Stotis

Margame keliautojų staute dera praėjusių amžių architektūros paslaptys ir modermi kasdienybė

Šis maršrutas sukels naujų emocijų tiems, kurie dažnai lankosi stoties rajone, tačiau į šią vietą žiūri tik kaip į tranzito zoną. Teritorijoje gausu ir išlikusių, ir dingusių istorinių objektų, dalis jų – retam vilniečiui žinomuose kiemuose. Taps aišku, kodėl judriose kryžkelėse yra Gėlių, Sodų, Šopeno gatvės. Šviežių atspalvių suteikia mūsų dienomis atsirandančios originalios skulptūrų, gatvės meno ir gastronomijos iniciatyvos. Mėgstantys alternatyvias, industrinį kvapą turinčias vietas čia irgi ras sau malonių kampelių – nors rajonas smarkiai kinta, geležinkelio dvasia čia vis dar stipriai juntama.

Ką sužinosi/pamatysi marštute:

  • iš kur kilo Gėlių ir Sodų gatvių pavadinimai?
  • kur slepiasi restauruojama sinagoga?
  • kuris namas didžiuojasi vienu seniausių Vilniaus elektrinių liftų?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vėžimėliuose nerekomenduojama – reljefas sudėtingas.
  • Su gyvūnais tinka, neskaitant lankymosi Halės turgaus viduje.
  • Trukmė:

    Nesilankant objektų viduje: 1 val.15 min.; lankantis objektų viduje: 4 val.

  • Atstumas:

    apie 3,2 km / 4,2 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Geležinkelio stotis

1852–1862 m. nuo Peterburgo iki Varšuvos buvo nutiestas daugiau nei 1 000 km ilgio geležinkelis, turėjęs sujungti Rusijos imperijos sostinę su Centrine Europa. Strateginė linija nusidriekė ir per Vilnių, mieste iškilo didelis stoties pastatų ansamblis, piečiau bėgių ėmė formuotis Naujojo Pasaulio (vėliau tapusio Naujininkais) priemiestis, o šiauriau – ir šiandien dalį formų išlaikiusi stoties aikštė. Geležinkelio stotis išsyk tapo naujaisiais miesto vartais, mat garvežiais į Vilnių tikslingai ar tik tranzitu į Vakarus ėmė keliauti vis daugiau svečių. Iki Antrojo pasaulinio karo atvykėlius pasitikdavo puošnus istorizmo architektūros keleivių rūmų pastatas, tačiau dėl apmaudaus stabdžių gedimo 1945 m. stotyje įvyko avarija – susidūrė sprogmenų prikrauti sąstatai, o remiantis atsiminimais, incidento pasekmes pajuto net šnipiškiečiai – toks galingas sprogimas driokstelėjo. Po Antrojo pasaulinio karo rekonstruotas keleivių rūmų pastatas įgavo tam laikotarpiui būdingų stalinizmo bruožų. Išsamiau su geležinkelių istorija mūsų šalyje galima susipažinti apsilankius tame pačiame pastate įsikūrusiame Geležinkelių muziejuje, kuris, be vidaus, turi ir lauko ekspoziciją. Turintys kelionės bilietą muziejuje lankosi nemokamai!

Skaityti toliau

Uždaryti

Geležinkelio g. 16
2
Šv. Stepono bažnyčia

Tvorų, pastatų ir statybinių mašinų apsuptyje stūkso viena mažiausiai žinomų, tačiau itin įdomi Šv. Stepono bažnyčia. Ji iškilo 1600 m. ir pasižymi Lietuvoje retu manierizmo stiliumi bei sgrafito puošyba. Šv. Kazimiero kanonizavimo 1604 m. ir daugybė kitų reikšmingų iškilmių dažnai prasidėdavo būtent nuo Šv. Stepono bažnyčios. Šalia šventovės veikė rokitų (nuo 1715 m.), o vėliau – marijavičių vienuolynai (nuo 1752 m.). Pastarojo vienuolyno tikslas buvo kitatikių našlaičių (žydžių, karaimių, totorių) globa ir atvertimas į katalikybę. 1864 m. caro įsakymu marijavičių vienuolynas buvo uždarytas, o jo pastatai pertvarkyti į kalėjimą. Įkalinimo įstaigos čia su trumpomis pertraukomis veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o dalis pastatų (kalėjimo viršininko butas, kanceliarija, skalbykla, pirtis) išlikusi iki šių dienų. Po karo visa teritorija tapo pramonine, bažnyčia naudota kaip sandėlis. Ant šventovės sienos yra lentelė, primenanti, kad 1660–1865 m. prie bažnyčios veikė kapinės, kuriose amžinojo poilsio atgulė ir kelios garsios asmenybės, tarp jų architektai Laurynas Gucevičius ir Žozefas Pusjė. Kapinių naikinimas prasidėjo dar 1926 m., kai prie šventyklos įsikūrė akmenskaldžių cechas. Nuo 2005 m. bažnyčia po truputį restauruojama ir kantriai laukia atgimimo.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Stepono g. 41
3
Paminklas Johnui Lennonui

2015 m. fotomenininko Sauliaus Paukščio ir jo bendraminčių iniciatyva buvo atidengtas paminklas garsiajam „bitlui“ Johnui Lennonui. Britų muzikos legenda niekada nėra lankęsis Lietuvoje, tačiau autoriai labiau siekė parodyti Vilnių kaip pasaulinius simbolius priimantį, kosmopolitišką miestą, be to, sukurti naujus traukos taškus už senamiesčio ribų. Svarbi ir „The Beatles“ įtaka laisvės troškusiam vietos jaunimui sovietmečiu. Lennoną pasirinkta vaizduoti tokį, kokį jį kartą yra nufotografavęs artimas „bitlų“ bičiulis fotografas R. Whitakeris – su akį dengiančia gėle. Sakoma, kad ją palietus išsipildo norai. Pabandykite! Beje, 1996 m. iškilęs paminklas amerikiečių muzikantui Frankui Zappa K. Kalinausko gatvėje – irgi S. Paukščio idėja.

Skaityti toliau

Uždaryti

Mindaugo g. 27
4
„Kablys“

Nuo 1981 m. skulptorius Mindaugas Navakas kūrė grafikos albumus – „Vilniaus sąsiuvinius“, kuriuose vaizdavo monumentaliausius sovietinio Vilniaus pastatus su primontuotais milžiniškų skulptūrų modeliais. 1994 m. vieną sumanymą pavyko realizuoti – ant buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono buvo primontuotas didžiulis geležinis kablys. Šie rūmai 1957 m. pastatyti pagal tipinį „kultūrnamių“ projektą, pritaikytą daugybėje Sovietų Sąjungos miestų. Praeityje pastate vykdavo įvairūs renginiai, šokių vakarai, tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pastatas išsyk transformavosi į savotišką alternatyvaus meno ir subkultūrų meką – čia atidaryta viena pirmųjų neinstitucinių galerijų, vyko pogrindiniai ska ir punk koncertai. Panašią dvasią „Kablys“ išlaikęs ir šiandien – jame veikia muzikos klubas, riedlenčių parkas, baras, svečių namai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kauno g. 5

V 21:00-24:00
VI 00:00-06:00 ir 21:00-24:00
VII 21:00-24:00

5
„Katinas“

Nuo 1997 m. iki savo mirties 2007 m. netoli esančiame Aguonų g. 15 name gyveno rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Tuščią aikštelę šalia jos namų 2008 m. nuspręsta pavadinti Jurgos skveru, o dar po metų skulptorė Ksenija Jaroševaitė pastatė skulptūrą „Katinas“. Vaizduoti šį gyvūną nuspręsta todėl, kad katinas pasirodydavo beveik kiekviename rašytojos kūrinyje, be to, ji pati turėjo augintinę, vardu Lūšis. K. Jaroševaitė specialiai pavaizdavo katiną mielą, minkštų formų, net šiek tiek komišką norėdama, kad jis skverui suteiktų jaukumo. Akmuo, iš kurio pagamintas kūrinys, – lietuviškas. Jis buvo rastas buvusiame Arvydiškių karjere prie Kurtuvėnų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Jurgos skv.
6
Šopeno gatvė

Ne, garsusis kompozitorius Frederikas Šopenas Vilniuje negyveno ir jo vardu pavadintos gatvės neturime. Tai – įtakingo XIX a. pab. pirklio, visuomenės veikėjo ir alaus pramonės magnato Vilhelmo Šopeno garbei suteiktas pavadinimas. 1891 m. V. Šopenas padovanojo miestui gatvei tiesti reikalingą žemės sklypą prie geležinkelio stoties, savo lėšomis prisidėjo prie jos įrengimo. 1893–1895 m. šioje gatvėje iškilo keli nuomai skirti ir pajamas šeimininkams nešę namai (vad. доходный дом, revenue house), kuriuos projektavo žymiausi to meto architektai ir inžinieriai K. Korojedovas, A. Antonovičius, T. Rostvorovskis, L. Vineris ir kiti. Atkreipkite dėmesį, kad „prekinė išvaizda“ suteikta tik į gatvę atgręžtiems fasadams – apsilankę vidiniuose namų kiemuose išvysite lakonišką vaizdą, kuriame dominuoja plikos sienos ir neįmantrūs langai. V. Šopeno vardas gatvei suteiktas 1899 m., jos ilgis – vos 180 m. Verta žvilgtelėti į gretimą aukštą namą su bokšteliu Kauno g. 2 – tai 1911–1912 m. iškilęs Chajos Kremer namas, savo laiku buvęs vienu pirmųjų Vilniaus „dangoraižių“, be to, jis gali pasigirti turįs vieną iš dviejų seniausių Vilniaus liftų – jam jau per 100 metų!

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
7
Strumilos sodai

Ar kada susimąstėte, nuo ko kilo Sodų ir Gėlių gatvių pavadinimai? Nors ten, kur nuolat zuja autobusai, traukiniai ir automobiliai, sunku įsivaizduoti klestinčius augalus, jų čia iš tiesų būta – 1811 m. žymus gamtininkas Juozapas Strumila (Józef Strumiłło)čia įveisė moksliškai tvarkomą gėlių ir vaismedžių botanikos sodą. Sakyta, kad dėl jo visas rajonas kvepėjo medumi! Strumilos sodas buvo atviras visiems lankytojams, tačiau su augalais buvo prašoma elgtis pagarbiai, kitaip niekdariui nutiks tas pat, kas Adomui nutiko rojuje (taip buvo parašyta ant lentelės prie įėjimo). Svarbu žinoti, kad geležinkelio stotis apylinkėse atsirado tik XIX a. vid., todėl kuriant sodą jo vieta išties galėjo atrodyti idiliškai. Ar galima jo vietą atsekti šiandien? Jokių tai žyminčių lentelių nėra, tačiau atsistoję pievoje tarp Sodų ir Seinų g. galite būti tikri – prieš du amžius šią vietą dievino gamtos mylėtojai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Sodų ir Seinų g. sankirta
8
Sinagoga

Vilnius kadaise yra turėjęs gerokai per 100 žydų maldos namų, tačiau šiandien veikia tik viena choralinė sinagoga Pylimo g. Naujam gyvenimui prikeliamas pastatas Gėlių gatvėje – taip pat buvusi judėjų šventykla, viena iš aštuonių išlikusių Vilniuje, dar žinoma kaip Zavelio sinagoga. 1817–1818 m. Zavelis Germaize ir Davidas Levinsonas pastatė mūrinę šventyklą, kuri pakeitė anksčiau buvusią, bet sudegusią medinę. Zavelio sinagoga netrukus tapo viena svarbiausių Vilniuje, tarpukariu joje nuolat meldėsi apie 200 tikinčiųjų. Sinagoga taip pat turėjo namą Sodų g. 5, kuris kaupė pajamas jai išlaikyti. Šventykla veikė iki 1940 m., sovietmečiu joje įrengta sandėlių, butų, kepykla, nuo 1990 m. pastatas buvo apleistas, tačiau 2014 m. prasidėjo tyrimai ir restauracija – pastatas nuolat gražėja, tačiau jo funkcija ateityje dar nėra galutinai nulemta.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gėlių g. 6
9
Turgaus halė

Prekyvietė šioje vietoje buvo nuo XV a. – čia prekiauta gyvuliais, maisto ir buities prekėmis, prigijo Javų turgaus vardas. Tačiau XX a. pr. buvo jaučiamas modernios, griežtesnius sanitarinius reikalavimus atitinkančios turgavietės poreikis, todėl pasitelkus architektą V. Michnevičių 1904–1906 m. buvo pastatytas naujas istorizmo stiliaus pastatas. Įdomu, kad iš pradžių prekyvietė vadinta tiesiog „turgaus eilėmis“, o Halės vardą įtvirtino Pirmojo pasaulinio karo metais mieste šeimininkavę vokiečiai (halės terminas Europoje bendrai vartotas didžiuliams dengtiems komerciniams pastatams įvardyti). Dar ne taip seniai prie stoties esanti turgavietė buvo vadinama viena pavojingiausių miesto „talkučkių“, o dabar tai visavertis komercinis centras, kuriame galima rasti visko nuo kiniškų niekučių iki gėrybių iš ekologinių ūkių, o išvargus nuo įvairovės čia pat turguje galima paskanauti gurmaniškų patiekalų. Pastaruoju metu Halė atgyja net naktį – savaitgaliais čia duris atveria naktinis baras.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pylimo g. 58
10
Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia

Įėję į šio namo kiemą apsidairykite – ar atspėsite, kuris pastatas kadaise buvo šventykla? 1625 m. čia kartu su špitole buvo įsteigta Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia. To paties pavadinimo brolija rūpinosi vargingaisiais, slaugė ir laidojo maro aukas, o prie špitolės veikė ir Vilniaus elgetų brolija. Komplekso pastatai iš pradžių buvo mediniai, tačiau ne kartą degė ir 1758 m. bažnyčia toje pačioje vietoje atstatyta jau mūrinė. XIX a. pr. sunykusios bažnyčios mūrai buvo panaudoti statant gyvenamąjį namą. Iki Antrojo pasaulinio karo greta esanti Lapų gatvė nešiojo šventyklos atminimą ir vadinosi Šv. Nikodemo gatve.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 16B
11

Maršruto žemėlapis

Geležinkelio stotis

1852–1862 m. nuo Peterburgo iki Varšuvos buvo nutiestas daugiau nei 1 000 km ilgio geležinkelis, turėjęs sujungti Rusijos imperijos sostinę su Centrine Europa. Strateginė linija nusidriekė ir per Vilnių, mieste iškilo didelis stoties pastatų ansamblis, piečiau bėgių ėmė formuotis Naujojo Pasaulio (vėliau tapusio Naujininkais) priemiestis, o šiauriau – ir šiandien dalį formų išlaikiusi stoties aikštė. Geležinkelio stotis išsyk tapo naujaisiais miesto vartais, mat garvežiais į Vilnių tikslingai ar tik tranzitu į Vakarus ėmė keliauti vis daugiau svečių. Iki Antrojo pasaulinio karo atvykėlius pasitikdavo puošnus istorizmo architektūros keleivių rūmų pastatas, tačiau dėl apmaudaus stabdžių gedimo 1945 m. stotyje įvyko avarija – susidūrė sprogmenų prikrauti sąstatai, o remiantis atsiminimais, incidento pasekmes pajuto net šnipiškiečiai – toks galingas sprogimas driokstelėjo. Po Antrojo pasaulinio karo rekonstruotas keleivių rūmų pastatas įgavo tam laikotarpiui būdingų stalinizmo bruožų. Išsamiau su geležinkelių istorija mūsų šalyje galima susipažinti apsilankius tame pačiame pastate įsikūrusiame Geležinkelių muziejuje, kuris, be vidaus, turi ir lauko ekspoziciją. Turintys kelionės bilietą muziejuje lankosi nemokamai!

Skaityti toliau

Uždaryti

Geležinkelio g. 16
Šv. Stepono bažnyčia

Tvorų, pastatų ir statybinių mašinų apsuptyje stūkso viena mažiausiai žinomų, tačiau itin įdomi Šv. Stepono bažnyčia. Ji iškilo 1600 m. ir pasižymi Lietuvoje retu manierizmo stiliumi bei sgrafito puošyba. Šv. Kazimiero kanonizavimo 1604 m. ir daugybė kitų reikšmingų iškilmių dažnai prasidėdavo būtent nuo Šv. Stepono bažnyčios. Šalia šventovės veikė rokitų (nuo 1715 m.), o vėliau – marijavičių vienuolynai (nuo 1752 m.). Pastarojo vienuolyno tikslas buvo kitatikių našlaičių (žydžių, karaimių, totorių) globa ir atvertimas į katalikybę. 1864 m. caro įsakymu marijavičių vienuolynas buvo uždarytas, o jo pastatai pertvarkyti į kalėjimą. Įkalinimo įstaigos čia su trumpomis pertraukomis veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o dalis pastatų (kalėjimo viršininko butas, kanceliarija, skalbykla, pirtis) išlikusi iki šių dienų. Po karo visa teritorija tapo pramonine, bažnyčia naudota kaip sandėlis. Ant šventovės sienos yra lentelė, primenanti, kad 1660–1865 m. prie bažnyčios veikė kapinės, kuriose amžinojo poilsio atgulė ir kelios garsios asmenybės, tarp jų architektai Laurynas Gucevičius ir Žozefas Pusjė. Kapinių naikinimas prasidėjo dar 1926 m., kai prie šventyklos įsikūrė akmenskaldžių cechas. Nuo 2005 m. bažnyčia po truputį restauruojama ir kantriai laukia atgimimo.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Stepono g. 41
Paminklas Johnui Lennonui

2015 m. fotomenininko Sauliaus Paukščio ir jo bendraminčių iniciatyva buvo atidengtas paminklas garsiajam „bitlui“ Johnui Lennonui. Britų muzikos legenda niekada nėra lankęsis Lietuvoje, tačiau autoriai labiau siekė parodyti Vilnių kaip pasaulinius simbolius priimantį, kosmopolitišką miestą, be to, sukurti naujus traukos taškus už senamiesčio ribų. Svarbi ir „The Beatles“ įtaka laisvės troškusiam vietos jaunimui sovietmečiu. Lennoną pasirinkta vaizduoti tokį, kokį jį kartą yra nufotografavęs artimas „bitlų“ bičiulis fotografas R. Whitakeris – su akį dengiančia gėle. Sakoma, kad ją palietus išsipildo norai. Pabandykite! Beje, 1996 m. iškilęs paminklas amerikiečių muzikantui Frankui Zappa K. Kalinausko gatvėje – irgi S. Paukščio idėja.

Skaityti toliau

Uždaryti

Mindaugo g. 27
„Kablys“

Nuo 1981 m. skulptorius Mindaugas Navakas kūrė grafikos albumus – „Vilniaus sąsiuvinius“, kuriuose vaizdavo monumentaliausius sovietinio Vilniaus pastatus su primontuotais milžiniškų skulptūrų modeliais. 1994 m. vieną sumanymą pavyko realizuoti – ant buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono buvo primontuotas didžiulis geležinis kablys. Šie rūmai 1957 m. pastatyti pagal tipinį „kultūrnamių“ projektą, pritaikytą daugybėje Sovietų Sąjungos miestų. Praeityje pastate vykdavo įvairūs renginiai, šokių vakarai, tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pastatas išsyk transformavosi į savotišką alternatyvaus meno ir subkultūrų meką – čia atidaryta viena pirmųjų neinstitucinių galerijų, vyko pogrindiniai ska ir punk koncertai. Panašią dvasią „Kablys“ išlaikęs ir šiandien – jame veikia muzikos klubas, riedlenčių parkas, baras, svečių namai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kauno g. 5

V 21:00-24:00
VI 00:00-06:00 ir 21:00-24:00
VII 21:00-24:00

„Katinas“

Nuo 1997 m. iki savo mirties 2007 m. netoli esančiame Aguonų g. 15 name gyveno rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Tuščią aikštelę šalia jos namų 2008 m. nuspręsta pavadinti Jurgos skveru, o dar po metų skulptorė Ksenija Jaroševaitė pastatė skulptūrą „Katinas“. Vaizduoti šį gyvūną nuspręsta todėl, kad katinas pasirodydavo beveik kiekviename rašytojos kūrinyje, be to, ji pati turėjo augintinę, vardu Lūšis. K. Jaroševaitė specialiai pavaizdavo katiną mielą, minkštų formų, net šiek tiek komišką norėdama, kad jis skverui suteiktų jaukumo. Akmuo, iš kurio pagamintas kūrinys, – lietuviškas. Jis buvo rastas buvusiame Arvydiškių karjere prie Kurtuvėnų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Jurgos skv.
Šopeno gatvė

Ne, garsusis kompozitorius Frederikas Šopenas Vilniuje negyveno ir jo vardu pavadintos gatvės neturime. Tai – įtakingo XIX a. pab. pirklio, visuomenės veikėjo ir alaus pramonės magnato Vilhelmo Šopeno garbei suteiktas pavadinimas. 1891 m. V. Šopenas padovanojo miestui gatvei tiesti reikalingą žemės sklypą prie geležinkelio stoties, savo lėšomis prisidėjo prie jos įrengimo. 1893–1895 m. šioje gatvėje iškilo keli nuomai skirti ir pajamas šeimininkams nešę namai (vad. доходный дом, revenue house), kuriuos projektavo žymiausi to meto architektai ir inžinieriai K. Korojedovas, A. Antonovičius, T. Rostvorovskis, L. Vineris ir kiti. Atkreipkite dėmesį, kad „prekinė išvaizda“ suteikta tik į gatvę atgręžtiems fasadams – apsilankę vidiniuose namų kiemuose išvysite lakonišką vaizdą, kuriame dominuoja plikos sienos ir neįmantrūs langai. V. Šopeno vardas gatvei suteiktas 1899 m., jos ilgis – vos 180 m. Verta žvilgtelėti į gretimą aukštą namą su bokšteliu Kauno g. 2 – tai 1911–1912 m. iškilęs Chajos Kremer namas, savo laiku buvęs vienu pirmųjų Vilniaus „dangoraižių“, be to, jis gali pasigirti turįs vieną iš dviejų seniausių Vilniaus liftų – jam jau per 100 metų!

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Strumilos sodai

Ar kada susimąstėte, nuo ko kilo Sodų ir Gėlių gatvių pavadinimai? Nors ten, kur nuolat zuja autobusai, traukiniai ir automobiliai, sunku įsivaizduoti klestinčius augalus, jų čia iš tiesų būta – 1811 m. žymus gamtininkas Juozapas Strumila (Józef Strumiłło)čia įveisė moksliškai tvarkomą gėlių ir vaismedžių botanikos sodą. Sakyta, kad dėl jo visas rajonas kvepėjo medumi! Strumilos sodas buvo atviras visiems lankytojams, tačiau su augalais buvo prašoma elgtis pagarbiai, kitaip niekdariui nutiks tas pat, kas Adomui nutiko rojuje (taip buvo parašyta ant lentelės prie įėjimo). Svarbu žinoti, kad geležinkelio stotis apylinkėse atsirado tik XIX a. vid., todėl kuriant sodą jo vieta išties galėjo atrodyti idiliškai. Ar galima jo vietą atsekti šiandien? Jokių tai žyminčių lentelių nėra, tačiau atsistoję pievoje tarp Sodų ir Seinų g. galite būti tikri – prieš du amžius šią vietą dievino gamtos mylėtojai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Sodų ir Seinų g. sankirta
Sinagoga

Vilnius kadaise yra turėjęs gerokai per 100 žydų maldos namų, tačiau šiandien veikia tik viena choralinė sinagoga Pylimo g. Naujam gyvenimui prikeliamas pastatas Gėlių gatvėje – taip pat buvusi judėjų šventykla, viena iš aštuonių išlikusių Vilniuje, dar žinoma kaip Zavelio sinagoga. 1817–1818 m. Zavelis Germaize ir Davidas Levinsonas pastatė mūrinę šventyklą, kuri pakeitė anksčiau buvusią, bet sudegusią medinę. Zavelio sinagoga netrukus tapo viena svarbiausių Vilniuje, tarpukariu joje nuolat meldėsi apie 200 tikinčiųjų. Sinagoga taip pat turėjo namą Sodų g. 5, kuris kaupė pajamas jai išlaikyti. Šventykla veikė iki 1940 m., sovietmečiu joje įrengta sandėlių, butų, kepykla, nuo 1990 m. pastatas buvo apleistas, tačiau 2014 m. prasidėjo tyrimai ir restauracija – pastatas nuolat gražėja, tačiau jo funkcija ateityje dar nėra galutinai nulemta.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gėlių g. 6
Turgaus halė

Prekyvietė šioje vietoje buvo nuo XV a. – čia prekiauta gyvuliais, maisto ir buities prekėmis, prigijo Javų turgaus vardas. Tačiau XX a. pr. buvo jaučiamas modernios, griežtesnius sanitarinius reikalavimus atitinkančios turgavietės poreikis, todėl pasitelkus architektą V. Michnevičių 1904–1906 m. buvo pastatytas naujas istorizmo stiliaus pastatas. Įdomu, kad iš pradžių prekyvietė vadinta tiesiog „turgaus eilėmis“, o Halės vardą įtvirtino Pirmojo pasaulinio karo metais mieste šeimininkavę vokiečiai (halės terminas Europoje bendrai vartotas didžiuliams dengtiems komerciniams pastatams įvardyti). Dar ne taip seniai prie stoties esanti turgavietė buvo vadinama viena pavojingiausių miesto „talkučkių“, o dabar tai visavertis komercinis centras, kuriame galima rasti visko nuo kiniškų niekučių iki gėrybių iš ekologinių ūkių, o išvargus nuo įvairovės čia pat turguje galima paskanauti gurmaniškų patiekalų. Pastaruoju metu Halė atgyja net naktį – savaitgaliais čia duris atveria naktinis baras.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pylimo g. 58
Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia

Įėję į šio namo kiemą apsidairykite – ar atspėsite, kuris pastatas kadaise buvo šventykla? 1625 m. čia kartu su špitole buvo įsteigta Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia. To paties pavadinimo brolija rūpinosi vargingaisiais, slaugė ir laidojo maro aukas, o prie špitolės veikė ir Vilniaus elgetų brolija. Komplekso pastatai iš pradžių buvo mediniai, tačiau ne kartą degė ir 1758 m. bažnyčia toje pačioje vietoje atstatyta jau mūrinė. XIX a. pr. sunykusios bažnyčios mūrai buvo panaudoti statant gyvenamąjį namą. Iki Antrojo pasaulinio karo greta esanti Lapų gatvė nešiojo šventyklos atminimą ir vadinosi Šv. Nikodemo gatve.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 16B