Piromontas

Išnykęs istorinis kvartalas

Pastačius tiltą, anapus Neries pradėjo virti gyvenimas. Istoriniuose šaltiniuose gyvenvietes, įsikūrusios dešiniojoje Neries krantinėje, minimos nuo XVI a., o viena iš krantinių teritorijų, šiandien ribojama Kalvarijų, Žvejų ir Rinktinės gatvių, nuo XVIII a. pradedama vadinti Piromontu. Teigiama, kad šis pavadinimas kilo nuo buvusių rūmų, kadaise stovėjusių ant kalvos šalia Žaliojo tilto, savininko vardo. Tiesa tiksliai nėra žinoma, kam jie priklausė: vaivadai Pirui, seniūnui Piurui, ar taurininkui Petrui, todėl sutinkami ir kiti – Piuromonto arba Petromonto pavadinimai.

Visgi tikėtina, kad pirmą kartą Piuromontas buvo paminėtas pačio savininko. Karaliaus Stanislavo Augusto išrinkimo dienos progą Stanislovas Piuras surengė savo rūmuose prašmatnias iškilmes, kurias aprašė eilėraštyje: tą progą buvo šaudoma iš patrankų, parengti fejerverkai, vyko šokiai ir linksmybės. Būtent šiose valdose ir susiformavo Piromonto kvartalas. Istorijos vingiai lėmė, kad vėliau jame iškilo skirtingų funkcijų statiniai: kareivinės, viena iš Juozapo Montvilos kolonijų, stadionas, o vėliau – administracinės patalpos ir daugiabučiai.

Nors po Antrojo pasaulinio karo Piromonto kvartalas išnyko iš miesto žemėlapių, o dėl nuolatinių perstatymų dalis išliko tik mažoji dalis istorinių žymių,  buvusio kvartalo gatvėse iki šiol slepiasi daug įdomybių, liudijančių apie turtingą šios teritorijos praeitį ir skirtingus miesto raidos etapus.

Ką sužinosite ir pamatysite pasirinkę šį maršrutą?

  • Kur stovi buvusias Šv. Arkangelo Rapolo kapines menanti koplyčia?
  • Kas liko iš XIX a. II p. prie krantinės stovėjusių kareivinių?
  • Kam Tarybų Lietuvoje buvo skirtos specializuotos valiutinės parduotuvės?
  • Kur įsikūrė naujoji poilsio zona su kaskadiniais fontanais?

Piromontas

1:37

Maršruto žemėlapis

1. Gyvenamasis kompleksas su komercinėmis patalpomis „Delfinas“

Daugiabutis su komercinėmis patalpomis „Delfinas“ – vienas iš ankstyvųjų naujosios, tarptautinės architektūros pavyzdžių Vilniuje.

Pavadinimą pastatas  paveldėjo iš savo pirmtako – kadaise šioje vietoje buvusio pirčių ir baseino , sveikatingumo komplekso „Delfinas“. Jį nugriovus, pagal architektų Kęstučio Pempės, Lilijanos Jančytės ir Eglės Kirdulienės projektą 2003-2005 m. jo vietoje iškilo naujas 44 m. aukščio ir 120 butų statinys.

Įstiklintas pastatas vienareikšmiškai liudijo apie šiuolaikinės Vakarų architektūros įžengimą į po-sovietinę erdvę. Architektai stengėsi sudaryti neutralų foną istoriniam pastatui – arčiau krantinės stovintiems Raduškevičiaus rūmams, todėl įstiklinimui pasirinkto žalsvo stiklo atspalvį. Visgi nepaisant pastangų šis projektas dažnai vertinamas neigiamai dėl savo griozdiškumo ir neatsižvelgimo į gyventojų lūkesčius – aplink pastatą nebuvo numatytas apželdinimas, pritrūko vietos vaikų žaidimų aikštelėms.

Nepaisant kritiškų nuomonių daugiabučio architektūrai, jame gyvenanti bendruomenė stengiasi mąstyti pozityviai. Ji vadina save „delfiniečiais“, noriai įsitraukia į bendruomenines veiklas.

Beje, ši bendruomenė turi savo logotipą, vaizduojantį delfiną su langų karūnėlę. Jis pateko į Gineso rekordų pripažintos Vilniaus gyventojos Aušros Šaltenytės didžiausią delfinų kolekciją (virš 3600 vnt.).

2. Buvusi Melioracijos ir vandens ūkio ministerija

Šis 12-aukštis pastatas – vienas pirmųjų miesto dangoraižių, kuriame 1973-iais metais įsikūrė anuometinė Melioracijos ir vandens ūkio ministerija.

Sovietmečiu, XX a. 7-tame deš. buvo parengtas dabartinės A. Juozapavičiaus ir Rinktinės gatvių užstatymo projektas. Prie gatvių buvo numatyta pastatyti penkis trylikos aukštų pastatus skirtus valdininkams, projektuotojams ir sportininkams. Vėliau nuspręsta, kad projektas esąs pernelyg ambicingas, taigi jo mastas sumažėjo. Galiausiai sutarta pastatyti po vieną 12, 10 ir 8 aukštų pastatus. Visgi pradėjus statybas buvo įgyvendinti buvo tik 2 iš jų –  12 aukštų pastatas Juozapavičiaus g. 9 ir tuo pačiu stiliumi pastatytas 8 aukštų Juozapavičiaus g. 11.

Dvylikaaukščio sumanytojas – architektas Vladimiras Oleiničenka, kuris anuomet jau buvo pripažintu architektu. Jo 1965 m. suprojektuotas ir pastatytas dabartinio Aukščiausiojo Teismo rūmų pastatas (Gynėjų g. 6) sulaukė daug teigiamų įvertinimų dėl savo modernios, šiuolaikiškos formos.

20 a. 7-8 deš. statomi administraciniai pastatai įgijo tarptautinio architektūros stiliaus bruožų bei funkcionalizmo požymius. Anuometinės valdžiai rūpėjo sukurti demokratijos iliuziją, todėl architektai sekė Vakarų pavyzdžiu: rėmų konstrukcijos ir gausios stiklo plokštumos suteikdavo prabangos įvaizdį, nes stiklo plokštumų naudojimas buvo ribojamas dėl techninių galimybių.

Po Nepriklausomybės atkūrimo šiame pastate kurį laiką veikė Lietuvos Bankas, o dabar jame įsikūrusios skirtingos įmonės.

3. Senąsias Šv. Arkangelo Rapolo kapines menanti koplyčia

Už daugiaaukščių pasislėpęs mūrinis pastatas – XVIII a. kapines menanti katalikų koplyčia, kuri nuo 2006 m. yra išnuomota armėnų bendruomenei, įsteigusiai joje vienintelę armėnų bažnyčią Vilniuje.

Manoma, kad tolimoje praeityje ši teritorija priklausė kadaise šioje krantinėje stovėjusiai Šv. Teresės bažnyčiai. Ji buvo pastatyta dar XVII a. ir ją prižiūrėjo vienuoliai Karmelitai, kurie taip pat valdė kitą Vilniuje veikusią Šv. Teresės bažnyčią, stovinčią prie Aušros vartų. Bažnyčia stovėjo arti kranto, tad dėl nuolatinių Neries išsiliejimų ji buvo ne karta apgadinama, dėl ko galiausiai ją nuspręsta nugriauti.

XVIII a. pab. ši teritorija buvo perduota prie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios įkurtai parapijai, o joje – įsteigtos užmiesčio kapinės. Jose buvo laidojami ne tik su Šv. Arkangelo Rapolo, bet ir su kitomis parapijomis ar bažnyčiomis susiję asmenys, jose nugulė pirmosios Lietuvoje choleros aukos 1831 m. epidemijai pasiekus mūsų kraštus, bei žinoma, kad jose buvo palaidoti daktaro Augustino Bekiu giminaičiai.

1812 m., perkėlus Šv. Arkangelo Rapolo parapiją į kitą bažnyčią kapinės buvo apleistos ir nenaudojamos, tačiau nepaisant to jos buvo kelis kart tvarkomos, o 1903 m. – atnaujinta kapinėse išlikusi koplyčia. XX a. per. jose buvo išlikę vos keli antkapiniai paminklai. Nepaistant to, kad kapinės jau kurį laiką buvo uždarytos, juose Antrojo pasaulinio karo metu buvo palaidoti tris Lenkijos krašto armijos kariai, kuriuos meni priešais koplyčią stovintys kryžiai.

Sovietmečiu Dešiniojoje krantinėje pradėjus statybas kapinės buvo panaikintos ir šioje vietoje išliko vienintelis apie jas bylojantis reliktas – koplytėlė. Pirmuoju Nepriklausomybės joje buvo įrengtos dirbtuvės, o vėliau – išnuomotos armėnų bendruomenei ir dabar ji laikoma mažiausia veikiančia bažnyčia Lietuvoje.

4. Buvusi specializuota valiutinė parduotuvė

Iki šių dienų išlikę didžiuliai vitrinų langai sufleruoja šio pastato praeitį. Sovietmečiu, 7 deš. daugiabučio pirmajame aukšte buvo įsikūręs specializuotos valiutinės parduotuvės filialas.

Valiutinėse parduotuvėse prekiauta deficitinėmis ir importinėmis prekėmis: čia galima buvo įsigyti maisto produktų, drabužių, buitinės technikos ir net – automobilį „Volga“. Tiesa, valiutinės parduotuvės asortimentas buvo pasiekiamas ne kiekvienam, mat šios prekės buvo parduodamos tik už užsienio pinigus arba specialią sovietmečiu sukurtą „alternatyvią valiutą“ – Vneškombanko ir Vnešposyltorgo  išduodamus čekius.

Užsienio valiuta tokiose parduotuvėse galėjo atsisakyti tik turistai, o čekiais atsiskaitydavo SSRS piliečiai. Čekiai buvo išduodami tik tiems,  kurie dirbdavo užsienyje (pvz. jūreiviams, konsulatų darbuotojams) ir gaudavo algą ne rubliais, o užsienio valiuta. „Alternatyvi valiuta“ buvo įvesta todėl, kad SSRS piliečiams piniginės operacijos užsienio valiuta sovietų sąjungoje buvo draudžiamos.

Tie, kas norėjo įsigyti parduotuvėse parduodamas deficitines prekes, o neturėjo galimybės gauti čekio legaliu būdu, dažniausiai įsigydavo čekius juodojoje rinkoje. Tiesa, tai buvo ir nesaugu (už nelegalų čekių įsigijimą  ir pardavimą grėsė baudžiamoji atsakomybė) ir brangu, nes joje čekiai kainavo dvigubai ar net trigubai brangiau negu jų tikroji vertė. Tačiau poreikis įsigyti deficitines prekes buvo didesnis, todėl atsirado ne tik nelegalūs čekių pardavėjai, bet ir jų padirbinėtojai.

5. Elektrinės darbuotojų namas

Pastačius pirmąją centrinę Vilniaus miesto elektrinę šalia jos, šiek tiek į šiaurę, iškilo gyvenamasis pastatas skirtas Elektrinės darbuotojams apgyvendinti. Pastatas, kaip ir elektrinė, ilgą laiką priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, kol nebuvo nacionalizuotas.

Gauti patalpą šiame pastate nebuvo lengva – darbuotojai turėjo stoti į eilę, teikti prašymus, įtikinamai pagrįsti savo, kaip būsimo nuomininko, kandidatūrą. Kambariai šiame pastate buvo suteikiami tiems, kurie gyveno toli nuo Elektrinės, kad darbuotojai galėtų pasiekti darbo vietą ir pigiau, ir greičiau. Tačiau kambarius pastate išsinuomodavo ne tik Elektrinės, bet ir kiti Vilniaus miesto tarnautojai, pvz. Vilniaus miesto autobusų šoferiai.

Asmenys, gavę patalpas visais būdais bandė jas išsaugoti – pavyzdžiui iki šių dienų išliko vieno iš Elektrinės darbuotojo prašymas (1940 m.) atleisti jį nuo nuomos mokėjimo dėl sunkių finansinių aplinkybių arba bent jau atidėti skolos už kambarį išmokėjimą.

Kalbant apie architektūrą – joje išryškėja retrospektyvinės architektūros formos. Tai reiškia, eksterjere buvo vengiama istorinių elementų (orderių). Naujo dvelksmo pastatui suteikė supaprastintos, geometrinės formos. Viršutinių pusapvalių langų puošimui pasirinkta rustikos technika. Aplink lango angą imituojami keturkampiai rustai – akmenys, kurie kartu su pusapvaliu langu primena šiek tiek auštančio ryto saulę. Galbūt šis subtilus dekoras simboliškai pabrėžia elektrinės funkciją – miesto apšvietimą?

6. Verslo kvartalas „Business Stadium“

Naujasis verslo kvartalas „Bussines Stadium“  įsikūrė Rinktinės ir Šeimyniškių g. sankirtoje, 2016-2017 m. nugriovus kadaise šioje vietoje stovėjusį „Žalgirio“ stadioną.

Galim teigti, kad sportas dešiniojoje krantinėje atsirado dar 19 a., dislokavus šioje pakrantėje Rusijos imperijos kariuomenę. Siekiant gerinti kariškių fizinį pasirengimą jiems skirtoje teritorijoje buvo numatyto erdvės pratyboms ir treniruotėms. Vėliau jų vietoje iškilo stadionas – pirmasis stadionas su tribūnomis buvo statomas tarpukariu, lenkų kariškių iniciatyva. Jau tada jame vyko futbolo varžybos, vyrų ir moterų lengvosios atletikos rungtys, kuriose lankėsi pats Juzefas Pilsudskis, o to meto vietiniuose laikraščiuose gyventojai buvo raginami užsukti į „Stadioną Piromonte“ (lenk. Stadion na Pióromoncie).

Po karo stadionas buvo smarkiai apgriautas ir sovietų valdžia jį nusprendė rekonstruoti. Atlikus darbus jam buvo suteiktas „Spartako“ – tuometinės Vilniaus futbolo komandos vardas, o po metų pervadinus ją į „Žalgirį“ buvo pakeistas ir stadiono pavadinimas, kuris buvo naudojamas iki pat stadiono uždarymo dėl jo prastos būklės ir neatitikimo FIFA standartams.

Šiandien jo vietoje įsikūrė naujasis verslo kvartalas. Tai kelių pastatų kompleksas, kuriuose išsidėstė ne tik biuro erdvės, bet ir restoranai, parduotuvės, sporto ir grožio centrai. Taip pat viename iš pastatų bendradarbiaujant su Lietuvos Dailininkų Sąjunga įkurta meno galerija „Business Stadium Gallery“.

Pagrindinis šio kvartalo akcentas – tarp pastatų suformuota pėsčiųjų promenada. Ją puošia unikalūs kaskadiniai fontanai, kuriuose vanduo teka skirtingu greičiu. Fontanų skleidžiami garsai bei garsios amerikiečių kraštovaizdžio architektės Marthos Schwartz suprojektuotas apželdinimas nukelia promenados lankytojus į gamtą ir leidžia miesto gyventojams pasislėpti nuo miesto šurmulio.

7. Piromonto kolonija ir išlikęs senojo šulinio reliktas

Piromonto kolonija – viena populiariausių buvusio kvartalo architektūrinių pažibų. Ją sudaro keletas skirtingo tipo gyvenamųjų namų, pastatyti XIX a. pabaigoje įtakingo Vilniaus verslininko, bankininko Juozapo Montvilos iniciatyva. Tiek Piromonto, tiek kitos J. Montvilos kolonijos statytos pagal vakarietiškų fabrikų darbininkų gyvenamųjų kvartalų pavyzdį.

Montvilos namų kolonijos buvo pirmieji kompleksinio teritorijos planavimo pavyzdžiai Vilniuje. Piromonto kvartale buvo numatytas vandentiekis, o kvartalo teritorijoje – nedidelė aikštė ir gatvelės, sodas. Taip pat prie gyvenamųjų namų turėjo atsirasti ūkiniai pastatai ir net – skalbykla. Vidiniame kiemelyje, Slucko ir Šeimyniškių g. kampe iki šiol galima surasti krūmuose, už tvorelės pasislėpusį kadaise čia stovėjusio šulinio reliktą.

Pirmas šios kolonijos pastatas buvo pastatytas pagal architekto Vladislovo Stipulkovskio projektą – jį sudaro ilgas dviaukštis korpusas prie gatvės linijos, sudarytas iš nedidelių sekcijų. Vėliau statant koloniją pradėjo darbuotis kitas architektas – Augustinas Kleinas.

A. Kleino projektai buvo puošnesni ir prabangesni, pastatyti namai-kotedžai, puošti orderių ir dekoratyvinėmis medžio detalėmis. Vieną vertus mediniai elementai turėjo suteikti lokalumo, nes Lietuvoje medinė architektūra itin svarbi kraštovaizdžio ir palikimo dalis, o kitą vertus – imitavo „Zakopanės“ (kurortinio Lenkijos miesto) architektūrą, kurio pavyzdžiai aptinkami ne tik Vilniuje, bet ir miesto apylinkėse.

8. Buvusių kareivinių kompleksas

Dešinioji Neries krantinė ištisus šimtmečius buvo Vilniaus miesto priemiesčiu, todėl būtent čia prieš puolant ar užimant Vilnių rikiavosi skirtingos kariuomenės. XVIII a. pr., Didžiojo Šiaurės karo metu, čia rinkosi Rusijos caro Petro I gretos, o kiek vėliau – Napoleono gvardija.

1831 m., Rusijos imperijos valdžiai nusprendus miesto centre įrengti tvirtovę, kuri užėmė Žemutinės ir Aukštutinės pilies teritorijas bei dalį dešiniosios Neries pakrantės. Anuomet Sporto Rūmų vietoje buvo įrengtas įtvirtinimas su pylimais ir grioviais. Maždaug nuo tų laikų šią teritoriją pradėta vadinti „karine zona“, o šalia, palaipsniui, buvo statomos kareivinės, sandėliai, arklidės ir kiti pastatai karinėms reikmėms.

Didžioji dalis karinių statinių, stovėjusių arčiau krantinės neišliko, tačiau trys buvusio karinio komplekso pastatai Šeimyniškių g. 21, 23 ir Raitininkų g. 2 ištvėrė visus laiko išbandymus ir yra vertingi ne tik istoriniu, bet ir architektūriniu požymiu.

Autentiškiausias pastatas išliko Raitininkų g. 2. Jis atspindi tipinę XIX a. pabaigos kareivinių architektūrą: tai ilgas, dviejų aukštų statinys. Tokiose kareivinėse, kurios buvo statomos visoje Rusijos imperijoje, be miegamųjų vietų būdavo numatyta virtuvė, valgomasis, biuras ir kalėjimo vienute.

Kiti du išlikę pastatai buvo statomi panašiu principu, tačiau iki šiandienos jie smarkiai pakito. Visgi atidžiau įsižiūrėjus į visų trijų pastatų pirmojo ir antrojo aukšto langus galima pastebėti, kad jų forma – vienoda.

Pastatas Šeimyniškių g. 23 buvo perstatytas pritaikant jį viešbučiui. Kadaise šalia jo stovėjo dar sovietmečiu pastatytas angaras (jo vietoje šiandien stovi daugiabutis). Anuomet abudu statiniai priklausė buvusiam krepšininkui Šarūnui Marčiulioniui ir jo iniciatyva 1992 m. buvo atidarytas pirmasis šalyje privatus viešbutis „Šarūnas“ nei įsteigta pirmoji privati krepšinio akademija. Beje, būtent šiame viešbutyje 1993 m. buvo apgyvendinta popiežiaus Jono Pauliaus II palyda. Viešbučio savininkai iš anksto pasirūpino jų komfortu ir viename iš pirmojo aukšto kambarių įrengė jiems koplytėlę.

Pastate Šeimyniškių g. 21 šiandien įsikūrusi mokykla „Saulės gojus“. Jos istorija siekia 2004 m. – tada čia buvo įrengtas pirmasis Lietuvoje biligvistinis darželis tuo pačiu pavadinimui, kuris vėliau peraugo į mokyklą, o darželis liko perkeltas į kitą vietą.

9. Skulptūra „Suolas ir stulpas“

Menininko Antano Šnaro skulptūra „Suolas ir stulpas“, puošianti Raitininkų g. esančią vaikų aikštelę, pastatyta 2007 m., kartu su aikštelę supančiu daugiabučių kvartalu.

Architektai Gintaras Čaikauskas, Virginija Venckūnienė, Judita Striukienė ir Paulius Petkus, atstovaujantys architektūros studijai „Architektūros linija“, sukūrę šį kvartalą pakvietė bendradarbiauti skulptorių A. Šnarą, kuris tuo metu jau buvo žinomas kaip skulptūrų viešosioms erdvėms kūrėjas.

Dažniausiai jo A. Šnaro skulptūros gaminamos iš granito. Menininkas mėgsta eksperimentuoti su medžiagomis, kurios jo skulptūroje įgauna naujas formas ir charakteristikas: iš granito jis gamino skulptūras vaizduojančias suolą, kopėčias, tvorą ir net – raides.

Granitas, vertinamas dėl savo tvirtumo ir kietumo, menininko kūryboje praranda savo pagrindines savybes. Toks pat jausmas persekioja žvelgiant į skulptūrą „Suolas ir stulpas“: akmenys, sudėti į stulpą atrodo lengvi, tarsi jų užkėlimas į tokį aukštį neturėtų sukelti jokių sunkumų. Kitą vertus skulptūroje slypi nemažai įtampos – kas kartą pakėlus žvilgsnį atrodo, kad akmenų „bokštelis“, kitaip – stulpas tuoj nugrius. Galbūt todėl ant šio suolelio žmonės iki šiol nelabai drįsta atsisėsti?

10. Paminklas Senosioms žydų kapinėms atminti

Pirmą kartą senosios žydų kapinės šioje teritorijoje minimos XVI a. Iki pat XIX a. tai buvo vienintelės žydų kapinės Vilniuje, todėl jose buvo laidojama labai tankiai. Dėl vietų palaidojimams trūkumo carinė valdžia 1817 m. priėmė sprendimą kapines uždaryti, tačiau sprendimas įgyvendintas tik 1831 m., kai prasidėjo tvirtovės statyba, kuri užėmė dalį žydų kapinių. Tais pačiais metais kapinėse buvo palaidotas paskutinis mirusysis, o juose, nepaisant uždarymo, buvo lankomasi dar ilgą laiką.

Šiose kapinėse nugulė tiek paprasti žmonės, tiek garsūs rabinai. Tarp palaidotų buvo Vilniaus Gaonas Elijas ben Saliamanas Zalmanas, kurio kapą į kapines lydėjo tūkstančiai žmonių. Taip pat čia palaidotas grafas Valentinas Potockis, žydų vadintas „Ger cedeku“, kuris perėjo iš katalikybės į judaizmą, už ką buvo nuteistas bažnytinio katalikų teismo ir viešai sudegintas Katedros aikštėje.

Nepaisant šioje vietoje vykusių statybų tiek carinės Rusijos, lenkų okupacijos laikais, bei miestą niokojusių karų dalis senųjų kapinių su unikaliais antkapiniais paminklais buvo išlikę iki pat XX a. vidurio. 1948 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu valdžia priėmė sprendimą likviduoti kapines, o vėliau šioje vietoje iškilo Sporto rūmai. Likvidavimo metu dalis antkapių su palaikais buvo perkelti į kitas kapines, tačiau dalis jų taip ir liko po žeme. Todėl žydų bendruomenė iki šių dienų skatina šioje vietoje laikytis rimties.

Jaunučio Makariūno sukurtas paminklas pastatytas 1993 m. rugsėjo 23 d., minint 50-ąsias Vilniaus gedo likvidavimo metines.

1 10

Skaidrė 14

Brussels Mussels (Rinktinės g.)

Plačiau