Plastiškas ir geometriškas Vilniaus modernas

Antono Filipovičiaus-Duboviko vila M.Valančiaus gatvėje ant Tauro kalno – ryškiausias augalinės (plastiškos ir dekoratyvios) krypties secesijos (moderno atmainos) pavyzdys. Vilos savininkas buvo statybos inžinierius, baigęs mokslus Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute. XX a. pr. jis Vilniaus krašte pastatė apie porą šimtų objektų. Vieną iš jo sukurtų pastatų galima rasti Kauno g., 2-uoju numeriu pažymėtame name, kuris pasižymi modernui būdingais architektūros motyvais. A. Filipovičiaus-Duboviko vilos fasade galima matyti ankstyvajai secesijai būdingus bruožus: asimetrinį ir laiptuotą vilos tūrį, mistinio grožio moterų skulptūrėles, žiedlapių formos langų angas, saulėgrąžų ir nasturčių motyvus. Taip pat ir barokinės architektūros formų, kurios XX a. pr. pradėtos suvokti kaip vilnietiškumo ir tautiškumo ženklai. Virš pasagos formos lango vilos frontone matyti Filipovičių giminės herbo reljefas.

1864 m. pagal ministro Nikolajaus Miliutino planą Vilniuje buvo įsteigta karo mokykla. Mokslas čia trukdavo dvejus metus: pirmus metus buvo dėstomi bendrieji dalykai (katekizmas, užsienio kalbos, matematika, istorija ir t. t), o vėliau ir specifiniai – karinė topografija, fortifikacija, karinis administravimas, karo teisė ir pan. Nuo 1901 m. rugsėjo 1-osios Vilniaus mokykloje įkurtos trys klasės, o 1901–1904 m. junkerių mokykla buvo dar kartą išplėsta. Kiek vėliau, 1910 m. rugsėjį, ji gavo Vilniaus karo mokyklos pavadinimą. Įstaigai plečiantis rekonstruota senojo korpuso fojė, ji įgavo ankstyvosios secesijos bruožų: lenktų, augalus primenančių linijų, lelijų motyvų laiptų turėkluose ir sienų lipdiniuose. Kylant į antrą aukštą galima pastebėti unikalią interjero detalę – senolį, iš kurio galvos auga vandens lelijos – tai dar vienas secesijos stilistikai būdingas bruožas.

Tai viena jauniausių ortodoksų bažnyčių Vilniuje, siejama su Romanovų dinastija ir moderno stiliaus architektūra. Ši cerkvė 1913 m. pastatyta Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejaus proga ir pavadinta kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio Jaunesniojo ir šventojo Mykolo Maleino garbei. Šventovės projektą sukūrė Maskvos architektas Vladimiras Dmitrevičius Adamovičius pagal Senosios Rusios Rostovo ir Suzdalės architektūros stilių. Architektas ne tik skoningai interpretavo senųjų ortodoksų bažnyčių stilių, bet ir pridėjo tuo metu populiaraus moderno stiliaus elementų. Pagrindiniame ir šoniniuose cerkvės įėjimuose galima matyti, kaip paparčius primenantys augaliniai motyvai subtiliai susipina su ortodoksų tikėjimo religine simbolika. Užėjus į vidų, cerkvės dešiniajame ir kairiajame įėjimuose galima matyti restauruotą freskos fragmentą. Skliautuose buvusios freskos, deja, neišliko, tačiau šiuo metu bandoma jas atkurti remiantis istoriniais šaltiniais.

Šį namą 1910 m. pagal pirklio Izraelio Bunimovičiaus užsakymą suprojektavo architektas Fiodoras Smorgonskis. Pastatas pasižymi geometriniam modernui būdinga stilistika: plokščiu fasadu, originalios formos skydais ir reljefais. Namo fasadą puošia stilizuoti augalų ir gyvūnų motyvai. Pats namo savininkas buvo gerai žinomas visuomenės veikėjas ir žydų kultūros puoselėtojas. 1894 m. jis atidarė šokolado fabriką „Viktorija“, o vėliau ir keletą firminių parduotuvių. Viena iš jų įsikūrusi tuomečiame Šv. Jurgio prospekte, 4-uoju numeriu pažymėtame pastate (dabar Gedimino pr. įsikūrusi batų parduotuvė „Danija“), kurio interjere buvo pastebimos šiaurietiško moderno formos. Deja, iki mūsų dienų moderno interjeras neišliko, tačiau prie įėjimo dar pasitinka meškutės, laikančios po šokolado plytelę.

Lenkų teatro rūmai Didžioje Puhuliankoje (dab. J. Basanavičiaus gatvė) suprojektuoti architektų dueto – Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio. To meto spauda rašė, kad autoriai harmoningai suderino senosios Krokuvos ir Vilniaus architektūros motyvus: vilnietišką baroką, renesansą ir krokuvietišką dvipakopį čerpių stogą. Sudėtingas pastato tūris primena moderno architektų mėgstamą augančio organizmo pavidalą. Centriniame pastato fasade galima pastebėti ir kitus moderno architektūrai būdingus bruožus: langus su įvairaus dydžio padalomis, įmantrias duris su pasagos formos fragmentu ir parabolės formos frontoną su stikliniu langeliu centre. Šis teatras – iškiliausias tokios paskirties statinys Vilniuje, iki šiol atliekantis tą pačią funkciją.

Šią penkių namų grupę suprojektavo lietuvis Eduardas Rouba, įgijęs inžinieriaus diplomą  Rygos politechnikos institute. Žemutiniuose aukštuose buvo įsikūrusios parduotuvės, o aukščiau suprojektuoti patogūs 4–6 kambarių butai. Komplekso fasaduose galima pastebėti ryškią asimetriją ir vertikalų ritmą, būdingą Rygos nacionalinio romantizmo architektūrai, kuri, matyt, E. Roubai padarė didelį įspūdį. Kiekvieną pastatą puošia su vandens stichija susiję motyvai, kurie buvo moderno architektūros formų šaltinis. Fasaduose galima pastebėti bangų, kriauklių, lelijų elementus, o Pamėnkalnio g. 28 namo grafiniame reljefe – ir ilgakakles gerves. Bareljefe virš įėjimo į namą, esantį Pamėnkalnio g. 24, vaizduojami raiti Dioskūrai, kurie pagal graikų ir romėnų mitologiją buvo keleivių ir jūrininkų globėjai. Tikėtina, kad vandens motyvas buvo pasirinktas neatsitiktinai, nes XIX a. pab. Pamėnkalnio gatvė, tuomet Uosto, vedė į senąjį Vilniaus uostą prie Neries, ties Lukiškėmis.

Vilniaus prekybininkų ir pramoninkų bendrija, kitaip Pirklių klubas, 1913 m. pr. pasistatydino išskirtinius moderno ir neoklasicizmo bruožų turinčius rūmus. Pirklių klubui buvo skirtas dviejų gatvių kampas, jis padiktavo netradicinį asimetrinį pastato tūrį, kuriame išsiskiria cilindro formos bokštelis su mitinio Atlanto skulptūra. Pastato viršuje, grafiniame reljefe, vaizduojamas harmoningas antikinės visuomenės gyvenimas, kuris simboliškai akcentuoja pastato paskirtį. Fasade architektas Michailas Prozorovas meistriškai suderino modernizuotas klasicizmo formas ir moderno architektūros bruožus: augalinius motyvus, išlenktos formos langus, asimetrinį pastato planą. 2011 ir 2012 m. buvo vykdoma pastato renovacija: viduje restauruoti saulėgrąžomis puošti laiptų turėklai, moderno stiliaus sienų puošyba ir keraminiai lipdiniai. Nors šiuo metu pastatas privatus, galima apsilankyti 3D ture www.pirkliuklubas.lt

Pastatą suprojektavo kelių inžinierius N. Skoba, kuris iki 1911 m. Vilniuje buvo beveik nežinomas. Fasado stilistika artima Sankt Peterburgo modernui, ypač architekto Fiodoro Lidvalio braižui. Architektas fasadą papuošė pusapskritimio formos erkeriu ir moderno stilistikai būdingais mistiniais motyvais: moterų galvomis, erelio ir pelėdų skulptūromis. Simbolistai dažnai naudodavo mistinius motyvus, mintis perteikdavo vizualinėmis metaforomis, o tai įkvėpė ir architektus. Įdomu tai, kad N. Skoba pastato dizainui pasirinko XX a. pr. dėl industrinės revoliucijos išpopuliarėjusias statybines medžiagas: tekstūrinį tinką, kaltą metalą ir šlifuotas keramines plyteles. Įėjime, kairėje pusėje, įmontuota lentelė su šį namą stačiusio techniko K. Cimermano ir rangovo N. Goldfricho pavardėmis.

XX a. pr. žinomas filantropas, visuomenininkas, Žemės banko direktorius Juozapas Montvila inicijavo gyvenamųjų namų kolonijų statybas, kurių projektus parengė Vilniuje gerai žinomi architektai Augustas Kleinas ir Vaclovas Michnevičius. Viena iš jų buvo kolonija Lukiškėse, kurios architektūra primena angliškus ar belgiškus darbininkų kotedžus. Nors užsienyje tokio stiliaus namai buvo skirti darbininkams, Vilniuje kolonijos tipo pastatai buvo skirti viduriniajai klasei, mėgstančiai patogumą ir estetiką. J. Tumo Vaižganto gatvėje esantiems namams būdingi stilizuoti gotikos, baroko ir klasicizmo motyvai, o kraštiniai namai pasižymi vėlyvajam modernui būdingais bruožais: asimetrija, įmantriais balkonais ir spalvotomis keraminėmis plytelėmis. J. Savickio gatvėje namai kiek kuklesni, labiausiai primenantys angliškus kotedžus. Fasaduose matyti moderno stilistikai būdingi erkeriai ir pasagos formos langai. Kražių g. esantys pastatai yra paprasčiausi – jie pasižymi lygiais fasadais, kurie paįvairinti faktūriniu tinku, langų apvadais, mansardų iškišomis. J. Montvilos kolonija suformuoja vidinį kiemą, kuriame gyventojai galėjo pabėgti nuo miesto šurmulio.

Pastatas priklausė Vilniaus miesto valdybos nariui K. Zubovičiui ir architektui B. Stankevičiui, kuris sumanė dviejų dalių (sekcijų) ir keturių aukštų pastatą. Fasadas išsiskiria erdvine kompozicija, nebūdinga XIX a. ir moderno stiliaus architektūrai, kurios fasadai dažniausiai būdavo plokštuminiai. Pagrindinis pastato akcentas yra už pastatą aukštesni du masyvūs rizalitai, papuošti stilizuotais vandens augalų motyvais. Juos galime matyti ir pastato centre esančiame skyde ir aptakių formų balkonuose. Pirmuose aukštuose buvo įrengti savininkų 8 kambarių butai, o viršutiniuose aukštuose – 4–5 kambarių butai. Butuose buvo ir kokybiška apdaila: koklių krosnys, parketo grindys, puošnūs keramikos lipdiniai.

XIX a. pab. sparčiai augo carinės Rusijos ekonomika, tai lėmė padidėjusį tarptautinių ir vidinių kreditinių paslaugų poreikį. Šiuo laikotarpiu intensyviai steigėsi bankai ir kitos kredito įstaigos, o jau 1909 m. iškilo prabangūs banko rūmai tuomečiame Šv. Jurgio prospekte. Michailas Prozorovas suprojektavo klasicistinių formų pastatą su gausiais secesijos stiliaus motyvais: mitinėmis moterų ir vyrų galvomis, augaliniais motyvais puoštomis kolonomis ir įmantriai išlankstytomis metalo tvorelėmis. Architektas buvo naujų gelžbetoninių konstrukcijų specialistas, tad pagrindinę banko salę perdengė pagal naujausias to meto technologijas. Viduje buvo sukurtas organiškas, bet prabanga spindintis interjeras: platūs marmuro laiptai, lydintys į elipsės formos arką su įmantrių formų durimis, auksuoti laiptų turėklai, keramikos lipdiniai ir spalviniai interjero sprendimai. Valstybinio banko rūmai – tai geriausiai išsilaikęs secesijos stiliaus pastatas Vilniuje, kuris praėjus daugiau nei 100 metų išsaugojo autentišką interjerą ir eksterjerą. 1921 m. rūmus perėmė Lenkijos banko skyrius, o nuo 1958 m. jais naudojasi Lietuvos mokslų akademija. Pastato eksterjero detales galima patyrinėti ir iš Tilto g. pusės – dėmesį atkreipia įmantrios formos langai.

Pastatas, kurį XIX a. II p. įsigijo Karlas ir Juzefa Štraliai, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1645 m., o per amžius daug kartų keitė savininkus. XIX a. pab. mirus tėvams namą paveldėjo jų sūnus pirklys Kazimieras Štralis. Iki 1940 m. čia veikė cukrainė „Baltasis Štralis“, o kitose namo patalpose buvo nuomojami butai amatininkams, pirkliams ir mokytojams. Būtent čia 1918 m. vasario 16-ąją į istorinį posėdį susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Atkūrus nepriklausomybę Signatarų patalpos buvo keletą kartų renovuotos: atkurta moderno stiliaus sienų tapyba, lubų lipdiniai, buvusios cukrainės „Baltasis Štralis“ sienų tapybos fragmentas. Kaip atrodė to meto interjeras, galima matyti ir plakate ant Signatarų namų vartų į vidinį kiemą. Panašaus stiliaus sienų tapyba Vilniaus butų interjeruose buvo populiari nuo XX a. pr. iki Pirmojo pasaulinio karo.