Vilniaus portalai

Senamiesčio durys ir vartai

Duris galima laikyti vienu seniausių ir esminių architektūros elementų. Nedidelės angos į pirmuosius būstus būdavo pridengiamos kailiais, tik pro jas į vidų patekdavo šviesa. Durys atspindi ir kultūrinius, geografinius savitumus. Pavyzdžiui, antikos laikais duris ir miesto vartus saugojo dviveidės, abi puses vienu metu stebinčios dievybės. Žemos durys vedė į valstiečio trobą, aukštos, plačios angos – į monumentalius rūmus, bažnyčias. Lietuvių liaudies papročiuose durų slenkstis minimas visais svarbiais žmogaus gyvenimo etapais – gimimo, santuokos, mirties. Persekiojamas krikščionis tampa saugus, vos peržengęs bažnyčios durų slenkstį.
Durys turi dvi skirtingas paskirtis – tai ir anga, jungianti skirtingas erdves, ir jas izoliuojanti atitvara. Šią silpnąją dalį žmonės per amžius siekė sustiprinti simbolinėmis priemonėmis. Durų estetika kito kartu su architektūriniais stiliais. XX a. įvyko staigus raidos šuolis, tradiciškai susiklosčiusią durų reikšmę ėmė keisti technologijos ir naujos medžiagos.

Keliaudami pagrindinėmis senamiesčio gatvėmis apžiūrėkite ne tik maršrute pažymėtus įėjimus ir duris, bet atkreipkite dėmesį ir į kitas duris bei vartus. Kokie jie? Aukšti ar žemi, nauji ar seni, kokia jų spalva, dekoras, rankenos. Galiausiai – ar jie aklini ar kviečiantys užeiti?

Bendrą įėjimo vaizdą rekomenduojame apžiūrėti iš didesnio atstumo ar kitos gatvės pusės, tada prieikite arčiau apžiūrėti detalių

Vilniaus portalai

1:48

Maršruto žemėlapis

1. Prieangį saugantys Atlantai

Trakų g. 1 pastato balkoną remia du raumeningi, barzdoti vyrai. Tai Atlantai, kurių vardas kilo iš graikų mitologinio titano, sukilusio prieš dievus ir nubausto laikyti pečiais dangaus skliautą. Čia laikyti balkoną juos amžiams paskyrė dailininkas Pranciškus Andriolis su mokiniu Juozapu Kozlovskiu. Ampyro stiliaus rūmus pagal Tiškevičių užsakymą XIX a. vid. suprojektavo architektas Nikolajus Čaginas. Savininkų herbą galima pamatyti aukštai rūmų frontone. Atlantus Tiškevičių giminė itin mėgo.
2005 m. dešinėje pusėje stovintį Atlantą partrenkė nuo Jono Basanavičiaus gatvės kalno atlėkęs automobilis. Tada ir paaiškėjo, kad skulptūros nukaltos iš dolomito, o ne lietos iš betono, kaip manyta iki tol.
Įdomu, kad balkonas pastatytas pažeidžiant tuomečius įstatymus. Šaligatviai ir gatvės buvo miesto nuosavybė, tad trukdančias praeiti pastato dalis – balkonų kolonas, laiptelius ir prieangius – savininkai turėdavo nugriauti.
Galima nujausti, kad už dvivėrių durų atsiveria erdvi patalpa, o langas virš durų įleidžia į ją šviesos.

Plačiau

2. Dominikonų bažnyčios durys

Dominikonų vienuoliai šioje vietoje įsikūrę nuo XVI a. pr., tačiau jų vienuolyną ir bažnyčią siaubė daugybė gaisrų, o dabartinė mažai pakitusi Šv. Dvasios bažnyčia mus pasiekė iš XVIII a. II p. Bažnyčia gatvėje įkomponuota neįprastai – išilgai gatvės, tad portalas (iš lot. k. – „puošnus įėjimas“, „vartai“) atsiveria šoninėje pastato sienoje. Baroko stiliaus įėjimą puošia tam laikotarpiui būdingos rokailės („liepsnelės“), virš durų įkomponuotas karališkas Vazų giminės herbas ir Brolių pamokslininkų vienuolijos emblema. Jei ji ir atrodo smagiai neįprasta, tai dėl nesusipratimo restauruojant. Emblemoje vaizduojamas deglą įsikandęs šuo Žemės rutulio fone.
Tik pasukę į Šv. Ignoto gatvę bažnyčios sienoje rasite žemas medines dureles, vedančias į požemius. Geležiniai apkaustai – dekoratyvus vyrių apipavidalinimas. Vyriai tvirtina duris prie rėmo ir leidžia joms varstytis, o išplėtoti iki sudėtingų apkaustų, gali ir jas sustiprinti, o įvairūs raštai suteikia simbolinę apsauginę reikšmę. Sklandė legendos, kad rūsiuose palaidotos maro aukos ar 1812-aisiais žuvę Napoleono kariai. Iš tiesų bažnyčios požemiai erdvūs, čia daugybė patalpų ir kriptų. Manoma, kad per XVII–XVIII a. rūsiuose palaidota nuo šešių šimtų iki kelių tūkstančių vienuolių, didikų ir miestiečių.
Plačiau

3. Įėjimas į žydų kvartalą

Gatvių sankryžoje atsiveria vaizdas į skverą. Iki 1944 metų tuščioje vietoje, kur dabar statomi automobiliai, stovėjo žymiam Vilniaus klasicizmo architektui Laurynui Gucevičiui priklausęs namas. Grindinyje galima pamatyti apskritimu pažymėtą vietą, kur buvęs rotondos formos bokštelis, panašus į kitoje gatvės pusėje esantį. Šie du bokšteliai simboliškai žymėjo įėjimą į tankiai užstatytą ir apgyvendintą žydų kvartalą. Po okupacijų metų Vilniuje sunaikintas žydų palikimas, tačiau siauros kreivos arkomis paremtos gatvelės mena aktyvų bendruomenės gyvenimą, prekybą, amatus – čia buvo įsikūrę auksakaliai ir stiklo pūtėjai. Pagal gyventojus ir jų amatus kilę ir gatvelių pavadinimai. Šiuo metu kvartalui prigijo naujas pavadinimas – Stiklo kvartalas. Šia tema sukurtos ir  skulptūrinės ,,Stiklių“’ viešbučio durų rankenos „Stiklo pūtėjai“.

Plačiau

4. Prezidentūros kanceliarijos durys

1997 m. buvę generalgubernatoriaus rūmai rekonstruoti ir pritaikyti Prezidentūrai, o gretimi pastatai Universiteto g. 8 ir 6 pritaikyti Prezidentūros kanceliarijai (rekonstrukcijos autorius – architektas Saulius Šimelionis). Pagal atliktus architektūrinius tyrimus buvo nuspręsta atkurti renesansinį rūmų fasadą. Vietoj vartų arkos įrengtas monumentalus renesansinis portalas. Pagal autentišką medinių įsprūdinių durų piešinį (įsprūdinės durys gaminamos įterpiant plokštes į rėmą, taip išgaunama dekoratyvi ir tvirta konstrukcija) buvo suprojektuotos stiklinės, bet neperšviečiamos durys su metaliniais apkaustais.
Kitoje gatvės pusėje atidengtas gotikinis raudonų plytų pirmojo jėzuitų kolegijai priklausiusio namo fasadas. Restauratoriai balta spalva pažymėjo buvusio pagrindinio įėjimo vietą.

Plačiau

5. Skulptūrinės bibliotekos durys

2001 m. iškilmingai atidengtos bronzinės skulptoriaus Jono Meškelevičiaus sukurtos memorialinės Vilniaus universiteto bibliotekos durys. Jos tarsi seka meniškųjų bronzinių durų tradiciją, kilusią dar viduramžiais ir išpopuliarėjusią renesanso laikotarpiu, kai bažnyčių durys buvo dengiamos bronziniais reljefais, pasakojančiais biblinius ir pasaulietinius siužetus.
Bibliotekos duryse vaizduojami svarbiausi su spaudos ir universiteto gyvenimu susiję asmenys ir simboliai. Tarp jų galite atpažinti karalių Žygimantą Augustą ar Kristupą Radvilą Našlaitėlį, Kristijoną Donelaitį, Vincą Kudirką ir kitus. Durų viduryje yra universiteto herbas. Ką dar pasakoja šios durys?

Plačiau

6. Pilies g. 32

XIX a. Vilniuje virė prekyba. Sparčiai keitėsi ir pastatų fasadai. Pirmuose aukštuose, kartais ir antruose steigėsi ir sienose vitrinas kirto prekeiviai, fasadai apkibo reklaminėmis iškabomis. Pilies g. 32 numeriu pažymėto namo kairiajame šone vitrinos iškirstos 1911 m. (projekto autorius – Antonas Filipovičius-Dubovikas). Siena aptaisyta glazūruotomis plytelėmis. Tokie pokyčiai daugelyje fasadų matyti iki šiol – pirmuose aukštuose įrengtos šiuolaikiškos vitrinos, stiklinės durys, kviečiančios užeiti.

Kiemo architektūra alsuoja senove. Ji primena laikus, kai laiptinės būdavo įrengiamos ne pastato viduje, o prie išorinių sienų ir į pastatą patenkama pro stogu dengtas galerijas. Visos durys būdavo posesijos (valdos) viduje. Apžiūrėkite rūsio duris. Jose daugiau vyrių nei įprasta, atveriamos gali susilenkti per vidurį kaip knyga.

Plačiau

7. Šv. Onos bažnyčios durys

Legenda byloja, kad Šv. Onos bažnyčią statė du meistrai – patyręs mūrininkas ir jo jaunas žentas. Išmūrijęs pamatus ir sienas senasis meistras turėjo išvykti, o grįžęs rado užbaigtą dailią, lengvą, ažūrinę viršutinę bažnyčios dalį, kuri skyrėsi nuo sunkaus ir nedailaus jo mūro. Pavydo apakintas meistras nustūmė jaunuolį nuo pastolių. Nuo XVI a. prie bažnyčios ranką pridėjo ir daugiau meistrų. Po gaisrų buvo keistas stogas, XIX a. užtaisyti sienų plyšiai. Didžiausia restauracija vyko 1902–1909 m. Šimtai žmonių prisidėjo prie restauravimo darbų savo lėšomis ir rankomis. Projektą parengė žymus Varšuvos architektas Jozefas Piusas Dziekonskis. Sutvirtinta viskas nuo pamatų iki stogo, į sienas įmontuotas metalinis karkasas. Į riestainius panašias durų rankenas puošia būtybių galvos, o geležines duris – Šv. Onos monograma SA (Santa Anna). Kairiajame krašte rasite ir įrašą lenkų kalba: Wykul S. Wozniak w pracowni A. Mencel w Warszawe 1908 r. Taigi šias duris A. Mencelio dirbtuvėje Varšuvoje 1908 m. pagamino meistras S. Wozniakas. Bažnyčios viduje galima rasti ir lentelę Dominikai Pileckaitei-Puchalskai, bažnyčios remontui palikusiai auką, už kurią įrengti langai ir durys.

Plačiau

8. Bernardinų gatvės vartai ir varteliai

Bernardinų g. apžiūrėkite tradicinio rombinio ir eglutės motyvo medinius vartus ir duris. Vidinė jų pusė – iš vertikalių lentų, o išorinė – dekoratyvi, sukalta iš profiliuotų lentų, sudaranti įvairias kompozicijas. Susiformavusio tinklo mazguose kartais „pražysta“ metalo saulutės. Vartuose, kaip ir bažnyčių ar kitose monumentaliose duryse, kurias sunku varstyti, dažnai pamatysite mažesnes dureles, pritaikytas kasdienai. Pro tokias užėjus į A. Mickevičiaus muziejaus kiemą, vartų vidinėje pusėje galima apžiūrėti autentiškas vartų užsklandas. Vartų arkos kampuose įrengti „vartasargiai“ – akmeniniai stulpeliai, saugantys sienas nuo į kiemą įsukančių vežimų ratų.
Toliau eidami pastebėsite, kad gatvėje mažėja langų ir durų, namai nuo išorės atsiriboję aklinomis sienomis. XIX a. II p. daugelis Bernardinų gatvės valdų pastatų buvo rekonstruoti – kiemuose pastatyta ūkinės paskirties pastatų. Tačiau gatvės fasadai, skirtingai nei Pilies g., nebuvo sudarkyti vitrininių langų.
Namus ties Pilies gatve jungia čerpėmis dengta arka. Ji atlieka ne tik konstrukcinę sienų spaudimą atlaikančią funkciją, bet arkose galėjo būti įstatomi ir vartai, o gatvelė nakčiai užrakinama.

Plačiau

9. Katedros durys

Tarpe tarp katedros ir Valdovų rūmų akių lygyje durų nepamatysime, bet įsižiūrėję atidžiau rasime simboliškai pažymėtą rūmus su Šv. Kazimiero koplyčia jungusios galerijos vietą – privatų valdovų įėjimą į katedrą. Tikrai kuklus įėjimas valdovams, kai kiti tikintieji į bažnyčią renkasi tikriausiai pro didžiausias duris Vilniuje. Didingą Vilniaus arkikatedros fasadą remia ir šešios aukščiausios Lietuvoje kolonos.
Architekto Lauryno Gucevičiaus planas ir fasadai yra klasicistiniai, o skulptūros nišose yra barokinės, pasižyminčios dvasingumu, vidine dinamika, individualia išraiška. Dvivėrės medinės durys, kukliai puoštos dekoru, sovietmečiu buvo nudažytos tamsiai rudo ąžuolo imitacija. Tokią spalvą aršiai kritikavo istorikas Vladas Drėma. Jis teigė, kad, jei L. Gucevičiui būtų prireikę ąžuolinių durų, tikriausiai jas ir būtų pagaminę iš tikro ąžuolo, o ne iš masyvios pušies, be to, ir durų reljefai dekoratyviausiai atrodo šviesiai dažytame paviršiuje. Po restauracijos durims buvo grąžinta originali šviesiai pilka spalva.
Įdomu, kad prieš 700 metų skelbimų vieta buvo bažnyčių durys. Pats kunigaikštis Gediminas įsakė, kad jo laiško, kviečiančio į Vilnių atvykti amatininkus, kopijos būtų prikaltos prie bažnyčių durų.
Plačiau

10. Klementinos Tiškevičienės rūmai

Dabartinių Arsenalo ir Žygimantų gatvių kampe 1888 m. pastatyti vieni gražiausių to meto Klementinos Tiškevičienės rezidenciniai rūmai. Rūmus suprojektavo architektas Kiprijonas Maculevičius. Vilniuje analogų neturi rūmų planas – didelės erdvės, italų renesanso formos. Patalpos – 8 m aukščio, korpusai pasukti pagal gatves. Giminės legenda pasakoja, kad gražuolę Klementiną Poteckytę buvo įsimylėjęs Austrijos kronprincas Rudolfas ir dėl jos buvo pasiryžęs atsisakyti sosto. Kad negrėstų imperijos ateičiai, Klementina buvo ištekinta už grafo Jono Tiškevičiaus. Įpratusi gyventi prabangoje ir keliauti po didžiausius Europos miestus, grafienė rūmus Vilniuje pasistatė norėdama gyventi ne prasčiau nei Paryžiuje. Čia vyko prašmatnūs pokyliai, priėmimai. Neorenesanso stiliaus rūmai išsiskiria paaukštinta karietų užvaža po didžiuliu balkonu, paremtu kolonomis. Įėję pro aukštas dvivėres duris pamatytume plačią  ir iškilmingą laiptinės erdvę.

Plačiau

11. Portalas su kariatidėmis

XV–XVIII a. valdos nuo Totorių gatvės iki Neries priklausė Radviloms. XIX a. pr. miestas ėmė plėstis. Sklypus šioje vietoje ėmė pirkti pasiturintys miestiečiai. Žygimantų g. 2 sklypą įsigijo Ana Zajaček ir Jekaterina Tiškevič ir 1892 m. pasistatė Aleksandro Bykovskio projektuotą gyvenamąjį pastatą su ūkiniais kiemo korpusais. 1939–2013 m. šioje teritorijoje veikė Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninė. Šis pastatas ligoninės buvo nenaudojamas ir po 2004 m. rekonstrukcijos jame pradėjo veikti Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Viso pastato puošyba itin dekoratyvi. Portalą puošia kariatidės – iš antikinės architektūros kilusios moters figūros atramos, kolonos. Dvivėrės drožinėtos durys pagamintos iš ąžuolo. Jose atsikartoja fasado dekoras – akanto lapelių juostos, apskritimai, kolonos. Atkreipkite dėmesį, kad įėjimas yra žemiau šaligatvio lygio. Tiek per šimtmetį užaugo gatvės sluoksnis.

Plačiau

12. Marijos Oginskienės rūmai

1909 m. iš nusigyvenusio grafo Antano Tiškevičiaus rūmus nusipirko Plungės dvaro savininkė kunigaikštienė Marija Skuževa Oginskienė. Rūmai jau buvo spėję pakeisti daugybę šeimininkų, buvo perstatyti mažiausiai šešių architektų. Kiekvienas naujas savininkas juos tobulino pagal savo norus. 1888 m. rūmų perstatymai baigėsi, kito tik puošyba. Kalto metalo langų ir durų dekore aiškiai įskaitoma monograma OM – paskutinės, iki Antrojo pasaulinio karo, rūmus valdžiusios grafienės Marijos Oginskienės inicialai. Šviesiame neobarokiniame fasade įėjimas pabrėžtas metaliniu stogeliu su žibintais ir vijoklių motyvais. Durys puoštos inicialais, gėlėmis, nenoriai ir sunkiai atsiveria į vieną įspūdingiausių neobarokinio stiliaus laiptinių.

Plačiau

13. Šv. Jurgio bažnyčios vartai

Gretimi pastatai ir subrendę medžiai puikiai slepia Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią ir senosios regulos karmelitų vienuolyną nuo skubančių praeivių akių. Barokinė bažnyčia atstatyta XVIII a. vid. Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos lėšomis. Vėliau vienuolyno patalpose įsikūrė kunigų seminarija, veikusi iki 1945 m. Sovietmečiu uždarius visas bažnyčias, šioje buvo įkurta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla, dar vadinama Knygų rūmais. Klasicistinio stiliaus vartai į teritoriją pastatyti XIX a. vid. Simetriškos kompozicijos vartus puošia laiptai, kriauklės motyvai ir nišos. Įėjus patenkama į puošnią laiptinę, kuri veda į varpinę dešinėje ir vienuolyno kiemelius. Vartai uždaryti išsikrausčius Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojams.

Plačiau

14. Vyriausybės rūmai

Dabartiniai Vyriausybės rūmai – 1982 m. baigtas vėlyvojo modernizmo pastatas, vienas įdomiausių architekto Vytauto Edmundo Čekanausko darbų. Administracinis kompleksas buvo skirtas Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui. Rūmai darniai įkomponuoti į aplinką, aukščiai suderinti su gretimais pastatais, architektūrinė raiška jį sušvelnina. Tuo metu politinės reikšmės pastatai privalėjo būti monumentalūs, puošnūs. Į Maskvą nuvykęs architektas tokį savo sprendimą apgynė ideologiškai sunkiai atremiamu argumentu: „CK pastatas turi būti kuklus kaip ir pats Leninas.“
Su Vinco Kudirkos aikšte pagrindinis įėjimas sujungtas pėsčiųjų tilteliu, tačiau nėra pabrėžtas, durys skendi šešėlyje. Aukšta belangė plokštuma sukomponuota tarsi fonas aikštėje stovinčiam monumentui (iki 1991 m. aikštėje stovėjo paminklas sovietų armijos generolui Ivanui Černiachovskiui). Tačiau priėję arčiau pamatysime masyvias, žalvariniu ornamentu puoštas duris su medinėmis rankenomis. Tokios puošnios jos yra iš abiejų pusių, už jų – erdvi ir šviesi laiptinės erdvė. Anksčiau sunkiai atveriamos durys dabar pačios automatiškai atsidaro.
Plačiau

15. Socialinio draudimo pastatas

Tarpukariu augo ir modernizavosi Kaunas, o Vilnius tuo metu buvo Lenkijos pakraščio miestas. 1930 m. atsigavo miesto plėtra ir Gedimino prospekte (tuometėje Adomo Mickevičiaus alėjoje) pradėti statyti valstybiniai pastatai. Lenkijos socialinio draudimo bendrovė užsakė filialo pastatą Vilniuje. Visuomeninis sveikatos draudimas ir apsauga yra modernių laikų reiškinys, todėl tam statomi ir specialios paskirties pastatai. Konkursą laimėjo du jauni Varšuvos architektai – Stanislawas Murczynskis ir Jerzy’is Soltanas. Kampinis Gedimino pr. pastatas sudarytas iš dviejų korpusų. Penkių aukštų korpusas paremtas kolonomis, įėjimą anksčiau ribojo lenkto stiklo siena, čia buvo įrengtos pirmosios Vilniuje sukamosios durys. Deja, šie elementai sunaikinti, bet į kavinę dar galima patekti pro apvalų tambūrą, o mozaikinėse grindyse pamatyti buvusių durų vietos kontūrą.
Keturių aukštų korpusas Jakšto g. kuklesnis, pagrindinis jo akcentas – lenktas plonas betoninis stogelis ir metalinės durys. Gretimose Jakšto ir Kaštonų g. galite apžiūrėti daugiau XX a. pr. istorizmo bei moderno stiliaus durų, todėl aiškiai matyti, kokios šiuolaikiškos medžiagos buvo panaudotos šių modernistinių durų dizainui. Ovalūs langai, išgaubtos formos, už jų – tambūras ir formas atkartojančios medinės durys. Pro jas patenkama į polikliniką, kuri, kaip ir vaistinė, čia veikė iš pat pradžių.

Plačiau
1 / 15