Vilniaus malūnai

Įkinkę vėją ir vandenį

Ikiindustriniuose miestuose malūnai buvo pirmieji objektai, įkinkę vėjo ir vandens energiją bei sudarė sąlygas masiškesnei gamybai. Malūnų energija naudota grūdams malti, lentoms pjauti, popieriui gaminti, uolienoms trupinti, parakui smulkinti, aliejui spausti, kitiems sunkiems, monotoniškiems darbams palengvinti ir pagreitinti. Kartais jie taip pat atlikdavo ir grūdų aruodų funkciją, reguliuodavo upių, kanalų vandens lygį ar net būdavo naudojami gynybos tikslais.

Manoma, kad pirmieji vandens malūnai Vilniuje atsirado dar XIV a. Georgo Brauno ir Franco Hogenbergo didžiausių pasaulio miestų atlase pavaizduotame Vilniaus plane (1581 m.) matomas didžiulis vandens malūnas (vok. Die Muln) su keliais vandens ratais, tiesa, klaidingai pažymėtas prie Neries.

Pirmoji „pramoninė“ zona Vilniuje su daugybe vandens malūnų XVI–XIX a. buvo kuriama ir plėtojama prie vandeningos Vilnios upės – visoje 12 km ilgio atkarpoje tarp Žemutinės pilies ir senųjų Rokantiškių.

Vilniuje ir apylinkėse vėjo malūnai nebuvo paplitę, tačiau pavienių jų būta: du vėjo malūnai XVIII a. veikė Verkiuose, Žvėryne buvusį vėjo malūną minėjo gydytojas Jozefas Frankas, o Juozapo Čechavičiaus XIX a. II pusės nuotraukoje Naujininkų kalvose už Vilniaus geležinkelio stoties matomas kepurinis olandiško tipo vėjo malūnas.

Nors didžioji dalis istorinių Vilniaus malūnų išnyko, sostinėje vis dar esama paskirtį pakeitusių vandens ir vėjo malūnų, o tuo negali pasigirti nė viena kaimyninių valstybių sostinė.

Vilniaus malūnai

2:02

Maršruto žemėlapis

Laisvė
improvizuoti!

Tai – laisvos formos maršrutas, kuriame tikslus objektų eiliškumas nenurodytas, tad keliauk taip, kaip patogiausia tau!

Nugriautas Karališkasis malūnas

Seniausias ir svarbiausias Vilniaus malūnas buvo Karališkasis (kunigaikščio) vandens malūnas, stovėjęs dabartinėje Barboros Radvilaitės gatvėje (anksčiau dar vadinta Karališkojo Malūno gatve) priešais 5-ąjį namą, ties Šiltadaržio gatve (kadaise vadinta Malūno skersgatviu). Malūnas šioje vietoje minimas dar 1515 m., kurį, gavęs valdovo privilegiją, pasistatė Vilniaus pilininkas ir turtingas magnatas Ulrichas Hozijus. Dar anksčiau valdovui priklausęs malūnas buvęs prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardo Sieniečio (bernardinų) bažnyčios, tačiau vėliau pastatytas kitoje vietoje, nes keldamas didžiulį triukšmą trukdė vienuoliams susikaupti, dėl vibracijos skilinėjo bažnyčios sienos, kėlė kitų nepatogumų. XVII a. malūną atnaujino žymus olandų kilmės LDK renesanso architektas Peteris Nonhartas. Barboros Radvilaitės gatvės vietoje iki XIX a. vid. tekėjo senoji Vilnios vaga, supdavusi Katedros aikštę iš pietų ir vakarų. Malūnas buvo su keturiais vandens ratais, sukusiais dešimt malimo girnų.

XIX a. vid. ėmus kanalizuoti (nukreipti į požeminį kolektorių) kairiąją Vilnios atšaką, malūnas dar kurį laiką stovėjo, bet per 1870 m. pavasario potvynį pakilusio vandens smarkiai suniokotas jau nebuvo atkurtas ir tais pat metais visai nugriautas. Vandens lygį reguliavusios užtvankos taip pat buvo nugriautos, o kairioji Vilnios atšaka su kanalais iki 1882 m. visiškai panaikinta.

Plačiau

Išnykęs Vyskupų vandens malūnas

Žemiau karališkojo malūno būta dar kelių vandens malūnų. Vyskupų vandens malūnas, sukęs net keturiolika girnų, stovėjo prie Užupio tilto. Toje vietoje, kur šiuo metu yra Maironio g. važiuojamoji dalis, buvo upės atsišakojimas, o dirbtinėje salelėje stovėjo vandens malūnas. Tai būta didžiulio dviaukščio pastato laužytu barokiniu stogu. 1782 m. potvynis smarkiai apgriovė pastatą, todėl XVIII a. pab. malūną rekonstravo žymiausias Lietuvos klasicizmo architektas Laurynas Gucevičius. Tarp 1864 ir 1872 m. Vyskupų malūnas nugriautas, o du Vilnios upės atsišakojimai užpilti.

Plačiau

Išnykęs Vaivados (vėliau Oginskių) vandens malūnas

Paupyje iki XIX a. vid. būta Vaivados (vėliau Oginskių) vandens malūno, kuris pažymėtas 1840 metų Vilniaus žemėlapyje. Malūnas stovėjo prie kanalo, iškasto dabartinėje Aukštaičių g. (anksčiau Kopanica – Perkasas).

Plačiau

Neišlikęs Tyzenhauzo (vėliau Tiškevičių, Jogichesų) vandens malūnas

Ties buvusiu „Audėjo“ fabriko pastatu bei Subačiaus ir Drujos gatvių viadukais iki 1927 m. stovėjo didžiulio mūrinio dviaukščio, vadinamojo Tyzenhauzo (vėliau Tiškevičių, Jogichesų) vandens malūno griuvėsiai. Tai buvo popieriaus ir parako malūnas, 1590 m. pastatydintas rusėno vilniečio Lukošiaus Mamoničiaus. XVII a. malūnas priklausė kunigaikščiams Giedraičiams, XVII a. vid.–XVIII a. – Tyzenhauzams. 1790 m. malūną, tuomet priklausiusį Tiškevičiams, rekonstravo vienas klasicizmo architektūros Lietuvoje pradininkų Augustinas Kosakauskas. Malūno pastatas sudegė XX a. pr. ir nebebuvo atkurtas. Jį nugriovus, iki 1935 m. užpiltas Vilnios upės kanalas – išnyko upės šakose buvusi Saksų sala.

Plačiau

Dingęs Potockių vandens malūnas

Dar aukščiau upe buvo rąstinis, tinkuotas Potockių vandens malūnas, nutapytas dailininko Kanuto Rusecko 1856 m. paveiksle. Jo buvusios vietos reikėtų ieškoti kažkur Belmonto gatvės pašlaitėse prie Vilnios upės.

Plačiau

Belmonto malūnas

Vilnios upės atkarpoje tarp Paupio ir Belmonto malūnai statyti dar XVI a.: 1522–1524 m. minimas šveicaro Vernerto ar Savernarto įkurtas, ko gero, pirmasis LDK popieriaus malūnas. Malūnas įkurtas Leoniškėse, maždaug ties dabartiniu Belmonto žirgynu. 1585 m. šios popieriaus dirbtuvės priklausė Lukošiui Mamoničiui, vėliau kunigaikščiams Giedraičiams. Sudegė 1655 m. karo metu, bet po metų buvo atstatytos ir sėkmingai veikė XVII a. II p. Dar vienas popieriaus malūnas, priklausęs Chodkevičiams, XVII a. veikė kairiajame Vilnios krante esančiuose Markučiuose. XVII a. Leoniškėse stovėjo dar du malūnai: viename jų buvo  vėlykla, o kitame malami miltai.

Gausiai lankomas Belmonto malūno ir kitų pastatų kompleksas radosi, kai Vilniaus miestui priklausiusio Leoniškių palivarko rytinė dalis 50 metų buvo išnuomota prancūzui Karoliui de Vimui. 1838–1840 m. pastatytas trijų korpusų 2–3 aukštų su dvišlaičiu stogu plytų ir akmenų mūro vandens malūnas, įrengta užtvanka, iškastas nuo Vilnios atsišakojantis ir per pusapskritę pralaidos arką pratekantis kanalas. Malūne įrengti trys vandens ratai. Dėl savininko kilmės malūnas imtas vadinti prancūziškuoju. Nuo XIX a. 6 deš. malūną nuomojo broliai Elemelachas ir Mejeras Kinkulkinai. Šiai šeimai malūnas priklausė iki nacionalizacijos 1940 m., tuomet perkrikštytas valstybiniu malūnu Nr. 2. Pokariu kurį laiką dar malė grūdus, bet galiausiai buvo apleistas, o kanalas užpiltas žemėmis. Malūno pastatas atgimė 2002 m., kai buvo rekonstruotas į restoraną. Atkurtas 200 m. ilgio malūno vandens kanalas. Į rytus nuo Užupio, kalvose prie Vilnios dar XIX a. pr. veikė smuklė „Belmontas“, o jau XX a. pab. šis pavadinimas „pasislinko“ ryčiau.

Plačiau

Žvėryno malūnas

Ne vėliau nei XVI a. pab. Žvėryne prie dviejų tvenkinių jau stovėję du vandens malūnai, priklausę magnatams Radviloms. Antai 1673 m. Radvilų jurizdikos inventoriuje rašoma apie valstiečių prievolę kartą per metus taisyti Saltoniškių malūnų tvenkinius. Ar mūsų laikais stovintis buvusio malūno pastatas yra keliskart rekonstruotas senasis, ar vėlyvesnis – XVIII a. pab.–XIX a., neaišku. XX a. pr. mūriniame malūne įrengtas prancūziškas garo katilas, o malūnas imtas vadinti prancūziškuoju. Tai būta pastato iš trijų dalių: dviaukštės, vienaaukštės ir nediduko priestato. XX a. vid. malūnas dar kartą rekonstruotas: vienaaukštė jo dalis paaukštinta, o arkinis priestatas nugriautas. Iki sovietinės nacionalizacijos malūnas priklausė vilniečiams sentikiams mecenatams Pimenovams. Elektrinis malūnas šiame pastate veikė ir po Antrojo pasaulinio karo – jame buvo įsteigtas kruopų fabrikas.

XX a. 9 deš. siūlyta malūno pastate įrengti etnografinį ar technikos muziejų. 2004 m. malūnas rekonstruotas ir pritaikytas gyvenimui – virto prabangiu daugiabučiu namu.

Tarp dviejų tvenkinių buvęs medinis malūnas, kurio tolimi siluetai įamžinti keliuose seniausiuose Žvėryno atvirukuose (ši  Žvėryno vieta tuo metu vadinta Aleksandrija), XX a. išnyko, nepalikdamas apie save jokių konkretesnių žinių.

Plačiau

Didysis Pilaitės vėjo malūnas

Tai keturių aukštų kepurinis vėjo malūnas, į Pilaitę iš Liepalotų prie Lukšių (Šakių r.) atkeliavęs 2003 metais.  Rūpestingai restauruotas ir nuo 2006 m. naudojamas įvairiems renginiams. Malūną Liepalotuose 1923 m. pastatė Petras Žasetis, kai į Lietuvą iš emigracijos Amerikoje grįžo praturtėjęs. Malūnas pagal paskirtį veikė iki 1990 m. (1961–1990 m. girnas suko elektra).

Plačiau

Mažasis Pilaitės vėjo malūnas

Vienaaukštis, vos 4,5 m aukščio mažasis vėjo malūnėlis, kaip ir didysis, į Pilaitę atkeliavo iš kitos Lietuvos vietos – šis ankstyvuoju pokariu pastatytas malūnas stovėjo Ignalinos rajono Rimaldiškių kaime, Dysnos lygumoje. Malūną tėvo žemėje, gautoje už tarnybą caro kariuomenėje, pastatė Adolis Romelis. Malūnas malė grūdus iki 1985 m. 1995 m. šis pastatėlis perkeltas į Pilaitę, rūpestingai restauruotas ir įkurdintas netoli vandens malūno.

Plačiau

Pilaitės vandens malūnas

Į Nerį Gariūnuose įtekančio Sudervės upelio vandens resursai naudoti nuo seno: tarp Buivydiškių ir Pilaitės dvarų buvo įrengti aštuoni tvenkiniai, prie kurių dar XX a. pr. veikė net trys vandens malūnai.

Žinių apie Pilaitėje buvusį vandens malūną esama iš XVI a. Žinoma, kad išlikęs vandens malūnas Pilaitėje yra stovėjęs jau 1773 m. 1826 m., kai dvarą valdė bajoras Tadas Kukevičius, malūnas rekonstruotas. Dar viena malūno rekonstrukcija atlikta 1883 m., kai dvaras buvo valdomas iš Kuršo kilusio vokiečių kilmės bajoro Augusto Gvidono Hugo Bolto von Hogenbacho. Tuo metu vietoje medinio vandens rato įrengta vandens turbina. Malūnas turėjo ūkinę ir gyvenamąją dalis. 1989 m. malūno medinė dalis sudegė, o 1997 m. buvo atkurta. Dabartinis dviejų aukštų su lauko akmenų mūro cokoliniu aukštu malūno vaizdas atitinka XIX a. pab. stovėjusį malūną. Šiuo metu malūnas gyvenamas, dalyje patalpų įsikūręs paveldo atgaivinimu besirūpinančios VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ biuras. Teritorijoje, kurią puošia trys Pilaitės malūnai, veikia muziejus „Duonos kelias“.

Plačiau

Verkių vandens malūnas I

Du klasicistinius vandens malūnus, kurių vienas matomas Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėje su didingu kolonų portiku (atviru prieangiu su kolonomis) ir trikampiu frontonu, XVIII a. pab. Verkiuose buvo suprojektavęs Laurynas Gucevičius. Išlikę iki mūsų dienų du Verkių malūnų pastatai iškilo kiek vėliau – XIX a.

Prie Verkės ir Neries upių santakos stūksantis baltai tinkuotas triaukštis malūnas statytas XIX a. II p. Pastato cokolis – akmens mūro, malūnas dengtas dvišlaičiu čerpiniu stogu. Pagal paskirtį malūnas veikė iki 1975 m. (po Pirmojo pasaulinio karo girnas suko elektra). 1984 m. nusiaubtas gaisro, nebenaudotas. Remontuotas 1986, 1995–1997 m. 1999 m. rekonstruotame malūne įkurtas restoranas. Interjere išlikusios girnapusės, metalinė malūno transmisija, medinės konstrukcijos, šalia vandens kaskados įrengtas balkonas.

Plačiau

Verkių vandens malūnas II

Kiek tolėliau nuo malūno, kuriame įsikūręs restoranas, yra dar vienas buvęs malūnas. Šis dviaukštis tinkuotas pastatėlis – senesnis, pastatytas XIX a. I p. 1887 m. malūne įrengta vandens kėlimo stotis (siurblinė), tiekusi vandenį į Verkių rūmų oficinas ir ant kalvos stovintį vandens bokštą. Pastato viduje išlikę vandens rato likučiai.

Plačiau

Kairėnų malūnas

Kiškoms, Sapiegoms, Tyzenhauzams, Lopacinskiams ir kitiems didikams priklausęs Kairėnų dvaras garsėjo jau nuo XVI a., o jo Veržuvos, Dvarčionės, Upelės (Kairėnės) upių pakrantės, šaltiniuota Kairėnų teritorija su tvenkiniais nuo seno naudotos malūnams steigti. XVIII a. Kairėnuose veikė popieriaus malūnas, kuriame gaminamą aukščiausios kokybės popierių neretai išpirkdavo Vilniaus universiteto spaustuvė. Šiauriau dabartinių Kairėnų esančios Veržuvos upės vandenys suko grūdų malūnų girnas, o XIX a. Vilniuje buvo ypač vertinami geros kokybės Kairėnų miltai.

Mūsų laikus pasiekęs mūrinis dviejų aukštų romantizmo stilistikos malūno pastatas pastatytas XIX a. vid. Impozantiškas malūnas akmens mūro sienomis ir plytų ornamentiniu dekoru iš tolo traukia žvilgsnį. Pastate yra buvęs spirito fabrikas, XIX a. pab. pertvarkytas į garo malūną. Interjeras išsiskiria XXI a. pr. restauruotomis medinėmis architektūros detalėmis. Šiuo metu malūno pirmame aukšte įsikūręs restoranas, o antrame aukšte įrengtas botanikos sodo informacinis centras su biblioteka, patalpos pritaikytos įvairiems renginiams (konferencijoms, seminarams, parodoms).

Plačiau

Liubavo malūnas

Malūnas, dėl kurio verta „kirsti“ Vilniaus miesto sieną ir nukeliauti į Vilniaus rajoną! Kadaise svarbiausiems valstybės asmenims – LDK kancleriui Albertui Goštautui, kunigaikštienei Barborai Radvilaitei, valdovui Žygimantui Augustui, Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam – ir kitiems didikams paeiliui priklausęs, 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, skulptoriaus, aktyvaus visuomenės ir kultūros veikėjo Gintaro Karoso pastangomis atgaivintas Liubavo dvaras – vienas Vilniaus apylinkių paveldo perlų.

Dėmesį atkreipia prie upės prisiglaudęs vienas Liubavo dvaro ansamblio pastatų – 1902 m. pastatytas romantizmo stiliaus tašyto akmens mūro, raudonomis plytomis apdailintas dviaukštis malūno pastatas. Beje, pirmieji malūnai šiame dvare veikė dar XVI a.

Šiame malūne, kurio gamybinė dalis naudota tiek grūdus malti, tiek ir lentoms pjauti (viduje taip pat buvo ir gyvenamosios patalpos), puikiai išlikusi visa senoji technologinė įranga, o už kruopščiai atliktus restauravimo darbus 2012 m. Liubavo dvaro malūnas gavo prestižinį „Europa Nostra“ apdovanojimą, įteikiamą geriausiai Europoje tvarkomiems paveldo objektams. Malūnas yra veikiantis: muziejaus lankytojams demonstruojami miltų gamybos, medžio, metalo pjovimo, milo vėlimo ir kiti darbai. Muziejus veikia šiltuoju metų laiku nuo balandžio 15 iki spalio 31 d.

Plačiau
1 / 14