Architektūrinė kelionė laiku

Ši bažnyčia – seniausia Vilniuje. Dar prieš Lietuvos krikštą pastatyta šalia Vakarų prekyvietės, buvo skirta iš Vakarų Europos atvykstantiems pirkliams ir netoliese įsikūrusiems miestiečiams katalikams. Gotikinė bažnyčia rekonstrukcijos metu įgavo barokinių bruožų, tačiau pažvelgus į šoninius fasadus, už barokinių karpytinių arkų langų matyti pasislėpę, užmūryti gotikiniai smailiaarkiai langai. Kaip jie atrodė įsivaizduoti padeda trys gotikinės nišos presbiterijoje, vietoje buvusių langų. 2000 m. remontuojant bažnyčios skliautus, po septyniais dažų sluoksniais rasta gotikinė sieninė tapyba restauruota. Restauruoti ir freskų ploteliai virš vargonų choro, virš šoninio kairiojo altoriaus bei centrinėje navoje. Dešinėje bažnyčios sienoje raskite kunigaikščio Vytauto Didžiojo biustą – R. Jakimavičiaus sukurtas paminklas čia pastatytas 1930 metais, minint Vytauto 500 m. jubiliejų.  Ar atpažįstate langų vitražuose įamžintas asmenybes? Tai – lietuvių kultūrai nusipelnę žmonės, čia įamžinti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jų pavardės aukso raidėmis įrašytos balto marmuro lentoje.

1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis padovanojo bernardinams žemės sklypą prie Vilnios, kuriame vienuoliai tuoj pasistatė medinę bažnytėlę. Nepraėjus ir dešimčiai metų bažnyčia sudegė. Pradėjus statyti mūrinę, nusėdo pamatai, pasviro sienos – statinį teko nugriauti, išskyrus zakristiją ir presbiteriją. XV-XVI a. sandūroje Šv. Bernardino Sieniečio ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia atstatyta  ant sutvirtintų pamatų.  Įdomu tai, kad tuo metu buvo statoma ir Vilniaus miesto gynybinė siena. Kadangi bažnyčios pastogėje išliko šaudymo angos, manoma, kad bažnyčia galėjo būti įjungta į vieningą gynybinę sistemą. Viduje, šiaurinėje sienoje galima išvysti restauruotą, geriausiai išlikusią XVI a. gotikinę tapybą. Tapyba  puošta procesijų galerija apie vidinį kiemą jungė bažnyčią su dviaukščiu vienuolynu. Dabar vienuolyne įsikūrusi Vilniaus dailės akademija. Išliko vienuolyno plano gotikinė struktūra, konstrukcijos bei kai kurios meninės formos. Vienuolyno pietinis korpusas kartu su Šv. Bernardino ir Šv. Pranciškaus  bažnyčia, Lietuvai atgavus nepriklausomybę,  grąžintas Lietuvos bernardinams. Jei kas nors paklaustų gotikos architektūros pavyzdžių Vilniuje, turbūt dauguma pirštu bestume į grakščią ir veržlią Šv. Onos bažnyčią. Suprantama, juk tai – žymiausias  Lietuvos vėlyvosios gotikos architektūros paminklas. Ji stovi viso ansamblio priekyje ir, nors yra mažesnė, net nustelbianti didžiąją bažnyčią. Architektai gotikos epochoje  dažniausiai buvo anoniminiai, tad šiandien tebesiginčijama dėl Šv. Onos bažnyčios architekto. Vieni  mano, kad tai Mykolas Enkingeris iš Gdansko, XV a. gale  prisidėjęs prie bernardinų bažnyčios statybos, kiti – kad vienuolis  Bernardas Avelides, dar kiti  jį tapatina  su Jogailaičių architektu Prahoje Benediktu Rydu. Neabejojama, kad buvo geras konstruktorius ir genialus menininkas. Įspūdinga, kad panaudodamas tik 33 profilių plytas, iš jų mokėjo ir virves vyti, ir raides rašyti.

Gotikiniai mūriniai namai pradėti statyti XV a., bet daugiausia išliko iš XVI a. Juos statėsi didikai, pirkliai, turtingesni amatininkai. Didesni namai dygo prie pagrindinių gatvių, mažesni atokiau. Po XVI a. pradžios gaisrų įsakyta svarbiausiose gatvėse namus statyti palei gatvę. Galu į gatvę buvo statomi 1-3 aukštų stačiakampiai gotikiniai namai, bet pasitaiko ir šonu į gatvę atsuktų bei kampinių namų. Namų fasadai būdavo santūrūs – netinkuotos sienos, nedaug puošybos. Dabartiniu adresu Pilies g. 12 po Antrojo pasaulinio surasti ir restauruoti du gotikiniai namai, pastatyti prie pat sklypų ribos – vienas šonu, kitas galu į gatvę, vėliau jie sujungti į vieną. XVI a. jame gyveno auksakaliai, XVII a. namas atiteko  Katedros kapitulai. Abu namai restauruoti išryškinant gotiką. Į šoninį namą patenkama pro duris namo viduryje. Galu į gatvę  kiek vėliau pastatytame name įėjimas iš  tarpuvartės, per skliautuotą priemenę su  virene kampe ir laiptais į antrą aukštą bei rūsį. Šiandien galime grožėtis puošniu vėlyvosios gotikos fasadu su daugybe įvairių elementų iš profiliuotų plytų.

Renesanso architektūrai įtakos turėjo iš Italijos atvykusi karalienė Bona Sforca, Valdovų rūmai perstatyti  renesansiniu stiliumi – neprilygstamas pavyzdys didikams. Vėliau renesanso formos kartojamos miesto statybose. Nors miestas daug kartų degė, buvo griaunamas ir niokojamas  karų, išliko renesanso architektūros pavyzdžių. Tokį pastatą matome Pilies gatvės pradžioje – Pilies g 4. Tai – Vilniaus Katedros Kapitulos namas. Kapitula XIV a. pabaigoje gavo sklypą, kuriame statėsi namus savo nariams apgyvendinti, vėliau dalį patalpų nuomavo. Namas ne kartą degė, buvo perstatinėjamas, tačiau nepakito gražiausia namo dalis – renesansinis atikas. Atikas – siena, saugojusi  stogą nuo gaisro, į madą įeina renesanso epochoje. Vidas Poškus spėja čia pasidarbavus Vilniaus pilininką Petrą Nonhartą – paprastos formos, bet efektingų  atikų meistrą.

Už Šv. Mykolo bažnyčios atsiradimą turime dėkoti LDK kancleriui, Vilniaus vaivadai ir Didžiajam etmonui Leonui Sapiegai, kuris XVI a. pabaigoje užrašė bernardinėms – klarisėms didžiulius turtus, pasižadėdamas išmūryti vienuolyną ir Šv. Mykolo bažnyčią, kurioje jis įsirengs šeimos mauzoliejų. Vienuoles  įpareigojo  melstis už karalių, kraštą, senatą ir fundatoriaus šeimą. 1625 m. pašventinta bažnyčia pastatyta šalia gotikinių Šv. Onos bei Šv. Bernardino ir Šv. Pranciškaus bažnyčių. Ji dar gotikinių proporcijų, tačiau žiūrint į šoninį šiaurinį fasadą matyti, kad gotika jau užleidžia vietą renesansui. Viršutinės dalies nišose  esančiose apnykusiose freskose įmanoma įžiūrėti trijų archangelų: Šv. Mykolo, Rapolo ir Gabrieliaus figūras. Dar aukščiau, kvadratinėje plokštumoje liepsnos liežuvių apsupta Kristaus monograma, o pačiame viršuje – bažnyčios statybos baigimo metai.  Užėję į vidų, bažnyčios skliautuose, dekoratyvinio tinko žvaigždžių ir rozečių ornamentų centre pastebėkite Sapiegų giminės herbą. Išliko didysis vėlyvojo renesanso spalvoto marmuro Švenčiausios Trejybės altorius, Sapiegų giminės XVII a. antkapiniai paminklai, šeimos mauzoliejus su Sapiegų giminės palaikais. Dabar Šv. Mykolo bažnyčioje ir vienuolyne veikia Bažnytinio paveldo muziejus, kuriame galima susipažinti ne tik su bažnytinės dailės vertybėmis, bet ir su bažnyčios bei vienuolyno permaininga istorija, atgimstančiais interjerais.

XVII a. pradžioje čia stovėję apdegę gotikiniai namai buvo perstatyti, nutinkuoti, užmūrytos gynybinės sienos šaudymo angos – gotikiniai namai įgavo renesansinius rūbus. Renesanso epochą  primena vieno pastato iš Totorių gatvės pusės atikas ir gražiausias noviciato pastatas. Jį pamatysite užsukę į kiemą šalia Šv. Ignoto bažnyčios. Buvusios atviros, restauracijos metu įstiklintos galerijos – ne tokios grakščios kaip Italijoje. Sunkokos arkos pažemintos, pirmuose dviejuose aukštuose lyg prispaustos dekoratyvaus tamsiai pilko karnizo. Trečiojo aukšto galerijos dengiamos sunkaus čerpių stogo.

Basieji karmelitai  XVII a. pradžioje į Vilnių atvyko iš Lenkijos ir kūrėsi prie miesto gynybinės sienos, šalia  Medininkų vartų. Pirmoji jų statyta medinė bažnytėlė greit sudegė, jos vietoje 1633-1650 m. pagal architektų C. Tenkallo ir C. Ulricho kūrybiškai pritaikytą pavyzdinį karmelitų projektą pastatyta ši mūrinė bažnyčia. Lakoniškas, grakštus ankstyvojo baroko fasadas, nišose – Karmelitų ordino reformatorių  skulptūros. Žvelgdami į bažnyčią iš priekio, suraskite du mums gerai žinomų dinastijų herbus: Vazų, kuriame vaizduojamas linų pėdelis, bei didelį Pacų herbą pačiame viršuje.

Gotikinė Šv. Jonų bažnyčia – pirmoji parapinė Vilniuje, pastatyta po Lietuvos krikšto XIV – XV a. sandūroje. Jos fasadas ir interjeras – vėlyvojo baroko stilistikos. Įdomus elementas – ant bažnyčios sėdintys juodi angelai, kurie vis išnyra ir įvairiais rakursais pasirodo einant vingiuotomis senamiesčio gatvėmis. Šv. Jonų bažnyčioje galima pamatyti įspūdingą kultūros vertybę – didžiausius Lietuvoje vargonus. Instrumentą sudaro 3925 mediniai ir metaliniai vamzdžiai, kurie išdėstyti trijuose aukštuose.

Dabartinę savo išvaizdą bažnyčia įgavo po atstatymo, pasibaigusio XVIII a. pradžioje, tuo užsiėmė žymiausias Vilniaus baroko architektas J. K. Glaubicas. Jis sumūrijo cilindrinius  skliautus, išplėtė vargonų chorą, šoninę navą pavertė koridoriumi, sudėjo smiltainio grindis, perdirbo Dievo apvaizdos koplyčią. Skulptoriai Jonas ir Juozapas Hedeliai sukūrė  sakyklą ir naujus altorius, kuriems paveikslus nutapė Simonas Čechavičius. Pačiame sostinės šurmulio centre, Vilniaus gatvėje stovinti bažnyčia pasižymi gausiu dekoru, patyrinėję fasadą galime išvysti Pacų ir kitų geradarių giminių herbus. Šiandien Benediktinų vienuolyno ansambliui priklausanti Šv. Kotrynos bažnyčia geriausiai žinoma kaip koncertų ir kitų renginių vieta.

Ilgą laiką manyta, kad Vilniaus katedra buvo pastatyta 1387 m., buvusios Perkūno šventyklos vietoje, tačiau XX a. pabaigoje tuo suabejota, atsirado spėliojimų, kad pirmoji katedra pastatyta dar XIII a. viduryje, karaliui Mindaugui krikštyti ar karūnuoti. Specialistai ginčijasi ir atsakymo nėra, tačiau viena tikrai aišku – ši katedra savo rūbą keitė net kelis kartus. Vladislovo Jogailos valdymo metais pastatyta gotikinė, vėliau tapo renesansine, įgavo baroko bruožų. Šiandieninę, klasicistinę išvaizdą katedrai suteikė Vakarų Europoje mokslo ragavęs architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Katedroje rasime net 11 koplyčių, tarp jų – ir žymioji Šv. Kazimiero koplyčia, statyta italų meistrų.

1387 m. LDK kunigaikštis Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises. Miestiečiams leista išsirinkti valdžią, o kad valdžia turėtų kur sėdėti, leista pasistatyti Rotušę. XVI a. Rotušės atvaizdą su bokštu, pasagos formos kiemu ir šuliniu jame jau matome F. Hogenbergo Vilniaus miesto plane.  Rotušėje dirbo vaitas, posėdžiavo magistratas, buvo iždinė, archyvas, buvo laikomi pavyzdiniai svorio ir saiko matai, įvairūs sandėliai, o rūsyje veikė kalėjimas, kurį, kaip ir gėdos stulpą bei  kartuves, prižiūrėjo samdomas budelis. Prie dabartės Rotušės išvaizdos prisidėjo ne kas kitas, kaip L. Stuoka – Gucevičius. Rotušė darnių proporcijų, vientisos architektūrinės kompozicijos, iškilmingumo jai suteikia aštuonių pakopų laiptai. 1940 m. Rotušėje pradėjo veikti muziejus. Dabar jos funkcija – reprezentacinė miesto salė, čia vyksta parodos ir kiti renginiai, veikia Turizmo informacijos centras, aplankyti galima ir požemius.

Šis klasicizmo stiliaus paminklas S. Daukanto aikštėje – tarsi atsvara priešais jį stovintiems Prezidentūros rūmams. Klasicistine jų rekonstrukcija užsiėmė iš Lenkijos į Vilnių atvykęs architektas Martynas Knakfusas. Jis Vilniaus mieste įdiegė pirmus klasicizmo daigus, rekonstruodamas  didikų rūmus, tokius kaip šie. Jis derino baroko ir klasicizmo formas, tad ir čia paliko ir barokinį mansardinį stogą, o prie į aikštę išeinančio korpuso galo pristatė klasicistinį keturių jonėninių kolonų portiką be įėjimo. Jis tapo vienu iš aikštės kompozicijos akcentų.

Lopacinskių rūmų architektas – tas pats M. Knakfusas. Mūrinis namas čia stovėjo dar XVI a., o į klasicizmo stiliaus rūmus jis perstatytas XVIII a. pabaigoje. Pastebėkite, kaip jų forma priderinta prie išlinkusios gatvės. Įvažiavimo angą puošia keturios jonėninės puskolonės.

Priešais jus išsirikiavę net treji didikų rūmai. Visi jie perstatyti po XVIII a. viduryje Vilnių nusiaubusių  gaisrų. 15/1 numeriu  pažymėto namo vietoje būta dviaukščio gotikinio namo, kurį įsigijo Gardino regentas Gureckis. Jis pastato kampe paliko bokštelį-laiptinę, dažną Vilniaus architektūroje nuo seniausių laikų iki XX a antros pusės, pristatė trečią aukštą, o gatvės fasadą pertvarkė pagal klasicizmo stiliaus reikalavimus. Pertvarkytas pastatas pradėtas vadinti Gureckių rūmais. Šalia jų, Dominikonų g. 13, sudegusio pastato liekanas 1752 m. nusipirko vyskupas M. Zenkovičius, o XVIII a. antroje pusėje jį rekonstravo. Antras aukštas išsiskiria puošniais langais. Keliaujame toliau – Dominikonų g. 11 rūmai, kurie buvo penkis kartus rekonstruoti prieš atitekdami Pociejams. XVIII a. pabaigoje baigė formuotis gražus, didelis, griežtų kampuotų formų klasicistinis kiemas. Jo gilumoje dviejų korpusų kampe išliko bokštelis-laiptinė. Gatvės fasadas dar kartą pertvarkytas XIX amžiuje.

Visi šie skirtingi klasicistiniai rūmai perstatyti tankiai užstatytame kvartale, ištisinėje fasadų eilėje, tačiau nėra vienodi ar nuobodūs. Jie puikiai dera prie kitoje gatvės pusėje dominuojančių barokinių bažnyčių ir atrodo labai vilnietiškai.

Nors istorizmo epochoje imta naudotis visų epochų ir stilių architektūrinėmis formomis, viduramžių  stiliais Vilniaus  istorizmo architektūroje  buvo sekama retai. Tačiau turtingas gydytojas Hilaris Raduškevičius labai mėgo gotiką ir norėjo gyventi rūmuose panašiuose į gotikinę pilį. Gotikinę rezidenciją 1894 m. jam suprojektavo architektas Julijonas Januševskis. Po poros metų  prie rūmų pristatyta trijų aukštų pilaitė su bokštu. Rezidencijos architektūra pretenzinga, nors rūmai pastatyti iš masinėje statyboje naudojamų gelsvų plytų, o smailaarkiai langai ir kitos gotikinės formos pakartotos paviršutiniškai. Vakarinis korpusas nugriautas po 1960 metų, platinant Kalvarijų gatvę.

XIX – XX a. sandūroje Vilniuje prabangiausi buvo didikų rūmai, o statyti jie prestižinėse vietose: Neries pakrantėje, Gedimino (tuometiniame Georgijaus) prospekte, senamiesčio prieigose. Turtingiausi didikai tuo metu tebebuvo Tiškevičiai, tad Klementina Potocka-Tiškevičienė XIX a. 9 deš. rūmus pasistatydino Neries pakrantėje. Rūmų projektą parengęs architektas Jonas Maculevičius mėgo renesanso stilių, kurį užsakovė laikė aristokratiško skonio etalonu. Rūmų proporcijos ir architektūrinės formos renesansiškai elegantiškos. Tai – profesionaliausias italų renesanso formų atkartojimas Vilniuje. 1907-1914 m. rūmus nuomojosi Mokslo ir meno muziejus, o 1928-1929 m. rūmai pritaikyti Emilijos ir Eustachijaus Vrublevskių bibliotekai, kuri čia veikia ir šiandien.

1899-1902 m. pagal Vilniaus miesto architekto K. Korojedovo projektą pastatas iš Miesto svečių namų rekonstruotas į teatro ir koncertų salę, tad ir architektūriškai teatro rūmams siekta deramos elegancijos ir puošnumo. Įmantrus prancūzų baroko kupolas, suformuotas sekant XIX a. Paryžiaus operos („Grand Opéra“) pavyzdžiu. Ši rekonstrukcija ženklino naują pastato architektūrinės raidos etapą – jo funkcija iš prekybinės virto kultūrine. Architekto projekte pastatui buvo suplanuota ne tik koncertų salė, bet ir viešbutis, patalpos parduotuvėms ir gyvenamieji būstai.

Lietuvos mokslų akademija įsikūrusi ypatingoje vietoje – seniau čia buvo Valstybinio banko rūmai. Rūmai, pastatyti 1906-1909 m. – ištaigingiausi iš visų iki pirmojo pasaulinio karo pastatytų bankų Vilniuje. Architektui Michailui Prozorovui čia pavyko suderinti klasicizmo ir ankstyvojo moderno formas, buvusios banko operacijų salės perdangai jis pritaikė iki tol Vilniuje nenaudotą elipsinio skersmens gelžbetoninį skliautą. Tai – vienas įspūdingiausių moderno architektūros pavyzdžių sostinėje.

Rusų dramos teatro pastatas originaliai buvo statytas Lenkų dramos teatrui. Pasibaigus statyboms, spaudoje buvo džiaugiamasi, kad autoriai Vaclovas Michnevičius ir Aleksandras Parčevskis harmoningai suderino Krokuvos ir Vilniaus senosios architektūros motyvus. Iš aplinkinių namų išsiskiriantis teatro pastatas – raiškios išvaizdos ir stilizuotas moderno dvasia, įkomponuotas įstrižai, dėmesį patraukia monumentalumu ir saikingu dekoru. Šis teatras – iškiliausias tokios paskirties statinys Vilniuje.

Namą suprojektavo pats savininkas, statybos technikas A. Filipovič-Dubovikas. Jis neturėjo architekto diplomo, bet Vilniuje ir jo apylinkėse pastatė apie porą šimtų įvairių statinių. Vila traukia dėmesį geometrinių formų plastika ir augaliniu dekoru, projekte panaudota viskas, kuo  modernas žavėjo masinį vartotoją.

Trijų skirtingų gatvių supamas pastatas – moderniausi XX a. pr. Vilniaus prekybos namai, baigti statyti 1923 m. Tarpukariu juose veikė daugiau nei dešimt įvairiausių parduotuvių. Įdomią formą pastatui suteikia užapvalinti kampai. Atkreipkite dėmesį į pirmo aukšto arkines vitrinas puošiančias horeljefines kaukes, o virš pagrindinio įėjimo – kriauklės pavidalo nišą su dviem kūdikių figūrėlėm.

Tai – vienas gražiausių Vilniaus tarpukario gyvenamųjų namų. Iš aukštesnės ir žemesnės dalių sujungtas pastatas į gatvę atsisukęs apvaliąja puse. Kaip įprasta tarpukario architektūroje, čia atsisakyta plastikinio dekoro, siekiama funkcionalumo. Namas pastatytas 1938 m., spėjama, kad projekto autorius – Izak Smorgonski.

Jei esate troleibuso laukę Šv. Petro ir Povilo bažnyčios stotelėje, šis pastatas jums puikiai pažįstamas. Šis vientisas sublokuotų dviaukščių gyvenamųjų namų kvartalas lenkų karininkų šeimoms pastatytas 1930 m. Sublokuoti namai fasadų liniją paverčia laiptuota – tokį pat architektūrinį ritmą išvysime visose kolonos namų sekcijose. Užeikite į vidinį kiemą – čia nuo gatvės triukšmo slepiasi atviros terasos. Kvartalą projektavę Lenkijos architektai modernistai atsisakė puošybos, siekė ekonomiškumo, formų paprastumo. Jiems pavyko sukurti savitą, stilistiškai vientisą tarpukario Vilniaus funkcionalizmo architektūros kompleksą.

Stalinizmo laikotarpiu statomi pastatai  atstovauja socialistinio realizmo kryptį. Jie tarytum šventovės – monumentalūs, masyvūs, pompastiški, gausiai dekoruoti. Ryškiausias to laikotarpio  retrospektyvinio  neoklasicizmo  stiliaus  pastatas, įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą – italų kilmės architekto Dž. Rippa-Andžoleto suprojektuotas kino teatras „Pergalė“, pastatytas 1952 m. „Pergalė“ – įrodymas, kad sovietmečiu kino teatrų statybai  negailėta lėšų. Tiek išorėje, tiek viduje gausu puošybos. Išorėje puošnūs piliastrai, kolonos, interjere naudotas dirbtinis marmuras, jį puošia sietynai.

Šiuolaikinio meno centro vietoje po Antrojo pasaulinio karo ilgai riogsojo dviejų apgriautų pastatų liekanos. 1965 m. griuvenos  pašalintos, o ant išvalytų renesansinių pastatyti architekto Vytauto Čekanausko projektuoti Dailės Parodų rūmai. Rūmus architektas jautriai įkomponavo  į senamiesčio erdvę – nei formomis, nei dydžiu vienas geriausių  lietuviško modernizmo pastatų  senosios architektūros neužgožia. Laužytos konfigūracijos  dviejų aukštų rūmai pastatyti iš surenkamojo ir monolitinio gelžbetonio. Vidiniame kieme – uždara erdvė skulptūrų ekspozicijai su meninės kalybos tvorelėmis bei vartais.

Architektų E. Chlomausko, J. Kriukelio ir Z. Liandsbergio projektuoti, 1971 m. pastatyti Koncertų ir Sporto rūmai – vienintelis Lietuvoje tokio tipo statinys, atspindintis Europos  XX a. septinto-aštunto dešimtmečių architektūrą. Universali 6000 vietų pramogų ir sporto salė, pastatyta dešiniajame Neries krante, šalia ,,Žalgirio“ stadiono ir uždaro plaukimo baseino, iškart sukėlė ginčus – vieni naujovišką statinį gyrė, kiti kritikavo. Rūmai raiškaus silueto, plastiški, stačiakampio plano, su į viršų užlenkta žiūrovų tribūnos dalimi. Panaudota originali vantinė konstrukcija – ant gelžbetonio rėmų pakabinta  iš anksto įtempta gelžbetonio perdanga. Už originalų inžinerinį sprendimą gautas apdovanojimas.

Aukščiausią Baltijos šalyse komercinį pastatą, pastatytą 2002-2004 m., projektavo  architektai Audrius Ambrasas ir Vilma Adomonytė. 33 aukštų, 148 m aukščio verslo centras originalus – dangoraižis atrodo lyg iš dviejų  puscilindrių sulipdytas aptakus bokštas, kuriam išilgai einanti stačiakampė siena-kolona suteikia stabilumo. Pastato išorėje – lenktos, pilkšvo stiklo plokštumos, išilginiai langų punktyrai ir oranžinės aliuminio juostos. Akis gali apsigauti, kad cilindras sukasi. Iš 31 aukšte įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria nepakartojami miesto vaizdai. Pastate įrengtos modernios autonominės elektros, kondicionavimo, komunikacijos sistemos. Verslo centras „Europa“ 2004 m. įtrauktas į geriausių pasaulio dangoraižių penkioliktuką.

Triaukštis prekybos centras yra sudėtinė viso prekybos ir verslo komplekso dalis. Prie Konstitucijos prospekto fasadas ilgas ir aklinas, o  Europos aikštės pusėje – įgaubtas ir  uždengtas piramidę primenančiu stikliniu stogu. Stogas sudėtingos formos – plieno karkasas, aliuminio konstrukcijos, skirtingo dydžio stiklai. Projekto autoriai – Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Darius Juškevičius, Rasa Ambrasienė ir Donatas Malinauskas – 2004 m. apdovanoti ,,CEE Real Estate“ už geriausią Vidurio ir Rytų Europos daugiafunkcinį projektą.

„Verslo trikampis“ pradėtas formuoti strategiškai patrauklioje vietoje tarp Goštauto ir Geležinio Vilko gatvių, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dabar čia didžiausia  paslaugoms ir biurams  skirtų pastatų koncentracija miesto centre. Vienas pirmųjų šioje vietoje pastatytas verslo centras „Hanner“. Panaudojus atviras aliuminio konstrukcijas ir metalinius profilius sukurtas puikus  dinamiškų formų technokratiškas pastatas. Gerai priderintas  prie gretimų šlaitų  savotiškai atkartoja gamtos linijas. Projekto autoriai Audrius Ambrasas ir Vilma Adomonytė.