžiojoje g. bei Vaclovo Krutinio skulptūra „Metraštininkas“ vadinamajame Spaustuvės kiemelyje Stiklių g., vaizduojanti su atversta knyga ant kelių sėdintį žmogų. Taip pat Vilniuje veikia P. Skorinos vardo baltarusių gimnazija.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 19
Polesės geležinkelio valdybos rūmai

Pasaulio miestų panoramose didesnių nei keturių aukštų pastatų statyba pradėta tik XIX a. pab., išmokus naudoti plieną ir gelžbetonį, išradus saugius liftus su gaudyklėmis bei pradėjus naudoti elektrą. Pirmasis pasaulyje dangoraižis, turėjęs 10 aukštų, 1885 m. pastatytas Čikagoje. Pirmasis dviejų korpusų Vilniaus daugiaaukštis (36 m aukščio) iškilo 1901–1903 m. Septynaukštį pastatą prie Mindaugo gatvės suprojektavo grafas Tadeušas Rostvorovskis, o mažesnio, triaukščio, Valstybės kontrolės pastato ir puošnių abu statinius jungiančių arkinių vartų projektą parengė Konstantinas Korojedovas. Šis pastatas Vilniuje ir visoje Rusijos imperijoje tuo metu neturėjo konkurentų, išsiskyrė miesto peizaže ir buvo gerai matomas iš daugelio Vilniaus rajonų.

Rostvorovskio pastate įsikūrė Polesės geležinkelio (ruožas Vilnius–Lyda–Baranovičiai–Rovnas) valdyba. Įspūdingas daugiaaukštis visais laikais tarnavo geležinkeliams: čia dirbo Lenkijos, nacistinės Vokietijos, sovietų geležinkelių administracijos. Po 1990-ųjų čia įsikūrė AB  „Lietuvos geležinkeliai“. 2020-ųjų vasarą paskelbta, kad įmonė išsikelia arčiau traukinių – į Vilniaus stoties rajone kuriamą transporto centrą „Vilnius connect“, o ilgus metus bendrovės simboliu buvęs pastatas bus perduotas Lietuvos visuomenei.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pirmasis buitinis centrinio šildymo vartotojas

Antrojo pasaulinio karo metais Vilnius smarkiai nukentėjo: sunaikinta 75 proc. pramonės ir 40 proc. gyvenamųjų pastatų. Pokariu vykdyti atstatymo darbai, plėtoti visuotinės sovietinės indutrializacijos standartus atitinkantys pramonės užmojai. Sostinei atstatyti reikėjo didelių energetinių pajėgumų, tad nuspręsta statyti naują elektrinę Vilniaus pietvakarinėje dalyje, atsižvelgiant į šioje zonoje numatytą pramonės plėtrą. Planuota, kad gamykloms bus tiekiama ne tik elekros energija, bet ir šiluma, todėl statyta termofikacinė elektrinė. Nuo 1957 m. Vilniuje pradėta centralizuota termofikacija – imta tiesti daugiau šilumos tinklų, didinta energijos gamyba, – tad Vilniaus šiluminė elektrinė (TEC-2) elektra ir šiluma aprūpino nebe tik pramonę, bet ir miesto gyvenamuosius namus. Pirmuoju buitiniu vartotoju, prijungtu prie miesto šilumos tinklų, tapo namas Vytenio g. 10.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vytenio g. 10