Vilniaus potėpiai

Senojo miesto dailė ir dailininkai

XVIII a. Pranciškaus Smuglevičiaus įamžino jau išnykusį Vilnių. Miesto siena, jos vartai, bokštai carinės administracijos buvo nugriauti XIX a. pr., todėl šio dailininko darbai dabar ypač vertinami kaip istorijos šaltinis, pasakojantis apie miestą, kurio nėra. 

1797–1832 m. Vilniaus universitete veikusi Piešimo ir tapybos katedra formavo vadinamąją Vilniaus meno mokyklą. Kitas dailininkų centras radosi Riomerių namuose – Bokšto gatvėje buvo įkurta pirmoji vieša dailės studija. 

Uždarius Vilniaus universitetą, Vilniaus meninis gyvenimas nuskurdo, tačiau 1866 m. duris atvėrusi Vilniaus piešimo mokykla suvaidino svarbų vaidmenį XIX a. II pusėje – čia išugdyti dailininkai netruko išgarsėti vienoje iš Europos meno sostinių Paryžiuje ir visame pasaulyje.

XX a. pr. suaktyvėjo Vilniaus kultūrinis gyvenimas: rengtos pirmosios įvairių Vilniuje gyvenančių tautų ar bendros dailės parodos, kurtos dailės draugijos, dėtos pastangos kolekcijoms kaupti ir meno galerijoms atverti.

Šis maršrutas pristato daugiataučio senojo Vilniaus dailininkus, kūrusius XVIII a. pab. – XX a. pr. Vilniuje ir savo paveiksluose įamžinusius mūsų miesto erdves. Juose buvo išsaugota istorinė atmintis, remiantis ikonografija atkurta Žemutinės pilies valdovų rezidencija, o vienas miesto kvartalas išvengė sunaikinimo taip pat ir dėl dailės.

Įrašo pavadinimasVilniaus potėpiai

Įrašo trukmė1:46

Maršruto žemėlapis

1. Vilniaus universiteto Smuglevičiaus salė

Pranciškus Smuglevičius – vienas žymiausių XVIII a. Lietuvos dailininkų. Gimė žemaičio bajoro dailininko šeimoje Varšuvoje. Mokėsi iš tėvo valdovo dvaro tapytojo Luko Smuglevičiaus, giminaičio dailininko Simono Čechavičiaus. Išvykęs tęsti mokslų į Romą P. Smuglevičius buvo ne tik pastebėtas, bet ir pagarsėjo tarp italų, kai nutapė Romos antikinių pastatų griuvėsių, peizažų. Valdovo pakviestas atgal į Varšuvą, su broliu Antanu ir tėvu dekoravo rūmus ir dvarus, tapė paveikslus. 1785–1786 m. Adomo Kazimiero Čartoriskio užsakymu sukūrė Vilniaus atvaizdų ciklą, kuriuose matyti nykstantys valdovų rūmai, griūvanti Aukštutinė ir Žemutinė pilys, miesto sienos ir vartai, Vilniaus panoramos. Daugelis šių objektų neišliko, tad jų įamžinimas nepaprastai vertingas ne tik kaip menas, bet ir kaip istorijos šaltinis, medžiaga išnykusių pastatų architektūrai tyrinėti. 1797–1807 m. P. Smuglevičius vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete. 1802–1804 m. dekoravo dabar jo vardu vadinamą salę Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šios salės klasicistinė tapyba laikoma viena įspūdingiausių Lietuvoje. 

P. Smuglevičiaus paveikslus Vilniuje galima apžiūrėti Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus galerijoje Chodkevičių rūmuose ir Vilniaus katedroje.

2. Jonas Rustemas ir Tarasas Ševčenka

Kartais Jono Rustemo vardas ir pavardė rašomi armėniškais rašmenimis. Jis gimė Konstantinopolyje, o jo kilmė nėra iki galo aiški: vieni laiko armėnu, kiti – turku, treti – kartvelu. Didikas Adomas Kazimieras Čartoriskis po vieno iš apsilankymų Osmanų imperijos sostinėje parsivežė dešimtmetį berniuką ir sakė, kad šis yra jo tarnas. Vis dėlto kai kurie atkreipė dėmesį į panašius A. K. Čartoriskio ir J. Rustemo veido bruožus. Galbūt jis buvo nesantuokinis sūnus, pristatytas kaip tarnas? J. Rustemą juokais galima pavadinti asmenukių pradininku, nes dailininkas labai mėgo tapyti autoportretus, ypač su rytietiška kepure, o kalbant rimtai – jis buvo vienas žymiausių Lietuvos XIX a. pr. dailininkų, Vilniaus universiteto dėstytojas, Piešimo ir tapybos katedros vedėjas, išugdęs visą plejadą kitų garsenybių. J. Rustemo rūpesčiu Vilniuje surengtos pirmosios dailės parodos – eksponuoti Vilniaus universiteto studentų dailininkų darbai.

Istorijos fakulteto sieną žymi paminklinė lenta žymiausiam ukrainiečių poetui Tarasui Ševčenkai. Mažai kas žino, kad jis buvo ne tik poetas, bet ir tapytojas, grafikas, yra išlikę daugiau kaip 800 jo dailės kūrinių ir žinios apie daugiau kaip 200 pradingusių darbų. Gyvendamas Vilniuje T. Ševčenka lankė J. Rustemo vedamas dailės pamokas.

J. Rustemo kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

3. Vilniaus piešimo mokykla

1866 m. į Vilnių atvyko Ivanas Trutnevas, kurio įkurta Vilniaus piešimo mokykla išugdė visą kartą vienų garsiausių XIX a. pab. – XX a. pr. mūsų regiono dailininkų. Joje galėjo mokytis visi norintys nepriklausomai nuo tautybės, tikėjimo, socialinės padėties ir lyties. Berniukai ją lankė neporinėmis, o mergaitės porinėmis savaitės dienomis. Tai buvo viena pirmųjų dailės mokyklų, į kurias buvo priimami žydų jaunuoliai. Mokytis į ją traukė jaunimas iš viso regiono (Lietuvos, Baltarusijos). Iš viso mokykloje per jos gyvavimo laikotarpį mokėsi daugiau kaip 1500 mokinių, o baigė daugiau kaip 100 dailininkų. Iš jų daugiau kaip 50 tęsė mokslus Sankt Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje, Paryžiaus dailės akademijoje. Mokykla buvo tokia garsi, kad Prancūzijoje buvo vadinama Vilniaus akademija (Académie de Vilna). Jos auklėtiniai – žydų dailininkai Chaimas Sutinas, Pinkas Kremenis, Emanuelis Mane-Katzas ir kiti žinomi bendriniu Paryžiaus dailės mokyklos (École de Paris) vardu. Mokykla veikė iki 1915 m. Joje mokėsi Žakas Lipšicas, Chaimas Sutinas, Michelis Kikoinas, Levas Antokolskis, Adomas Miendzyblockis, Juozapas Balzukevičius, Vytautas Kairiūkštis, Juozas Zikaras, Juozapas Kamarauskas ir daugelis kitų Lietuvos ir pasaulio meno garsenybių.

4. Dailininko Boleslovo Rusecko butas

Jonų gatvėje butą turėjo Romoje gimęs dailininkas Boleslovas Ruseckas, labiau žinomo dailininko Kanuto Rusecko (ypač garsus Vilniaus ir Italijos miestų peizažais) sūnus. Šis dailininkas yra nutapęs portretų, autoportretų, natiurmortų, religinės tematikos paveikslų, taip pat ir Vilniaus katedrai. Jo darbų turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Krokuvos ir Varšuvos nacionaliniai muziejai. B. Ruseckas buvo ne tik dailininkas, bet ir mecenatas, o testamentu Vilniaus mokslo bičiulių draugijai paliko savo biblioteką, archyvą, surinktus meno kūrinius, paaukojo 10 tūkst. rublių draugijos namų Vilniuje statybai. Prie Kernavės B. Ruseckas turėjo Kernavėlės dvarą, kuriame mėgdavo gyventi šiltuoju metų laiku, vasaromis, o dalį rudens, žiemą ir pavasarį praleisdavo daugiausia Vilniuje. Kernavėlės dvare B. Ruseckas laikė bičių avilius, rudenį juos vežime parsiveždavo į savo namus Vilniuje. Pavasarį atšilus orui, dailininkas atidarydavo langą, o bitės išskrisdavo Vilniaus miesto gėlynų, medžių ir žolynų lankyti.

B. Rusecko kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, o jo tėvo Kanuto Rusecko paveikslus galima apžiūrėti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.

 

5. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija

Klasicistiniuose buvusiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Chodkevičių rūmuose 1994 m. įsikūrė Vilniaus paveikslų galerija. Nuolatinėje jos ekspozicijoje pristatoma Lietuvos dailės kolekcija, kurios pagrindą sudaro Vilniaus meno mokyklos dėstytojų ir mokinių XVIII a. pab. – XIX a. vilniečių dailininkų darbai (Pranciškaus Smuglevičiaus, Jono Rustemo, Kanuto Rusecko, Vincento Smakausko, Valentino Vankavičiaus ir kt.). Dailininkų paveiksluose užfiksuoti iškiliausi XVI–XIX a. vilniečiai, miesto peizažuose atpažįstamos įvairios Vilniaus vietos: Juozapo Marševskio 1872 m. paveikslas „Vilniaus vaizdas nuo Tauro kalno“, Kanuto Rusecko užfiksuoti Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, medinis Potockių, mūrinis Tiškevičių vandens malūnai Paplaujoje, Bernardinų sodas, Grandinių tiltas per Vilnią, Žvėrynas, Vilnios pakrantės Užupyje, miesto panorama nuo kalvų Naujininkuose, De Reusų rūmai priešais Prezidentūrą, Aušros vartai, lietuvaitė su verbomis prie Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios, jo sūnaus Boleslovo įamžintos Bernardinų kapinės, Mato Riomerio – kiemas Bokšto gatvėje, Marcelijaus Januškevičiaus – Verkių rūmai ir kt. Tai senosios Lietuvos ir Vilniaus dailės aukso fondas.

6. Čiurlionio namas

Žinomiausias XX a. lietuvių dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje gyveno 1907 rudenį – 1908 m. pavasarį. Šiuo periodu M. K. Čiurlionis buvo aktyvus visuomeniniame miesto lietuvių gyvenime: dalyvavo steigiant Lietuvių dailės draugiją, suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą ir joje pristatė savo darbus, vadovavo Vilniaus kanklių draugijos chorui, koncertavo, kūrė paveikslus, rašė. 1908 m. gegužės 17 d. Polesės geležinkelininkų klube (dab. A. Jakšto g. 9) M. K. Čiurlionis surengė pirmąjį savo koncertą su choru Vilniuje, o dalis surinktų lėšų buvo skirta nepasiturintiems Lietuvių dailės draugijos nariams.

Tuo metu M. K. Čiurlionis buvo dažnas svečias Marijos ir Jurgio Šlapelių salone Šnipiškėse, kur lietuviams inteligentams mėgdavo skambinti pianinu.

M. K. Čiurlionis sukūrė scenos uždangą „Rūtos“ draugijai – svarbiausiam lietuvių kultūros centrui XX a. pr. Vilniuje. Vilniaus architektūrinė panorama atpažįstama dailininko paveiksle „Vyčio (Miesto) preliudas“ ir kituose darbuose.

Dailininko 300 darbų paroda surengta 1911 m., po mirties jo kūryba demonstruota „Liutnios“ teatro salės (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras) hole. Tarpukariu šiems darbams eksponuoti Kaune pastatytas M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

1995 m. bute, kuriame Vilniuje gyveno M. K. Čiurlionis, įkurtas memorialinis kultūros centras – Čiurlionio namai, čia vyksta koncertai, parodos, kiti renginiai.

7. Riomerių namai

Bokšto gatvėje gyvenusi vokiečių kilmės Riomerių šeima XIX a. II p. – XX a. pr. garsėjo dailininkais ir dailininkėmis, jų dinastijomis: pagarsėjo vilniečiai dailininkai Edvardas Jonas Riomeris, jo sūnūs Alfredas Riomeris ir Edvardas Matas Riomeris. Edvardas Jonas Riomeris mokėsi pas Joną Rustemą, jo sūnus Edvardas Matas – pas Kanutą Rusecką ir Joną Zenkevičių, sūnus Alfredas – pas Vincentą Dmachauską ir Kanutą Rusecką.

E. J. Riomeris aktyviai dalyvavo kuriant Vilniaus senienų muziejų, rūpinosi jo dailės kolekcija, nutapė Lietuvos bajorų portretų. Jo sūnus Alfredas sukūrė portretų, domėjosi Lietuvos etnografija: piešė tautinius drabužius, liaudiškus kryžius ir kt. Nuotaiką kelia linksmų piešinių serija – vaizduojamos humoristinės scenos, karikatūros, šaržai, kuriuos bene kas vakarą mėgdavo piešti A. Riomeris. Jo monochromiškai pieštuku užfiksuota Misionierių bažnyčia, Pilies ir Bokšto gatvių kiemai, Bazilijonų vienuolyno vartai, Bernardinų bažnyčios bokštas, Šv. Jurgio prospektas ir kt. Alfredo brolis Edvardas Matas, labiausiai išgarsėjęs gamtos peizažais, taip pat nutapė portretų, įamžino Kaziuko mugę, geležinkelio stotį, Riomerių namo kiemą Bokšto g., o pieštuku – šio namo interjerus.

Edvardo Jono Romerio kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Alfredo Romerio – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

8. Mariana Veriovkina ir Šv. Onos bažnyčia

Žinoma Europoje XX a. pr. avangardo dailininkė Mariana Veriovkina iki Pirmojo pasaulinio karo keliolika metų gyveno Vilniuje, Kaune, vasaras tuo metu leisdavo Vyžuonėlių dvare Utenos rajone. 

XIX a. pab. apsigyveno Vakarų Europoje: 1896–1914 m. – Miunchene, 1914–1938 m. – Šveicarijoje. Gyvendama Miunchene dalyvavo Miuncheno dailininkų meno judėjimuose: 1909 m. įkurtame avangardiniame Naujajame dailininkų susivienijime, 1912 m. ekspresionistų įkurtame „Mėlynojo raitelio“ judėjime (beje, pati dailininkė labai mėgo jodinėti). 

M. Veriovkina Vilniaus dailės draugijos parodoje 1914 m. eksponavo savo naujausius paveikslus, pirmą kartą Lietuvoje pristatydama ekspresionizmo dailę, skaitė paskaitą apie modernųjį meną. Keliolikoje jos paveikslų vaizduojama Lietuvos provincija, Kauno, Vilniaus miestai. Ypač įspūdingai ir ekspresyviai dailininkės pavaizduota Šv. Onos bažnyčia ir Vilnios pakrantė, taip pat policijos postas ir bažnyčios Vilniuje bokštai naktį. 

9. Ferdinandas Ruščicas

Ferdinandas Ruščicas – vienas ryškiausių XX a. pr. Vilniaus dailininkų. Buvo aktyvus visuomeniniame gyvenime: organizavo dailės parodas, dalyvavo laikraščių ir knygų leidyboje, po Pirmojo pasaulinio karo buvo vienas Vilniaus universiteto atkūrimo bendradarbių. Taip pat jis vienas iš Vilniaus senamiesčio paminklų fiksavimo nuotraukose iniciatorių (užsakymą atliko jo bičiulis Janas Bulhakas).

1919 m. atkūrus Vilniaus universitetą, F. Ruščicas tapo Dailės fakulteto dekanu, dėstė Vilniaus universitete. Jis yra nutapęs kelis paveikslus, kuriuose įamžintas Vilnius, kaip grafikas iliustravo kelių su Vilniumi susijusių leidinių puslapius. Gyveno butuose Užupyje (1908–1915), Universiteto (1919–1922) ir Pilies gatvėse (1923–1934).

Pilies gatvės kieme F. Ruščico rūpesčiu atsirado paminklinė lentelė poetui Juliušui Slovackiui, o po aštuonių dešimtmečių paminklinėje lentoje greta įamžintas jis pats.

Ferdinando Ruščico kūrinių galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje.

10. Juozapas Kamarauskas

Juozapas Kamarauskas – XIX a. pab. – XX a. lietuvių inžinierius, architektas ir dailininkas. Nuo 1922 m. nuolat gyveno Vilniuje. Jo lietose akvarelėse užfiksuoti žymiausi Vilniaus architektūros paminklai: katedros varpinė, Šv. Onos, Šv. Mykolo, Misionierių, Pranciškonų, Šv. Stepono ir kitos bažnyčios, Žvėryno, Liepkalnio ir kitos cerkvės, pokariu sunaikinta Vilniaus mečetė, evangelikų liuteronų kapinių koplyčia Taurakalnyje, Vilniaus Didžioji sinagoga, Šv. Roko koplyčia Šv. Stepono bažnyčios šventoriuje, miesto panoramos ir apylinkės – Užvingis, Antakalnis, Nemenčinės plentas, Kalvarijos, Trinapolis, Žalieji ežerai, Trakai. Ypač vertingos nuo XIX a. 10 deš. J. Kamarausko kurtos akvarelės: Vilniaus senamiesčio išnykusių pastatų, tokių kaip Aukštutinė ir Žemutinė (Valdovų rūmai) pilys, Pranciškonų bažnyčios varpinė, miesto sienos vartai ir kt. istorinės rekonstrukcijos, taip pat jo 1914–1945 m. pieštos Vilniaus senamiesčio gatvių išklotinės, kuriose užfiksuota architektūros paminklams padaryta žala, pokariu nugriauti namai ir kvartalai (tokie kaip Vokiečių g., Didžioji g., Švarco g.). Ko gero, žinomiausias J. Kamarausko darbas – Vilniaus Žemutinės pilies (Valdovų rūmų) ikoninė rekonstrukcija. Ja buvo papuošta saldainių dėžutė, dalis jos pardavimo pajamų buvo skiriama šių rūmų atstatymo darbams finansuoti. J. Kamarauskas gyveno S. Skapo gatvėje, nuo 1927 m. – Šv. Kazimiero g. 9, po 1943 m. – Didžiojoje g. 28.

J. Kamarausko kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (apie 400), Lietuvos nacionalinis muziejus.

11. Valdovų rūmai

Lietuvos valdovų rezidencija Žemutinėje pilyje – valstybės politinis, administracinis, kultūrinis centras nuo Lietuvos susikūrimo XIII a. iki XVII a. vid. XIX a. pr. Valdovų rūmai buvo išardyti, tačiau išliko Pranciškaus Smuglevičiaus (1786), Martyno Knakfuso, Pjetro de Rosio (1793) įamžinti dar stovėję mūrai, XIX a. ir XX a. pr. pastatas dailininkų buvo toliau vaizduojamas, nors jis nebestovėjo. Nebesamus Valdovų rūmus yra nupiešę Karolis Račinskis (1832 m.), Marcelinas Januškevičius (1840), Napoleonas Orda (1876), Alfredas Romeris (XIX a. 9 deš.), Juozapas Kamarauskas (1894), Kazys Šimonis (1925), Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1949) ir kiti. Pats pastatas atkurtas remiantis ypač gausia archeologine medžiaga, tačiau ne ką mažiau buvo svarbi ir vaizdinė medžiaga. Tuo metu dar nebuvo fotografijos, tačiau P. Smuglevičius rūmus iš skirtingų pusių pavaizdavo tikrai preciziškai. Tam dailininkai dažnai naudodavo… veidrodžius.

Valdovų rūmai yra dailės galios pavyzdys – per ją buvo išreiškiama simbolinė šio pastato reikšmė, rūmai vaizduoti net kelių kartų dailininkų, kai kurie iš jų dar nebuvo gimę, kai rūmai buvo nugriauti ir jų nematė, tačiau toks valstybės simbolis jiems rodėsi labai aktualus, liudijantis buvusią nepriklausomą valstybę, juk Žemutinė pilis ir didžiųjų kunigaikščių rezidencija – politinis valstybės centras.

12. Vilniaus katedra

Jokia kita bažnyčia Lietuvoje neturi tiek vertingų paveikslų kaip Vilniaus katedra. Šoninių navų sienas ir piliorius (kolonas) puošia biblines scenas vaizduojantys paveikslai, specialiai katedrai sukurti žymiausių Lietuvos dailininkų ir kviestinių meistrų. Pranciškus Smuglevičius nutapė dvylika apaštalų paveikslų, pakabintų ant piliorių, didžiojo altoriaus ir dviejų šoninių navų paveikslus. Italas Konstantinas Vilanis nutapė šešiolika paveikslų – po aštuonis šoninėse navose (šiaurinėje – Naujojo, pietinėje – Senojo Testamento temomis). Tai išraiškingiausias biblinės tematikos paveikslų ciklas Lietuvoje. Du paveikslus prie įėjimo į katedrą 1815 m. nutapė Juozapas Hilaras ir vieną – Kanutas Ruseckas. Keturiolika kryžiaus kelio stočių paveikslų 1909 m. nutapė Nikodemas Silvanavičius.

Keli XVII–XVIII a. paveikslai navose ir šoninėse koplyčiose priklauso nežinomų meistrų teptukams. Trirankio šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo, paveikslas, nutapytas 1521 m., puošia Šv. Kazimiero koplyčią. Pasakojama legenda, kad dailininkas norėjęs pakeisti dešinės rankos padėtį, nutapė kitą ranką, tačiau vėliau negalėjo užtapyti anksčiau nutapytosios. Šioje koplyčioje ir dvi Mikelandželo Palonio freskos, vaizduojančios du Šv. Kazimiero stebuklus (nusileidus į šventovės požemius, veidrodžio atspindyje pasimato ir seniausia Lietuvos freska). Goštautų koplyčioje kabo XV a. pab. malonėmis garsėjantis, popiežiaus 1750 m. karūna vainikuotas šv. Marijos paveikslas, vadinamas Sapiegų Madona.

13. Mstislavo Dobužinskio molbertas

Mstislavas Dobužinskis – lietuvių kilmės bajoras (tėvas lietuvis, mama rusė iš Novgorodo). Gimė Rusijoje, mokyklą baigė Vilniuje, studijuodamas Sankt Peterburge teisę lankė privačias dailės pamokas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo Maskvos ir Peterburgo teatruose, po 1924 m. gyveno Kaune. 1938–1939 m. dirbo Londone, o prasidėjus karui persikėlė į JAV. 

M. Dobužinskis dažniausiai vadinamas scenografu (gausi kolekcija saugoma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje), be to, kūrė interjerus, iliustracijas knygoms, valstybės heraldiką, tačiau taip pat buvo dailininkas, įamžinęs XX a. pr. Vilnių: jo akvarelėse atpažįstamos Stiklių, Žydų, Bernardinų, Latako, Šv. Kazimiero, Tilto gatvės, Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemas, Aušros vartai, Bazilijonų vienuolyno vartai, Vizičių vienuolyno vartai, Šv. Kotrynos bažnyčia, Antakalnis ir daugelis kitų senojo Vilniaus kampelių.

O vienas jo paveikslas išsaugojo kelis vertingus pastatus Tilto g.: XX a. 9–10 deš. sovietinei valdžiai nusprendus juos nugriauti, visuomenė juos apgynė argumentuodama, kad tuomet įsimintinas gatvės vaizdas, užfiksuotas M. Dobužinskio paveiksle, bus sunaikintas.

M. Dobužinskio kūrinių turi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (daugiau nei tūkstantį vertybių – vertingiausias scenografijos eskizų rinkinys ir didžiausia šio dailininko teatro dailės kūrinių kolekcija Lietuvoje), Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, kelis paveikslus galima išvysti Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose.

14. Adomo Miendzyblockio palėpė

Atkreipkite dėmesį į Gedimino pr. 1 namo mansardinį aukštą. Adomas Miendzyblockis, Gelvonų dvaro (Širvintų r.) savininko Antano Miendzyblockio ir Valerijos, 1863 m. sukilimo dalyvės sūnus, gimė Griškonyse netoli Butrimonių (Alytaus r.). Įdomu tai, kad jo senelis įkūrė Birštono kurortą. 

Nuo 1899 m. Adomas mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. Dailės studijas tęsė Krokuvoje (1908–1913). Per Pirmąjį pasaulinį karą kelerius metus gyveno Kaukaze – Tbilisyje tęsė dailės studijas, yra nutapęs kalnų peizažų, o 1917 m. išvyko toliau mokytis į Stambulą. Po karo trejus metus gyveno Varšuvoje, o 1922–1945 m. – Vilniuje. 1945 m. išvyko į Gdanską.

A. Miendzyblockis turėjo dirbtuvę namo priešais katedrą palėpėje, kurioje iš viso gyveno bene 30 metų, buvo Vilniaus dailininkų plastikų draugijos narys. Nutapė daug Vilniaus architektūrinių peizažų, tarp jų – Vilniaus katedra, Aušros vartai, Literatų, Šv. Kazimiero, Dominikonų, Universiteto, Šv. Ignoto ir kt. gatvės, Bernardinų skersgatvis, Šv. Onos bažnyčia ir Šv. Mykolo bažnyčios varpinė, Didžioji Sinagoga, Vilniaus universiteto centriniai rūmai, Bernardinų sodas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus ir Sapiegų parko Antakalnyje vartai, Vilniaus Kalvarijos, Trinapolio bažnyčia, mediniai Vilniaus dvareliai, miesto panoramos nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės ir dabartinio Kalnų parko, Vilnios pakrantė Užupyje, Neries pakrantės, Žalieji ežerai ir kt. Dirbo daugiausia akvarele, guašu, pastele. 

Keliolika Adomo Miendzyblockio paveikslų turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, pavienių kūrinių – kiti muziejai, įstaigos, privatūs asmenys.

15. Rafaelis Chvolesas

Tilto g. gyveno dailininkas Rafaelis Chvolesas, kilęs iš senos vilniečių giminės (šeimoje buvo pasakojama istorija, kaip Rafaelio senelis Vilnios pakrantėje rinko akmenis namo Paupyje statybai). 

1930–1939 m. R. Chvolesas priklausė žydų dailininkų modernistų (?) grupei „Jung Vilne“. Nuo 1933 m. dalyvavo dailės parodose, dėstė tapybą Vilniaus žydų mokyklose, o 1940 m. buvo Naujosios Vilnios (tuomet tai buvo atskiras miestas) dailės mokyklos direktorius.

Dailininkas nutapė daug Vilniaus paveikslų, kuriuose atpažįstamos miesto gatvės, kiemai, žydų gyventų kvartalų griuvėsiai, priemiesčių peizažai. R. Chvoleso paveiksluose yra Didžioji sinagoga, Misionierių, Šv. Mykolo bažnyčios, Šv. Kazimiero, Bernardinų, Žydų, S. Skapo ir kt. gatvės, Halės turgus, pokariu nugriauti kvartalai su pereinamais kiemais ir kt. Nuo 1959 m. apsigyvenęs Varšuvoje, o nuo 1969 m. Paryžiuje dailininkas Vilniaus nepamiršo – iš atminties ir pagal Vilniuje sukurtus eskizus, etiudus, fotografijas tapė Lietuvos Jeruzalės urbanistinius peizažus.

Be urbanistinių peizažų, R. Chvolesas nutapė ir seriją vilniečių portretų, tarp jų – ir jo sesers Rivkos, Lietuvos ir Izraelio šachmatų čempionės, kuri ir pati buvo dailininkė, portretas.

R. Chvoleso kūrinių turi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ Vilniuje, ateityje jų galima bus išvysti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje, įsikursiančiame buvusiame žydų „Tarbut“ gimnazijos pastate, Pylimo g. 4.

16. Ignoto Korvino-Milevskio galerija

Dabartinių Rašytojų sąjungos rūmų savininkas XIX a. pab. buvo Ignotas Korvinas-Milevskis, pasakiškai turtingas Geranainių grafas (titulą suteikė popiežius), ekstravagantiškas žmogus, 20 metų plaukiodavęs jachta „Litwa“ su XIX a. pab. – XX a. pr. Europos karališkųjų šeimų ir elito atstovais. Iš draugo Austrijos erchercogo Karolio Stepono gavo dovanų Šv. Katerinos salą Adrijos jūroje.

Ignotas Korvinas-Milevskis buvo dailės kūrinių kolekcininkas, 1889–1893 m. rinko regiono naujosios dailės kūrinių kolekciją. Jis būdavo asmeniškai pažįstamas su dailininkais, o geriausiems bičiuliams už meno kūrinius mokėdavo ypač dosniai. Kai kurie dailininkai pripažindavo, kad jei ne grafas, iš jų perkantis paveikslus, jie visai neturėtų lėšų pragyvenimui.

I. Korvino-Milevskio surinktą kolekciją sudarė daugiau kaip 200 garsiausių XIX a. Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos menininkų darbų (tarp jų – 16 žinomiausių to laikotarpio dailininkų autoportretų).

Darbai iš pradžių buvo saugomi Vilniuje, grafo specialiai meno galerijai įkurti rekonstruotoje rezidencijoje, tačiau paskui buvo išvežti į Lvovą, Vieną, Geranainius, laikomi jo asmeninėje saloje, nuo 1915 m. – sandėliuose Vienoje. Po Pirmojo pasaulinio karo kolekcija buvo išblaškyta. Lenkijos meno ekspertai ėmė supirkinėti paveikslus, o paskutiniai 15 darbų po klajonių Europoje ir Amerikoje atsidūrė Vienos antikvariate. Šiuo metu didžioji dalis kolekcijos darbų saugoma Nacionaliniame dailės muziejuje Varšuvoje, o kiti pasklidę po kitus Europos ir pasaulio muziejus.

1 16

Skaidrė 119

Vazonas

Plačiau