Ukrainos istorijos atspindžiai

Ukrainiečių istorijos perlai Vilniaus mieste

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dėl to ir buvo didžioji, kad joje tilpo daug tautų, o kai kurios rado savo pradžią arba buvo glaudžiai susijusios su LDK. Kunigaikštystės teritorijoje gyvenusi rusėnų etninė grupė XVII a. vid. skilo į dvi savarankiškas tautas – gudus ir dabartinės Ukrainos tautą. Lietuvos ir dabartinės Ukrainos valstybės žemės gyventojų kontaktai siekia dar karaliaus Mindaugo laikus. Per valdovų santuokas ir politinę veiklą LDK plėtėsi rusėnų žemių link perimdama rašto tradiciją ir patirdama tam tikrą kultūrinę įtaką. Nemažai LDK didikų giminių buvo kilę iš dabartinės Ukrainos žemių. Pavyzdžiui, Tiškevičių giminė, Ostrogiškiai, Oginskiai, Vyšnioveckiai. Jie taip pat formavo LDK politinę struktūrą. Susipažinkime su ukrainietiškos kultūros ženklais Vilniaus mieste.

Ką sužinosi / pamatysi šiame maršrute?

– Kuris ukrainiečių kilmės didikas išgelbėjo Vilnių?

– Kuris Vilniuje tarnavęs šventasis po mirties palaidotas Romoje?

– Kurio J. K. Chodkevičiaus bendražygio vardu pavadintas Ukrainos karo laivas?

– Kurie pasaulyje garsūs muzikantai, kilę iš Ukrainos, koncertavo Vilniuje?

Maršruto žemėlapis

1. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Maršrutą pradėsime nuo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, kur saugoma daug su Ukrainos istorija susijusių rašto paminklų. Tarp jų – ir vienintelis pasaulyje išlikęs sveikas leidinys „Amžinosios šlovės kapitolijus“, skirtas Kairiakrantės Ukrainos Zaporožės kazokų etmonui Ivanui Mazepai. Jis, siekdamas suvienyti Kairiakrantę ir Dešiniakrantę Ukrainą, išdavė Rusijos carą Petrą I, už tai buvo pasmerktas, tapęs išdaviko sinonimu, o jo atminimą siekta visiškai sunaikinti. Leidinys „Amžinosios šlovės kapitolijus“ įtrauktas į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“ sąrašą, saugomas Retųjų dokumentų skyriuje. Pati biblioteka yra įsikūrusi vienuose iš Tiškevičių, kurių protėviai buvo Kijevo žemės bajorai, rūmų.

2. Paminklas karaliui Mindaugui

Paminklas Karaliui Mindaugui mums primena vienus iš pirmųjų ryšių su Ukrainos žeme. Pirmieji diplomatiniai santykiai su Vakarų Ukrainos žemėmis užsimezgė dar tuo metu, kai silpo Kijevo Rusia, Lietuvos valstybė pradėjo savo konsolidavimo etapą. Ankstyviausias kontaktas galėjo būti 1219 m. penkių Lietuvos kunigaikščių, tarp jų ir Mindaugo, pasirašyta sutartis su Voluinės valdovais Danieliumi ir Vasilka. Tąkart reikėjo ieškoti sutarimo, kaip atremti mongolų-totorių antpuolius. O 1252 m. Haličo-Voluinės kunigaikštis Danielius vedė būsimojo Lietuvos karaliaus Mindaugo dukterėčią. Šiek tiek vėliau už Danieliaus sūnaus ištekėjo ir Mindaugo duktė.

3. Paminklas LDK didžiajam kunigaikščiui Gediminui

Karaliaus Mindaugo su Ukrainos žemėmis užmegzti ryšiai nenutrūko ir didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais. Pasitelkęs diplomatiją Gediminas išlaikė įtaką šiose žemėse, o jo sūnus Algirdas, 1363 m. sumušęs mongolus-totorius prie Mėlynųjų Vandenų upės, sustiprino LDK  įtaką Dešiniakrantėje Ukrainoje. Kijevo Rusios paveldas padarė didžiulę įtaką LDK kultūrai. Ukrainos žemėje vartota kalba vėliau perėjo į LDK kanceliariją. Vienas iš svarbiausių bendro sutarimo aspektų buvo teiginys, kad „senovės nekeičiam, o naujovių neįvedam“. Pabrėždami gerus Lietuvos ir Ukrainos santykius Ukrainos vadovai (tuo metu prezidentas buvo Leonidas Kučma) padovanojo granitą paminklo postamentui ir net nemokamai jį atvežė iki Lietuvos sienos.

4. Paminklinė T. Ševčenkos lenta prie Istorijos fakulteto

Visų laikų žymiausias Ukrainos poetas Tarasas Ševčenka pagerbtas keliose Vilniaus vietose. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto pastate kadaise buvo įsikūrusi J. Rustemo tapybos dirbtuvės. Čia, siųstas savo pono Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto pulkininko Pavelo Engelharto, dailės mokėsi penkiolikmetis T. Ševčenka. P. Engelhartas į jaunuolio piešinius dėmesį atkreipė tik Vilniuje. Kodėl leido mokytis dailės? Ko gero, iš puikybės, kad turės tarną, mokantį tapyti portretus. Dabar matoma atminimo lenta atidengta 1997 m. kovo 9 d. Skulptorius – Anatolijus Fuženka. Pirmoji lenta ant šio pastato atidengta 1961 m. minint poeto 100-ųjų mirties metinių jubiliejų. Šalia esančiame Filologijos fakultete yra T. Ševčenkos auditorija, atidaryta Ukrainos prezidentui Viktorui Juščenkai 2006 m. lankantis Vilniuje.

5. T. Ševčenkos gyvenamasis namas

Ukrainiečių akademikas ir poeto bei dailininko T. Ševčenkos gyvenimo tyrinėtojas profesorius Anatolijus Nepokupnas nustatė, kad šiame name gyveno Engelhartų šeima, kuriai ir tarnavo Tarasas, todėl šis pastatas taip pat pažymėtas memorialine lenta. Prie namo buvusiose arklidėse jaunuolis slapta piešė. Dabar čia įsikūręs vienas iš prekybos centrų.

6. Užupio Konstitucija ukrainiečių kalba

Paupio gatvėje puikuojasi siena su unikaliu dokumentu – Užupio konstitucija. Ji išversta į daugelį pasaulio kalbų. Užupio konstitucijos tekstas ukrainiečių kalba atidengtas 2015 metų vasario 15 dieną. Tada buvo sugiedoti Užupio ir Ukrainos himnai. Atidengiant konstituciją dalyvavo pilietinio judėjimo „Už demokratiją Ukrainoje“ iniciatorius Šarūnas Matulevičius, Užupio ministras pirmininkas Sakalas Gorodeckis. Šventės metu Paupio gatvė simboliškai užtverta barikadomis prisimenant Maidano įvykius.

7. Lietuvos Dailės muziejaus kiemas

Kieme matome žymaus XVII a. Abiejų Tautų Respublikos didiko, garsaus karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus skulptūrą (skulptorius – Martynas Gaubas). J. K. Chotkevičius nebuvo ukrainiečių kilmės, tačiau Chotyno mūšyje prieš osmanus petys į petį su LDK kariais kovėsi Ukrainos žemės kariai. Jų vadą etmoną Piotrą Konaševičių-Sahaidačną ištiko tokia pat lemtis kaip ir J. K. Chodkevičių. LDK karvedys žuvo mūšyje, o kazokų etmonas nuo patirtų sužeidimų po metų mirė Kijeve. Už dalyvavimą Chotyno mūšyje ir pasiektą pergalę P. Sahaidačnas buvo apdovanotas karalaičio Vladislovo Vazos kardu, puoštu briliantais ir scenomis iš Saliamono gyvenimo. P. Konaševičiaus-Sahaidačno vardu XXI a. buvo pavadintas karinis Ukrainos laivas. Jis 2014 metais nepasidavė Rusijos daliniams, užėmusiems Krymą, ir sugebėjo grįžti į Ukrainą. 2022 m. kovo 3 d. įgula laivą paskandino, kad neatitektų Rusijos agresoriams. Ši vieta žymi kovinę LDK ir Ukrainos bendrystę.

8. Šv. Nikolajaus palaikų perkėlimo cerkvė

Pirmą cerkvę šioje vietoje pastatė dar Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas savo antrajai žmonai Julijonai. O po pergalingo Oršos mūšio 1514 m. čia cerkvę pastatė Konstantinas Ostrogiškis – Ukrainos žemių didikas. Apie jį maskvėnų kariai sakydavo, kad jis tikėjimo brolis, bet baisus priešas mūšyje. Mat kaip LDK rusėnas buvo stačiatikis, tačiau lojalus valdovui katalikui. K. Ostrogiškis buvo laikomas LDK stačiatikių globėju ir nepamainomu LDK karo vadu. Garsioji Oršos mūšio pergalė išgelbėjo Vilnių nuo Maskvos kariuomenės antpuolio. Talentingas karo taktikas ir strategas, gali būti, pirmasis Europoje per Oršos mūšį panaudojo artilerijos pasalą. Palaidotas Kijevo Pečorų lauros vienuolyne.

9. Rotušė

Vilniaus rotušė XIX a. buvo tapusi Vilniaus teatru. 1854 m. spalio 10 d. jame debiutavo dainininkas Piotras Zelingeris, kilęs iš Lvivo miesto ir savo gimtojo miesto teatre debiutavęs sulaukęs vos 16-os. Vilniuje dainavo dešimt metų. Tik atvykęs tapo pirmuoju tenoru, padėjo formuoti teatro repertuarą. Pirmasis Vilniuje atliko Jonteko vaidmenį S. Moniuškos operoje „Halka“. Miręs Vilniuje ir palaidotas Bernardinų kapinėse. Kita muzikos pasaulio garsenybė, koncertavusi Vilniuje ir taip pat čia radusi amžinojo poilsio vietą, buvo geriausiu Europos gitaristu, „Gitaros Paganiniu“ tituluojamas Markas Sakolovskis. Jis gimė 1818 m. netoli Žytomyro miesto, mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

10. Šv. Dvasios stačiatikių cerkvė

Ši vieta susijusi su garsia asmenybe – Meletijumi Smotrickiu, gimusiu Chmelnyckio srityje, Ukrainoje. Jis studijavo Vilniaus universitete ir Vokietijoje. Vilniaus Šv. Dvasios spaustuvėje leido teologinius stačiatikių veikalus. 1615 m. Vilniuje iš bažnytinės slavų kalbos į rusėnų kalbą išvertė „Postilę“ ir parašė „Slavų gramatikos taisyklingą sintagmą“. Iš M. Smotrickio gramatikos slavai mokėsi iki pat XIX a. Prie cerkvės esančiame vienuolyne M. Smotrickis 1616–1618 m. tarnavo kaip vienuolis. Vėliau buvo paskirtas Polocko vyskupu, atliko piligriminę kelionę į Konstantinopolį ir Jeruzalę. Gyvenimo pabaigoje iš stačiatikio atsivertė į unitą (graikų apeigų kataliką). Manoma, kad jį labai giliai paveikė smurtinė Juozapoto Kuncevičiaus mirtis. M. Smotrickis mirė Dermanio unitų vienuolyne Ukrainoje, kur tarnavo paskutiniais gyvenimo metais. Jis ypač nusipelnęs rusėnų tautiniam sąmoningumui ir slavų filologijai.

11. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia

Tai, ko gero, kertinė Vilniaus ukrainiečių vieta. Ši bažnyčia, dar kaip stačiatikių cerkvė, funduota Konstantino Ostrogiškio po garsiojo Oršos mūšio. Ji svarbi ir ukrainiečių tikėjimo identitetui. Čia ilgą laiką tarnavo Bazilijonų ordino šventasis Juozapatas Kuncevičius. Vienintelis katalikų šventasis ukrainietis. Vilniuje įstojęs į Bazilijonų ordiną, buvo aktyvus bažnyčios susivienijimo šauklys. Reikia pasakyti, kad Kijevo Rusia krikštijosi 988 m. iki bažnytinės schizmos. Todėl J. Kuncevičius, tapęs unitų vyskupu, pasirinko šūkį: „Ir viskas taps vienu.“ Mirė kankinio mirtimi 1623 m. Vitebske. Kanonizuotas 1867 m. Dabar jo palaikai ilsisi Romos Šv. Petro bazilikos altoriuje. Su J. Kuncevičiumi susijusi viena Vilniaus legenda. Mirusi nedora moteris vaidendavosi naktimis. Šventasis naktimis melsdavosi apsibrėžęs šventintos kreidos ratą, kad toji jo nepaliestų. Galiausiai jo maldos nugalėjo blogio jėgas.

12. Aušros Vartai

Pro šiuo vartus 1514 m. gruodžio 3 d. į Vilnių pergalingai įžengė LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis, sumušęs Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III  kariuomenę ir taip apsaugojęs Vilnių nuo tiesioginio priešo įsiveržimo. Pro šiuos vartus į miestą atvykdavo žmonės iš dabartinės Ukrainos žemių.

13. Taraso Ševčenkos paminklas

Tarasas Ševčenka vadinamas nacionaliniu Ukrainos poetu. Jaunystėje tarnavo dvarininkui Pavelui Engelhartui, su kuriuo 1829–1831 m. gyveno Vilniuje. T. Ševčenka vėliau rašė bičiuliui: „Vilnius ir mano širdžiai taip pat yra brangus prisiminimais, kaip ir tavajai…“ Manoma, kad miestas poetui svarbus ir dėl čia patirtos pirmosios meilės. Eilėraštis „Garsingam Vilniuje įvyko…“ (1848) tikriausiai paskatintas 1832 m. VU uždarymo.

Garsingam Vilniuje įvyko

Ne per seniai baisių dalykų.

Tada dar veikė… Žodis tas

Eilutėn nesutilps, ko gero…

Kad kiltų krašto sveikata,

Ligoninę ten atidaro.
O bakalaurus, studentus

Išvaiko: pas Aušros vartus

Neva kepurių nenuvožia.

Kvailys matyt iš pusės žodžio.

Bet to studento negaliu

Aš niekaip pavadint kvailiu.

Buvo tai sūnus lietuvės,

Prakilnios grafienės.

Buvo rimtas ir protingas

Ir pas motę vienas.

Mokėsi ne kaip ponaitis.

Kepurėlę kėlė

Prieš Aušros vartus. Nelaimės

Nieks nesitikėjo.
[…]

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas P. Bložė

1 13

Skaidrė 119

Knygynas „eureka!“

Plačiau