Darbas medžio viršūnėje

2024 04 29 AsmenybėsNaujienos

Metras po metro tarp šakų – ir pakimbi medyje ties penktuoju daugiabučio aukštu. Apačioje su įrankiais budi kolega. Arboristo darbas, viena iš ateities profesijų mieste, gali atrodyti kaip romantiškas nuotykis, bet jį šalia vertėjos ir keramikės veiklų pasirinkusiai Godai Grigolytei-Lučiūnienei tenka derėtis su aukščio baime ir net studijuoti medžių charakterius.

Lipant į klevą Ševčenkos gatvėje Godą pasivijo aukščio baimė. Elenos Krukonytės nuotr.

Pirmiausia įlipo į obelį, o paskui prasidėjo medžiai milžinai. Per darbą su miesto medžiais Goda ir patį miestą prisijaukino. 

Dar vaikystėje lipdavote į medžius. Ar tapti arboriste paskatino charakteringi medžiai Žvėryne?

Rajono architektūra keičiasi ir nebeįkvepia, bet įkvepia dar išlikusi žaluma – mūsų gatvė yra beveik liepų alėja. Tačiau tos liepos, kaip mes, arboristai, sakome, „nukapotomis galvomis“ – sovietmečiu tiesiant laidus trumpintos jų viršūnės. Kai žmogui nukerta galvą, jis miršta, o medis kantri būtybė, ilgus metus žaliuoja ir sužalotas, be viršūnės. 

Dirbdavau savo keramikos kambaryje, vasarą atsidarau balkoną, liepos žydi… Virš jų driekias laidai – ir tada atvažiuoja elektrikai. Prieš dešimtmetį jie dar nepaisė medžių genėjimo taisyklių –  tikslas buvo išlaisvinti laidus. Jie pjausto medžius, aš plaukus raunuosi. Tada tiesiog iš dangaus iškrito arboristika – net nežinojau tokio žodžio, draugė mestelėjo: „Įstojau į apželdinimą, ten dar kažkokie arboristai yra.“ Tą patį vakarą išsiaiškinau, kad tai gyvenamųjų teritorijų medžių priežiūra, ir kitą dieną užsiregistravau į profesinius mokymus, kurie truko dvejus metus. 

Pertraukėlė tarp darbų keramikos kambaryje su dukra Urte. Vidos Jonušytės nuotr.

Ar dabar į Žvėryno liepas pro langą jau žiūrite kitaip? 

Pradėjau situaciją matyti realesnę – anksčiau senos mano gatvės liepos atrodė tokios žalios, tai kodėl prie jų kažkas lenda?! Paskui supratau, kad jų lapija – tai stresiniai medžio ūgliai, įsitvirtinę tik žievėje, todėl juos reikia trumpinti, nes neatlaikys savo svorio. 

Mokiausi apie visas Lietuvoje augančių medžių rūšis: gebu atskirti medį iš lapo, žievės, pumpuro. Būdavo, kad išvis negaliu normaliai eiti Vingio parku, stabčioju ties kiekvienu medžiu, tyrinėju, žievelę laupau, uostau – labai įdomu! Paskui apsiraminau, ieškodavau įdomesnių egzempliorių. Arboristika – praplečiantis pasaulėvoką mokslas ir kartu gamtos terapija.

Kitaip kasdien patiriu ir medžių įvairovę, pavyzdžiui, dirbdama Bernardinų, Trakų Vokės parkuose. Kai turi apeiti kiekvieną medį, supranti, kokių skirtingų jų esama. Mylimiausia miesto liepa auga Bernardinų parke, šalia vaikų žaidimų aikštelės, – pastebėjau ją tik pradėjusi ten dirbti. Tokia sena, gal 80-ties – liepa su dredais, sužėlusi kaip žiežula, matyt, apatinės šakos buvo aplaužytos ar apkapotos, ir ji atsiaugino papildomus „plaukus“ iki žemės. Visa susivėlusi, neprižiūrėta, įspūdinga, charakteringa, juokinga, – šiek tiek ją pašukavau. Tikrai nuostabi. 

Tai, ką dirbate kaip vertėja ar keramikė, lengviau įsivaizduoti, o kaip atrodo arboristės darbo diena?

Darbui tinka bet kuri metų diena – ne per šalta ir ne per karšta, nes medį gali genėti nuo 5 laipsnių šalčio, jo syvai neužšals, neišplėšys žaizdos, iki 25 laipsnių šilumos. Turi būti išsimiegojęs, pavalgęs, šviesios sąmonės. Kai intensyviai dirbu apie šešias valandas su pertraukėlėmis aukštame medyje, turiu būti dėmesinga šimtu procentų, nes mano rankose ir aštriame žvilgsnyje yra mano gyvybė. Pirmiausia įsivertiname šaknyno būklę, dreves, šakas ir nusprendžiame, kokį būdą atsidurti medyje rinktis – ar virvių sistema, ar keltuvu, ar laisvai lipti šakomis. 

Be arboristikos mokymų, esu baigusi arboristinio vertinimo kursus – per juos įsigilinau  į problemas, kurių turi medžiai. Būna, žmogus paskambina, papasakoja situaciją, tada prašome nuotraukų, vėliau važiuojame apžiūrėti medžio. Jeigu tai privati valda, situacija ne kritinė, prireikus medį genime iki 30 procentų. Jeigu tai daugiabučio kiemas, gatvė – gali prireikti leidimų, derinimų. 

Arboristas aukštalipys niekada nedirba vienas – bent dviese. Vienas lipa į medį, kitas budi ant žemės, atlieka ir „stop“ juostos vaidmenį. Tam, esančiam ant žemės, tenka labai daug bendrauti su žmonėmis, ir tai labai svarbu – paaiškina gyventojams, kodėl ir ką mes čia tam medžiui darome. 

Būna medžių, į kuriuos sunku įlipti? 

Sunku nėra kriterijus, pagal kurį sprendžiame, ar lipti. Jeigu tau sunku, tai kitas įlips, yra tikrų oro akrobatų! Svarbu tik saugumas. O sunku, kai neapskaičiuoji savo jėgų. Beje, arboristikos ėmiausi ir norėdama įveikti aukščio baimę. Turėjau su ja normaliai susibendrauti ir per ketverius metus, maniau, jau esu susitvarkiusi, bet supratau, kad ta baimė nedingsta – ji tiesiog miega, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms atsibunda ir pasako: tu šiandien nepasiruošusi. Tokių situacijų buvo… 

Sunku, kai susiduri su kliūtimis. Yra buvę, kad kolegos lipo į ąžuolą senolį, įsitvirtino, ir staiga palei nosį pradėjo lįsti širšuolai! Teko mikliai išlėkti iš medžio. 

Su patirtimi ateina supratimas. Jeigu medyje tupi varna, žiūri į akis ir tikrai neketina trauktis – tai nelipi. Kitą dieną atvažiuosi. 

Miesto medžiai sudaro savitą audinį su architektūra, istorija. O jei kurtumėte įdomiausių Vilniaus medžių maršrutą: liepa su dredais… Kas dar?

Esu vedusi kelias ekskursijas apie medžius, viena jų vyko Šiauriniame Žvėryne. Pirmą kartą labai jaudinausi, nes dažnai mes, arboristai, susiduriame su abejingumu, požiūriu, kad medis šiukšlina. Tąkart susirinko gal trisdešimt žmonių – taip buvo gera, kad jiems įdomu. Aplankėme Šiaurinio Žvėryno parką. Ten pirmiausia patraukia akį senolė, mutantė tuopa, jų yra išlikusių ir daugiabučių kiemuose. Neseniai ėjau Antakalnio paupiu, kur taip pat yra įspūdingų baltųjų tuopų. Jos puošia miestą, nors jau yra save pergyvenusios aštuoniasdešimtmetės senutės. Tuopas sodino po karo, kad miestas būtų kuo greičiau atželdintas – jos greitai auga, bet ir greit miršta.

Ir miegamuosiuose rajonuose yra nuostabių kiemų, gatvių, kur auga seni kaštonai, seni ąžuolai, visus parkingus pergyvenę. Smalsus žvilgsnis padeda rasti vienetinius medžius savo rajone. Mano kolegės arboristės darželinukai jau visus medžius ir krūmelius pažįsta – koks turtingas būna jų pasivaikščiojimas lauke! Vingio parkas ir jo botanikos sodas su senolių medžių kampeliu man antri namai, ypač kai vaikai buvo maži. Jo laukiniškumas nuostabus, žinau, kad ten gyvena pelėda. 

Medžiai, kurie turi sąlygas natūraliai augti ir vystytis, savaime tampa skulptūromis, nes jų charakteris nėra žmogaus nuo pat pradžių sugadinamas. Seniausia Vilniaus liepa Sapiegų parke – tikra skulptūra, ir nors didžioji dalis jos išlūžo, tai nuostabus pavyzdys, kaip toliau gali gyvuoti medžio mikrokosmosas – mirusi mediena su visa savo gyvūnija palikta medžio augavietėje, ir skulptūra – likusi kamieno dalis – toliau keisis, išleis ūglius… 

Apskritai liepa man yra jaukiausias medis. Jos šakos patogios lipti netgi be įrangos, bet ir energija tokia – ateini, įsilipi ir pasijunti kaip namuose. Yra medžių, kurių energija kitokia, pavyzdžiui, su klevais sunkiai susitariu, klevuose man ir nutinka patys sudėtingiausi dalykai. 

Kokių nesutarimų pasitaiko?

Pastarąjį kartą aukščio baimė mane užpuolė dirbant būtent kleve. Tai kietmedis, jisai iš manęs ištraukia kažkokią nepriimtiną esenciją. Ąžuolai suteikia daug jėgos, atrodo, į mane pumpuoja energiją, galiu ir tą padaryti, ir aną, o išlipus iš ąžuolo senolio, paukšt ir plyšo meniskas – nejaučiau savo ribų. O liepoje ramu, jauku, krapštausi sau… 

Darbų įkarštyje. Už medžio slepiasi arboristikos pradininkas Lietuvoje Renaldas Žilinskas. Sauliaus Žiūros nuotr.

Planuojant miestus, verta atsižvelgti, kurie medžiai gali būti tikri „miestiečiai“. Keičiasi požiūris į augaliją, klimato kaitą, mums norisi sujungti inovacijas, patogumą, žalumą…

Prieš pusšimtį metų miestuose sodinta labai daug mažalapių liepų – toks lietuviškas, artimas širdžiai medis. Tik mažalapė liepa pagal savo charakteristiką yra kaimo, vienkiemio medis, ne itin prisitaikiusi išgyventi miesto sąlygomis dėl oro taršos, dirvožemio skurdumo, dabar ir druskingumo. Tad šiuo metu jau sodinamos sidabrinės ar didžialapės, labiau prisitaikiusios čia išgyventi rūšys. Liepų įvairovė didžiulė Bernardinų sode, nemažai jų ir Žvėryne. 

Ne viename Vilniaus skvere auga baltažiedės robinijos. Jos įtrauktos į invazinių augalų sąrašą, bet gerai jaučiasi mieste, yra kantrių kantriausios klimato kaitos kontekste, su turtinga lapija, prisitaiko prie temperatūros svyravimų ir gali žydėti du kartus per metus. 

Išmanant medžių charakterius, galima sukurti tvaresnę aplinką, gražiau suformuoti žaliąsias zonas mieste. 

Ar ateityje arboristo profesija bus viena iš tų, kurią noriai rinksis dabartiniai miesto paaugliai?

Labai tikiuosi. Tai fiziškai nelengva profesija, bet įsivaizduoju, kad jaunas žmogus, bent kelis kartus per savaitę įlipęs į medį ir padirbėjęs po kelias valandas, tiesiog jausis gerokai pasportavęs. Tačiau reikia ir smalsumo, ir didelio noro. Arboristo profesija ir rizikinga, bet jeigu savisaugos instinktai veikia tinkamai, nieko blogo nenutiks. 

Apie kokias idėjas, kuriant žaliąsias erdves, dabar kalba arboristai? 

Pasaulyje populiari, o aš tik neseniai apie ją sužinojau, „mini miško“ idėja, kurios autorius – japonas botanikas Miyawaki. Nedideliame žemės plotelyje susodinama daug vietinių medžių sodinukų, dėl konkurencijos ir gero „sugyvenimo“ jie greitai išauga. Sukuriama labai tanki lapija. Kai esame ant išgyvenimo ribos klimato požiūriu, tai yra tinkamas miestui būdas kurti žaliąsias erdves. Vis galvoju apie šią idėją. 

Pas mus jau atsirado drėgmės maišai, kabinami prie medžių, į kuriuos supilamas vanduo lėtai išteka juos laistydamas, užsienyje jau naudojamos kietosios pralaidžios orui ir vandeniui dangos. 

„Miesto ir sodo“ idėja sklandė XIX amžiuje Vilniuje. O kur dabar dairytis gražių miesto sodų?

Gražiausi miesto sodai visgi botanikos sodai. Vingio botanikos sode pilna gražių medžių egzempliorių, senų sakurų… Taip pat turtingas Kairėnų botanikos sodas. 

Gatvėje medžių komunikaciją užgožia šviesos ir garso tarša, o parkuose ir mes galime ją pajusti, žydėjimo metu fitoncidai kvepia, ne tik atbaido vabzdžius, bet ir gydančiai žmogų veikia – štai kodėl tokiose vietose pasivaikščioję, jaučiamės gerai.

Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 21-ojo numerio.

Skaidrė 17

Riedlente per Vilnių

Plačiau