Žirmūnai

XX a. 6 deš. SSRS prasidėjo universalių sporto arenų statybos era. Sekdama šiomis madomis, 1964 m. grupė Lietuvos architektų ir inžinierių pateikė naujų sporto rūmų Vilniuje projektą. Brutalizmo architektūros grynuolio statyba truko septynerius metus ir buvo baigta 1971 m. Už novatoriškus sprendimus ir unikalią vantinę stogo konstrukciją pastato kūrėjai apdovanoti valstybine premija. Viena iš naujovių buvo transformuojama aikštė ir 46 t sverianti scena, sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės sienos. Spaudoje akcentuota, kad „sporto rūmų interjere vyrauja jaukumas, giedra nuotaika“. Reikšmingas vidaus erdvių akcentas – medinis pano, sukurtas dailininko R. Kavaliausko. Pastate buvo ir atskiros erdvės, skirtos aukštiems komunistų partijos veikėjams. Vos atidaryti Sporto rūmai išsyk tapo svarbiausių renginių vieta Vilniuje, čia svajojo koncertuoti ne vienas muzikantas. Sporto rūmuose taip pat vyko keli svarbūs su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu susiję įvykiai: 1988 m. spalio 22–23 d. čia įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14–16 d. visuomenė atsisveikino su pastate pašarvotomis Sausio 13-osios aukomis. 2004 m. pasikeitus Sporto rūmų savininkams ir iškilus „Siemens Arenai“, prasidėjo rūmų saulėlydis. Vis dėlto objektas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir netolimoje ateityje numatoma jį rekonstruoti išsaugant vertingąsias pastato savybes.

2006–2008 m. palei Rinktinės gatvę iškilo abejingų nepaliekantis Prokuratūrų rūmų administracinis pastatas – vieni jo nekenčia, kiti aukština. Architekto Kęstučio Lupeikio idėja buvo pabrėžti čia įsikursiančios institucijos dvasią, taigi buvo pasitelkta kubo forma, simbolizuojanti griežtumą ir teisingumą. Iki tol visiškai nebūdinga šiai vietai buvo ir juoda spalva. Siekiant stabiliai kompozicijai suteikti dinamiškumo, įrengti originalūs 53 laipsnių kampu pasvirę langai. Pasakojama, kad į naujuosius kabinetus įsikėlusiems prokurorams kurį laiką net buvo sunku dirbti, jautėsi tarsi būtų „pakibę ore“, specifinių iššūkių iškyla ir langų valymo tarnyboms. 2008 m. pastatas nominuotas „Metų objekto“ konkurse.

Tarpukariu Vilnių valdžiusi Lenkijos valstybė dėl sudėtingos geopolitinės padėties aktyviai fortifikavo miestą, siekdama paruošti jį galimai izoliacijai karo atveju. Vilniuje buvo įkurdintas didžiulis Lenkijos kariuomenės garnizonas, tačiau netrukus pastebėta, kad mieste nepakankamai išplėtota būsto aprūpinimo sistema aukštesniems kariuomenės pareigūnams. Varšuvos architektai 1929 m. sukūrė tipinius namų karininkams ir puskarininkiams projektus, kurie buvo įgyvendinti keliolikoje Lenkijos miestų. Namai Kazliškių g. 15 ir 19 statyti 36 puskarininkių šeimoms, o Rinktinės g. 33 – 12 karininkų šeimų. Visi trys pastatyti XX a. 4 deš. pr. Dalyje šių namų laiptinių dar yra išlikusių autentiškų detalių, pvz., medinių pašto dėžučių, o kai kurie gyventojai tikina remontų metu randantys įdomių istorinių artefaktų.

Sovietmečiu plėtota miestų draugystė paliko įdomų pėdsaką Žirmūnuose – 1970 m. čia buvo atidarytas prekybos ir paslaugų centras „Minskas“, o Baltarusijos Minske – „Vilnius“ (veikia iki šiol). Nors šiandien oficialios iškabos su pavadinimu nėra, tarp gyventojų „Minsko“ pavadinimas neišnykęs. Įdomi interjero detalė laukia viduje – pastato vestibiulyje sienos aukštumoje sukurta dekoracija, vaizduojanti radijo aparatą „Minsk“. Tėvų ir senelių kartos vilniečiai „Minską“ žinojo dar ir dėl čia veikusios dietinės valgyklos.

1974–1982 m. Žirmūnų g. pradžioje pagal architekto A. Mačiulio projektą pastatyti Vidaus reikalų ministerijai priklausę Kultūros ir sporto rūmai. Ilgai trunkančią pastato statybą dėl medžiagų deficito anuomet tiksliai atspindėjo „dolgostrojaus“ terminas. Kompleksą sudaro du korpusai: pirmasis (pietinis) yra išraiškingesnis, jis numatytas kultūriniams renginiams, jame yra 580 vietų amfiteatrinė salė, kelios šokių salės, buvo bufetas ir baras. Vestibiulyje kabo to laiko madas atitinkantis įspūdingas K. Simanonio sietynas, o trečiajame aukšte virš laiptų sieną puošia A. Stoškaus triptikas „Kultūra. Progresas. Sportas“. Čia vyko du svarbūs „perestroikos“ epochos roko ir džiazo festivaliai „Lituanika‘85“ bei „Lituanika‘86“, o „Černobylio“ serialo gerbėjai galbūt atpažins, kad pagrindiniame fojė pasitelkus papildomas dekoracijas buvo atvaizduojamas Pripetės restoranas ir viešbutis, o greta esančioje orkestro repeticijų salėje – scena, kurioje buvo atrenkami po reaktoriumi plauksiantys savanoriai. VRM rūmus noriai filmavimams naudoja ir kiti kino kūrėjai, ieškantys vėlyvąjį sovietmetį atitinkančio interjero. Antrasis rūmų komplekso korpusas – šiaurinis – kuklesnis, jis skirtas sportui, jame yra kelios treniruočių salės.

Tiltai nuo neatmenamų laikų iki pat dabarties buvo sudėtingi ir brangūs statiniai. Tačiau kai tik atsirasdavo naujas – tai tarsi žymėdavo naują miesto augimo etapą. Pirmieji Žirmūnų rajono gyventojai skundėsi labai prastu susisiekimu su miestu. 1965 m. atsiradęs naujas tiltas padėjo išspręsti dalį problemų, netrukus juo ėmė kursuoti viešasis transportas. Geriausia tiltą apžiūrėti iš apačios – žvelgdami į jo atramas ir išvaizdą suprasite, kodėl šuoliuojantį žvėrį primenantis tiltas kartais vadinamas „šokančiu elniu“.

XVI a. šiose apylinkėse įkurtas dvaras, veikęs kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis ir vadintas Derewnictwa arba Horodnictwa. Vėliau jį valdė Tyzenhauzai, Pacai, Valavičiai, o XVIII a. vid. dvaras suskilo į atskirus ūkius. Centrinę dalį ėmė valdyti vienuoliai Laterano kanauninkai, kurie ir suteikė šiam dvarui Tuskulėnų pavadinimą pagal romėnų filosofo Cicerono veikalą „Tuskulo pašnekesiai“. Cariniu laikotarpiu vietovę valdė aukšti Rusijos administracijos pareigūnai arba jų giminaičiai, tuo metu atsirado iki šių dienų išlikę balti statiniai, pastatyti 1825 m. generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo užsakymu pagal K. Podčašinskio projektą (šis architektas, beje, kilęs iš Žirmūnų miestelio, esančio Baltarusijoje). Pagal XIX a. antr. p. dvarą valdžiusio pulkininko A. Losevo pavardę teritorija ilgą laiką vietinių vadinta tiesiog „losiuvka“.

1944–1947 m. dvaro teritorija tapo masine represinių struktūrų aukų laidojimo vieta. Po NKGB–MGB vidaus kalėjime (dab. Aukų g.) įvykdytų mirties bausmių užmaskuoti sunkvežimiai pajudėdavo į Tuskulėnus su lavonais. Vieta buvo parinkta tokia, kad nebūtų pernelyg atitolusi nuo miesto centro – baimintasi miškuose vykstančio partizaninio karo. Aukų palaikai buvo užpilti ėdriomis rūgštimis, kapaduobės sulygintos ir apželdintos, slėptos nuo visuomenės. 1994–1996 m. ir 2003 m. parko teritorijoje buvo atlikti tyrimai: rasti 724 žmonių palaikai. 717 asmenų kūnai 2004 m. perlaidoti naujoje koplyčioje-kolumbariume. Kupolo formos statinys pasižymi išskirtine akustika, jo lankymas galimas iš anksto susitarus su muziejaus administracija, nemokamas.

Nors Žirmūnuose dominuoja vienmečiai, vienas į kitą panašūs daugiabučiai namai, yra čia ir neįprastų inkliuzų. Vienas iš jų – kaimišką gyvenvietę primenanti M. Katkaus gatvė. Atidesni miesto tyrinėtojai gali pastebėti, kad ši gatvė – tai Šnipiškėse esančių Daugėliškio, Trimitų, Piromonto gatvių tęsinys. Tad galite įsivaizduoti, kad atsidūrėte savotiškame medinių Šnipiškių „tęsinyje“. Mikalojus Katkus (1852–1944) – lietuvių agronomas, visuomenės veikėjas, knygnešys, etnografas, rašytojas, „Balanos gadynės“ autorius. Su Žirmūnais ir Vilniumi jis tiesiogiai nesusijęs, tačiau vadintas tikru kaimo rašytoju, todėl turbūt neatsitiktinai kaimiškiausia Žirmūnų gatvelė pavadinta jo vardu.

Dabartinį Šiaurės miestelį kaip treniruočių poligoną naudojo LDK kariuomenė, XIX a. šią funkciją perėmė carinės Rusijos kariškiai ir čia pastatė kareivinių, įrengė kliūčių ruožų, apkasų, šaudyklų ir t. t. Tuo metu tai buvo atoki vieta. Nepaisant Vilniaus augimo, Šiaurės miestelis naudotas tiek tarpukario Lenkijos kariuomenės, tiek sovietų – pokariu. Vyresni vilniečiai gerai pamena Žirmūnų gatve riedančius tankus ar kitą sunkią karinę techniką. 1992 m. teritorija buvo demilitarizuota ir po truputį transformavosi į didelį gyvenamąjį ir komercinį kvartalą, jis prijungtas prie Žirmūnų seniūnijos. Braižant gatvių tinklą teko sukurti naujus pavadinimus, mat anksčiau kariniame miestelyje viskas žymėta korpusais. Šiandien Šiaurės miestelyje yra S. Žukausko, J. Kubiliaus, K. Ladygos, P. Lukšio, V. Nagevičiaus ir kitų lietuvių karių garbei pavadintos gatvės. Apie buvusią rajono paskirtį taip pat primena Ulonų, Apkasų, Žygio, Trimitų gatvės, o sena ir 100 metų pavadinimo nekeitusi Lakūnų g. – tai, kad dar 1914 m. Šiaurės miestelyje buvo įkurtas karinis aerodromas. 2001–2002 m. ties S. Žukausko g. 25 namu atrasta viena didžiausių masinių Napoleono karių kapaviečių Europoje. Šiaurės miestelyje atkasti 3296 karių palaikai, spėjama, kad toje vietoje buvo prancūzų gynybinė linija (redutas). S. Žukausko ir Žygio g. sankirtoje pastatytas Antano Kmieliausko sukurtas paminklas, skirtas 1979–1989 m. Afganistano kare žuvusiems kariams iš Lietuvos. Nesunkiai pastebėsite, kad pietinėje Šiaurės miestelio dalyje išlikę daug dailių mūrinių kareivinių ir administracinių pastatų.

1925–1927 m. dešiniajame Neries krante privataus verslininko iniciatyva buvo iškasta įlanka, skirta švartuoti ir aptarnauti laivus. Pastatų komplekse iškilo Vilniui neįprastas fachverkinis namas, kuris labiau būdingas vokiečių ir Klaipėdos krašto architektūrai. Ant vieno iš pastatų buvo žymė, rodanti didžiojo Neries potvynio vandens lygį 1931 m. Komplekse išlikę ir sovietmečiu statyti pastatai, tarp jų ir didžiulis metalinis angaras, skirtas laivų remontui. Šiuo metu prieplaukoje žiemos metu ilsisi Kauno laivų statykloje sukonstruotas laivas „Ryga“ ir kitas upeivių transportas, kurį šiltuoju metu galima išvysti plaukiojantį Nerimi.

Neįprastai atnaujintoje aplinkoje prie parduotuvės „Lidl“ atrodo išlikusi 1970 m. skulptoriaus K. Kisielio sukurta skulptūra „Džiaugsmas“, kartais vadinama „Žirmūnų baranka“. Šis dekoratyvinis akcentas buvo skirtas 1969 m. šalimais pastatytam prekybos ir paslaugų centrui „Žirmūnai“. Įdomu tai, kad daugiau nei 20 metų šioje vietoje iš visos kompozicijos buvo telikęs betoninis diskas, tačiau 2018 m. vasarį sugrįžo ilgą laiką dingusia laikyta bronzinė berniuko skulptūra ir spiralė. „Žirmūnai“ buvo pirmasis Vilniuje naujo pavyzdžio mikrorajono centras, kuriame sutelkta daug gyventojams reikalingų paslaugų. Tokie centrai turėjo pakeisti mažas parduotuves ir įstaigas, kartu tapti mikrorajonų urbanistinėmis ašimis. Atskiro paminėjimo vertas restoranas „Žirmūnai“: jame 1970 m. Vudstoko festivalio įkvėpti Vilniaus hipiai surengė vieną pirmųjų pogrindinių roko (bigbito) festivalių SSRS. 2016 m. vasarą ištuštėjęs „Žirmūnų“ pastatas nugriautas, jo vietoje atsirado naujas prekybos centras. Žirmūniečių iniciatyva, perkėlus kelis metrus į šoną, pavyko išsaugoti „Džiaugsmo“ skulptūrą..

Vienas iš svarbiausių privalumų, kuriais galėjo mėgautis pirmieji Žirmūnų naujakuriai XX a. 7 deš. – upės kaimynystė. Miestas išaugo, tačiau upė niekur nedingo – ji taip ir liko rajono pašonėje. Kelionę po Žirmūnus verta pabaigti Žirmūnų paplūdimyje, tai puiki vieta atgaivinti kūną Neries vandeniu. Pastaraisiais metais ji vėl atgijo, atsirado naujų patogumų. Ypač smagu čia atvykti šiltuoju metu „EuroVelo 11“ dviračių taku.