Tikrosios vilnietės – bitės

2024 06 25 Naujienos

Bitės grįžta į Vilnių – aviliuose, užkeltuose ant sostinės pastatų stogų, jų jau apgyvendinta apie 10 milijonų. Pas bites nešini įranga ir avilių dalimis kopiantys miesto bitininkai Paulius Chockevičius ir Pilypas Savickas pastebi, kad medunešio ant stogų laukia netgi daugiaaukščių biurų darbuotojai. Gal todėl, kad šalia avilių išsisklaido nerimas, kuris juntamas mieste?      

Prieš įrengdami avilius, bitininkai įsitikina, kad bitės pernelyg nekonkuruos su kitais apdulkintojais.

Pauliaus ir Pilypo kelias į bitininkystę, galima sakyti, buvo užprogramuotas vaikystėje. Paulių su bitėmis supažindino senelis, tačiau į bitinininkystę toliau nebesigilino – su tėvais išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę. Užsienyje pradėjęs karjerą finansų sektoriuje, sėkmingai ją tęsė ir grįžęs į  Lietuvą Būtent tada prisiminė senelio pomėgį ir pats pamėgino laikyti bites. Taip patiko, kad į Londoną grįžo jau stažuotis šio miesto bityne, o žinias pritaikė įkūręs įmonę „Urbanbee.lt“, kur dabar darbuojasi septyni su bitėmis susiję įvairių sričių specialistai. 

Pilypas bitėmis susidomėjo taip pat labai anksti – vasaras leisdavo pas įspūdingą avilių kolekciją sukaupusį senelį. Vėliau, studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje, pagelbėjo „Urbanbee.lt“ kuriant temperatūrą, avilio drėgmę ir kitus bitininkams svarbius rodiklius matuojančią monitoringo sistemą – prisidėjo prie dizaino koncepcijos įgyvendinimo.

„Esu smalsus žmogus, bet niekada negalvojau, kad galėčiau bitininkauti. Tačiau pirmą kartą užlipęs ant verslo centro „Trys burės“ stogo buvau taip pakerėtas, kad dabar jau ne pirmą sezoną laukiu medunešio. Stengtis motyvuoja žinojimas, kad be bičių nebūtų gamtos grožio, ir noras, jog Vilnius būtų biologinei įvairovei tinkamiausias miestas bei žydėtų – sodai būtų gražūs, o pomidorai vilniečių balkonuose – dideli ir prisirpę“, – šypsosi Pilypas.

Jis avilių tikrinti važinėja vintažiniu motociklu arba nedideliu automobiliu. Kaip keliaus pas bites, priklauso nuo planuojamų darbų. Jei bus atliekami įprasti priežiūros darbai,  kuriems pakanka dūminės, užgožiančios pašalinius kvapus ir duodančios bitėms signalą nurimti, kalto, padedančio atskirti pikiu – bičių statybine medžiaga – susiklijavusias avilio detales, ir bitininko kepurės su tinkleliu, riedama motociklu. Jei laukia sudėtingesni darbai, tenka važiuoti automobiliu, kuriame visada yra avilių dalių ir korių. Jei pliaupia lietus, prigriebia ir skėtį.

Bites Pilypas augina ir savo sodyboje, joje taip pat puoselėja vynuogyną ir gamina vyną. Tai padeda geriau pažinti klimatą ir atlikti bitininko pareigas. Laisvalaikiu pilotuoja droną. Kaip pats sako, mėgsta jį pakelti po stiprių audrų ir įsitikinti, kad bitėms viskas gerai. „Kartais ir pats pasijuntu kaip bitė“, – juokiasi bitininkas. 

Anksčiau susidūrę su visuomenės skepsiu ir komentarais, kad bitėms mieste – ne vieta, bitininkai mato, kad mitai pamažu griūna. Dabar avilių jau užkelta ant daugybės Vilniaus pastatų stogų – miesto savivaldybės, prezidentūros, ant kurios stogo palydi apsaugininkai, verslo bei prekybos centrų, avilių yra ir Vingio parke. Pašnekovai suskaičiuoja, kad kartu su Pauliaus įkurtoje įmonėje dirbančiais kolegomis prisidėjo prie daugiau nei 10 milijonų bičių apgyvendinimo sostinėje. 

„Darbas įvairialypis ir nemonotoniškas, nes problemas dažnai reikia spręsti čia ir dabar. O aviliai laikomi ant stogų visų pirma dėl saugumo, nes tuomet bičių skraidymo takai nesusikerta su žmonių. Be to, natūrali bičių buveinė – aukštai medžių drevėse, tad mes kaip tik imituojame gamtines sąlygas“, – aiškina Paulius, pridedantis, kad miestuose bitės randa užuovėją nuo pesticidų

Bitininkavimas mieste reikalauja daugiau fizinių jėgų ir laiko – juk kasdien reikia įveikti daugybę laiptų, lipti pastatuose įrengtomis kopėčiomis, su savimi nešantis įrangą, avilius prižiūrėti net žiemą. Tačiau viską atperka galimybė būti bičių ambasadoriais. Ypač kai bitės, kaip pabrėžia Paulius, labiau vietinės nei visi vilniečiai: „Bitės Žemėje gyvena dvigubai ilgiau nei mes – apie 30 milijonų metų. Tad jos yra miestų pirmykštės gyventojos, tikrosios vilnietės, o mes – tik svečiai.“

Bitininkai pastebi, kad miesto bitininkystė populiarėja, kuriasi bendruomenės, kurios stengiasi vystyti gamtos grožį mieste: įsitraukia darželiai, mokyklos, universitetai, net prekybos centrų lankytojai. 

„Jaunoji karta pozityvi. Vienas pavyzdžių – darželis „Bitutė“, kuriame įrengti du aviliukai, – bites prižiūri vaikai. Sulaukėme komentarų, kad užaugę jie nori tapti bitininkais kaip mes“, – šypsosi Paulius.

Prie miesto bitininkystės plėtojimo prisideda ir į tvarumą bei biologinės įvairovės skatinimą besižvalgantis verslas – apželdinami stogai, surinktas medus dovanojamas partneriams, įsitraukia ir darbuotojai. „Bitininkystė mieste moko ir socialumo – darbuotojai taip pat gali užlipti ant stogo, padirbėti su bitininkais. Kaskart klausia, ar bitės prinešė medaus, ar sėkmingai peržiemojo. Vilniečiams įdomu, kas dedasi virš jų galvų, dingsta baimės – šalia avilių ir pietaujama, vedami jogos užsiėmimai, sykį netyčia netgi patekau į vakarėlį bičių kaimynystėje. Avilys taip pat lyg organizacija, kurioje kiekvienas turi savo vaidmenį“, – dalijasi Pilypas. 

Naujausi aviliai – ant prekybos centro „Ozas“ stogo. Paulius ir Pilypas prisideda prie miesto medaus kokybės tyrimų.

Bitininkystė, panašu, Vilnių gali paversti ir ramesniu miestu. Laikais, kai nuolat skubama, lydi nerimas, bičių draugija dėl jų sparnų skleidžiamo dažnio ir iš avilio sklindančio aromato, kaip rodo moksliniai tyrimai, gali sumažinti žmonių streso lygį. „Vyksta net tokie užsiėmimai, kai žmonės atsipalaiduoja gulėdami ant virš avilių esančių gultų. Miesto gyventojai turi aukštesnį streso lygį, o gamta jį subalansuoja“, – pasakoja Paulius.

Bitininkai sutaria, kad kasdien eidami prie avilių, jie taip pat dalyvauja bičių terapijoje. Tai šiuo metu ypač įvertina Pilypas, kuriam prieš keletą metų buvo nustatyta onkologinė liga – sarkoma. Dabar jis gydosi jau trečią kartą atsiradusias metastazes – šiemet vyras lankė chemoterapijos kursą ir laukia operacijos. 

„Vis tiek lipu ant stogo, traukia prie bičių – norisi tos ramybės, kai mintys apie ligą dingsta, nors ir susitaikiau su diagnoze. Važiuoti per kamščius, o tada atsidurti ant stogo virš viso Vilniaus… Atrodo, lyg kiekvieną kartą keliaučiau į terapiją.

Tuo pačiu bandau ir kitus žmones įkvėpti veikti, juk turime tik vieną gyvenimą. Gero darymas ir žmonių reakcijos atneša vidinį džiaugsmą, supranti, kiek daug gali kitiems suteikti. Norisi vis daugiau bičiuliškumo“, – šypsosi Pilypas.

Straipsnio autorius – Arnas Šarkūnas

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 22-ojo numerio.

Skaidrė 17

Atnaujintame Vilniaus tyrinėjimo gide – nuo naujų neofreskų iki kurortinių patirčių

Plačiau