Sostinės DNR – vilniečiai

2024 07 10 AsmenybėsNaujienos

Statistikos duomenimis, Vilniuje gyvena 602 430 žmonių. Sostinės gatvėmis vaikšto žaibų medžiotojai, gatvių kolekcionieriai, miesto bitininkai, medžių gydytojai arboristai ir kt. Pasaulio gyventojų dienos proga alternatyvi miesto pažinimo platforma „Neakivaizdinis Vilnius“ surinko jų istorijas.

Miestas – tai ne pastatai, o žmonės. Nuotr. Go Vilnius

Danguje virš Vilniaus – ir bitės, ir dronai

Prie dabartinio Vilniaus gyventojų skaičiaus reikėtų pridėti bent 10 mln. Tiek bičių jau yra apgyvendinta aviliuose ant stogų tokių pastatų kaip Prezidentūra, savivaldybė, verslo ir prekybos centrai. Miesto bitininkai Paulius Chockevičius ir Pilypas Savickas iš „Urbanbee.lt“ save vadina bičių ambasadoriais ir teigia, kad bitės yra labiau vietinės nei visi vilniečiai: „Bitės Žemėje gyvena dvigubai ilgiau nei mes – apie 30 milijonų metų. Tad jos yra miestų pirmykštės gyventojos, tikrosios vilnietės, o mes – tik svečiai.“

Miesto bitininkai avilius ant stogų turi prižiūrėti net žiemą. O po praūžusių audrų kelia droną, kad patikrintų, ar bitėms viskas gerai.

Naujausi aviliai – ant prekybos centro „Ozas“ stogo.

Dronus ateities miesto akimis vadina Vilnius Tech Antano Gustaičio aviacijos instituto profesorius ir partneris, įmonės „IT logika“ vadovas dr. Linas Gelažanskas. Jei išgirsite virš galvos zvimbiant – nenustebkite. Iš šio inžinieriaus išrastų autonominių dronų stotelių kylantys dronai per metus Vilniuje atlieka apie 5 tūkst. misijų. Pagal jų sukauptus duomenis sprendžiami įvairūs mieste kylantys iššūkiai, susiję su miesto švara, eismu, tikrinami pastatų stogai, fiksuojamos statybos, atnaujinami miesto žemėlapiai.

Pasak inžinieriaus, bepilotės skraidyklės ateityje galėtų praversti ir nelaimės vietose, pavyzdžiui, operatyviai nugabenti pirmosios pagalbos rinkinius. „Taip pat dronai gali padėti spręsti kamščių problemą, kai įvyksta nedidelės avarijos: atskrenda, užfiksuoja įvykį ir liepia dalyviams išsiskirstyti. Dronai galėtų puikiai atlikti ir vadinamuosius paskutinio kilometro siuntinių pristatymus. „Dronomatais“ ne tik atpigintų kurjerių paslaugas, bet ir ženkliai pagreitintų siuntinių pristatymą“, – savo viziją atskleidžia „dronistas“ L. Gelažanskas.

Ateities Vilnių kuria ir dronistų vizijos. Nuotr. M. Judriaus

Ir nors technologijos yra galingos, nereikia nuvertinti ir gamtos jėgų. Pasirodo, dronus perėjimo metu puola … krankliai.

Medžiai kaip skulptūros

Būtent dėl miesto sugyvenimo su gamta Vilnius yra pelnęs Žaliosios Europos sostinės 2025 titulą. Tačiau, kitaip nei bites, jame augančius medžius suskaičiuoti būtų sudėtingiau.

Medžių gydytoja – taip save pristato arboristė Goda Grigolytė-Lučiūnienė. Kartais savo darbo dieną ji praleidžia … kybodama medyje! „Darbui tinka bet kuri metų diena – ne per šalta ir ne per karšta, nes medį gali genėti nuo 5 laipsnių šalčio, jo syvai neužšals, neišplėšys žaizdos, iki 25 laipsnių šilumos. Turi būti išsimiegojęs, pavalgęs, šviesios sąmonės. Kai intensyviai dirbu apie šešias valandas su pertraukėlėmis aukštame medyje, turiu būti dėmesinga šimtu procentų, nes mano rankose ir aštriame žvilgsnyje yra mano gyvybė. Pirmiausia įsivertiname šaknyno būklę, dreves, šakas ir nusprendžiame, kokį būdą atsidurti medyje rinktis – ar virvių sistema, ar keltuvu, ar laisvai lipti šakomis. Arboristas aukštalipys niekada nedirba vienas – bent dviese. Vienas lipa į medį, kitas budi ant žemės, atlieka ir „stop“ juostos vaidmenį. Tam, esančiam ant žemės, tenka labai daug bendrauti su žmonėmis, ir tai labai svarbu – paaiškina gyventojams, kodėl ir ką mes čia tam medžiui darome“, – profesijos užkulisius atskleidžia G. Grigolytė-Lučiūnienė.

Darbas – gydyti medžius. Nuotr. E. Krukonytės

Ji pasakoja, kad medžiai, kurie turi sąlygas natūraliai augti ir vystytis, savaime tampa skulptūromis, nes jų charakteris nėra žmogaus nuo pat pradžių sugadinamas.

Bute D. Jermala įsirengė mažą aktyvią akvaponinę sistemą. Nuotr. V. Ribokaitės

Galbūt ne medį, tačiau prieskonių ar daržovių salą vandenyje kiekvienas vilnietis gali turėti savo balkone, prieškambaryje, ant stogo ar rūsyje. Tuo įsitikinęs inžinierius Darius Jermala, kuriam hidroponika („vandendirbystė“), arba augalų auginimas maistingomis medžiagomis prisotintame vandenyje, iš hobio jau tapo verslu ir mokslinių tyrimų objektu.

Jermalų šeima šviežius bute užaugintus žalumynus: bazilikus, krapus, petražoles, sviestines salotas ir saulėgrąžų daigus, skanauja ištisus metus. Pačių užaugintus daigelius, aitriąsias paprikas, jų sėklas, vilnietis parduoda savo internetinėje parduotuvėje. Turimomis žiniomis ir patirtimi „vandendirbys“ noriai dalijasi su kitais, veda edukacijas „Mokykis auginti“ suaugusiesiems bei įvairaus amžiaus darželinukams ir moksleiviams. Norėdamas juos labiau nustebinti, vyras su sūnumi neseniai pagamino akvaponinę sistemą, kurios apatinėje dalyje matosi plaukiojančios žuvytės.

Vilniečių kolekcijose – ir žaibai, ir gatvės, ir alyvos

„Pats ryškiausias pažadas, kurį gali duoti miestas jame gyvenančiam žmogui, – tai būti vieta, kurioje jausiesi savimi tarp daugelio kitų. Svarbu yra tai, ką patiriame tuo laiku, kurį skiriame miestui“,  – atsakymą į klausimą ,,Kas tie vilniečiai?“ rado dr. Tadas Šarūnas, Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto tyrėjas.

Gatvių kolekcionierius A. Vanagas Vilniaus žemėlapį ,,sudarė” kojomis. Nuotr. iš asmeninio albumo

Kai kurie vilniečiai laiką mieste išnaudoja itin originaliai. Štai, kovos menų meistras Artūras Vanagas, „Facebook“ socialiniame tinkle sukūręs grupę „ArtRun Vilnius gatvių bėgimai“, save vadina gatvių kolekcionieriumi. Jubiliejiniais Vilniaus metais jis buvo užsibrėžęs tikslą prabėgti visomis sostinės gatvėmis. Per 256 projekto dienas jis „išbėgiojo“ daugiau nei 2700 gatvių!

„Ilgai jaukinausi Vilnių. Pats esu iš Naujosios Akmenės, man jis pasirodė labai šaltas ir nejaukus miestas. Viskas ėmė keistis, kai pradėjau bėgioti. Pamačiau Vilnių visiškai kitokį, dabar čia jaučiuosi savas“, – prisipažįsta A. Vanagas.

Gatvių, su kuriomis jis susipažino bėgte, žemėlapis – tikra raizgalynė. Visai kitaip atrodo bendruomenės ,,Šiaurinis Žvėrynas“ projekto ,,Žvėryno alyvų terapija“ žemėlapis. Jame rajonas su pažymėtomis vietomis, kur keroja alyvos, pats panašus į milžinišką alyvų kekę.

Žvėryno gyventoja Agnė Klimienė, Šiaurinio Žvėryno bendruomeninių veiklų savanorė bei sumanytoja, džiaugiasi, kad alyvinė idėja pavasarį sulaukė labai didelio gyventojų palaikymo – per porą savaičių žemėlapyje buvo pažymėta daugiau nei 600 vietų: „Taip kuriame aplinką, kurioje gera gyventi. Tik kartu galime nuveikti ne tik daugiau, bet ir įvairiau, prasmingiau – būti bendruomene, kurią vienija visų pirma pozityvūs dalykai“.

Fotografo hobis – medžioti žaibus. Nuotr. D. Savicko

Violetinę spalvą medžioja ir fotografas Daumantas Savickas, tik ne ant žemės, o danguje. Jis fotoaparatą išsitraukia per audrą, nes fiksuoja … žaibus. „Itin pasisekė, kad kupiną audrų vasarą gyvenau Žirmūnų gatvėje ant kalniuko, devintame aukšte. Aplink nebuvo jokių aukštų pastatų, tad prieš akis – plati miesto panorama. Iš aukštai žiūrėdamas į Žirmūnus, mačiau daug žemesnių pastatų stogus, taip pat Šiaurės miestelio parduotuvių ir industrinių pastatų „kepures“. Šiaurės miestelyje dienos metu eismas toks intensyvus, kad primena skruzdėlyną, apjuostą aukštesnių gyvenamųjų namų, į kuriuos vakare, nurimus šurmuliui, grįžta žmonės. Šių pastatų visuma, žiūrint iš aukštai, lyg pasakoja apie žmonių gyvenimą be jų pačių, sudaro urbanistinius raštus, į kuriuos pasisekė įkomponuoti šiuos gamtos „šviesų šou“. Gaudžiau žaibus tiesiog savo balkone, tad kai tik atskrisdavo kokia audra, ten praleisdavau ir po kelias valandas“, – pasakoja žaibų kolekcionierius.

Tokių išskirtinių vilniečių istorijų gausu, tereikia miestinėjant būti atidiems ir tyrinėti ne tik pastatus, kitus objektus, bet ir vietinius gyventojus, domėtis jų veikla. „Štai kodėl žurnale, kurį išleidžiame kartą per tris mėnesius, turime rubriką „Miesto virpesiai“. Žmonės ir jų istorijos yra ne mažiau įdomios ir įkvepiančios nei sostinės rajonai, gatvės, istorinės vietos“, – tapti žurnalo skaitytoju kviečia projekto „Neakivaizdinis Vilnius“ iniciatorė ir koordinatorė, Vilniaus savivaldybės Užsienio ryšių ir turizmo skyriaus vyresnioji patarėja Sonata Griškienė.

O Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro vadovas Evaldas Kazlauskas taikliai apibendrina: „Iš tikrųjų tai žmonės yra miestas, daug labiau nei pastatai. Jie yra tam tikras rėmas, kuriame miestiečiai gyvena. Žmonės gyvena tarp žmonių, todėl svarbu, kokios yra bendruomenės, jų tarpusavio ryšiai. Tai nulemia, kaip mieste jaučiuosi aš, gyventojas, ir kaip jame jaučiasi kiti“.
Visos šių ir kitų vilniečių istorijos aprašytos žurnale „Neakivaizdinis Vilnius“ ČIA.

Skaidrė 17

Atnaujintame Vilniaus tyrinėjimo gide – nuo naujų neofreskų iki kurortinių patirčių

Plačiau