Blusturgių žavumynai

Sendaikčiai sukelia įvairių jausmų. Vieniems tai – bevertis šlamštas ar net pasibjaurėjimo vertas objektas. Kitiems sendaikčiai atgaivina vaikystės prisiminimus. Tretiems, vartantiems rankose nebeaišku kokios paskirties daiktą, jie sužadina smalsumą. O kur dar interjero dizaineriai ar tvarios gyvensenos išpažinėjai, kurie taip pat savaip reanimuoja sendaikčius? 

Vintažinės bižuterijos galima rasti didžiumoje blusturgių. Nuotr. M.Judriaus

Nors kuklesni nei Paryžiuje, Londone ar Amsterdame, savaitgaliais Vilniuje taip pat šurmuliuoja sendaikčių turgūs, dar vadinami blusturgiais, – pagal paryžietišką pirmojo tokio turgaus tradiciją, arba „baracholkėmis“, – sovietizmo palikimas. Sendaikčių turgūs vyksta lauke, po atviru dangumi, visais metų laikais, tad, jei diena žada būti graži, apsilankymas tokiame turguje gali tapti savaip žavinga savaitgalio pramoga. 

Vienuose turguose rasite visko – asortimentas neišvardijamas ir nenuspėjamas. Kitos prekyvietės – labiau specializuotos. Nepaklysti jose padėjęs dizaineris Mindaugas Jakas, jau apie 20 metų besidomintis sendaikčiais, išskiria kelis gyvybingiausius Vilniaus turgus. Juose ir lankomės. 

***

Bene įdomiausias, smagiausias iš aplankytųjų ir sykiu kišenės nedraskantis – „Compensos“ turgelis, kiekvieną šeštadienį nuo ankstaus ryto sugužantis į automobilių stovėjimo aikštelę netoli koncertų salės. Už eurą ar kelis čia galima įsigyti sau mielą niekutį, nors yra ir už centus prekes siūlančių prekeivių, ir jau kiek brangesnio antikvaro – nelygu kas kaip daiktus įvertina ar iš kur juos gauna. 

Kas ant stalų, kas ant automobilio kapoto ar tiesiog ant žemės pasitiesto užtiesalo išrikiavę pačias įvairiausias prekes. Asortimentas šiame turguje netelpa į jokius daiktų kategorijų rėmus: indai ir kitokie namų apyvokos daiktai, paveikslai, skulptūrėlės, vazelės, vaikiški ar eglutės žaislai, papuošalai, bižuterija ir kitokie aksesuarai, elektrotechnika, darbo įrankiai, knygos, įvairi tekstilė ir daugybė kitokių pačių įvairiausių rūšių daiktų. Turgelyje rasite visko – nuo vintažu jau virstančių sovietmečiu gamintų daiktų iki Rumšiškių muziejaus asortimento, tarpukario arbatos servizų ar surūdijusių kareiviškų šalmų… Sendaikčių turgus veikia kaip laiko mašina ar muziejus, kuriame eksponatus galima liesti. Tiesa, aiškiai laikotarpio, kur keliauti, taip pat nepasirinksite – viskas čia sumišę, pabirę… 

Akys nukrypsta į rožinį elektroninį žaidimą. Žvilgsnį pagavęs pardavėjas pašmaikštauja rusų kalba: „Peris Hilton verkia…“ – suprask, toks daiktas lėlės barbės įvaizdžiu garsėjančiai garsenybei būtų tikras lobis. Kai kurie įdomesni ar vizualiai ryškesni pardavėjai ir patys – neatsiejama turgaus dalis: kas su įdomesne skrybėle ant galvos, kas ir turguje nesiskiria su savo geriausiu draugu – pirkėjus pasitinka su šuneliu. 

Per turgus vedantis Mindaugas labiausiai domisi 6–8 dešimtmečiais: „Ieškau elektronikos ar namų apyvokos daiktų – fotoaparatų, įdomesnių stalinių lempų, sulčiaspaudžių, sifonų, termosų… Man patinka daiktai, kurie yra gražūs vizualiai ir dar gali būti naudojami praktiškai, pavyzdžiui, kavos aparatas, kuris ir veikia, ir pats savaime yra estetiškas.“ 

Ir šiame turguje, ir kituose apeitose sendaikčių vietose galima rasti daug žaislų. „Žaislai – viena paklausiausių prekių, mat jie sužadina sentimentus. Ši tendencija vyrauja visame pasaulyje“, – sako Mindaugas. 

Žaislai – viena paklausiausių prekių, mat sužadina nostalgiją vaikystei. Nuotr. M.Judriaus

Kas? Kur? Kada? 

„Compensos“ blusturgis, Kernavės g. 84 (šalia esanti aikštelė), šeštadieniais, nuo ankstaus ryto ikipiet

***

Sendaikčių turgus galima skirti į du tipus: kai žmonės pardavinėja savo nebenaudojamus, jiems nebereikalingus daiktus arba kai tuo užsiima profesionalūs pardavėjai, perparduodantys kitų daiktus. „Pavyzdžiui, Vokietijoje toks savų daiktų pardavinėjimas – labai populiaru. Pas mus šitos kultūros yra mažai”, – pasakojo ir Lietuvoje, ir svetur sendaikčių kultūra besidomintis Mindaugas. 

Atrasti tikrą arba asmeninį lobį už juokingai mažą kainą – vienas didžiausių blusturgio malonumų. Vis dėlto Mindaugas įspėja tokį radus, jei kaina neužrašyta, pernelyg nesidžiaugti – už išsprūdusią emociją gali tekti susimokėt brangiau: „Nereikia pamiršti, kad daiktus parduodančių žmonių tikslas – užsidirbti. Apskritai kiekvieno sendaikčių pardavėjo svajonė – pirmą, antrą kartą į turgų užsukęs pirkėjas, kuris dar nežino tikrosios šių daiktų vertės. Ir jei pardavėjas tai mato, pirkėjas jam patikusius daiktus įsigis šiek tiek brangiau. Tai – viena iš priežasčių, dėl kurios plečiasi sendaikčių turgus prie „Akropolio“ – pirkėjai ten dažniausiai yra atsitiktiniai, jie atvyksta visiškai kitokių prekių, bet eidami pro išdėliotą antikvarą stabteli, kažkuo susižavi. Vis dėlto galiausiai nemanau, kad ta kiek didesnė kaina yra blogai. Juk vertė čia – labai subjektyvu, o žmogus moka tiek, kiek jam už patikusį daiktą sumokėti negaila.“ 

Lyg ir neva prasmingesnis žavėjimasis sendaikčiais vadinamas kolekcionavimu, kuris pastaruoju metu vis dažniau virsta investavimu. Ypač jei renkamos monetos, kurių vertė nuolat kyla. Prie „Karolinos“ viešbučio vykstančiame antikvaro turguje prekiaujama pašto ženklais, atvirukais, senomis nuotraukomis, indais, medaliais ir kita karine atributika, sidabro įrankiais, laikrodžiais, muzikinėmis plokštelėmis, meno dirbiniais ir kitais daiktais. Vis dėlto bene labiausiai ši vieta traukia numizmatus. Vilniaus kolekcininkų klubo organizuojamas „Karolinos“ turgelis – sostinėje vienas seniausių, anksčiau veikęs prie ir pačiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. 

„Lietuvoje numizmatikos tradicijos – pakankamai senos, o monetomis domisi daug žmonių. Pavyzdžiui, „Facebook“ yra numizmatikos grupė, kuri turi 34 tūkstančius narių, – pasakojo pats monetas kolekcionuojantis turguje sutiktas ir pakalbintas Gytis. – Niekas čia garsiai nesigiria, bet ant vieno tokio prekystalio prekių gali būti už kelis ar daugiau nei dešimt tūkstančių eurų.“ 

Pasak Gyčio, pastaruoju metu prekyba monetomis yra persikėlusi į internetą, tačiau ir turgelis – gyvas. Čia ateinama pirkti, parduoti, mainytis. Turgaus pikas, kai susirenka daugiausia prekeivių, – vėlyvas ruduo, žiema. 

Svetur bagažinių turgūs – gerokai populiaresni, tačiau ir Vilniuje galima pamatyti prekiaujančiųjų iš automobilių. Nuotr. M.Judriaus

Kas? Kur? Kada? 

Vilniaus kolekcininkų klubo turgus, viešbutis „Karolina“, Sausio 13-osios g. 2, šeštadieniais, 8–12 val. 

***

Labiau specializuotu galima pavadinti jau tradicinį Vilniaus mokytojų namų kieme vykstantį turgelį. Čia prekiaujama drabužiais, avalyne, papuošalais ir kitokiais aksesuarais, galima rasti kosmetikos ar parfumerijos, galanterijos prekių ar šiaip mielų niekučių. Daugiausia – prekės moterims. Prekeiviams turgaus organizatorių keliama sąlyga – pardavinėti savo daiktus, todėl dulkių nupūsti nuo didžiumos jų dar nereikia, o etiketės – atpažįstamos, šiuolaikinių gamintojų. Turgus gana jaukus, tvarkingas, drabužiai dailiai sukabinti ant kabyklų. O ir darbo laikas leis ir išsimiegoti, ir papusryčiauti kur nors mieste, pakeliui į turgų ar jau po jo. 

Apskritai sendaikčių turgūs – tai ne tik apie galimybę nusipirkti ką nors pigiau. Visa tai – apie laiką, kuris sendaikčių turguose sulėtėja ir kuris praleidžiamas tiesiog neįpareigojančiai būnant, nieko neveikiant, žvilgsniui ir mintims lėtai keliaujant per prekes su laiko patina ir jų sekamas istorijas. O kažin kokius gyvenimus kada nors gyvens mūsų daiktai? 

Kas? Kur? Kada? 

Vilniaus mokytojų namų drabužių turgelis, Vilniaus g. 39, sekmadieniais, 11–13 val.