Žirmūnai

Vieni seniausių blokinių masyvų bei architektūriniai gigantai dešiniajame Neries krante

Po Žirmūnus verta pasivaikščioti tiems, kurie nori pažinti įvairiapusį sovietinio Vilniaus veidą. 1961 m. pradėtas statyti rajonas tapo pirmuoju dideliu gyvenamuoju masyvu dešiniajame Neries krante, tad eidami šiuo maršrutu susipažinsite su vienais seniausių sostinės stambiaplokščių (blokinių) namų, sužinosite, kuo ypatingi Sporto rūmai ir kuklesnis jų „giminaitis“ VRM Kultūros ir sporto rūmai, kokia Tuskulėnų pavadinimo kilmė, kokių nusikaltimų pėdsakus dvare slėpė sovietiniai pokario saugumiečiai, ką reiškia kodiniai pavadinimai D-10, D-18 ir D-25.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kodėl NKGB-MGB vidaus kalėjimo egzekucijų aukas nuspręsta laidoti Tuskulėnuose?
  • kurioje gamykloje buvo gaminamos lėktuvų juodosios dėžės ir šnipų pasiklausymo įranga?
  • kam skirta keista įlanka, esanti prie dviračių tako Neries gatvėje?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose įveikiamas, reljefas lygus. Gali riboti nebent ne ideali šaligatvių būklė.
  • Su gyvūnais tinka, išskyrus iš vidaus lankomus objektus.
  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 2 val., lankantis objektų viduje: apie 2 val. 30 min.

  • Atstumas:

    apie 7 km / 9,2 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Sporto rūmai

XX a. šeštajame dešimtmetyje SSRS prasidėjo universalių sporto arenų statybos era. Sekdama šiomis madomis, 1964 m. grupė Lietuvos architektų ir inžinierių pateikė naujų sporto rūmų Vilniuje projektą. Brutalizmo architektūros grynuolio statyba truko septynerius metu ir buvo baigta 1971 m. Už novatoriškus sprendimus ir unikalią vantinę stogo konstrukciją pastato kūrėjai apdovanoti valstybine premija. Viena iš naujovių buvo transformuojama aikštė ir 46 tonas sverianti scena, sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės sienos. Spaudoje akcentuota, kad „sporto rūmų interjere vyrauja jaukumas, giedra nuotaika“. Reikšmingas vidaus erdvių akcen – tas – medinis pano, sukurtas dailininko R. Kavaliausko. Pastate buvo ir atskiros erdvės, skirtos aukštiems komunistų partijos veikėjams. Vos atidaryti Sporto rūmai išsyk tapo svarbiausių renginių vieta Vilniuje, čia svajojo koncertuoti ne vienas muzikantas. Rūmuose vyko tarptautiniai roko ir džiazo festivaliai „Lituanika‘87“ ir „Lituanika‘88“, čia koncertavo įvairios užsienio (įskaitant ir Vakarų pasaulį) grupės. Koncertų masiškumą liudija į vyresnių vilniečių atmintį giliai įsirėžusi 1975 m. tragedija, tiesa, įvykusi ne pačiuose sporto rūmuose, o šalia jų. Tuo metu abu Neries krantus jungė pontoninis tiltas, tačiau pavasario pradžioje jis dar nebuvo tvirtai sumontuotas. Po vengrų grupės „Syrius“ koncerto, kelią į senamiestį trumpinti suskubusi minia užrašą, draudžiantį naudotis tiltu, nušlavė, o viso to pasėkmė – oficialiai žuvę 4 žmonės ir dar daugiau skendusių, tačiau išsigelbėjusių. Sporto rūmuose taip pat vyko keli svarbūs su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu susiję įvykiai: 1988 m. spalio 22–23 d. čia įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14–16 d. visuomenė atsisveikino su pastate pašarvotomis Sausio 13-osios aukomis. 2004 m. pasikeitus Sporto rūmų savininkams ir iškilus „Siemens Arenai“, renginių skaičiaus kreivė staigiai nėrė žemyn, rūmai apleisti. 2015 m. valstybė išsipirko pastatą, 2016 m. gegužę paskelbtas rekonstrukcijos konkursas, kurio nuostatuose įrašyti reikalavimai išlaikyti didžiąją dalį pastato vertingųjų savybių, taigi Sporto rūmai ateityje bus sutvarkyti iš esmės išsaugant dabartines formas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rinktinės g. 1
2
Ministrų namas

1962 m. Vilniuje ir Kaune apribojus individualių namų statybą, tam tikri visuomenės sluok – sniai ieškojo galimybių apsigyventi geresniuose nei standartiniai butuose. Taigi kaip alterna – tyva komunaliniams ir bendrabučio tipo daugiabučiams atsirado kooperatiniai namai. Tokių namų statyba rūpinosi įvairių žinybų, įmonių ir organizacijų kooperatyvai, jų nariai paprastai turėjo sumokėti tam tikrą dalį statybos kainos. Kooperatiniai namai kartais statyti pagal tipinius projektus, tačiau dalis pasižymėjo geresnėmis medžiagomis, patogesniu planavimu, buto dydžiu. Geresni namai žmonių dažnai vadinti tiesiog „nomenklatūriniais“. Puikus pavyzdys: 1974–1977 m. LSSR Ministrų Tarybos nariams bei kitiems aukštiems to meto pareigūnams statytas namas. Namas suformuotas iš sekcijų po 5–8 aukštus, butai – nuo 2 iki 5 kambarių (plotas net iki 130 kv. m), lubų aukštis siekia 2,78 m. Virtuvės, sandėliu – kai, lodžijos ir sanitariniai mazgai pasižymi geresnėmis apšvietimo, erdvės bei izoliacinėmis savybėmis, įėjimai į laiptines įrengti iš dviejų kiemo pusių. 2009 m. šis namas renovuotas, todėl jo išorinis vaizdas dalinai pakitęs.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šeimyniškių g. 30
3
Karininkų namai

Tarpukariu Vilnius priklausė Lenkijai ir dėl savo sudėtingos geopolitinės padėties buvo aktyviai fortifikuojamas siekiant pasiruošti galimai izoliacijai karo atveju. Mieste įkurdintas didžiulis lenkų kariuomenės garnizonas, tačiau netrukus pastebėta, kad mieste nepakankamai išplėtota būsto aprūpinimo sistema aukštesniems kariuomenės pareigūnams. Varšuvos architektai B. Zborowski ir A. Sygietyński 1929 m. sukūrė tipinius namų karininkams ir puskarininkiams projektus, kurie buvo įgyvendinti keliolikoje Lenkijos miestų. Namai Kazliškių g. 15 ir 19 statyti 36 puskarininkių šeimoms, o Rinktinės g. 33 – 12 karininkų šeimų. Visi trys pastatyti XX a. 4 deš. pradžioje. Dalyje šių namų laiptinių dar yra išlikusių autentiškų detalių, pvz., medinių pašto dėžučių, o kai kurie namo gyventojai tikina vis dar turį bute išlikusių iš tarpukario įvairių Lenkijos kariuomenės artefaktų. Tokios pačios konfigūracijos pastatų yra išlikę ir Naujojoje Vilnioje, kur tarpukariu taip pat glaudėsi kariškiai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kazliškių g. 19
4
VRM kultūros ir sporto rūmai

1974–1982 m. Žirmūnų g. pradžioje pagal architekto A. Mačiulio projektą pastatyti Vidaus reikalų ministerijai priklausę Kultūros ir sporto rūmai. Ilgai trunkančią pastato statybą dėl medžiagų deficito anuomet tiksliai atspindėjo „dolgostrojaus“ terminas. Darbus taip pat akylai stebėjo saugumiečiai, mat visai šalia buvo užkastos NKGB-MGB vykdytų egzekucijų aukos (plačiau apie tai žr. Tuskulėnų aprašyme). Kompleksą sudaro du korpusai: pirmasis (pietinis) yra išraiškingesnis, jis numatytas kultūriniams renginiams, jame yra 580 vietų amfiteatrinė salė, kelios šokių salės, buvo bufetas ir baras. Vestibiulyje kabo to laiko madas atitinkantis įspūdingas K. Simanonio sietynas, o trečiajame aukšte virš laiptų sieną puošia A. Stoškaus triptikas „Kultūra. Progresas. Sportas“. Interjere vyrauja 8–9 dešimtmečio sandūros baldai. Čia vyko du svarbūs „perestroikos“ epochos roko ir džiazo festivaliai „Lituanika‘85“ bei „Lituanika‘86“. Antrasis komplekso korpusas – šiaurinis – kuklesnis, jis skirtas sportui, jame yra kelios treniruočių salės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 1e

I-V 08.00–17.00

5
Tuskulėnų rimties parkas

XVI a. šiose apylinkėse įkurtas dvaras, veikęs kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis su įvairiais sodais, tvenkiniais bei unikaliu Neryje plaukiojančiu malūnu. Dvaras tuomet vadintas Derewnictwa arba Horodnictwa. Vėliau jį valdė Tyzenhauzai, Pacai, Valavičiai, o XVIII a. viduryje dvaras suskilo į atskirus ūkius. Centrinę dalį ėmė valdyti vienuoliai Laterano kanauninkai, kurie ir suteikė šiam dvarui Tuskulėnų pavadinimą pagal romėnų filosofo Cicerono veikalą „Tuskulo pašnekesiai“. Cariniu laikotarpiu vietovę valdė aukšti Rusijos administracijos pareigūnai arba jų giminaičiai, tuo metu atsiranda iki šių dienų išlikę statiniai, pastatyti 1825 m. generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo užsakymu pagal K. Podčašinskio projektą (šis architektas, beje, kilęs iš Žirmūnų miestelio, esančio Baltarusijoje). Pagal XIX a. antr. p. dvarą valdžiusio pulkininko A. Losevo pavardę teritorija ilgą laiką vietinių vadinta tiesiog „losiuvka“ (gyvuoja ir kita versija, skelbianti, kad iki Žirmūnų rajono pastatymo čia būta daug briedžių). 1944–1947 m. dvaro teritorija tapo masine represinių struktūrų aukų laidojimo vieta. Po NKGB–MGB vidaus kalėjime (dab. Aukų g.) įvykdytų mirties bausmių užmaskuoti sunkvežimiai pajudėdavo į Tuskulėnus su lavonais. Vieta buvo parinkta tokia, kad nebūtų pernelyg atitolusi nuo miesto centro – baimintasi miškuose vykstančio partizaninio karo. Aukų palaikai buvo užpilti ėdriomis rūgštimis, kapaduobės sulygintos ir apželdintos, slėptos nuo visuomenės, teritoriją saugojo pareigūnai, greta pastatytos saugumiečių vilos, sporto ir poilsio bazės, tvora. 1994–1996 m. ir 2003 m. parko teritorijoje buvo atlikti tyrimai: rasti 724 žmonių palaikai. 717 asmenų kūnai 2004 m. perlaidoti naujoje koplyčioje-kolumbariume. Kupolo formos statinys pasižymi išskirtine akustika, jo lankymas nemokamas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 1f

Pasitikslinti parko internetinėje svetainėje

6
„Eurovelo 11“

Vilnius patenka į tarptautinį dviračių maršrutą „EuroVelo 11“, besidriekiantį nuo Nordkapo Norvegijoje iki Atėnų Graikijoje. Palei Nerį Žirmūnuose vedantis dviračių ir pėsčiųjų takas yra bene patogiausia atkarpa, jungianti miesto centrą, Žirmūnus ir Verkius. Triukšmingą ar karštą dieną medžių pavėsis ir upės draugija nuramins pavargusį miesto žmogų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
7
Žiemos uostas

1925–1927 m. dešiniajame Neries krante privataus verslininko iniciatyva buvo iškasta įlanka, skirta švartuoti ir aptarnauti laivus. Pastatų komplekse iškilo Vilniui neįprastas fachverkinis namas, kuris labiau būdingas vokiečių ir Klaipėdos krašto architektūrai. Ant vieno iš pastatų taip pat išlikusi žymė, rodanti didžiojo Neries potvynio vandens lygį 1931 m. Komplekse išlikę ir sovietmečiu statyti pastatai, tarp jų ir didžiulis metalinis angaras skirtas laivų remontui. Šiuo metu prieplaukoje žiemos metu ilsisi Kauno laivų statykloje sukonstruotas laivas „Ryga“, kurį šiltuoju metu dažnai galima išvysti plaukiojantį Nerimi.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 3a
8
Šiaurės miestelis

XIX a. carinė Rusija pradėjo naudoti šias žemes kariuomenės reikmėms: statytos kareivinės, įrengti kliūčių ruožai, apkasai, šaudyklos ir t. t. Prigijo Šiaurės karinio miestelio arba tiesiog Šiaurės miestelio pavadinimas. Tuo metu tai buvo atoki vieta, gerokai nutolusi nuo miesto šurmulio. Nepaisant Vilniaus augimo, Šiaurės miestelis naudotas tiek tarpukario Lenkijos kariuomenės, tiek sovietų – pokariu. Vyresni vilniečiai gerai pamena Žirmūnų gatve riedėdavusius tankus ar kitą sunkią karinę techniką. 1992 m. teritorija buvo demilitarizuota ir po truputį transformavosi į didelį gyvenamąjį ir komercinį kvartalą, jis prijungtas prie Žirmūnų seniūnijos. Braižant gatvių tinklą teko sukurti naujus pavadinimus, mat anksčiau kariniame miestelyje viskas žymėta korpusais. Šiandien Šiaurės miestelyje yra S. Žukausko, J. Kubiliaus, K. Ladygos, P. Lukšio, V. Nagevičiaus ir kitų lietuvių karių garbei pavadintos gatvės. Apie buvusią rajono paskirtį taipogi primena Ulonų, Apkasų, Žygio, Trimitų gatvės, o sena ir 100 metų pavadinimo nekeitusi Lakūnų g. – tai, kad dar 1914 m. Šiaurės miestelyje buvo įkurtas karinis aerodromas. 2001–2002 m. ties S. Žukausko g. 25 namu atrasta viena didžiausių masinių Napoleono karių kapaviečių Europoje. Šiaurės miestelyje atkasti 3296 karių palaikai, spėjama, kad toje vietoje buvo prancūzų gynybinė linija (redutas). Istorinių šaltinių duomenimis, rusai 1813 m. aplink Vilnių palaidojo apie 37 tūkst. Napoleono karių, tad didžiausia kapavietė veikiausiai dar laukia archeologų. 2006 m. S. Žukausko ir Žygio g. sankirtoje pastatytas Antano Kmieliausko sukurtas paminklas, skirtas 1979–1989 m. Afganistano kare žuvusiems kariams iš Lietuvos. Taip pat Šiaurės miestelyje, dalyje dabartinio „Ogmios miesto“ teritorijos, veikė Vilniaus autoremonto gamykla, kurioje 1977–1990 m. iš įprastų „žiguliukų“ buvo perdaromi sportiniai automobiliai. Gamykloje darbavosi ir legendinis lenktynininkas Stasys Brundza.

Skaityti toliau

Uždaryti

Lakūnų g.
9
„Vilma“

Didžiuliame komplekse šalia sukarinto Šiaurės miestelio sovietmečiu veikė viena slapčiausių to meto Lietuvos gamyklų. Įslaptinta Vilniaus magnetinio garso įrašymo gamykla, vėliau gavusi „Vilmos“ vardą, veiklą pradėjo 1959 m. „Vilma“ daugiausia gamino specialią garso įrangą laivams, lėktuvams, dispečerinėms, branduolinėms jėgainėms ir pan. Čia gimdavo tokie įrenginiai kaip KGB šnipų diktofonai „Moška“ ir lėktuvų juodosios dėžės. Beje, „Mars-BM“ tipo dėžė buvo ir Lenkijos prezidento L. Kaczyńskio 2010 m. Smolenske sudužusiame lėktuve „Tu-154“. Žirmūnuose buvo gaminami ir buitiniams vartotojams skirti magnetofonai: 1971 m. pasirodė „Vilma M-1“, netrukus – nauji modeliai „Tonika“, „Rūta“ ir kt. Atkūrus Nepriklausomybę viltys pasivyti tokius elektrotechnikos grandus kaip „Sony“ ar „Philips“ realybe netapo, todėl 1994–1997 m. „Vilma“ kapstėsi bankroto procedūrose, gamybos apimtys sparčiai menko, atleista didžioji dalis darbuotojų (1992 m. jų dar buvo 3800, o 1995 m. – tik 800). Galų gale sumanių vadovų dėka gamykla buvo reorganizuota ir sėkmingai dirba toliau (tiesa, magnetofonai nebekonstruojami). Šiuo metu „Vilmoje“ dirba per 600 darbuotojų, čia gaminamos ne tik savo prekės ženklo elektros instaliacijos priemones, tačiau ir aukštųjų technologijų prekės tokioms įmonėms kaip „Volkswagen“, „Siemens“, „Kärcher“, „Leifheit“, „Bosch“ ir kt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 68
10
Skulptūra „Džiaugsmas“

Neįprastai naujoje aplinkoje prie parduotuvės „Lidl“ atrodo išlikusi, tiesa, tik iš dalies, 1970 m. skulptoriaus K. Kisielio sukurta skulptūra „Džiaugsmas“. Šis dekoratyvinis akcentas buvo skirtas 1969 m. šalimais pastatytam prekybos ir paslaugų centrui „Žirmūnai“. Įdomu tai, kad daugiau nei 20 metų šioje vietoje iš visos kompozicijos buvo telikęs betoninis diskas, tačiau 2018 m. vasarį sugrįžo ilgą laiką dingusia laikyta bronzinė berniuko skulptūra. „Žirmūnai“ buvo pirmasis Vilniuje naujo pavyzdžio mikrorajono centras, kuriame sutelkta daug gyventojams reikalingų paslaugų. Tokie centrai turėjo pakeisti mažas parduotuves ir įstaigas, kartu tapti mikrorajonų urbanistinėmis ašimis. Žirmūnus“ sudarė du dviaukščiai korpusai. Arčiau gatvės esančiame bloke buvo maisto prekių parduotuvė su ūkinių prekių skyriumi, daržovių parduotuvė, sifonų pildymo punktas (ar žinote, kas tai?), kulinarijos gaminių parduotuvė, o antras aukštas skirtas 150 vietų valgyklai-restoranui. Antrajame korpuse įsikūrė buitinio aptarnavimo priėmimo punktas, kirpykla, ryšių skyrius, taupomoji kasa, telefono-telegrafo skyrius, sandėliai ir netgi viešieji tualetai. Atskiro paminėjimo vertas restoranas „Žirmūnai“: jame 1970 m., Vudstoko festivalio įkvėpti, Vilniaus hipiai surengė vieną pirmųjų pogrindinių roko festivalių SSRS. 2016 m. vasarą ištuštėjęs „Žirmūnų“ pastatas nugriautas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 67b
11
„Šaltinėlis“ ir D-25 mikrorajonas

Iki Žirmūnų atsiradimo čia buvęs kaimas vadintas Paneriškėmis (Ponaryszki). XX a. septintajame dešimtmetyje buvusio kaimo vietoje iškilo šiaurinis (D-25) Žirmūnų mikrorajonas. Jis atokiausias miesto centro atžvilgiu, pradėtas ir baigtas statyti paskutinis iš trijų Žirmūnų mikrorajonų. Mikrorajonui įvairovės suteikta statant geltonų plytų dvylikaaukščius namus. Prekybos ir paslaugų centro funkciją čionai atliko „Šaltinėlis“ (atidarytas 1970 m.), kuriame, be maisto prekių parduotuvės, veikė ir garsus to paties pavadinimo restoranas, žinomas kaip vienas iš pirmųjų naktinių barų Vilniuje. Jame vyko įvairios naktinės programos, dainavo S. Povilaitis, A. Šabaniauskas ir kiti žymūs dainininkai. „Šaltinėlį“ ypač mėgo jaunimas. Restoranas firminis patiekalas – kotletas su grybų padažu „Šaltinėlis“. Šiandien naktinio gyvenimo tradicijas čia tęsia klubas „Malibu“, o „Iki“ parduotuvę vietiniai iki šiol vadina „Šaltinėliu“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 106
12

Maršruto žemėlapis

Sporto rūmai

XX a. šeštajame dešimtmetyje SSRS prasidėjo universalių sporto arenų statybos era. Sekdama šiomis madomis, 1964 m. grupė Lietuvos architektų ir inžinierių pateikė naujų sporto rūmų Vilniuje projektą. Brutalizmo architektūros grynuolio statyba truko septynerius metu ir buvo baigta 1971 m. Už novatoriškus sprendimus ir unikalią vantinę stogo konstrukciją pastato kūrėjai apdovanoti valstybine premija. Viena iš naujovių buvo transformuojama aikštė ir 46 tonas sverianti scena, sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės sienos. Spaudoje akcentuota, kad „sporto rūmų interjere vyrauja jaukumas, giedra nuotaika“. Reikšmingas vidaus erdvių akcen – tas – medinis pano, sukurtas dailininko R. Kavaliausko. Pastate buvo ir atskiros erdvės, skirtos aukštiems komunistų partijos veikėjams. Vos atidaryti Sporto rūmai išsyk tapo svarbiausių renginių vieta Vilniuje, čia svajojo koncertuoti ne vienas muzikantas. Rūmuose vyko tarptautiniai roko ir džiazo festivaliai „Lituanika‘87“ ir „Lituanika‘88“, čia koncertavo įvairios užsienio (įskaitant ir Vakarų pasaulį) grupės. Koncertų masiškumą liudija į vyresnių vilniečių atmintį giliai įsirėžusi 1975 m. tragedija, tiesa, įvykusi ne pačiuose sporto rūmuose, o šalia jų. Tuo metu abu Neries krantus jungė pontoninis tiltas, tačiau pavasario pradžioje jis dar nebuvo tvirtai sumontuotas. Po vengrų grupės „Syrius“ koncerto, kelią į senamiestį trumpinti suskubusi minia užrašą, draudžiantį naudotis tiltu, nušlavė, o viso to pasėkmė – oficialiai žuvę 4 žmonės ir dar daugiau skendusių, tačiau išsigelbėjusių. Sporto rūmuose taip pat vyko keli svarbūs su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu susiję įvykiai: 1988 m. spalio 22–23 d. čia įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14–16 d. visuomenė atsisveikino su pastate pašarvotomis Sausio 13-osios aukomis. 2004 m. pasikeitus Sporto rūmų savininkams ir iškilus „Siemens Arenai“, renginių skaičiaus kreivė staigiai nėrė žemyn, rūmai apleisti. 2015 m. valstybė išsipirko pastatą, 2016 m. gegužę paskelbtas rekonstrukcijos konkursas, kurio nuostatuose įrašyti reikalavimai išlaikyti didžiąją dalį pastato vertingųjų savybių, taigi Sporto rūmai ateityje bus sutvarkyti iš esmės išsaugant dabartines formas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rinktinės g. 1
Ministrų namas

1962 m. Vilniuje ir Kaune apribojus individualių namų statybą, tam tikri visuomenės sluok – sniai ieškojo galimybių apsigyventi geresniuose nei standartiniai butuose. Taigi kaip alterna – tyva komunaliniams ir bendrabučio tipo daugiabučiams atsirado kooperatiniai namai. Tokių namų statyba rūpinosi įvairių žinybų, įmonių ir organizacijų kooperatyvai, jų nariai paprastai turėjo sumokėti tam tikrą dalį statybos kainos. Kooperatiniai namai kartais statyti pagal tipinius projektus, tačiau dalis pasižymėjo geresnėmis medžiagomis, patogesniu planavimu, buto dydžiu. Geresni namai žmonių dažnai vadinti tiesiog „nomenklatūriniais“. Puikus pavyzdys: 1974–1977 m. LSSR Ministrų Tarybos nariams bei kitiems aukštiems to meto pareigūnams statytas namas. Namas suformuotas iš sekcijų po 5–8 aukštus, butai – nuo 2 iki 5 kambarių (plotas net iki 130 kv. m), lubų aukštis siekia 2,78 m. Virtuvės, sandėliu – kai, lodžijos ir sanitariniai mazgai pasižymi geresnėmis apšvietimo, erdvės bei izoliacinėmis savybėmis, įėjimai į laiptines įrengti iš dviejų kiemo pusių. 2009 m. šis namas renovuotas, todėl jo išorinis vaizdas dalinai pakitęs.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šeimyniškių g. 30
Karininkų namai

Tarpukariu Vilnius priklausė Lenkijai ir dėl savo sudėtingos geopolitinės padėties buvo aktyviai fortifikuojamas siekiant pasiruošti galimai izoliacijai karo atveju. Mieste įkurdintas didžiulis lenkų kariuomenės garnizonas, tačiau netrukus pastebėta, kad mieste nepakankamai išplėtota būsto aprūpinimo sistema aukštesniems kariuomenės pareigūnams. Varšuvos architektai B. Zborowski ir A. Sygietyński 1929 m. sukūrė tipinius namų karininkams ir puskarininkiams projektus, kurie buvo įgyvendinti keliolikoje Lenkijos miestų. Namai Kazliškių g. 15 ir 19 statyti 36 puskarininkių šeimoms, o Rinktinės g. 33 – 12 karininkų šeimų. Visi trys pastatyti XX a. 4 deš. pradžioje. Dalyje šių namų laiptinių dar yra išlikusių autentiškų detalių, pvz., medinių pašto dėžučių, o kai kurie namo gyventojai tikina vis dar turį bute išlikusių iš tarpukario įvairių Lenkijos kariuomenės artefaktų. Tokios pačios konfigūracijos pastatų yra išlikę ir Naujojoje Vilnioje, kur tarpukariu taip pat glaudėsi kariškiai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kazliškių g. 19
VRM kultūros ir sporto rūmai

1974–1982 m. Žirmūnų g. pradžioje pagal architekto A. Mačiulio projektą pastatyti Vidaus reikalų ministerijai priklausę Kultūros ir sporto rūmai. Ilgai trunkančią pastato statybą dėl medžiagų deficito anuomet tiksliai atspindėjo „dolgostrojaus“ terminas. Darbus taip pat akylai stebėjo saugumiečiai, mat visai šalia buvo užkastos NKGB-MGB vykdytų egzekucijų aukos (plačiau apie tai žr. Tuskulėnų aprašyme). Kompleksą sudaro du korpusai: pirmasis (pietinis) yra išraiškingesnis, jis numatytas kultūriniams renginiams, jame yra 580 vietų amfiteatrinė salė, kelios šokių salės, buvo bufetas ir baras. Vestibiulyje kabo to laiko madas atitinkantis įspūdingas K. Simanonio sietynas, o trečiajame aukšte virš laiptų sieną puošia A. Stoškaus triptikas „Kultūra. Progresas. Sportas“. Interjere vyrauja 8–9 dešimtmečio sandūros baldai. Čia vyko du svarbūs „perestroikos“ epochos roko ir džiazo festivaliai „Lituanika‘85“ bei „Lituanika‘86“. Antrasis komplekso korpusas – šiaurinis – kuklesnis, jis skirtas sportui, jame yra kelios treniruočių salės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 1e

I-V 08.00–17.00

Tuskulėnų rimties parkas

XVI a. šiose apylinkėse įkurtas dvaras, veikęs kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis su įvairiais sodais, tvenkiniais bei unikaliu Neryje plaukiojančiu malūnu. Dvaras tuomet vadintas Derewnictwa arba Horodnictwa. Vėliau jį valdė Tyzenhauzai, Pacai, Valavičiai, o XVIII a. viduryje dvaras suskilo į atskirus ūkius. Centrinę dalį ėmė valdyti vienuoliai Laterano kanauninkai, kurie ir suteikė šiam dvarui Tuskulėnų pavadinimą pagal romėnų filosofo Cicerono veikalą „Tuskulo pašnekesiai“. Cariniu laikotarpiu vietovę valdė aukšti Rusijos administracijos pareigūnai arba jų giminaičiai, tuo metu atsiranda iki šių dienų išlikę statiniai, pastatyti 1825 m. generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo užsakymu pagal K. Podčašinskio projektą (šis architektas, beje, kilęs iš Žirmūnų miestelio, esančio Baltarusijoje). Pagal XIX a. antr. p. dvarą valdžiusio pulkininko A. Losevo pavardę teritorija ilgą laiką vietinių vadinta tiesiog „losiuvka“ (gyvuoja ir kita versija, skelbianti, kad iki Žirmūnų rajono pastatymo čia būta daug briedžių). 1944–1947 m. dvaro teritorija tapo masine represinių struktūrų aukų laidojimo vieta. Po NKGB–MGB vidaus kalėjime (dab. Aukų g.) įvykdytų mirties bausmių užmaskuoti sunkvežimiai pajudėdavo į Tuskulėnus su lavonais. Vieta buvo parinkta tokia, kad nebūtų pernelyg atitolusi nuo miesto centro – baimintasi miškuose vykstančio partizaninio karo. Aukų palaikai buvo užpilti ėdriomis rūgštimis, kapaduobės sulygintos ir apželdintos, slėptos nuo visuomenės, teritoriją saugojo pareigūnai, greta pastatytos saugumiečių vilos, sporto ir poilsio bazės, tvora. 1994–1996 m. ir 2003 m. parko teritorijoje buvo atlikti tyrimai: rasti 724 žmonių palaikai. 717 asmenų kūnai 2004 m. perlaidoti naujoje koplyčioje-kolumbariume. Kupolo formos statinys pasižymi išskirtine akustika, jo lankymas nemokamas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 1f

Pasitikslinti parko internetinėje svetainėje

„Eurovelo 11“

Vilnius patenka į tarptautinį dviračių maršrutą „EuroVelo 11“, besidriekiantį nuo Nordkapo Norvegijoje iki Atėnų Graikijoje. Palei Nerį Žirmūnuose vedantis dviračių ir pėsčiųjų takas yra bene patogiausia atkarpa, jungianti miesto centrą, Žirmūnus ir Verkius. Triukšmingą ar karštą dieną medžių pavėsis ir upės draugija nuramins pavargusį miesto žmogų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Žiemos uostas

1925–1927 m. dešiniajame Neries krante privataus verslininko iniciatyva buvo iškasta įlanka, skirta švartuoti ir aptarnauti laivus. Pastatų komplekse iškilo Vilniui neįprastas fachverkinis namas, kuris labiau būdingas vokiečių ir Klaipėdos krašto architektūrai. Ant vieno iš pastatų taip pat išlikusi žymė, rodanti didžiojo Neries potvynio vandens lygį 1931 m. Komplekse išlikę ir sovietmečiu statyti pastatai, tarp jų ir didžiulis metalinis angaras skirtas laivų remontui. Šiuo metu prieplaukoje žiemos metu ilsisi Kauno laivų statykloje sukonstruotas laivas „Ryga“, kurį šiltuoju metu dažnai galima išvysti plaukiojantį Nerimi.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 3a
Šiaurės miestelis

XIX a. carinė Rusija pradėjo naudoti šias žemes kariuomenės reikmėms: statytos kareivinės, įrengti kliūčių ruožai, apkasai, šaudyklos ir t. t. Prigijo Šiaurės karinio miestelio arba tiesiog Šiaurės miestelio pavadinimas. Tuo metu tai buvo atoki vieta, gerokai nutolusi nuo miesto šurmulio. Nepaisant Vilniaus augimo, Šiaurės miestelis naudotas tiek tarpukario Lenkijos kariuomenės, tiek sovietų – pokariu. Vyresni vilniečiai gerai pamena Žirmūnų gatve riedėdavusius tankus ar kitą sunkią karinę techniką. 1992 m. teritorija buvo demilitarizuota ir po truputį transformavosi į didelį gyvenamąjį ir komercinį kvartalą, jis prijungtas prie Žirmūnų seniūnijos. Braižant gatvių tinklą teko sukurti naujus pavadinimus, mat anksčiau kariniame miestelyje viskas žymėta korpusais. Šiandien Šiaurės miestelyje yra S. Žukausko, J. Kubiliaus, K. Ladygos, P. Lukšio, V. Nagevičiaus ir kitų lietuvių karių garbei pavadintos gatvės. Apie buvusią rajono paskirtį taipogi primena Ulonų, Apkasų, Žygio, Trimitų gatvės, o sena ir 100 metų pavadinimo nekeitusi Lakūnų g. – tai, kad dar 1914 m. Šiaurės miestelyje buvo įkurtas karinis aerodromas. 2001–2002 m. ties S. Žukausko g. 25 namu atrasta viena didžiausių masinių Napoleono karių kapaviečių Europoje. Šiaurės miestelyje atkasti 3296 karių palaikai, spėjama, kad toje vietoje buvo prancūzų gynybinė linija (redutas). Istorinių šaltinių duomenimis, rusai 1813 m. aplink Vilnių palaidojo apie 37 tūkst. Napoleono karių, tad didžiausia kapavietė veikiausiai dar laukia archeologų. 2006 m. S. Žukausko ir Žygio g. sankirtoje pastatytas Antano Kmieliausko sukurtas paminklas, skirtas 1979–1989 m. Afganistano kare žuvusiems kariams iš Lietuvos. Taip pat Šiaurės miestelyje, dalyje dabartinio „Ogmios miesto“ teritorijos, veikė Vilniaus autoremonto gamykla, kurioje 1977–1990 m. iš įprastų „žiguliukų“ buvo perdaromi sportiniai automobiliai. Gamykloje darbavosi ir legendinis lenktynininkas Stasys Brundza.

Skaityti toliau

Uždaryti

Lakūnų g.
„Vilma“

Didžiuliame komplekse šalia sukarinto Šiaurės miestelio sovietmečiu veikė viena slapčiausių to meto Lietuvos gamyklų. Įslaptinta Vilniaus magnetinio garso įrašymo gamykla, vėliau gavusi „Vilmos“ vardą, veiklą pradėjo 1959 m. „Vilma“ daugiausia gamino specialią garso įrangą laivams, lėktuvams, dispečerinėms, branduolinėms jėgainėms ir pan. Čia gimdavo tokie įrenginiai kaip KGB šnipų diktofonai „Moška“ ir lėktuvų juodosios dėžės. Beje, „Mars-BM“ tipo dėžė buvo ir Lenkijos prezidento L. Kaczyńskio 2010 m. Smolenske sudužusiame lėktuve „Tu-154“. Žirmūnuose buvo gaminami ir buitiniams vartotojams skirti magnetofonai: 1971 m. pasirodė „Vilma M-1“, netrukus – nauji modeliai „Tonika“, „Rūta“ ir kt. Atkūrus Nepriklausomybę viltys pasivyti tokius elektrotechnikos grandus kaip „Sony“ ar „Philips“ realybe netapo, todėl 1994–1997 m. „Vilma“ kapstėsi bankroto procedūrose, gamybos apimtys sparčiai menko, atleista didžioji dalis darbuotojų (1992 m. jų dar buvo 3800, o 1995 m. – tik 800). Galų gale sumanių vadovų dėka gamykla buvo reorganizuota ir sėkmingai dirba toliau (tiesa, magnetofonai nebekonstruojami). Šiuo metu „Vilmoje“ dirba per 600 darbuotojų, čia gaminamos ne tik savo prekės ženklo elektros instaliacijos priemones, tačiau ir aukštųjų technologijų prekės tokioms įmonėms kaip „Volkswagen“, „Siemens“, „Kärcher“, „Leifheit“, „Bosch“ ir kt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 68
Skulptūra „Džiaugsmas“

Neįprastai naujoje aplinkoje prie parduotuvės „Lidl“ atrodo išlikusi, tiesa, tik iš dalies, 1970 m. skulptoriaus K. Kisielio sukurta skulptūra „Džiaugsmas“. Šis dekoratyvinis akcentas buvo skirtas 1969 m. šalimais pastatytam prekybos ir paslaugų centrui „Žirmūnai“. Įdomu tai, kad daugiau nei 20 metų šioje vietoje iš visos kompozicijos buvo telikęs betoninis diskas, tačiau 2018 m. vasarį sugrįžo ilgą laiką dingusia laikyta bronzinė berniuko skulptūra. „Žirmūnai“ buvo pirmasis Vilniuje naujo pavyzdžio mikrorajono centras, kuriame sutelkta daug gyventojams reikalingų paslaugų. Tokie centrai turėjo pakeisti mažas parduotuves ir įstaigas, kartu tapti mikrorajonų urbanistinėmis ašimis. Žirmūnus“ sudarė du dviaukščiai korpusai. Arčiau gatvės esančiame bloke buvo maisto prekių parduotuvė su ūkinių prekių skyriumi, daržovių parduotuvė, sifonų pildymo punktas (ar žinote, kas tai?), kulinarijos gaminių parduotuvė, o antras aukštas skirtas 150 vietų valgyklai-restoranui. Antrajame korpuse įsikūrė buitinio aptarnavimo priėmimo punktas, kirpykla, ryšių skyrius, taupomoji kasa, telefono-telegrafo skyrius, sandėliai ir netgi viešieji tualetai. Atskiro paminėjimo vertas restoranas „Žirmūnai“: jame 1970 m., Vudstoko festivalio įkvėpti, Vilniaus hipiai surengė vieną pirmųjų pogrindinių roko festivalių SSRS. 2016 m. vasarą ištuštėjęs „Žirmūnų“ pastatas nugriautas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 67b
„Šaltinėlis“ ir D-25 mikrorajonas

Iki Žirmūnų atsiradimo čia buvęs kaimas vadintas Paneriškėmis (Ponaryszki). XX a. septintajame dešimtmetyje buvusio kaimo vietoje iškilo šiaurinis (D-25) Žirmūnų mikrorajonas. Jis atokiausias miesto centro atžvilgiu, pradėtas ir baigtas statyti paskutinis iš trijų Žirmūnų mikrorajonų. Mikrorajonui įvairovės suteikta statant geltonų plytų dvylikaaukščius namus. Prekybos ir paslaugų centro funkciją čionai atliko „Šaltinėlis“ (atidarytas 1970 m.), kuriame, be maisto prekių parduotuvės, veikė ir garsus to paties pavadinimo restoranas, žinomas kaip vienas iš pirmųjų naktinių barų Vilniuje. Jame vyko įvairios naktinės programos, dainavo S. Povilaitis, A. Šabaniauskas ir kiti žymūs dainininkai. „Šaltinėlį“ ypač mėgo jaunimas. Restoranas firminis patiekalas – kotletas su grybų padažu „Šaltinėlis“. Šiandien naktinio gyvenimo tradicijas čia tęsia klubas „Malibu“, o „Iki“ parduotuvę vietiniai iki šiol vadina „Šaltinėliu“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žirmūnų g. 106