Ieškoti pavasario – į Pavasario gatvę

2024 04 03 NaujienosVietos

Keliaujant tyrinėti Pavasario gatvės Antakalnyje, prireiks smalsumo ir… patogių batų. Einant gatve, akimirką galima pasijusti it kalnų miestelyje, o ir vietos gyventojai juokiasi – čia tarsi Vilniaus Šveicarija. Įdomi ji, žinoma, ne tik savo kalnuotumu – akį traukia medinės ir modernios architektūros kontrastai, maloniai džiugina žalumos gausa, kai kas nustemba radęs išskirtinių, baltos spalvos, žibučių. 

Šiame name gyveno garsios mokslininkės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės tėvai.

Vos keletas žingsnių nuo automobilių, zujančių Antakalnio žiedu, gausmo, bei pro Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią skubančių praeivių – ir pasieki Pavasario gatvę. Ji išsyk pasirodo jaukiai rami, o keliaujant gilyn – lėto ir dėmesingo pasivaikščiojimo vertas maršrutas. 

Pavasario gatvėje gimusi, augusi poetė ir vertėja Ramunė Brundzaitė patvirtina – čia išties jautiesi lyg oazėje: „Namą, kuriame užaugau, 1959 metais pasistatė mano seneliai. Nors buvo paprasti specialistai, inžinieriai, jiems pasisekė čia gauti sklypą ir įsikurti, šiuose namuose užaugo ir mano tėtis. Kai mano tėvai susituokė, ir toliau čia gyveno, čia kartu su seserimi užaugome. Taip trys kartos ir gyvenome – name su daržu, vištomis, netoliese šlamančiu miškeliu. Kai kada atvykėliai sakydavo, kad jausmas it kaime – pati gerokai vėliau supratau, kad kone miesto centre taip gyventi, turėti tiek erdvės ir gamtos plotelių – ne visai įprasta.“

Paaugliškam smalsumui peržengiant gatvės ribas, kaip pasakoja poetė, pasivaikščiojimai vesdavo link senamiesčio, link Užupio ar Barbakano, kur praleista aibė vakarų. 

„Augant Pavasario ir aplinkinėse gatvėse tapo nebeįdomu, traukdavo į centrą. Ir kaip dažnai būna, tik labiau subrendus įvertini, ką turėjai ar turi, – dabar matau, kokia išskirtinė, įdomi ši gatvelė, kokia prabanga turėti tėvų namus su sodu, kuriame auga obelys, o šalimais miškelyje pavasarį galima ieškoti žibučių. Jų čia irgi yra neįprastų – galima aptikti keletą baltos spalvos žibučių krūmelių“, – vieną iš gatvės paslapčių išduoda R. Brundzaitė. 

Ji Pavasario gatvę paliko 24-erių, tačiau dažnai čia užsuka aplankyti gimtųjų namų, ir pastebi per pastarąjį dešimtmetį įvykusius pokyčius. Tarp senos statybos medinių namų matyti kiek naujesni, iškilę Nepriklausomybės pradžioje. O dabar atsiranda ir itin modernių, kuriančių ryškų kontrastą tarp laikotarpių. 

Gatvės kontrastingumą pastebi ir miesto pokyčius fiksuoti nuotraukose mėgstantis architektas, urbanistas Gintautas Tiškus. Pasak jo, visas kvartalas – Pavasario, Vasaros, Rudens gatvės – su laiku įgauna vis kitokį charakterį, tad šioje vietoje itin verta pasivaikščioti. 

Išskirtinį 1906 metais statytą medinuką su ovaliu stoglangiu mėgsta piešti jaunieji dailininkai.

„Čia namai įdomūs, juose atsispindi tiek konkretaus meto tradicijos, tiek gyvenimo būdas. Pavasario gatvė, keičiantis laikotarpiams, visuomet išlaikė savo pavadinimą (lenkų laikais vadinosi Wiosenna, rusų – Vesennyaya), kone visa buvo apstatyta sodų tipo namais. Tad čia išsiskiria tik mūrinis daugiabutis pačioje gatvės pradžioje“, – pažymi architektas. 

Galbūt nė nestabtelėsite prie Pavasario g. 2 pažymėto daugiabučio. Visgi apie 1967 metais pastatytą namą žinoma, kad jis buvo skirtas sovietinės nomenklatūros atstovams, čia kurį laiką gyveno ir Algirdas Mykolas Brazauskas. Toliau žvalgantis Pavasario gatvėje, akį patraukia medinė architektūra. Pasak G. Tiškaus, čia galima rasti ir kelis medinukus, įtrauktus į kultūros vertybių registrą.

„Gražiai restauruotą medinės architektūros pavyzdį pamatysite vos pažvelgę į Mykolo Kazimiero Paco g. 5 / Pavasario g. 1 pažymėtą dviejų namų kompleksą. Šių namų projektą dar XX amžiaus pirmoje pusėje parengė architektai  Antonas Filipovičius-Dubovnikas ir Augustas Kleinas, sostinėje palikę ne vieną ryškų darbą. Galime numanyti, kad pirmasis, mūrinis, namų aukštas buvo skirtas komercinėms reikmėms, o likę du mediniai aukštai – gyvenamosioms“, – pasakoja urbanistas. 

Kildami gatve, išvysite romantizmo stiliaus atspindį – 12A numeriu pažymėtą medinuką, pastatytą 1896 metais. Jame gyveno išskirtinės asmenybės – 1921–1929 metais namas priklausė Danieliui ir Veronikai Alseikoms, žymiems Vilniaus krašto lietuvių bendruomenės veikėjams. Jų dukra – pasaulyje išgarsėjusi mokslininkė Marija Alseikaitė-Gimbutienė, archeologė, baltų ir indoeuropiečių kultūrų, Senosios Europos civilizacijos tyrinėtoja.

Pasak G. Tiškaus, dar labiau nustebins 14 numeriu pažymėtas namas: „Statytas 1906 metais. Architektas A. Fofanovas sukūrė įdomų retrospektyvizmo stilistikos su moderno elementais objektą. Kuo tai įdomu mums? Tuo, kad galime pasigėrėti išskirtine namo stogo forma ir originaliu, retai Vilniuje matomu ovalios  formos stoglangiu.“

 

Išskirtinio medinuko neįmanoma nepastebėti. Tai patvirtina ir R. Brundzaitė, matanti, kad namo vaizdai nugula ir iš netoliese esančios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos užsukančių jaunųjų dailininkų darbuose. 

Pavasario gatvė įkvepia ne tik tapyti, bet ir kurti eiles. „Kaip tai nutinka – nepaaiškinsi, bet į mano eilėraščius neretai „įsirašo“ gimtoji Pavasario gatvė sodo ar žydinčio migdolo motyvais. Itin stiprų norą aprašyti gatvę pajutau porą kartų, gyvendama Italijoje, kur studijavau pagal mainų programą, – vis įsivaizduodavau, kaip einu gatve, vaikštau aplink savo namus. Eilėraščio „lingua madre“, sukurto Udinės mieste, Italijoje, pirminėje versijoje tiesiogiai paminėjau Pavasario gatvę, tik vėliau šią detalę pakeičiau“, – pasakoja R. Brundzaitė. 

lingua madre

miestą-lopšį pakeitė miestas-karuselė
svetimos kalbos, kalvos,
svetimi balandžiai 

juodbruvos moterys, susėdusios pavėsy,
mala liežuviais,
dainuoja gerkliniais balsais,

kol saulė po mūrais palenda,

tada susišaukia ir sūpuoja prieš naktį savo vaikus
kas vakarą šitie žmonės išjungia elektrą,
užrakina spynas,užveria langines
per daug čia saulės,per daug karščio svilina odą

sukepusiom lūpom, amžinu troškuliu, išdžiūvusiu gomuriu,

liežuviu lieju žuvis – nebylius žodžius, gimusius kovo mėnesį kõvai:
liežuviai lyg špagos, kalbos lyg kalavijai

skambant bažnyčių varpams ir dviračių varpeliams

miestas įsuka į karuselę,

susuka galvą, persuka gatvių rodykles,

tik Pavasario gatvės nėra

Klausant poetės akivaizdu, kad prisiminimų Pavasario gatvė paliko gausybę. Senelių statytas namas, jaukus sodas, kartu su bendruomene sodintas, miškelis iš penkiasdešimties pušų tapo gražia vaikystės žaidimų erdve. 

„Vaikystėje Pavasario gatvėje netrūkdavo nuotykių. Mūsų draugų ketveriukė – dvi mergaitės ir du berniukai – pasuko skirtingais keliais, visi palikome Pavasario gatvę, tačiau palaikome ryšius iki šiol. Visai neseniai vaikystės draugus sukviečiau į tėvų namus – visiems grįžti į šią gatvę, ją parodyti savo antroms pusėms – nostalgiška, smagu“, – pasakoja poetė. 

Tai, kad Pavasario gatvė buvusi šauni vaikų žaidimų erdvė, patvirtina ir gatvės gale gyvenanti Agota. Čia ji kartu su tėvais keramikais rūpinasi nedideliu savo šeimos viešbučiu „House of Sun“. 

„Buvome pasiutę vaikai – žiemą pildavome ant gatvės vandenį, kad ant kalnelių susidarytų ledas, dėl to kaimynai nemenkai pykdavo. Ši kalnuota vieta, kuria ir vingiuoja gatvė, – išskirtinė, tai pastebi mūsų namuose apsistojantys svečiai, su kuriais pasijuokiame, kad čia – tarsi Vilniaus Šveicarija. Kai kurie svečiai, dažniausiai turistai iš užsienio, sako pasijuntantys it kalnų viešbutyje“, – teigia Agota. 

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kontūrai primena apie apačioje gaudžiantį miestą.

Nuo pat vaikystės Pavasario gatvėje gyvenanti Agota, su meile priimanti Vilniaus svečius, prisimena ir kaimynų svetingumą: „Mintyse iškyla iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į namus grįžtančios močiutės, šventiniu laikotarpiu kaimynų organizuoti apsikeitimai  lauknešėliais.“

Poetė R. Brundzaitė taip pat paliudija – senelis jai pasakojo, kad kadaise Pavasario gatvės gyventojai glaudžiai bendraudavo, organizuodavo Joninių šventes, vakarones, net poezijos skaitymus. „Artumo buvo tikrai nemažai. Džiugu, kad tiek mano tėvų karta, tiek aš kaimyniškus santykius, gal ne tokius stiprius ir artimus, bet vis dar stengiamės palaikyti“,  – sako kūrėja. 

Ir tarsi patvirtina gimstančią mintį – štai tokios istorijos apie bičiulystę, gyvi prisiminimai, dalijimasis kūryba ar kasdienybės patirtimis atveria net iš pažiūros vienos ramiausių Vilniaus gatvelių įdomų  gyvenimą.

Straipsnio autorė – Virginija Sližauskaitė

Iliustracijų autorė – Medilė Šiaulytytė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 21-ojo numerio.

Skaidrė 17

Gimtadienis po žeme: ,,Neakivaizdinis Vilnius” kviečia išjungti tamsą

Plačiau