Ekspedicija „Rytų ekspresu” 6G autobusu

Sveiki! Šiandien mūsų laukia turininga ir dinamiška kelionė viešuoju transportu. Per pusvalandį glaustai aptarsime istorijos įdomybes nuo miesto centro iki atokios Naujosios Vilnios. Riedėsime greitai, todėl būkite atidūs. Dairykitės, klausykite, o mes viliamės, kad kelionė paliks neišdildomų įspūdžių. Pradėkime!

Ar vietą, kurioje dabar esame, pavadintumėte Šnipiškėmis? Kai kurie sakytų „taip“, kiti – galbūt „ne“. Nors išgirdus rajono pavadinimą pirmiausiai mintyse iškyla medinukų kvartalas – ir tai suprantama, nes tai bene šarmingiausia jo dalis – vis dėlto, Šnipiškių lopšys buvo prie Žaliojo tilto. Praeityje, vos kirtus upę, šio priemiesčio pradžią žymėjo dviejų svarbių kelių išsišakojimas. Vienas, kuriuo dabar riedame, vedė į Vilniaus Kalvarijas, dar žinomas kaip Kryžiaus kelias. Tai buvo be galo populiari piligriminė vieta, kartais sutraukdavusi net keliasdešimt tūkstančių maldininkų iš tolimų apylinkių. Garsi ji ir šiandien. Kitas kelias, atitinkantis dabartinę pėsčiųjų alėją tarp tilto ir Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės, tai – senasis kelias į Ukmergę ir Rygą. Čia ir buvo seniausia Šnipiškių dalis. Joje, beje, stūksojo ir Povilo Šnipkos dvaras, davęs priemiesčiui pavadinimą.

Pasukę dešiniau, į Šeimyniškių gatvę, galime prisiminti mįslingą Piromonto pavadinimą. Šiandien jis vartojamas retai, o daliai miestiečių apskritai nėra girdėtas. Tai senas toponimas, dėl kurio kilmės iki galo nėra sutariama. Gali būti, kad kadaise ant šios kalvos – o mes iš tikrųjų esame aukštumoje – LDK laikais stūksojo Vitebsko vaivados Piro pilis. Vėliau nuostabą kėlė riogsantys jos griuvėsiai. Įspūdingas reginys nulėmė, kad vilniečiai šią vietą ėmė vadinti Piro kalnu – Piro-mont.

Dar iki Antrojo pasaulinio karo visai netoliese buvo ir Piromonto, arba Piromontska, gatvė – tai dabartinė Antano Juozapavičiaus, esanti visai netoli mūsų. O štai puošnūs pastatai kairėje, esantys tarp Slucko, Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių, iki šiol vadinami Piromonto kolonija. Tai vienas iš penkių XIX–XX amžių sandūroje bankininko Juozapo Montvilos inicijuotų kvartalų. Jei nesate nieko girdėję apie Montvilos kolonijas, tai tikrai būsite regėję patį garsiausią, esantį prie Lukiškių aikštės.

O ar žinojote, kad Vilnius ir dabar turi Piromonto gatvę? Tiesa, ji yra gerokai atokiau nuo mūsų, Žirmūnuose, prie Tuskulėnų gatvės.

Žirmūnai sovietmečiu tapo pirmuoju stambiu gyvenamuoju rajonu dešiniajame Neries krante. Statant daugiabučius 45 tūkstančiams naujakurių, vis opesnis tapo susisiekimo su miesto centru klausimas – juk viskas nuo seno buvo anapus upės! Buvo akivaizdu, kad vien Žaliojo tilto nepakaks, todėl miesto plėtotojai ėmė projektuoti naują tiltą. Kaip tik juo netrukus riedėsime. Abu krantus jis sujungė 1965 metais ir šitaip atspindėjo naują Vilniaus plėtros etapą. Dėl išraiškingo perdangos ir atramų silueto architektų bendruomenėje jis kartais vadintas „šokančiu elniu“. Tiesa, norint pastebėti šias formas, tektų nusileisti į pakrantę, po tiltu, tačiau tebūnie tai Jūsų namų darbas – arba galite tiesiog pažiūrėti iliustraciją telefono ekrane. Įdomu, kad tik pastačius šį tiltą, jis dažniau vadintas ne Žirmūnų, o Antakalnio tiltu – mat Antakalnio rajono pavadinimas labai senas, prie jo nereikėjo pratintis. Vis dėlto ilgainiui pavadinimas nusistovėjo ties dabartiniu. Tiesiant tiltą ir įrenginėjant transporto žiedą, Antakalnyje teko nugriauti kelis pastatus. Nors kai kurių neliko visai, vienas iš jų liko tarsi nukirstu sparnu – atkreipkite dėmesį į gelsvą Jungtinės Karalystės ambasados pastatą, adresu Antakalnio g. 2 – netruksite pastebėti, kad pastatas nėra simetriškas, nors kadaise toks tikrai buvo – taip nutiko dėl tilto nugriovus kairįjį pastato sparną.

Beje, prieš nutiesiant tiltus žmonės tarp šių dviejų rajonų judėdavo keltais – net tada, kai Žirmūnų horizonte jau dominavo ne kaimiški namai, o pilkas daugiabučių masyvas.

Olandų gatvės dalis, kurioje dabar esame, yra senas kelias, kadaise jungęs Antakalnį su Užupiu. Ir dabar tai būtų trumpiausias maršrutas, jei reikėtų patekti į pastarąjį rajoną.

O štai dabartinis gatvės pavadinimas – Olandų – kiek kurioziškas. Su olandų tautybės žmonėmis jis turi ne kažin ką bendra – vargu bau, ar jie čia gyveno. Na, bent jau ženklaus skaičiaus tikrai nebuvo. Paprasčiausiai nutiko taip, kad vietovardžių kaitoliotojai truputį apsiriko – vietovę, kuri buvo vadinama holendernia, perkrikštijo lenkiškai holenderska, vokiškai Hollendische, o lietuviškai – Olandų gatve. O iš tiesų holenderniomis praeityje buvo vadinamos tam tikro tipo… karvidės. Taigi, šiame kraštovaizdyje tiršta buvo ne olandų pirklių, o vilniečius maitinančių galvijų. Nesusipratimas, bet vis dėlto smagus!

Olandų gatvė praeityje turėjo dar vieną atšaką. Ji atitinka keliuką prie laidojimo namų, kairėje. Dabar ji vadinama Kirkuto alėja. Šis neįprastas rytietiškas pavadinimas primena, kad ten buvo Užupio žydų kapinės. Jos atidarytos 1831-aisiais, uždarius kapines Šnipiškėse prie dabartinių Sporto rūmų, ir laidota čia iki pat 1959-ųjų. Deja, po kelerių metų kapinės buvo sunaikintos, todėl šiandien jų istoriją primena tik memorialinis paminklas. Keli labiausiai nusipelniusių asmenybių palaikai, tarp jų – garsiojo gydytojo Cemacho Šabado – buvo perkelti į veikiančias Sudervės žydų kapines Viršuliškėse. 

Dabartinėje Baltarusijoje esantis Polocko miestas kadaise buvo vienas svarbiausių visoje Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Iš Vilniaus į Polocką vedęs kelias kartais net vadintas „druskos keliu“ – mat juo buvo gabenamos įvairios prabangos prekės. Palei į rytus nutįsusį traktą nusidriekė virtinė namų, smuklių, dvarelių, o iš jų susiformavo seniausias Vilniaus istorinis priemiestis – Užupis. Apie senąją magistralę primena Užupyje išlikusi Polocko gatvė ir tuo pačiu vardu pavadinta stotelė. Belieka įsivaizduoti valdovus, karžygius ar pirklius, kadaise keliavusius šia trasa.

Beje, palei istorinius kelius formavosi visi Vilniaus priemiesčiai – iš pradžių žmonės juos išmindavo, vėliau aplinka „aplipdavo“ pastatais, galiausiai, iš jų sankaupos susidarydavo nemenka gyvenvietė, buvusi už miesto ribų.

Šiuo metu Polocko gatvės pabaigą puošia bene dailiausias sostinės medinis namas – jame veikia Medinės miesto architektūros muziejus, teigiamai įvertintas europiniu lygiu. Būtinai aplankykite.

Važiuojame plačia magistrale, šiandien žinoma kaip pagrindinis kelias į Naująją Vilnią. Tačiau praeityje tai buvo tas pats anksčiau aptartas traktas į Polocką, o tiksliau jo tąsa. O ką gi čia veikia Stepono Batoro vardas? Abiejų Tautų Respublikos atstovams išrinkus jį valstybės valdovu, vengras ėmėsi energingos užsienio politikos. Vis dėlto daugiausiai nuveikta Rytų kryptimi – Batoras rengė karo žygius siekdamas atsiimti žemes, kurias iš lietuvių paveržė vis stiprėjantys ir agresyvėjantys maskvėnai. Batoro vedama lietuvių ir lenkų kariuomenė sulaukė sėkmės ir 1579 m.  po įnirtingos apgulties mūsų tautiečiams pavyko atsiimti Polocką, keliolika metų buvusį rusų rankose.

Įdomu tai, kad po metų, 1580-aisiais Stepono Batoro privilegija Polocke, visai kaip ir prieš tai Vilniuje, buvo įkurta katalikų vienuolių jėzuitų kolegija. Ši kolegija tapo svarbiu švietimo centru. Beje, nors jėzuitų Polocke nebėra, ir dabar buvusiuose kolegijos pastatuose veikia universitetas – visai kaip Vilniuje.

Šie didingos istorijos pėdsakai dabartinėje Stepono Batoro gatvėje glūdi maždaug iki degalinės „Baltic Petroleum“, kurią matysite savo dešinėje. Už jos senojo Polocko kelio reikėtų ieškoti jau kairiau, jis atitiktų ton pusėn atsiskiriančią dabartinę Kojelavičiaus gatvę. Na, o mums patogiau tęsti kelionę greitkelį primenančia Batoro gatvės dalimi, kuri nutiesta jau sovietmečio pabaigoje. Važiuojame greitai, todėl kai kurie objektai tik trumpam šmėstelės pro mūsų langus.

Gėrėdamiesi išraiškingu kraštovaizdžiu galime prisiminti Pūčkorius. Dabar jie keri savo peizažais, o kadaise garsino Lietuvą dėl europinio lygio patrankų liejyklos. Apie lietuviškus pabūklus žinojo ir švedai, ir rusai, ir prancūzai. Iš čia ir vietovės pavadinimas – juk liejo patrankas, kitaip tariant, puškas. Pavadino puškarnia, o tada subtiliai transformavosi į Pūčkorius.

Įdomi karo istorija mus pasiekia ir iš gerokai vėlesnių laikų – tarpukario. Pūčkoriuose ir prie Stepono Batoro ir Kojelavičiaus gatvių stūkso keturi koviniai bunkeriai. Plika akimi pro autobuso langą jų tikrai nepastebėsime, tačiau iš tiesų jie yra visai šalia. Šiuos objektus tarpukariu statė Vilniuje šeimininkavę lenkai. Rytinės miesto prieigos stiprinti buvo pasirinktos ne veltui – buvo rengiamasi gynybai nuo galimo SSRS antpuolio iš Rytų. Bunkerį Pūčkoriuose rasti nesunku, o štai kitų požeminių gelžbetoninių fortų tenka atidžiau paieškoti miške.

Kol dar neįvažiavome į Naująją Vilnią, paraginsime karts nuo karto žvelgti į dešinę ir paieškoti išskirtinai aukšto kalno – tai Rokantiškių piliavietė. Pasak legendų, Vilniaus prieigas saugojusi pilis čia dunksojo dar XII–XIII amžiuose ir priklausė Alšėnų giminei. Ar tai tiesa, sunku pasakyti – archeologai tokios senos pilies fragmentų neaptiko. Vis dėlto, laimikis buvo, ir labai neprastas – ant kalno rasta XVI–XVII a. gotikinio mūro, koklių, čerpių. Neseniai sukurtas ir pilies hipotetinės rekonstrukcijos vaizdas – žvilgtelkite į ekraną – jei tokia ji buvo iš tikrųjų – ant aukšto kalno ji turėjo atrodyti išties stulbinančiai! Kol kas užlipę ant Rokantiškių piliavietės matome tik spalvotomis trinkelėmis pažymėtas pastato linijas, nes pilies likučiai užkonservuoti po žeme, tačiau kas žino, gal kada pilis bus atstatyta ir vėl puoš sostinės kalvas? 

Sveiki atvykę į kitą pasaulį! Administraciniu požiūriu vis dar esame Vilniuje. Vis dėlto įveikę platų, žalią miškų ir kalvų ruožą, nejučia atsiduriame tarsi atskirame miestelyje – Naujojoje Vilnioje. Susipažinkime su šio neeilinio rajono istorija.

Žiloje senovėje, LDK laikais, šios apylinkės buvo vadinamos tuo pačiu vardu kaip ir ką tik aptarta pilis – Rokantiškėmis. Milžiniški pokyčiai prasidėjo sulig geležinkelio atsiradimu, o tiksliau 1873-aisiais, kai dabartinėje Naujojoje Vilnioje atsirado ne šiaip sustojimas, o rimtas geležinkelio mazgas. Vietovėje jungėsi ir šakojosi dvi strateginės visos imperijos geležinkelio linijos: Peterburgas–Varšuva ir Liepoja-Romnai. Ypatingą reikšmę įgavusi priestočio gyvenvietė nebeišsiteko senoviniame Rokantiškių rūbe ir jai buvo suteiktas naujas pavadinimas – Novaja Vileika, Naujoji Vileika arba Naujoji Vilnia. Vileika, nes prie Vilnios upės, tačiau kodėl Naujoji? Pasirodo, tiesiog Vileikos pavadinimas jau buvo užimtas – ja vadinosi miestelis dabartinėje Baltarusijoje, todėl mūsuose teko pridėti žodelį Naujoji.

Patogiai keliais ir geležinkeliais pasiekiamą, tačiau pigesnį žeme ir darbo jėga miestelį netrukus pamėgo ne tik vietos, bet ir užsienio kapitalistai – čia ėmė dygti tekstilės, popieriaus, odos ir net pasaulinio garso dalgių fabrikai. Raudonų plytų dalgių fabriko vandens bokštas iki šiol gerai matomas rajono panoramoje. Tad industrinis rajono įvaizdis gyvuoja bene pusantro šimto metų – ir tai neskaičiuojant dar LDK laikais ant Vilnios pakrančių statytų malūnų. Priartėjusi prie 10 tūkst. gyventojų skaičiaus, gyvenvietė nusipelnė savivaldos – šitaip 1903 m. Novovileiskas oficialiai tapo savarankišku miestu. 

Reikšmingus pokyčius Naujoji Vilnia išgyveno sovietmečiu. 1957-aisiais ji pateko į Vilniaus glėbį ir tapo sudėtine sostinės dalimi. Taip pat rajone išdygo kelios itin stambios gamyklos – staklių, statybinių kompresorių, žemės ūkio. Rajono pakraštyje atsirado pirmasis Lietuvoje elektrinių traukinių depas. Spėriai daugėjo gyventojų. Ilgainiui dauguma pramonės sunkiasvorių neišlaikė rinkos ekonomikos egzamino ir bankrutavo, todėl kurį laiką rajonas buvo tapęs socialinių sunkumų židiniu. Vis dėlto, šiuo metu Naujoji Vilnia sparčiai atsigauna, o būdama gerai pasiekiama iš Vilniaus, apsupta gamtos ir gausi nuosavos infrastruktūros, žavi ne tik vietinius, bet ir naujakurius.

Ar pastebėjote, kad visai neseniai tiltu kirtome upę? Būtent Vilnia ir geležinkelis rajoną skaido į dvi labai skirtingas dalis. Šiaurėje, kur trumpam užklydome pradžioje, gausu prieškario objektų – XX a. pradžios namai, bažnyčia, geležinkelininkų statiniai. O štai čia, pietuose, matome daugiabučius, panašius į daugelį matytų kitur. Viena vertus, nieko ypatinga, eilinis sovietinis mikrorajonas, tačiau būtina pažymėti, kad čia ilgą laiką nebuvo jokių pastatų ne šiaip sau. Mat XX amžiaus pradžioje teritorija priklausė psichiatrinei ligoninei, kurią visai netrukus pamatysite savo dešinėje. Ligoninei priklausė ne tik mūriniai pastatai, bet ir didžiulė teritorija, plytėjusi kairiau, iki pat Vilnelės. Humanistinių pažiūrų įstaigos vadovybė norėjo suteikti psichinę negalią turintiems žmonėms galimybę socializuotis, o ne tik būti uždarytiems palatose, todėl čia buvusiuose laukuose užveisti sodai ir daržai, įrengtas parkas pasivaikščiojimams.

Ligoninė, esanti dešinėje, Naujojoje Vilnioje atidaryta 1903 metais. Ji buvo pritaikyta 1000 ligonių, paskirstant po 200 lovų kiekvienai iš 5 aplinkinių gubernijų – Vilniaus, Kauno, Minsko, Gardino ir Vitebsko. Didžiulį kompleksą sudarė keli tarpusavyje sujungti korpusai. Ansamblio architektūra, žvelgiant iš viršaus, turėjo priminti erelį – nors išliko ne visi pastatai, tai galima įžvelgti ir dabar. Beje, pagal šį projektą XX a. pr. iškilo dar kelios ligoninės – pavyzdžiui, Kazanėje, ar net už 4 600 kilometrų esančiame Sibiro mieste Tomske.

Tarpukariu, Vilniaus kraštą valdant lenkams, ligoninė buvo pertvarkyta į kareivines. Greta iškilo ir naujų daugiabučių kariškiams, pradėta statyti jiems skirta Įgulos bažnyčia, dabar vadinama Švenčiausiosios Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia. Karo metais komplekse veikė liūdnai pagarsėjęs belaisvių lageris.

Psichiatrinė ligoninė atnaujino veiklą tik 1961-aisiais. Sovietmečiu objektas buvo žinomas ne tik dėl ligonių gydymo, bet ir kaip vieta, kurioje teko pabuvoti sveikiems, tačiau sovietinei santvarkai nepaklusniems piliečiams – rašytojams, dailininkams, taip pat vengusiems tarnybos sovietinėje armijoje. Tačiau tai jau praeityje. Šiuo metu ligoninė atsinaujinusi sėkmingai tęsia veiklą.  Jei Jums įdomi architektūra, galite nevaržomai pasivaikščioti jos kieme ir atidžiai apžiūrėti pastatus.

O mes nenumaldomai artėjame mūsų kelionės finišo link. Nuoširdžiai raginame iškart nevažiuoti atgal. Išlipę galutinėje stotelėje, pranerkite pro daugiabučių pynę, pašmirinėkite rajono turguje, pasivaikščiokite Vilnelės pakrantės parke, o jei yra jėgų, pereikite į kitą geležinkelio pusę ir pasigėrėkite Naujosios Vilnios ir apylinkių panorama nuo ant kalno stovinčios šventojo Kazimiero bažnyčios. Vaizdas vertas pastangų! Nepamirškite, kad grįžti į Vilnių galite ne tik autobusu, bet ir traukiniu.

Viliamės, kad kelionė buvo turininga – atsisveikiname ir tariame iki susitikimo!