„Skalvijos“ programų koordinatorė Eglė Maceinaitė: „Ritmas kino teatre yra labai greitas“

2020 09 28 Asmenybės

Gali būti, kad vilnietės Eglės Maceinaitės pavardę perskaitėte besibaigiančio filmo titruose. O gal žiūrėjote jos atrinktą juostą prancūzų kino festivaliui „Žiemos ekranai“ ar susipažinote per renginį „Menų spaustuvėje“. Vasarį Eglė tapo seniausio kino teatro mieste programų koordinatore. Nuo tada „Skalvijos“ kino centro repertuaras – jos rankose.

Gimei ir augai Vilniuje. Vaikystę praleidai šiuo metu madingame Naujamiesčio rajone, Konarskio gatvėje. Koks šis rajonas tavo prisiminimuose?

Vaikystėje mano maršrutas apsiribojo J. Basanavičiaus vidurine mokykla, dainavimo mokykla „Liepaitės“, Vingio parku ir kiemais vedžiojant šunį… Visi draugai ir klasės draugai gyveno kone vienoje gatvėje, tad ir sėdėdavome pas vienus ar pas kitus – priklausydavo nuo to, pas ką naujas kompiuterinis žaidimas ar tėvų namie nėra.

Kalbant apie patį rajoną, atsiminimuose išlikę nelabai svarbūs fragmentai, bet iš jų ir susidėjo kasdienybė – parduotuvė „Pas Juozapą“, kur tėvai nusiųsdavo nupirkti ko nors smulkaus, du metaliniai kioskai S. Konarskio stotelėje, kuriuose pirkdavome „kramtoškę“. Duonos kvapas Konarskio gatvėje – ten, kur dabar „Helios City“, stovėjo „Vilniaus duonos“ kepykla. Vietinis benamis su violetiniais botais, kuris visada vaikščiodavo už nugaros sunėręs rankas – kažkodėl vadinome jį Peliuku. O paauglystėje su draugais trindavomės keisčiausiuose taškuose – kieme prie „Vingio“ kino teatro (dabartinio „Forum Cinemas Vingis“), kurį vadindavome „Senu kiemu“, ar „Čili picoje“, kuri tada buvo visa iš raudono aksomo, paskendusi cigarečių dūmų rūke. Daug būta vokiečių karių kapinėse Vingio parke, blankiai prisimenu tiltelį už Observatorijos parkelio. Net stebina, kiek įvairių būrimosi vietų susigalvodavome vos kelių gatvių perimetre.

Eglės pažintis su „Skalvija“ vyko pamažu. Iš pradžių kino centre ji lankydavosi kaip žiūrovė, vėliau prisijungė prie Vilniaus dokumentinių filmų festivalio komandos. Galiausiai tapo kino teatro programų koordinatore.

Šalia tavo namų – Justino Vienožinskio dailės mokykla, tavo minėtos „Liepaitės“. Pasirinkai chorinį dainavimą, dar vėliau lankei teatro studiją. Kaip manai, ką tau davė dainavimas mergaičių chore – ilgametes draugystes, išugdė supratimą apie muziką, sudomino menu?..

Gyvenimą galiausiai susiejau su vizualiaisiais menais, bet „Liepaitės“ man kaip žmogui padarė didžiulę įtaką. Paauglystėje lakstydavau iš pamokų, o repeticijos buvo šventa. Visko tose „Liepaitėse“ buvo – reikėjo krakmolinti koncertinių suknelių apykakles, nes scenoje jos turėjo atrodyti tobulai, po kelias valandas stovėdavome ant scenos ar mirkdavome po lietumi Dainų šventėje. Labai brangių prisiminimų yra iš kelionių ar vėlyvų žiemos vakarų „Liepaičių“ klasėse – tada labiausiai pasijusdavo bendrystė. Dainavome įvairiausiuose koncertuose, kažkada net festivalyje „Mėnuo Juodaragis“. Ne visada buvo lengva – ten turėjai suprasti savo stiprybes ir silpnybes, neužsikompleksuoti. Nuo mažens teko suprasti, kad, jei turi gabumų, – puiku, bet tai nereiškia, kad galėsi nedirbti.

Įdomu, ar dar kartais padainuoji, ar palaikai ryšius su choristėmis? Buvimas „Liepaitėse“, ko gero, reiškia įsitraukimą į šią bendruomenę ilgam.

Ką nors mintyse ar ne mintyse niūniuoju visuomet, iki šiol su draugėmis padainuojame liaudies dainų. Iš tiesų dainuoti labai mėgstu ir pasiilgstu, nes dainavimas išlaisvina, panašiai kaip geras išsišokimas. „Liepaitėse“ nebesu, bet su merginomis iš choro nuolatos prasilenkiu tai gatvėje, tai darbe.

Nors ir kitoje vietoje, tačiau ir vėl apsigyvenai Naujamiestyje. Tau patinka čia gyventi? Kokį šiandien matai šį rajoną?

Labai patinka, čia patenku į visiškai siurrealias scenas. Pavyzdžiui, Kauno gatvėje matydavau žmogų, vaikštinėjantį su dinozauro kostiumu. Per karantiną šalia namų sutikau vaiką, kuris vedžiojo šunį užsidėjęs Darto Veiderio („Žvaigždžių karų“ personažas – aut. past.) šalmą, matyt, vietoj kaukės. Man patinka, kad Naujamiestis gyvėja, bet dar išlikusi jo dvasia – grubokas, patrupėjęs, per daug nenušlifuotas. Manau, čia labai apčiuopiama ir paties miesto istorija. Pavyzdžiui, daugiabutyje, priešais LRT radiją, kuriame užaugau, laiptinės lange buvo likusi kulkos skylė iš Sausio 13-osios įvykių. Ir tą langą pakeitė vos prieš kelerius metus.

Kaip nuo muzikos perėjai prie kino?

Į kiną patekau, galima sakyti, atsitiktinai. Profesionaliai užsiimti muzika niekada nenorėjau, mane domino meninė fotografija. Įstojau į menų mokyklą Prancūzijoje, bet galbūt buvau per jauna, nes nežinojau, nei ką noriu pasakyti, nei kaip tai daryti, ir toje mokykloje visiškai nesusigaudžiau. Nepatekau į antrą kursą ir taip pasibaigė mano menininkės karjera. Tačiau labai norėjau mokytis toliau. Pasirinkau teatro ir kino studijas, patekau į kursą su 500 žmonių, iš kurių bent pusė svajojo būti naujaisiais Godardais ir buvo užkietėję kinomanai. Teatras nuo vaikystės man buvo artimas, o kinu kaip tik niekada rimčiau nesidomėjau. Pirmame kurse mums pasakė: „Jei norite dirbti teatre, žiūrėkite vieną spektaklį per savaitę, jei kine – žiūrėkite tris filmus per dieną.“ Tad pradėjau nuo Orsono Welleso, Hitchcocko ir patekau į naują pasaulį. Prancūzijoje kelias buvo nelengvas – praėjo metai, kol gerai išmokau kalbą, sunkiai sekėsi priimti prancūzų mentalitetą, jaučiausi ten svetima. Nueiti į kiną ir pažiūrėti filmą pažįstama anglų kalba, susitapatinti su ekrane rodomu gyvenimu man buvo tikra atgaiva. Tada kinas man pasidarė labai svarbus ir labai įdomus. Ir iki šiol veikia mane panašiai kaip geras vitaminas.

Moki anglų, prancūzų ir portugalų kalbas. Ar ir šių šalių kinas tave traukia labiau nei kitų šalių ir regionų?

Išmokusi šias kalbas, labiau susipažinau ir su šalies kultūra, žmonėmis, todėl natūraliai esu smalsesnė tų šalių kinui. Portugalijos kinas mane traukia dėl savo nuostabios melancholijos, kuri yra ir Portugalijos poezijoje, fado dainose. O dėl prancūzų kino – kinas radosi Prancūzijoje, todėl, ko gero, net ir norėdama negalėčiau juo nesidomėti, pernelyg daug istorijos, įdomių autorių. Su laiku keičiasi mano numylėtiniai – anksčiau labai mėgau italų kiną, o dabartinis mano atradimas yra Brazilijos klasika ir 7–8 dešimt. afroamerikiečių kinas.

Pastarasis „Skalvijos“ programų koordinatorės atradimas – Brazilijos kino klasika ir 7-8 dešimt. afroamerikiečių kinas.

Savo kalbines žinias jau kurį laiką naudoji versdama filmus, šiemet netgi buvai apdovanota už atogrąžų melodramos „Nematomas gyvenimas“ vertimą. Kodėl tau patinka kalba, žodžiai, vertimas?

Visuomet buvau linkusi į užsienio kalbas, man sekėsi jų mokytis nededant daug pastangų. Kalba man susijusi su kelionėmis – truputį portugalų kalbos pramokau universitete ir tuomet tiesiog važiuodavau į Portą kelis mėnesius pasavanoriauti viešbutuke ar restorane. O prancūziškai kalbu pakankamai riebiu žargonu, nes kalbos mokiausi tiesiog gatvėje, iš praeivių ar vakarėliuose su kurso draugais. Įdomu tai, kad kalbėdamas kita kalba net pats tarsi truputį pasikeiti, gali išbandyti kitą veidą. Pavyzdžiui, kartais kalbėdamas kita kalba būni geresnis juokautojas ar didesnis keikūnas.

Filmų vertimas yra nepaprastai įdomi veikla – kiek daug per tai pamačiau ir atradau! Tai toks krapštukų darbas, sėdi ir svarstai, kaip čia gražiau pasakyti… Kuris keiksmažodis geresnis, koks malonybinis žodelis tinkamesnis, tada tikrini, tikrini… Pasitari su kuo nors. Dėl terminų tenka susisiekti su įvairiausio plauko žmonėmis. Anksčiau verčiau nelabai gerai, paskui daug dirbau, mokiausi, tad dabar jau, matyt, pavyksta geriau.

Kuo kino filmo vertimas kitoks nei literatūros kūrinio?

Verčiant filmą sakytinė kalba turi tapti tekstu, bet išlaikyti dialogo jausmą. Todėl tai yra laviravimas tarp šnekamosios ir literatūrinės kalbos. Visa tai turi sutilpti į keliasdešimt ženklų ir būti sklandžiai perskaityta ekrane, kai titras parodomas 1–2 sekundes. Tai labai skiriasi nuo literatūros vertimo, čia vertėjas turi perprasti titrų formą, pajausti viduriuką, kaip per daug neišsiplėsti, bet ir nesusitrumpinti, perteikti esmę.

Vasario mėnesį pradėjai dirbti „Skalvijos“ kino centre – tapai programų koordinatore. Į šią poziciją atėjai po beveik dvidešimtmetį čia dirbusios Sonatos Žalneravičiūtės. Tai – didelis pokytis. Kokių tikslų ir uždavinių sau išsikėlei, ką norėjosi keisti ar daryti kitaip?

Reikia pasakyti, kad Sonata padarė didžiulį įdirbį ir prisidėjo prie to, kad „Skalvija“ ne man vienai yra namai. Mano tikslai truputį apsišlifavo – instinktyvus noras yra žiūrovų pilni seansai, bet greitai supranti, kad ne visi filmai turi vienodo dydžio publiką.

Norėčiau „Skalvijoje“ matyti margesnę publiką, daugiau vyriškos auditorijos, jaunų žmonių. Dar noriu „Skalvijoje“ rodyti daugiau klasikos, rengti ir lietuviškos klasikos vakarus – lietuvių filmams trūksta dėmesio. Džiaugiuosi mūsų pradedamu „Studentadienių“ projektu – tai bus seansai, skirti studentams, kuriuose dėstytojai ar akademikai skaitys pranešimus. Žodžiu, planų labai daug, atsakomybės irgi, tad laukia įdomūs metai.

Pagal kokius kriterijus sudaroma „Skalvijos“ repertuaro programa? Ką vertina jūsų žiūrovai?

Mano vidinis kriterijus – žinoti, kam ir kodėl rodai vienokį ar kitokį filmą. „Skalvijos“ kryptis yra autorinis kinas, bet neturiu nusistatymo prieš Holivudo produkciją. Manau, kad kino kultūra yra labai plati ir, jeigu noriu, kad augtų žiūrovų bendruomenė, negaliu tikėtis, kad pirmas kino aktyviai nežiūrinčio žmogaus pasirinkimas bus sunkaus kalibro filmas. Galbūt iš pradžių jis gali pažiūrėti gerą, kad ir Holivudo komediją su gražiais aktoriais? Jeigu užsikabins ir grįš antrąsyk – tai jau laimėjimas.

Anksčiau kiek naiviai maniau, kad žiūrovas būtinai turi domėtis sudėtingu meniniu kinu. Paskui pati pagalvojau – juk pati mėgstu ir klasikinę muziką, ir Eltoną Johną, ir viskas su tuo yra gerai, kodėl auditorijai taikau kitokius lūkesčius? Svarbiausia, pirmiausia, nerodyti nekokybiškų, tuščių, plokščių filmų, tada reikia vertinti auditoriją ir neišnaudotą potencialą. Užsienyje matau įvairiausių programos sudarymo pavyzdžių – kai kurie kino teatrai turi „signature“ filmą – kokią nors kultinę juostą, kurią rodo kartą per mėnesį. Arba būna klasikos miuziklų vakarai, kuriuose galima dainuoti. Man tai parodo, kad kinas su daug kuo gali eiti išvien – ir su akademiniu gyvenimu, ir su vakarėliu.

Ko niekada nerodytum? Ar egzistuoja kokia nors riba?

Manau, parodyti galima viską, jei tam yra sudarytas tinkamas kontekstas. Man patiko Sonatos organizuotas seansas, kuriame buvo parodyta rusiška drama, Lietuvoje paskelbta propagandine ir dėl to išimta iš kino teatrų. To vakaro tikslas buvo pirmiausia pažiūrėti filmą, o tada padiskutuoti, ar filmas propagandinis, ar ne. Tas filmas bet kokiu atveju nebuvo nei geras, nei įdomus, bet palaikau tokią poziciją.

O žiūrovai yra reiklūs ir išrankūs, jie greitai nusprendžia, ką norės žiūrėti ir ko ne. Ir, galiu pasakyti, dažniausiai jie pasirenka kokybę.

Manau, kad žiūrovai dažnai nemato bendro repertuaro vaizdo, juos domina konkretūs filmai ar autoriai. Tačiau tu kaip programų koordinatorė privalai matyti visumą, modeliuoti programą. Ar tai svarbiausia tavo užduotis? Kas užima didžiąją tavo darbo laiko dalį?

Ritmas kino teatre yra labai greitas, daugiausia laiko „suvalgo“ kasdieniai įvairiausio pobūdžio darbai ir darbeliai – tenka ir telefonu paskambinusiai močiutei filmą parekomenduoti, ir gėlę pasodinti, ir paraišką užpildyti.
Svarbiausia užduotis yra stebėti, kas veikia, o kas ne, nedirbti iš inercijos. Manau, kad kol kas truputį eksperimentuoju, bet kitaip turbūt ir neįmanoma.

Filmo žiūrėjimas – tarsi ritualas, – sako Eglė. Tai yra ir kelionė iki kino teatro, ir paplepėjimas prieš seansą, ir pasidalijimas įspūdžiais po filmo.

Ar Vilniuje pakanka dėmesio kinui – festivalių, salių, žiūrovų, filmų įvairovės?

Apskritai kino Vilniuje tikrai yra pakankamai daug – nuo didžiųjų festivalių, vykstančių visoje Lietuvoje, iki alternatyvesnių iniciatyvų, skirtų nišiniam kinui, mažumoms, žmogaus teisėms. Rengiant repertuarą neretai reikia pasistengti, kad viskas sutilptų vienas šalia kito. Aišku, visada galėtų būti daugiau gero kino nei komercijos, daugiau naujų žiūrovų ir panašiai, bet, mano manymu, palyginus Lietuvos kontekste – Vilnius yra OK, įdirbis padarytas, dėmesio kaip tik trūksta kitiems miestams, kur rengiant festivalius man ne kartą sviro rankos pamačius lankomumo skaičiukus.

Rugsėjis „Skalvijos“ kino centre – įtemptas mėnuo. Vyks net 3 festivaliai, nemokami Taivano kinui skirti seansai. Papasakok plačiau, koks kino teatrui bus šis ruduo?

Ruduo turėjo būti dar pilnesnis, deja, keli nuolatiniai festivaliai dėl pandemijos buvo atšaukti. Nežinau, koks bus ruduo – planai vis keičiasi, premjeros nukeliamos, lankomumas irgi sumažėjęs. Sunkus ir keistas metas, dirbame visiškai naujoje tikrovėje. Bet kokiu atveju dabar laukiamiausias yra VDFF, taip pat vyks „Kreivės“, „Pirmoji banga“. Lapkritį laukiame „Scanoramos“. Bet dabar reikia persiprogramuoti ir mąstyti į labai netolimą ateitį.

17-asis VDFF vyks tiek „Skalvijoje“, tiek neseniai pristatytoje virtualioje salėje. Kas ta kūrybinė dokumentika, kurią rodote?

Festivalyje rodome dokumentinius filmus, kurie yra tikrų tikriausi meno kūriniai, turi savitą formą, autentišką balsą, atskleidžia įdomius reiškinius, įkvepiančius herojus. Mėgstame filmus, kurie prisikasa iki savo temos iš esmės ir taip leidžia truputį geriau pažinti ir suprasti pasaulį, patirti stebuklą.

Per patį festivalį įvyksta neįtikėtinų susitikimų, pavyzdžiui, esame pakvietę filmo herojų, paleontologą iš Jakutsko, radusį gyvą mamuto ląstelę ir bandantį atlikti mamuto klonavimą. Lankėsi pas mus ir gerbiamas Antanas Mockus ar kino kūrėjai, avangardistai a. a. Jono Meko draugai.

Daugiau:

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF)
Rugsėjo 24–spalio 4 d.
www.vdff.lt

Festivalio metu „Neakivaizdinis Vilnius“ organizuoja nemokamas ekskursijas maršrutu „Nuo Iliuzijos iki Vilniaus“, kuriame išgirsite Vilniuje veikusių kino teatrų istorijas. Daugiau informacijos.

Teksto autorė Auksė Podolskytė. Vytautės Ribokaitės nuotr.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 7-ojo, rudens numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.