SAMANINGI KILOMETRAI. Laisvės kovų pasakojimas Vilniaus širdyje

„Samanomis sąmoningi“ – tokiu šūkiu antrus metus iš eilės lietuviai kviečiami paminėti gegužės 17 d. – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Krašto apsaugos ministerija kartu su Lietuvos šaulių sąjunga šią dieną organizuoja masinius žygius partizanų takais, kuriuose kviečia dalyvauti tiek pavienius žygeivius, tiek įvairias bendruomenes bei organizacijas. Eiti samaningus kilometrus laisvės kovų pažinimo takais Vilniaus miesto širdyje galima ir savarankiškai, praėjus  renginio dienai.

Ryšių punktas – partizanų ryšininkų konspiracinis butas (Totorių g. 13).

Laisvės kovų pasakojimas Vilniaus širdyje

Kalbant apie partizanus, pirmiausia dėmesys nukrypsta į mišką ir kaimą, ten kur buvo laisvės kovotojų namai ir kur gyveno didžioji jų rėmėjų dalis. Tačiau miestas, o šiuo atveju ir amžinoji sostinė, taip pat turi savo įkvepiantį pasakojimą, kur apjungiamos vietos ir žmonės, jų likimų vingiai.

Vilnius, jo valdovai ir simboliai partizanų buvo nuolatos prisimenami šventiniuose įsakymuose, spaudoje, eilėse. 1948 m. pogrindžo leidinyje „Kovos keliu žengiant“ buvo išspausdintas eilėraštis „Taip Gediminas nesapnavo“:

Čia viskas taip aplink ir artima, ir miela,
Nerim daug nuplaukė per šimtmečius vandens.
Neįtikėsi tu, bet Gediminas nesapnavo,
Kad bokšte vėliavos čia svetimos plevens.

Daug šarapnelių senos mūro sienos matė,
Kai čia karų pašvaistės imdavo liepsnot.
Šlaitu čia bėgdavo kareiviai, šautuvus pametę,
Iš tolimų kraštų atvykę mūs teriot.

Senutė meldžiasi liūdna parpuolus navoj:
Sūnus toli… Ir jai šį kartą neramu.
Tikrai suprast sunku, bet Gediminas nesapnavo,
Kad svetimieji apiplėš lietuviškus namus.

Kas vakaras praeina išbadėję žmonės –
Vergai iš tolimųjų Azijos gelmių.
Pilie didi, ar tu girdi mažos tautos dejones?
Ir jeigu taip,— išvesk mus iš dienų tų neramių…

Čia viskas taip aplink ir artima, ir miela.
Vilnelė dar nuplaus mūs užverktas akis.
Neįtikėsi tu, bet Gediminas nesapnavo,
Kad čia Tave, šalie, pažemint kas išdrįs..

Maršruto stotelės

1. Istorinė kavinė Baltasis štralis (Signatarų namai, Pilies g. 26)

1946 m. rudenį Kėdainių krašte veikusi Povilo Lukšio rinktinės vadovybė priima šiandien nuostabą keliantį sumanymą: su padirbtais dokumentais vykti žiemoti į Vilniaus kraštą, Juozo Paliūno-Ryto žodžiais tariant, į kurortinį Juodšilių miestelį. Buvo numatyta, kad viešai gyvenantys ir darbą durpių perdirbimo įmonėje turintys laisvės kovotojai kartkartėlėmis traukiniu vyks į savo veikimo rajoną, persirengs, paims iš slėptuvės ginklus ir rengs karines operacijas.

Tad 1946 m. gruodžio 19 d. konspiraciniame bute Užupyje penki iš Kėdainių apskrities atvykę partizanai įkūrė kovos už Lietuvos laisvę organizaciją. Rytojaus vakarą jie susirinko Signatarų namuose veikusioje 3-iojoje Valgio tresto valgykloje (iki 1945 m. joje veikė kavinė Baltasis štralis). Milicininkams ir kariškiams užėjus patikrinti dokumentų, kilo smarkus susišaudymas, kurio metu vietoje nukautas milicininkas Baranikovas, o Povalnovas mirė ligoninėje. Ištrūkę partizanai Antanas Kunčius-Daktaras Dolitlis ir Aleksandras Sirusas-Karpa buvo areštuoti ant Žaliojo tilto, sužeistas Jurgis Burnys-Smilga – po savaitės Užupyje. Jo brolis Bronius Burnys-Mauras ir Vytautas Motiekaitis-Papartis, matyt, traukiniu grįžo kovoti į gimtąsias Baisogalos apylinkes.

Signatarų namuose į akistatą su priešu stojęs A. Kunčius yra 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus televizijos bokšto sužeisto ir ligoninėje mirusio Vytauto Koncevičiaus tėvas. Tokiu nepaprastu būdu kovos už laisvę pasakojimas 1918 m. Vasario 16-osios Signatarų namuose išauga, susieja ir žiaurų partizaninį karą, ir 1990 m. kovo 11-ąją Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gynėjus.

2. Namas, kuriame gyveno būsimasis partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas (Didžioji g. 25; istorinis adresas Didžioji g. 12)

Šiandien turimomis žiniomis Alfonsas Vabalas (g. 1909 m.) yra vienintelis mokslų daktaras, kuris aktyviai įsitraukė į ginkluotą kovą. Kodėl? Nes jam rūpėjo Lietuva, nes tikėjo laisve ir jos dalyvių pasiaukojimu. Painus ir sudėtingas A. Vabalo laisvės kovų kelias, bet ypatingai spalvingas ir patrauklus gyvenimas iki partizanavimo.

Nebuvo A. Vabalas kilęs nei iš garsios, nei iš turtingos giminės. Vaikystėje basakojis ganė gyvulius, o Pirmojo pasaulinio karo įvykiai dar labiau išblaškė šeimos gyvenimą. Bet panašu, kad su Nepriklausomybės paskelbimu po truputį tvarkėsi ir būsimo laisvės kovotojo gyvenimas. Vyriausios sesers Elenos, vyresnės viso labo devyniais metais, dėka buvo išleistas į mokslus Prienų „Žiburio gimnazijoje“, tačiau prisidurdavo po pamokų dirbdamas Jono Vailokaičio bankelyje. Čia pat Prienuose jis sutiks ir būsimą savo žmoną Vandą Žemaitytę, kilusią iš inteligentų Liudviko ir Sofijos Žemaičių šeimos. Gyvenimo karuselė sukosi toliau: mokslai Lietuvos universiteto Teisės fakultete, darbas Valstybės Radiofono diktoriumi ir 1933 m. per radiją vestas reportažas apie S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvės, įskaitė šių vyrų testamentą „jaunajai Lietuvai“, po metų vestuvės ir persikėlimas gyventi į … Paryžių. Gausėjanti šeima, nesibaigiančios kelionės, intelektualų susibūrimai, doktorantūros studijos Sorbonos universitete (1939 m. gruodžio 11 d. apginama Teisės mokslų daktaro disertacija „Tarpsritiniai įstatymų konfliktai Lietuvos privatinėje teisėje“), nuo 1939 m. ELTA atstovo Prancūzijoje pareigos tiesiog įtraukia į svaiginantį malonumų kupiną gyvenimą, kuris po truputį pradeda byrėti jau pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

Artimieji ir draugai pabrėžtinai kartoja, kad A. Vabalas buvo ryžtingas ir patriotas (pabrėžtinai reikalaudami nepainioti su nacionalistu). Būtent tai jį 1940 m. spalį sugrąžino į okupuotą Lietuvą, prieš tai ištarus žmonai: „Važiuojam namo, madam, nes čia nei namai, nei Prancūzija, nei bošai“.

Savo noru sugrįžęs iš Vakarų į okupuotą kraštą mokslininkas traukė ir vienų, ir kitų dėmesį. Ir vieniems, ir kitiems jis buvo „įtartinas“. Viena okupacija keitė kitą, o sudėtingos sąlygos vertė keisti darbus, gyvenamąją vietą ir net patį gyvenimą.

Greitai A. Vabalas pateko į saugumo akiratį. Pagal išlikusioje agentūrinėje byloje, pavadintoje „Fašistinės kandys“, esančią informaciją žinoma, jog šiame Didžiosios g. 12 numeriu anuomet pažymėtame name butą su šeima nuomojo nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. kovo. Pajutęs, kad yra sekamas, pasitraukė gyventi į Kauną, tačiau tai jo neišgelbėjo. Bandoma jį verbuoti, kad sektų savo aplinkoje esančius inteligentus. Suprasdamas, kad ramaus gyvenimo nebebus, A. Vabalas ima gyvendinti apgalvotą pasitraukimo planą: 1945 m. pavasarį leidžiasi į aštrius šeimyninius ginčus su žmona, sakosi turintis kitą moterį, išeina iš namų tam, kad jau būnant miške šeima būtų kuo labiau apsaugota ir mažiau persekiojama. Tačiau ramybės V. Vabalienė visgi neturėjo iki pat vyro žūties.

Išsilavinusio žmogaus partizanavimo pradžia štabe. Jis Tauro apygardos vado Antano Baltūsio pavaduotojas, štabo politinės dalies viršininkas, Karo lauko teismo pirmininkas. Aktyviai dalyvauja iniciatyvoje stiprinti laisvės kovą politiniu ir teisiniu keliu. Svarbių dokumentų bendraautorius, Kauno pogrindyje kuriamo BDPS narys. Tai bus viena iš priežasčių, kodėl jis po kelių partizanavimo metų didelę laiko dalį praleis slapstydamasis Kaune ir jo prieigose. 1947 m. pavasarį A. Vabalas-Gediminas parengė BDPS deklaraciją Nr. 2. Ją turėjo apsvarstyti ir kartu su atsišaukimu į lietuvių tautą priimti birželio 12–15 d. Kaune slapta rengto jungtinio BDPS Prezidiumo ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo posėdžio dalyviai septintųjų Lietuvos okupacijos metinių proga. Tačiau minėtas dokumentas partizanų vadų buvo priimtas tik 1949 m. vasario 16 d., t. y. praėjus pusei metų po A. Vabalo žūties, ir yra visuotinai žinomas kaip Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos politinė deklaracija.

1948 m. pavasarį A. Vabalas sugrįžo į mišką. Ir vėl nepasitikėjimas, kur tiek ilgai buvo dingęs aukštas pareigas ėjęs pareigūnas. Emocijos vargino, galvota apie savižudybę. Galiausiai 1948 m. birželio 26 d. jis ją sau ir įvykdė, tik prasmingiau, atiduodamas savo auką Tėvynei. Apsuptas ir sužeistas NKVD dalinių, nenorėdamas pasiduoti gyvas ir sulaužyti priesaiką nusišovė.

3. Paminklas prt. gen. Jonui Žemaičiui-Vytautui prie KAM (Totorių g. 25)

Nuo seno Jono Žemaičio senelis Kiaulininkuose prie Šiluvos nuomojo 12 ha žemės, jo tėvas – taip pat Jonas – Lietuvos ir Lenkijos dvaruose dirbo pienininkystės meistru. Todėl būsimasis partizanų vadas gimė Palangoje, šeima į Kiaulininkus sugrįžo tik 1936 metais. Laimėjęs loterijoje nemažą sumą pinigų, J. Žemaičio tėvas padidino ūkį iki 24 ha, pastatė naują gyvenamąjį namą.

1936–1938 m. kpt. J. Žemaitis stažavosi Fonteblo artilerijos mokykloje prie Paryžiaus. Anot Lietuvos kariuomenės atestacinės komisijos narių, karininkas buvo išsimokslinęs, sumanus, doras, sąžiningas, teisingas, griežtas, sveikas, patvarus, greitos orientacijos, turėjo „valstybišką ir tautišką nusistatymą“. Tą rodo ir vėlesnė gyvenimo istorija: 1941 m. birželio 23 d. iš Raudonosios armijos J. Žemaitis įstojo į atkuriamos Lietuvos kariuomenės gretas, buvo vokiečių areštuotas ir kalinamas, priklausė pogrindinės Šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo rinktinei; 1944 m. kovo 15-ąją pradėjo vadovauti vienam iš Vietinės rinktinės batalionų. Lietuvos laisvės armijos kovotojo priesaiką J. Žemaitis davė 1945 m. kovo 31 d., į partizanų gretas iš namų Kiaulininkuose stojo tų pačių metų birželio 2-ąją ir netrukus pateko į Virtukų miške užvirusių kautynių katilą. 1946 m. liepą Kaune mirė žmona Elena, keturmetis sūnus Jonas Laimutis liko našlaitis. Paskutinį kartą J. Žemaitis su sūneliu susitiko prieš išvykdamas į Šiaulių kraštą telkti visos Lietuvos partizanų vadų.

J. Žemaičio atidumas, mandagumas, taktas ir kiti panašūs būdo bruožai buvo pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenės ir karininkijos paveldas. Pasitikėjimą, pritarimą, palaikymą ir partizanų vienytojo vardą jis pelnė tęsdamas pirmtakų darbą, sėkmingai įgyvendindamas Vyriausiosios partizanų vadovybės planus. Partizanų generolo laipsnį LLKS Tarybos nariai J. Žemaičiui suteikė 1949 m. vasario 16-ąją – tą pačią dieną, kada buvo priimta LLKS Tarybos politinė deklaracija. Ja remiantis J. Žemaitis tapo teisėtu sovietų okupuotos Lietuvos vadovu ir užėmė LLKS Tarybos preziduumo pirmininko pareigas.

4. Ryšių punktas – partizanų ryšininkų konspiracinis butas (Totorių g. 13)

Nuo 1945 m. septintąjį dviejų aukštų gyvenamojo namo butą nuomojo VU Medicinos fakulteto studentės kupiškėnės, čia gyveno ir būsimoji Vyriausiosios partizanų vadovybės ryšininkės Rožė Jankevičiūtė. 1946 m. kovą jai pasitraukus pas Žemaitijos partizanus, butas tapo Jungtinės Kęstučio apygardos ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) atstovų ryšių punktu.

Rožė buvo ypatinga, kaip ir kiekvienas pasirinkęs laisvės kovą. Lietuva laisva. Man daugiau nieko nereikia… O kad ji būtų laisva, tai čia nuo jūsų priklauso – paklausus, kuo būtų galima nudžiuginti į dešimtą dešimtį įkopusią senolę išgirdo istorikai 2013 m. vasarą. Susipažinę su ryšininkės Rožės Jankevičiūtės gyvenimu norom nenorom imame tikėti, kad kiekvienam iš mūsų jau iš anksto likimo nulemta kiek skirta gyventi šioje žemėje.

Rožė Jankevičiūtė-Žalnieriūnienė (1923–2015) užaugo „kietų“ patriotų šeimoje. Taip ji pati apibūdina savo Tėvus. Ji nuo mažens svajojo būti gydytoja, todėl pabaigusi gimnaziją atvyko į Vilnių studijuoti mediciną. Tačiau dėl saugumo persekiojimų ir bandymų verbuoti, būdama penktame kurse Stefanijos Ladigienės paraginta buvo priversta pasitraukti į nelegalų gyvenimą. Ir kas vienam nelaimė, kitiems tapo tikrų tikriausia laimė. Mediciną išmanančių laisvės kovotojų labai trūko, todėl R. Jankevičiūtė, tuo metu dar ir nedavusi Hipokrato priesaikos, atliko svarbų ir reikšmingą darbą rūpindamasi partizanų sveikata bei mokydama juos suteikti pirmąją pagalbą: pamatuoti pulsą, pažinti vaistus, kaip juos suleisti į raumenis ir veną. Prieš pat jos areštą Prisikėlimo apygardoje buvo net suplanuoti medicinos kursai laisvės kovotojams, tačiau dėl didelių siautimų atšaukti.

Išsilavinusi moteris netruko užsitarnauti partizanų vadų simpatijas. Ji tapo ištikima Jono Žemaičio-Vytauto ir kitų Vyriausiosios vadovybės narių ryšininke keliavusi po Lietuvą su pačiomis svarbiausiomis užduotimis ir kaip ryšių įgaliotinė daugiausia žinias perduodavo žodžiu. Keliaudavo įvairiai, tačiau labiausiai stebina dviračiu per dieną nuvažiuoti 100 kilometrų su pastaba, kad nuo to tik geresnis apetitas ir geriau miegasi.

1948 m. liepą R. Jankevičiūtė buvo areštuota. Nenustebo, nes žinojo, kad vidutinė ryšininkavimo trukmė viso labo keli metai, todėl į savo vietą dar nesuimta ruošė kitą moterį. Prasidėjo žiaurūs tardymai. Nepakėlusi kankinimų mėgino dukart nusižudyti, tačiau mirė sulaukusi garbaus amžiaus. Pirmasis bandymas atimti sau gyvybę primena dramatiškiausio filmo scenarijų. Bato pade ji nešiojosi adatą, kurią vieną dieną po to kai buvo žiauriai sumušta, gulėdama kameroje smeigė sau į širdį, nes mokydamasi medicinos buvo girdėjusi, jog adata keliauja kraujagyslėmis. Ryte pabudo ir nusivylusi suprato, jog planas nesuveikė. Tačiau iki pat mirties šią adatą nešiojosi greta širdies. Tai liudijo ir vėliau darytos rentgeno nuotraukos. Antrą kartą mėgino pasikarti ilga savo kasa, bet prižiūrėtojo buvo sulaikyta.. Paklausta ar anuomet buvo sunku priimti tokius sudėtingus sprendimus atsakė: Ne, dėl to tai nesunku buvo, tada labai sunku buvo gyvent. Tai atrodė, kad numirti lengviau negu gyvent…

5. Katedros aikštė

Šiandien žvelgdami į partizanų dokumentus ir ideologinius tekstus, į dešimtmetį trukusius ginkluotus susidūrimus, vertindami pasipriešinimo okupantams masiškumą, nejučia klausiame: „Ar laisvės kova buvo laimėta?“ Dešimčių tūkstančių žuvusiųjų kovos prasmę taikliai nusako partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje užrašytos mintys: Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš
neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.

Pergalė buvo pasiekta ir 1988 m. birželio 14 d. mitinge pirmajam trėmimui atminti, kai Vilniuje, Katedros aikštėje partizanas, politinis kalinys Leonas Laurinskas-Liūtas pirmasis iškėlė Trispalvę. Ta pati pergalė darsyk pakartota ir 1991 m. vasario 9 d. referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jame dalyvavo 84,74 % balsavimo teisę turinčių piliečių, iš jų UŽ nepriklausomą Lietuvos valstybę pasisakė 90,24 %. Šis referendumas patvirtino LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijoje partizanų vadų išreikštą tautos valią kovoti už Nepriklausomybę.

Karo sąlygomis kilęs suverenas (partizaninio karo dalyvių) taikos metu iš mažumos virto dauguma. Paprastai tariant, 1991-aisiais už Nepriklausomybę pasisakė bemaž visa tauta, o karo sąlygomis laisvės siekis, kova už ją buvo drąsiausiųjų pareiga ir privilegija.

Galiausiai laisvės kova buvo laimėta ir įstatymiškai, kuomet 1999 m. sausio 12 d. LR Seimo įstatymu „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos“ pastaroji buvo pripažinta teisėtu Lietuvos Respublikos teisės aktu, taip pat įvertinta jos reikšmė Lietuvos valstybės tęstinumui, o partizanų vadovybė pripažinta vienintele teisėta to meto valdžia.

Nuoroda į maršrutą: https://bit.ly/3YIpfes

Maršrutą ir pasakojimus parengė Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis (Partizanų Lietuva), pasakojimų autorė dr. Aistė Petrauskienė

Nuotraukų autorius vyr. srž. Arnas Čemerka