Plastiškas ir geometriškas Vilniaus modernas

Nuo gėlių iki ornamentų – art noveau ženklai sostinės architektūroje

XIX a. – išskirtinis ir be galo įdomus laikotarpis. Industrinė revoliucija nulėmė sparčią technologijų, medicinos ir biologijos mokslų pažangą – tai neabejotinai pakeitė Vilniaus bei kitų pasaulio miestų veidą.

To meto menininkai įkvėpimo sėmėsi iš skirtingų praeities epochų meno: gotikos, baroko ir renesanso. Todėl neišvengta masinio meno kūrinių štampavimo ir vartojimo. XIX a. pab. menininkai priešinosi masinei meno kūrinių gamybai – jie patys ėmėsi originalios kūrybos ir vertino individualumą. Šių reiškinių kontekste gimė modernas – dailės ir architektūros stilius, pasižymintis formų įmantrumu ir stilizuotu dekoratyvumu.

Modernas įvairiose Europos šalyse turėjo skirtingus vardus: Prancūzijoje ir Belgijoje vadinamas art nouveau, Vokietijoje – jugendstil, Austrijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje – secesija, o Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, – modernu. Šiuo laikotarpiu menininkams didžiausiu įkvėpimu tapo gamta, moters grožis, tautiniai motyvai ir geometrinės formos. Į Vilnių modernas atėjo kiek vėliau nei kitose šalyse – tik XX a. pr. per Varšuvą, Krokuvą bei Peterburgą ir gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. 1900 m. Vilniuje buvo vis dar populiarus istorizmo stilius, kuris iš dalies lėmė gana santūrią moderno stiliaus architektūrą. Čia sutinkamos trys moderno stiliaus kryptys: susipynęs su istorizmu; plastiškas ir dekoratyvus; racionalus ir geometrinis. Nors mums geriausiai žinoma art nouveau sostinė yra Ryga, kviečiame atidžiau patyrinėti Vilniaus centre esančius pastatus ir atrasti iki tol nepastebėtas gamtos bei augalijos įkvėptas sostinės architektūros detales.

Įrašo pavadinimasPlastiškas ir geometriškas Vilniaus modernas

Įrašo trukmė1:51

Maršruto žemėlapis

1. Buvusi Antono Filipovičiaus-Duboviko vila

Antono Filipovičiaus-Duboviko vila M.Valančiaus gatvėje ant Tauro kalno – ryškiausias augalinės (plastiškos ir dekoratyvios) krypties secesijos (moderno atmainos) pavyzdys. Vilos savininkas buvo statybos inžinierius, baigęs mokslus Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute. XX a. pr. jis Vilniaus krašte pastatė apie porą šimtų objektų. Vieną iš jo sukurtų pastatų galima rasti Kauno g., 2-uoju numeriu pažymėtame name, kuris pasižymi modernui būdingais architektūros motyvais. A. Filipovičiaus-Duboviko vilos fasade galima matyti ankstyvajai secesijai būdingus bruožus: asimetrinį ir laiptuotą vilos tūrį, mistinio grožio moterų skulptūrėles, žiedlapių formos langų angas, saulėgrąžų ir nasturčių motyvus. Taip pat ir barokinės architektūros formų, kurios XX a. pr. pradėtos suvokti kaip vilnietiškumo ir tautiškumo ženklai. Virš pasagos formos lango vilos frontone matyti Filipovičių giminės herbo reljefas.

2. Buvusi Vilniaus karo mokykla (dab. VU chemijos ir geomokslų fakultetas)

1864 m. pagal ministro Nikolajaus Miliutino planą Vilniuje buvo įsteigta karo mokykla. Mokslas čia trukdavo dvejus metus: pirmus metus buvo dėstomi bendrieji dalykai (katekizmas, užsienio kalbos, matematika, istorija ir t. t), o vėliau ir specifiniai – karinė topografija, fortifikacija, karinis administravimas, karo teisė ir pan. Nuo 1901 m. rugsėjo 1-osios Vilniaus mokykloje įkurtos trys klasės, o 1901–1904 m. junkerių mokykla buvo dar kartą išplėsta. Kiek vėliau, 1910 m. rugsėjį, ji gavo Vilniaus karo mokyklos pavadinimą. Įstaigai plečiantis rekonstruota senojo korpuso fojė, ji įgavo ankstyvosios secesijos bruožų: lenktų, augalus primenančių linijų, lelijų motyvų laiptų turėkluose ir sienų lipdiniuose. Kylant į antrą aukštą galima pastebėti unikalią interjero detalę – senolį, iš kurio galvos auga vandens lelijos – tai dar vienas secesijos stilistikai būdingas bruožas.

3. Vilniaus Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvė

Tai viena jauniausių ortodoksų bažnyčių Vilniuje, siejama su Romanovų dinastija ir moderno stiliaus architektūra. Ši cerkvė 1913 m. pastatyta Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejaus proga ir pavadinta kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio Jaunesniojo ir šventojo Mykolo Maleino garbei. Šventovės projektą sukūrė Maskvos architektas Vladimiras Dmitrevičius Adamovičius pagal Senosios Rusios Rostovo ir Suzdalės architektūros stilių. Architektas ne tik skoningai interpretavo senųjų ortodoksų bažnyčių stilių, bet ir pridėjo tuo metu populiaraus moderno stiliaus elementų. Pagrindiniame ir šoniniuose cerkvės įėjimuose galima matyti, kaip paparčius primenantys augaliniai motyvai subtiliai susipina su ortodoksų tikėjimo religine simbolika. Užėjus į vidų, cerkvės dešiniajame ir kairiajame įėjimuose galima matyti restauruotą freskos fragmentą. Skliautuose buvusios freskos, deja, neišliko, tačiau šiuo metu bandoma jas atkurti remiantis istoriniais šaltiniais.

4. Buvęs Izraelio Bunimovičiaus namas

Šį namą 1910 m. pagal pirklio Izraelio Bunimovičiaus užsakymą suprojektavo architektas Fiodoras Smorgonskis. Pastatas pasižymi geometriniam modernui būdinga stilistika: plokščiu fasadu, originalios formos skydais ir reljefais. Namo fasadą puošia stilizuoti augalų ir gyvūnų motyvai. Pats namo savininkas buvo gerai žinomas visuomenės veikėjas ir žydų kultūros puoselėtojas. 1894 m. jis atidarė šokolado fabriką „Viktorija“, o vėliau ir keletą firminių parduotuvių. Viena iš jų įsikūrusi tuomečiame Šv. Jurgio prospekte, 4-uoju numeriu pažymėtame pastate (dabar Gedimino pr. įsikūrusi batų parduotuvė „Danija“), kurio interjere buvo pastebimos šiaurietiško moderno formos. Deja, iki mūsų dienų moderno interjeras neišliko, tačiau prie įėjimo dar pasitinka meškutės, laikančios po šokolado plytelę.

5. Buvęs Lenkų teatras Pohuliankoje (dab. Lietuvos Rusų dramos teatras)

Lenkų teatro rūmai Didžioje Puhuliankoje (dab. J. Basanavičiaus gatvė) suprojektuoti architektų dueto – Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio. To meto spauda rašė, kad autoriai harmoningai suderino senosios Krokuvos ir Vilniaus architektūros motyvus: vilnietišką baroką, renesansą ir krokuvietišką dvipakopį čerpių stogą. Sudėtingas pastato tūris primena moderno architektų mėgstamą augančio organizmo pavidalą. Centriniame pastato fasade galima pastebėti ir kitus moderno architektūrai būdingus bruožus: langus su įvairaus dydžio padalomis, įmantrias duris su pasagos formos fragmentu ir parabolės formos frontoną su stikliniu langeliu centre. Šis teatras – iškiliausias tokios paskirties statinys Vilniuje, iki šiol atliekantis tą pačią funkciją.

6. Nuomojamų namų kompleksas

Šią penkių namų grupę suprojektavo lietuvis Eduardas Rouba, įgijęs inžinieriaus diplomą  Rygos politechnikos institute. Žemutiniuose aukštuose buvo įsikūrusios parduotuvės, o aukščiau suprojektuoti patogūs 4–6 kambarių butai. Komplekso fasaduose galima pastebėti ryškią asimetriją ir vertikalų ritmą, būdingą Rygos nacionalinio romantizmo architektūrai, kuri, matyt, E. Roubai padarė didelį įspūdį. Kiekvieną pastatą puošia su vandens stichija susiję motyvai, kurie buvo moderno architektūros formų šaltinis. Fasaduose galima pastebėti bangų, kriauklių, lelijų elementus, o Pamėnkalnio g. 28 namo grafiniame reljefe – ir ilgakakles gerves. Bareljefe virš įėjimo į namą, esantį Pamėnkalnio g. 24, vaizduojami raiti Dioskūrai, kurie pagal graikų ir romėnų mitologiją buvo keleivių ir jūrininkų globėjai. Tikėtina, kad vandens motyvas buvo pasirinktas neatsitiktinai, nes XIX a. pab. Pamėnkalnio gatvė, tuomet Uosto, vedė į senąjį Vilniaus uostą prie Neries, ties Lukiškėmis.

7. Pirklių klubas

Vilniaus prekybininkų ir pramoninkų bendrija, kitaip Pirklių klubas, 1913 m. pr. pasistatydino išskirtinius moderno ir neoklasicizmo bruožų turinčius rūmus. Pirklių klubui buvo skirtas dviejų gatvių kampas, jis padiktavo netradicinį asimetrinį pastato tūrį, kuriame išsiskiria cilindro formos bokštelis su mitinio Atlanto skulptūra. Pastato viršuje, grafiniame reljefe, vaizduojamas harmoningas antikinės visuomenės gyvenimas, kuris simboliškai akcentuoja pastato paskirtį. Fasade architektas Michailas Prozorovas meistriškai suderino modernizuotas klasicizmo formas ir moderno architektūros bruožus: augalinius motyvus, išlenktos formos langus, asimetrinį pastato planą. 2011 ir 2012 m. buvo vykdoma pastato renovacija: viduje restauruoti saulėgrąžomis puošti laiptų turėklai, moderno stiliaus sienų puošyba ir keraminiai lipdiniai. Nors šiuo metu pastatas privatus, galima apsilankyti 3D ture www.pirkliuklubas.lt

8. Viktoro Lukaševičiaus namas

Pastatą suprojektavo kelių inžinierius N. Skoba, kuris iki 1911 m. Vilniuje buvo beveik nežinomas. Fasado stilistika artima Sankt Peterburgo modernui, ypač architekto Fiodoro Lidvalio braižui. Architektas fasadą papuošė pusapskritimio formos erkeriu ir moderno stilistikai būdingais mistiniais motyvais: moterų galvomis, erelio ir pelėdų skulptūromis. Simbolistai dažnai naudodavo mistinius motyvus, mintis perteikdavo vizualinėmis metaforomis, o tai įkvėpė ir architektus. Įdomu tai, kad N. Skoba pastato dizainui pasirinko XX a. pr. dėl industrinės revoliucijos išpopuliarėjusias statybines medžiagas: tekstūrinį tinką, kaltą metalą ir šlifuotas keramines plyteles. Įėjime, kairėje pusėje, įmontuota lentelė su šį namą stačiusio techniko K. Cimermano ir rangovo N. Goldfricho pavardėmis.

9. Juozapo Montvilos kolonija Lukiškėse

XX a. pr. žinomas filantropas, visuomenininkas, Žemės banko direktorius Juozapas Montvila inicijavo gyvenamųjų namų kolonijų statybas, kurių projektus parengė Vilniuje gerai žinomi architektai Augustas Kleinas ir Vaclovas Michnevičius. Viena iš jų buvo kolonija Lukiškėse, kurios architektūra primena angliškus ar belgiškus darbininkų kotedžus. Nors užsienyje tokio stiliaus namai buvo skirti darbininkams, Vilniuje kolonijos tipo pastatai buvo skirti viduriniajai klasei, mėgstančiai patogumą ir estetiką. J. Tumo Vaižganto gatvėje esantiems namams būdingi stilizuoti gotikos, baroko ir klasicizmo motyvai, o kraštiniai namai pasižymi vėlyvajam modernui būdingais bruožais: asimetrija, įmantriais balkonais ir spalvotomis keraminėmis plytelėmis. J. Savickio gatvėje namai kiek kuklesni, labiausiai primenantys angliškus kotedžus. Fasaduose matyti moderno stilistikai būdingi erkeriai ir pasagos formos langai. Kražių g. esantys pastatai yra paprasčiausi – jie pasižymi lygiais fasadais, kurie paįvairinti faktūriniu tinku, langų apvadais, mansardų iškišomis. J. Montvilos kolonija suformuoja vidinį kiemą, kuriame gyventojai galėjo pabėgti nuo miesto šurmulio.

10. Ksaverijaus Zubovičiaus ir Boleslovo Stankevičiaus namas

Pastatas priklausė Vilniaus miesto valdybos nariui K. Zubovičiui ir architektui B. Stankevičiui, kuris sumanė dviejų dalių (sekcijų) ir keturių aukštų pastatą. Fasadas išsiskiria erdvine kompozicija, nebūdinga XIX a. ir moderno stiliaus architektūrai, kurios fasadai dažniausiai būdavo plokštuminiai. Pagrindinis pastato akcentas yra už pastatą aukštesni du masyvūs rizalitai, papuošti stilizuotais vandens augalų motyvais. Juos galime matyti ir pastato centre esančiame skyde ir aptakių formų balkonuose. Pirmuose aukštuose buvo įrengti savininkų 8 kambarių butai, o viršutiniuose aukštuose – 4–5 kambarių butai. Butuose buvo ir kokybiška apdaila: koklių krosnys, parketo grindys, puošnūs keramikos lipdiniai.

11. Valstybinio banko rūmai (dab. Lietuvos mokslų akademijos rūmai)

XIX a. pab. sparčiai augo carinės Rusijos ekonomika, tai lėmė padidėjusį tarptautinių ir vidinių kreditinių paslaugų poreikį. Šiuo laikotarpiu intensyviai steigėsi bankai ir kitos kredito įstaigos, o jau 1909 m. iškilo prabangūs banko rūmai tuomečiame Šv. Jurgio prospekte. Michailas Prozorovas suprojektavo klasicistinių formų pastatą su gausiais secesijos stiliaus motyvais: mitinėmis moterų ir vyrų galvomis, augaliniais motyvais puoštomis kolonomis ir įmantriai išlankstytomis metalo tvorelėmis. Architektas buvo naujų gelžbetoninių konstrukcijų specialistas, tad pagrindinę banko salę perdengė pagal naujausias to meto technologijas. Viduje buvo sukurtas organiškas, bet prabanga spindintis interjeras: platūs marmuro laiptai, lydintys į elipsės formos arką su įmantrių formų durimis, auksuoti laiptų turėklai, keramikos lipdiniai ir spalviniai interjero sprendimai. Valstybinio banko rūmai – tai geriausiai išsilaikęs secesijos stiliaus pastatas Vilniuje, kuris praėjus daugiau nei 100 metų išsaugojo autentišką interjerą ir eksterjerą. 1921 m. rūmus perėmė Lenkijos banko skyrius, o nuo 1958 m. jais naudojasi Lietuvos mokslų akademija. Pastato eksterjero detales galima patyrinėti ir iš Tilto g. pusės – dėmesį atkreipia įmantrios formos langai.

12. Kazimiero Štralio namas ir cukrainė „Baltasis Štralis“ (dab. Signatarų namai)

Pastatas, kurį XIX a. II p. įsigijo Karlas ir Juzefa Štraliai, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1645 m., o per amžius daug kartų keitė savininkus. XIX a. pab. mirus tėvams namą paveldėjo jų sūnus pirklys Kazimieras Štralis. Iki 1940 m. čia veikė cukrainė „Baltasis Štralis“, o kitose namo patalpose buvo nuomojami butai amatininkams, pirkliams ir mokytojams. Būtent čia 1918 m. vasario 16-ąją į istorinį posėdį susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Atkūrus nepriklausomybę Signatarų patalpos buvo keletą kartų renovuotos: atkurta moderno stiliaus sienų tapyba, lubų lipdiniai, buvusios cukrainės „Baltasis Štralis“ sienų tapybos fragmentas. Kaip atrodė to meto interjeras, galima matyti ir plakate ant Signatarų namų vartų į vidinį kiemą. Panašaus stiliaus sienų tapyba Vilniaus butų interjeruose buvo populiari nuo XX a. pr. iki Pirmojo pasaulinio karo.

1 12

Skaidrė 119

Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus

Plačiau