XVI amžius: evoliucija vilniečių lėkštėse

Atsidūrę viduramžių kunigaikščių puotoje, ant stalo daugumos mums pažįstamų daržovių nerastumėte – jus pasitiktų kalnai įvairiausios mėsos, alus, midus. Tiesa, anuomet būdavo ir pasninkas, ir trukdavo jis 139 pasninko dienas per metus, tad jo metu tekdavo pasitelkti išradingumą.

XVI a., į miestą traukiant virtinėms pirklių, o dvare įsikūrus Lenkijos karalienei  ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštienei Bonai Sforzai, į virtuves įsisuko naujos mados, ant stalo pasirodė nauji valgymo įrankiai, itališkos daržovės ir egzotiški patiekalai. Net šiandien mūsų taip mėgstami barščiai ar šaltibarščiai tuomet buvo visiškai kitokio skonio. Įdaryti povai ir gulbės dvaruose stebino mažiau nei marcipanai, įmantriai paruošti valgiai ir kalnai maisto. XVI a. puotos šiandien tikrai atsidurtų gyvenimo būdo laidose ir žurnalų puslapiuose, o pagal keisčiausius receptus paruoštus valgius vargu ar šiandien norėtų atkartoti mūsų laikų virtuvių šefai. Beje, migdolų pieną tikrai atrado ne šiuolaikiniai hipsteriai, o LDK didikai pasninko metu.

XVI a. Vilniaus sodininkystė buvo visiškai kitokia nei dabar – daržuose augo ne tik burokėliai. Ar galėtumėte pagalvoti, kad teritorijoje, kuri šiandien laikoma pačia Vilniaus širdimi, plytėjo tarsi rojaus sodas: čia buvo galima pasivaikščioti tarp figmedžių ir apelsinmedžių, nuo medžio nusiskinti šilkmedžio uogų, paragauti melionų.

Tad leiskitės į gastronominę kelionę po LDK Vilnių ir pažvelkite į Lietuvos virtuvę nauju kampu.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute?

  • Kokie egzotiniai vaisiai augo Radvilų sode?
  • Kur buvo prekiaujama mėgstamiausiais Bonos Sforzos saldainiais – marcipanais?
  • Kokie saldainiai buvo dovanoti piršlybų metu sužadėtinei?

Maršruto žemėlapis

1. Šakutė Valdovų rūmuose

Viduramžiais lietuviai valgė šaukštais, rankomis ir peiliais, bet tuomet į dvarą atvyko Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca ir visiems laikams pakeitė lietuvių įpročius. Savo kraičio skrynioje ji atsivežė šakutę. Nors viduramžiais dvasininkai šakutes vadino velnio įrankiais, simbolizuojančiais ragus, tačiau XVI a., klestint renesanso epochai, Italijoje šakute buvo valgomi vaisiai, makaronai, mėsa. Valdovų rūmų ekspozicijoje pamatysite vieną pirmųjų šakučių Lietuvoje – tuomet jos turėjo tik du dantis. Taigi atvykėlė karalienė diktavo dvaro madas, tad greitai prie stalo jau buvo galima pamatyti ir šakutėmis besinaudojančius didikus. Įsivaizduokite, jei dabar eidami į svečius atsineštumėte savo šakutę! O XVI a. tai buvo įprasta – stalo įrankiai buvo brangūs, ir ne vienas didikas visur su savimi vežiojosi savo stalo įrankius, sudėtus specialiuose odiniuose futliaruose, išklotuose aksomu. Šakutę ant stalo padėdavo tik patiems garbingiausiems svečiams. Šakutės tapo ir stalo puošmena – jas dirbindavo meistrai, išpuošdavo giminės herbais, raštais ar monogramomis. Šakučių naudojimo menas dar ir buvo atskleistas švedams. Jį svetimtaučiams pristatė Žygimanto Augusto sesuo Kotryna, ištekėjusi už Švedijos karaliaus brolio, Suomijos princo. Beje, jų vestuvės vyko Vilniuje – Valdovų rūmuose.

Plačiau

2. Tilto g. sodai

Vilniaus didikų sodai niekuo nenusileido karališkiesiems. Greta dabartinės Tilto gatvės stūksojo ne mums įprasti, šiame laikmetyje matomi, namai, o buvo įsikūręs Radvilų dvaras ir sodai. Čia augo ne tik tradiciniai vaismedžiai: medinėje oranžerijoje buvo auginamos ir figos, graikiniai riešutai, net šiandien supermaistu įvardijamos šilkmedžio uogos, augusios Elžbietos Sofijos Hohencolern-Radvilienės sode. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad iki to laiko Lietuvoje šios uogos auginamos nebuvo. Egzotiški vaismedžiai buvo itin brangūs, XVI a. bauda už skiepyto medelio sunaikinimą atitiko 12 karvių ar 24000 kopūstų kainą. Sode augo ne tik vaisiai ir uogos: čia buvo ir daržas su vadinamosiomis itališkomis daržovėmis, augo artišokai, šparagai, gražgarstės, cikorijos, prieskoniai, daržo aprašyme bene pirmą kartą buvo paminėta ir Lietuvoje auginama bulvė. Tad didikų virėjai virtuvėje galėjo parodyti visą savo išmonę. Vėliau tuose žiemos soduose pradėtos auginti ir egzotinės gėlės. LDK teritorijoje įspūdingiausias egzotinių vaisių sodas, žydėję Palenkės Pialoje, priklausė Radviloms. Jame augo apelsinmedžiai, granatmedžiai, figmedžiai, pasifloros – iš viso net 1675 įvairiausi medžiai.

Plačiau

3. Barščiai ar batviniai

Ar tikrai Vilniaus didikai kasdien valgė tik gurmaniškus šedevrus? Išlikę įrodymų, kad vienas patiekalas karaliavo ant visų luomų atstovų stalo, jį mėgo ir vyskupai, ir didikai, net pati Barbora Radvilaitė. Tai – mums puikiai pažįstami barščiai. Tačiau ar tikrai tokius ragavome? Ankstyviausi, XVII amžiaus, barščių receptai, parašyti lietuvių kalba, rasti Radvilų virėjo užrašų knygelėje, kurioje minima, kad jais buvo mėgaujamasi pasninko metu. Knygelėje rašoma: „Dėk į vandenį žalių barščių [lapų], migdolų ar aguonų pieno, miltų truputį įmaišyk ir išvirk…“ Tiesa, barščiai buvo ruošiami ne iš mums pažįstamų burokų šaknų, o iš vietinių lankinių barščių arba batvinių, kurie buvo specialiai užraugiami. Sriuba buvo tokia populiari, kad lenkai, pašiepdami lietuvius, juos vadindavo „batvininkais“. Buvo manoma, kad batvinių sriuba turi ir gydomųjų savybių. Barščiai buvo valgomi ir karšti, ir šalti. Tačiau, jei norėtumėte paragauti šiandien taip populiarų šaltibarščių anų laikų atitikmens, nustebtumėte savo lėkštėje pamatę jų pradininkę – šaltsriubę: grietine užbalinti batvinių barščiai buvo gardinami vėžių kakleliais, veršienos ar kalakutienos gabaliukais, pjaustytais žaliais agurkais ir kietai virtu kiaušiniu.

Plačiau

4. Vaistinė Pilies g.

Ką viduramžių laikų gyventojai darydavo ligai užklupus? Kol nebuvo vaistinių, padėti galėjo tik daktaras. Vaistinės duris atvėrė XVI a. Pirmąją vaistinę Lietuvoje, Vilniuje, 1506 m. įkūrė Aleksandras Balinskis, tačiau žinių apie jos vietą neišliko. Tuo tarpu kitas vaistininkas, Bonos Sforzos kvietimu atvykęs Franciscus Radicibus, įsikūrė Pilies gatvėje ir buvo populiarus tarp didikų ir kilmingųjų miestiečių. Tiesa, vaistų į vaistinę užsukdavo įsigyti tik mažuma. Tuometės vaistinės priminė burtininko karalystę: čia buvo galima įsigyti džiovintų gyvūnų, gyvačių nuodų, net į miltelius sutrintų mumijų. Vaistinėse buvo prekiaujama itin egzotiškais ir prabangiais maisto produktais, muilu, kvepalais, trauktinėmis, likeriais, net brangakmeniais. Šiandien būtų neįprasta užsukti į vaistinę įsigyti cukraus ar ryžių, tačiau LDK laikais šių vertingų prekių turėjo tik vaistininkas. Vaistininkai iš cukraus ruošdavo čiulpiamus saldainius-pastiles ar Bonos Sforzos taip mėgtus marcipanus.

Plačiau

5. Vienuolių mityba

Vienuolynai visoje Europoje užsiėmė ne tik sielų ganymu. –Iš vienuolynų yra kilusios iki šių dienų garsios alaus ir vynų rūšys. O kaip gi su vienuolynais ir vynuogynais Vilniuje? Nors vynuogynų mieste nebuvo, tačiau kasdienėje vienuolių mityboje vyno netrūko. Pagal XVI a. pab. vyskupo Jurgio Radvilos nurodymą, moterų vienuolynuose įprasta dienos norma vienuolei buvo 1 kg duonos, pusė litro vyno, kurį skiesdavo su vandeniu, ne pasninko metu – 5 kiaušiniai per dieną ir beveik 1 kg mėsos. Beje, alus ir sidras nebuvo laikomi alkoholiniais gėrimais. Manyta, kad jie sveikesni už vandenį, todėl jais buvo užgeriamas maistas. Tuo tarpu trauktinės ir užpiltinės atliko vaistų funkciją. Daržuose vienuoliai augindavo daržovių ir prieskoninių augalų, jais pagardindavo savo valgį. Moterų vienuolynuose įprastai pietums buvo patiekiami trys, o vakarienei – du patiekalai. Tad gaminti tekdavo daug ir dažnai. Nors dabar įprasta, kad vienuolyne praktikuojamas saikas, tačiau XVI a. tai pavykdavo ne visada: yra išlikę liudijimų, pasakojančių, kad vyresniosios Vilniaus bernardinės, iš bendrų maisto atsargų pasiėmusios maisto, jį laikydavo savo celėse, atskirai sau ten gamindavosi valgyti, kuklumo nesilaikė. O vėlesniuose skunduose minima, kad vyrų bernardinų vienuoliai sumenkino moterų vienuolyno dienos porciją, kai tuo tarpu patys mėgaudavosi kava ir vengrišku vynu.

Plačiau

6. Egzotiška Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionė

Vienas didžiausių LDK keliauninkų, pažinusių užjūrio kraštus, buvo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Vilniaus Literatų gatvėje galima išvysti jo užsakytą LDK žemėlapio atvaizdą. Didikas dvejus metus keliavo po Artimuosius Rytus ir kaupė įspūdžius, kuriuos vėliau aprašė atsiminimuose „Kelionė į Jeruzalę“. Knyga buvo tokia populiari, kad ją išleidus ne tik lietuvių, bet ir lotynų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis, dar kelis amžius ji buvo platinama ir skaitoma visoje Europoje. Būdamas svečiuose kraštuose Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis dokumentavo ne tik neįprastus papročius, bet ir maisto tradicijas. Tai iš jo sužinome, kad sirai manė, jog Adomas ir Ieva rojuje valgė ne obuolį, o… bananą, jis rašė: „Vaisius supjausčius į skrituliukus, pasirodo T raidės, būtent kryžiaus formos.“ Tiesa, Radvila Našlaitėlis nebuvo tuo įsitikinęs. Iš aprašymo panašu, kad tais laikais šiandien kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje randamas bananas dar nebuvo pasiekęs Vilniaus, nors agurkai lietuviams jau buvo įprasti: „Iš pažiūros tas vaisius panašus į mūsų agurką, tiktai kiek ilgesnis, storesnis, labiau įlinkęs.“ Keliautojui teko paragauti ir „avgotaracho“ (sūdytų didžiagalvių kefalių ikrų su vaško apvalkalu), dabar šis patiekalas yra įtrauktas į ES Saugomos kilmės vietos nuorodos duomenų bazę.

Plačiau

7. Geriausi vakarėliai mieste

Šiais laikais Radvilos neabejotinai būtų vadinami tikrais vakarėlių liūtais, ir apie jų organizuojamus vakarėlius būtų rengiamos laidos. Radvilų rūmuose XVI a. vyko puotos, galinčios nustebinti net šiandien visko mačiusius. Patiekalai buvo ruošiami itin įmantriai, pavyzdžiui, žuvis, kurios viena dalis buvo kepta, kita – virta, o trečia – troškinta. Tačiau didžiausią įspūdį svečiams darė cukraus kalnai. Brangų cukrų didikai pamėgo greitai – juo pagardindavo ir vyną, ir mėsą. Ar buvo skanu? Nebūtinai. Bet išties nepamirštama. Anglijos pasiuntinys Horsey taip aprašė vieną Radvilo Našlaitėlio puotą: „Iš cukraus buvo pagamintos keistos liūtų, vienaragių, erelių, gulbių ir kitokios skulptūros, o į jų pilvus supiltas vynas ir prieskoniai. Nusibostų vardinti įvairius patiekalus ir retenybes.“ Iš kepinių buvo gaminamos uolos, statomi migdoliniai rūmai, net lipdomos kryžiuočių kariuomenės. Net ir šiandien pultume fotografuoti tokias dekoracijas ir puotos dar ilgai nepamirštume. Sunku identifikuoti, kuriuos Radvilų rūmus amžininkai mini pasakodami apie puotas, tai gali būti ir kardinalija, adresu Pilies g. 23, kur po Antrojo pasaulinio karo sovietai pastatė naują statinį.

Plačiau

8. Didžioji g. 4 (Vilniaus paveikslų galerija)

Šiandien gauti dovanų dėžutę saldainių – malonu, tačiau tas jausmas tikrai neprilygsta XVI a. patirtajam gavus šių saldumynų, kai dėžutė marcipanų buvo brangi retenybė, dažniausiai dovanojama piršlybų metu sužadėtinei. Su marcipanais yra susijusi ir ypatinga istorija, nutikusi Vilniuje. XVI a. pabaigoje Chodkevičų rūmuose gyveno Sofija Olelkaitė, turtingiausia LDK nuotaka. Dar jos jaunystėje Jurgis Chodkevičius sutarė su Radvila Perkūnu dėl senų skolų ištekinti Sofiją už Jonušo Radvilos, kuriam atitektų pasakiškas kraitis. Tačiau, artėjant Sofijos pilnametystei, Chodkevičiai persigalvojo, ir į Vilnių atvyko tūkstantinės abiejų didikų kariuomenės. Kad išvengtų pilietinio karo, Jonušas Radvila ne kartą vyko pas Sofiją nešinas marcipanų dėžutėmis. Miestas juokėsi, kad tokioje situacijoje „nepadės jokie pasaulio marcipanai“. Šis posakis išliko ilgiau nei gyveno Sofija ir Jonušas, ir jį buvo galima išgirsti dar XX a. pradžioje. Ar dėl įvykusių vestuvių visgi galima dėkoti marcipanams – nežinia, o ir santuoka truko neilgai, Sofija netrukus mirė gimdymo metu.

Plačiau
1 / 8