Naujamiestis

Kadaise namai pramoninėms ambicijoms, šiandien – šviežioms laisvalaiko ir kultūros iniciatyvoms

Naujamiestis – jau vien rajono pavadinimas sufleruoja, kad savo laiku tai buvo išskirtinai moderni miesto teritorija. Iš tiesų, jei palygintume vieną greta kito esančius Senamiestį ir Naujamiestį, pamatytume akivaizdų gatvių tinklo skirtumą – pastarajame gatvės atrodo tarsi stropiai subraižytos liniuote ir kampainiu. Šiek tiek išsiskiria tik du skersuojantys senieji keliai, vedę Kauno ir Trakų link. Tai – dabartiniai Savanorių pr. ir Naugarduko g. Taigi griežta Naujamiesčio urbanistinė struktūra susijusi su XIX a. Vilniaus plėtros tendencijomis, kai pirmą kartą imti braižyti miesto perspektyviniai (arba bendrieji, generaliniai) planai. Tiesa, ankstyvieji bandymai daugiau liko popieriniais dokumentais, tačiau 1875 m. sudarytą planą imtasi realiai įgyvendinti, jame jau buvo numatytos beveik visos šiandienės rajono gatvės. Pamažu vizijos tapo realybe, ėmė dygti nauji gyvenamieji namai, prie geležinkelio – pramonės įmonės, dėl kurių rajonas kone iki pat šių dienų turėjo industrinę išvaizdą ir net kvapą. Nūdien Naujamiestis vadinamas vienu dinamiškiausių Vilniaus rajonų – jame daug šviežių kultūros ir verslo iniciatyvų, kurios dar sykį pateisina vietovės pavadinimą. Šis maršrutas siūlo pažinti į vakarus nuo senojo miesto branduolio išsidėsčiusius įdomiausius XIX–XX a. aukštutinės Naujamiesčio dalies istorinius objektus.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kokiais kitais vardais buvo žinomas Tauro kalnas?
  • kurią gamyklą įrangos bandymo tikslais lankydavo sovietiniai kosmonautai?
  • ką mena išlikęs nedidelis šulinukas prie „Helios City“ dangoraižio?“
  • Trukmė:

    1,5-2 VAL.

  • Atstumas:

    Apie 5,7 km / 7,5 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Tauro kalnas

Dabartinis Tauro kalnas praeityje turėjo dar kelis pavadinimus. Štai 1441 m. dokumente minimas Velnio kalnas (orig. Czarthowahora), vėlesniais laikais atsirado Pamėnkalnio vardas (pamėnas – „pamėklė, šmėkla“). Nūdien vartojamas pavadinimas sietinas su LDK matininku Józefu Bouffału, XVIII a. antroje puseje valdžiusiu žemes sklypą ant kalno, taigi vietovė imta vadinti Góra Bouffałowa, iš jos ir atsirado ne visai tikslus Tauro kalno vertinys. 1907 m. Lietuvių mokslo draugija su J. Basanavičiumi priešakyje nusprende išpirkti sklypą ir ateityje šioje vietoje pastatyti Tautos namus. Vėlesnės negandos šios idejos neleido igyvendinti, o sovietmečiu teritoriją užėmė monumentalus Profesinių sąjungų kultūros rūmai su 1 000 vietų sale. Rūmų statyba pradėta 1956 m., tačiau atverti juos pavyko tik 1963 m. Didžiulis statinys iškilo pagal pakoreguotą tipinį projektą, tad panašių bruožų statini galima išvysti, pvz., Žemutiniame
Tagile, kur buvo statomi kultūros namai metalurgijos kombinato darbuotojams. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, prisiminta idėja pastatyti Tautos namus. 2007 m. ant kalno atsirado akmuo įamžinantis šį pažadą, o netolimoje ateityje iš tiesų numatyta buvusius Profsąjungų rūmus nugriauti ir vietoj jų pastatyti modernią nacionalinę koncertų salę.

Skaityti toliau

Uždaryti

V. Mykolaicio-Putino g. 5
2
Niškovskio koplyčia

Medžių apsuptyje išlikusi vieniša koplyčia (past. 1816–1819 m.) priklausė Niškovskių giminei, čia palaidotas Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas, Chirurgijos klinikos vadovas Janas Frydrichas Niškovskis (1774–1816). Jei ne ši koplyčia, vargu ar apskritai būtų galima įtarti čia buvus prabangiausias Vilniaus kapines. Nekropolis ant Tauro kalno pradėtas steigti 1806 m., kai sklypą kapinėms nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfriedas Hahnas. Iš pradžių kapinės buvo skirtos tik liuteronams, tačiau nuo 1830 m. jose imta laidoti ir reformatus (kalvinistus). Kapinės garsėjo savo patrauklia išvaizda – kadangi protestantų bendruomenė Vilniuje buvo negausi, o laidojimai netankūs, stropiai prižiūrima ir gausiai apželdinta teritorija veikiau priminė parką. Tarp kapų pagal klasicizmo bruožus buvo suformuotos taisyklingos alėjos. Deja, pokarių kapinės sulaukė liūdno likimo: 1958 m. Vilniaus valdžia nusprendė jas uždaryti, o dar po kelerių metų – visiškai likviduoti, paverčiant jas parku. Kelių žymesnių asmenų antkapiniai paminklai buvo perkelti į Rasų, Šv. Eufrosinijos, Saltoniškių arba Petrašiūnų kapines, o galutinai teritorija buvo „išvalyta“ ruošiantis Santuokų rūmų statyboms 1972–1973 m. Iš visos kapinių didybes per stebuklą išliko tik Niškovskių koplyčia.

Skaityti toliau

Uždaryti

K. Kalinausko g. 21A
3
Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė

„1911–1913 m., prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą ir Rusijos imperijos žlugimą, Vilniuje buvo pastatyta jauniausia stačiatikių cerkvė, tituluota Romos imperatoriaus Konstantino (306–337) ir šventojo iš Kapadokijos Michailo Maleino (apie 894–963) garbei.
Vis dėlto dažniau minima, kad idėja statyti naują cerkvę stačiatikiams kilo norint iškilmingai paminėti Konstantino Ostrogiškio (1526–1608) 300-ąsias mirties metines. K. Ostrogiškis (nepainioti su bendravardžiu tėvu, didžiuoju LDK etmonu) buvo Abiejų Tautų Respublikos Seimo deputatas, Kijevo vaivada, uolus stačiatikių teisių gynėjas. Vis dėlto vilniečiams sunkiai sekėsi surinkti reikalingas lėšas šventyklos statybai, todėl nuspręsta laukti platesnio užtarimo artėjant kitam jubiliejui – 1913 m. artėjo 300 m. Romanovų dinastijos valdymo jubiliejus. Taigi, ruošiantis šiai datai ir pagerbiant pirmąjį šios giminės carą Michailą Romanovą (1596–1645, valdė nuo 1613), 1911 m. prasidėjo cerkvės statybos. Jai parinkta vieta vadinamojoje Zakreto (Užvingio) aikštėje, kurios pakraščiu būtinai praeidavo kiekvienas, atkeliaujantis iš vakarų į Vilnių. 1913 m. cerkvės statyba buvo baigta. Prieš keletą metų vykusios rekonstrukcijos metu šventyklos kupolams buvo grąžinta jos originali – aukso – spalva.“

Skaityti toliau

Uždaryti

J. Basanavičiaus g. 27
4
Paminklas Romain Gary

„2007 m., augant garsaus litvako rašytojo Romaino Gary (g. Roman Kacew) kūrybos susidomėjimui,
J. Basanavičiaus ir Mindaugo g. sankirtoje buvo atidengtas Romualdo Kvinto sukurtas paminklas.
R. Gary gimė 1914 m. Vilniuje, jame praleido kelerius savo vaikystės metus, tačiau vėliau į jį grįžo tik mintimis. Būtent todėl garsusis meno premijų laureatas čia vaizduojamas dar mažu berniuku, svajingai žvelgiančiu į viršų. Kartais motina sūnų iš kiemo pakviesdavo tik tam, kad galėtų pasigėrėti didelėmis jo akimis. Kodėl skulptūroje berniukas rankose laiko batą? Tai susiję su pirmąja Romaino meile, mergaite vardu Valentina, kurią įsimylėjęs berniukas dėl jos taip aukojosi, kad rijo smėlį, kirminus ir net atsikando
bato. Akimirkos iš R. Gary vaikystės Vilniuje aprašytos knygoje „Aušros pažadas“, o pamatyti kiemą, kuriame jis žaisdavo su draugais, galima greta esančiame name J. Basanavičiaus g. 18, pažymėtame atminimo lenta.“

Skaityti toliau

Uždaryti

J. Basanavičiaus g. 14A
5
Statybininkų rūmai

Neįprastu kampu į Vytenio ir A. Vivulskio gatves at- sigręžęs buvęs Vilniaus statybininkų kultūros rūmų pastatas slepia netikėtą vienos įdomiausių sostinės bažnyčių statybos istoriją. Šventovės kūrėjas – architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis. Tai buvo neeilinio talento menininkas, kurio daugelį darbų lydėjo fatališka nesėkmė – Tris Kryžius 1950 m. susprogdino sovietai, o paminklą Žalgirio mūšiui Krokuvoje 1939 m. – naciai. Tačiau daugiausia meilės architektas skyrė būsimai Švč. Jėzaus širdies bažnyčiai, kurios pirminį projektą sukūrė 1906–1907 m., vėliau ne kartą keitė, o statybas pradėjo 1913 m. Tai buvo pirmasis Lietuvoje sakralinis pastatas, statytas iš tuo metu dar menkai naudojamo gelžbetonio, o jo viršun šaunanti bokšto smailė turėjo tapti nauja Vilniaus kraštovaizdžio dominante. A. Vivulskis buvo taip užsidegęs šios šventovės kūrimu, kad bažnyčioje net nakvodavo. Vis dėlto 1919 m. sausį architektą pakirto ūmus plaučių uždegimas, todėl po jo mirties nebaigtos bažnyčios statybos, nors jų ir nebuvo atsisakyta, vyko labai lėtai. Nepavyko jos užbaigti tarpukariu, reikalai beveik sustojo sovietmečio pradžioje. Įdomu, kad tiek tarpukariu, tiek pokariu neužbaigtoje Naujamiesčio bažnyčioje vyko pamaldos ir net vestuvės, tačiau 1962 m. jai buvo paskelbtas mirties nuosprendis – Vivulskio palaikai iškelti į Rasų kapines, o bažnyčia transformavosi į… statybininkų rūmus. Jei ne keistas pastato planas, nė neįtartume, kad kadaise tai buvo šventykla. Pastate veikiančioje dailės galerijoje „Cechas“ galima išvysti išlikusias gelžbetonines buvusios bažnyčios kolonas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vytenio g. 6
6
Pohuliankos sargybinė

XVIII a. pab. pradėta griauti beveik tris amžius miestą juosusi gynybinė siena ir jos vartus ėmė keisti naujos, atokiau iškilusios miesto užkardos, kurių XIX a. pirmoje pusėje buvo pastatyta net 12. Iki šių dienų išliko du autentiški miesto sargybinių pastatai – Liepkalnio g. 24B (Aušros vartų) ir Muitinės g. 45 (Pohuliankos). Sargybinėse buvo įrengtos patalpos kariams, o greta stūksodavo du balti stulpai su užkardu tarp jų. Šios carinio Vilniaus užkardos funkcionavo iki XIX a. vid., kai buvo galutinai konstatuota, kad norintys nelegaliais būdais prasibrauti į miestą rasdavo pakankamai landų kitur (vartai nebuvo sujungti ištisine siena). Įdomu, kad po Antrojo pasaulinio karo dar stovėjo ir patys Baltieji stulpai, tačiau platinant gatvę jie buvo nugriauti. Vis dėlto sargybinės pastatas su 6 kolonomis išliko, tiesa, dabar jis naudojamas kaip transformatorinė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Muitinės g. 45
7
Provianto mazgas

Visai šalia vienas kito pūpso stiklinis dangoraižis ir nedidukas raudonų bei geltonų plytų pastatėlis. Kaip sugebėjo išlikti tas mažylis? Ogi tai – technikos paminklas, pirmasis Vilniuje giluminis artezinis gręžinys, pasiekęs žemės sluoksnius, slūgsančius po ledyninių nuogulų danga, jo gylis – net 116,95 m. Jis išgręžtas 1885–1886 m. ir buvo sumanytas naudoti karinės duonos kepyklos reikmėms, kuri Savanorių pr. 6 adresu veikė nuo 1882 iki pat 2008 m. (daugelis vilniečių puikiai atsimena ne tik jos išvaizdą, bet ir plačiai sklidusį šviežios duonos kvapą). XIX a. pab. teritorijoje prie dabartinių S. Konarskio g. ir Savanorių pr. atsišakojimo buvo didelis kariuomenės maisto (Proviant) sandėlių kvartalas, kurio sudėtinėmis dalimis buvo ir išnykusi galinga duonos kepykla bei vandenį jai tiekęs šulinys. Šią istoriją nebyliai tęsia kitapus gatvės stūksantis ir nūdien Lietuvos kariuomenei priklausantis raudonų plytų pastatas Savanorių pr. 8. Įdomu, kad atlikus tyrimus paaiškėjo, jog šulinio vanduo turėjo gana daug gipso, druskos, sieros rūgšties ir kalio bei savo sudėtimi labiau priminė Druskininkų ar Birštono mineralinį vandenį. Gręžinys itin svarbus ir geologijos istorijai – jo duomenys įėjo į Lietuvos geologijos aukso fondą, šios srities mokslininkai gręžinio duomenų pagrindu aiškino Rytų Lietuvos geologinę sandarą. Šiuo metu pastate antžeminės įrangos nėra, jo gręžimo žiotys užkimštos, grindys užbetonuotos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Savanorių pr. 1
8
Palivarko namas

Verta paganyti akis po trikampį kvartalą, esantį tarp M. K. Čiurlionio ir S. Konarskio gatvių, jame yra simpatiškų mūrinių ir medinių namų, vietomis išlikęs akmeninis grindinys. Vienas įspūdingiausių – dvarelio tipo namas, puoštas 4 kolonų portiku. Iki XIX a. antros pusės sklypas, kuriame stovi šis namas, priklausė Zakreto (Užvingio) dvarui, ši teritorija buvo priskirta „Beržyno“ palivarkui. Nuo 1884 m. palivarko žemės priklausė dvarininkams Zacharovičiams. XX a. pr. A. Zacharovičius pardavė dalį valdos, o po kelerių metų ir likusi jo žemė buvo išparceliuota varžytynėse atskirais sklypais, tad bėgant laikui aplinkui susiformavo nemaža gyvenvietė, užgožusi didingą dvarelio fasadą. 1907 m. pastato savininkė P. Andrejeva gavo leidimą nugriauti esamus medinius balkonus ir terasas, pakeisti čerpių stogą skardiniu, pristatyti mūrinę kolonadą, o patį pastatą nutinkuoti, nuėmus išorines dailylentes. Prieš pastatą buvo suprojektuotas parteris, o už jo – sodas su pasivaikščiojimo takais. Sovietmečiu name veikė vaikų darželis. Šiuo metu pastatas privatus.

Skaityti toliau

Uždaryti

S. Konarskio g. 35A
9
Paminklas Simonui Konarskiui

Simonas Konarskis – 1830–1831 m. sukilimo prieš caro valdžią dalyvis, už narsą gavęs kapitono laipsnį. Po numalšinto sukilimo S. Konarskis pasitraukė į Vakarų Europą, tačiau tėvynės ilgesys jį grąžino į gimtuosius kraštus. Vis dėlto 1838 m. carinė valdžia sučiupo atkaklųjį sukilėlį, įkišo į kalėjimą, o 1839 m. nuteisė mirties bausme ir viešai sušaudė prie Pohuliankos užkardos. Tragiška didvyrio mirtis lėmė tai, kad netrukus jis tapo kone kultine asmenybe, tačiau politinės aplinkybės jo vardą leido įamžinti tik beveik po šimtmečio – 1924 m. Tuo metu Vilnių valdę lenkai sumanė pastatyti paminklą S. Konarskio žūties vietoje. Kuklų akmenį, imituojantį betono luitą su užrašu „Čia 1839 m. vasario 27 d. netekome tautos didvyrio Simono Konarskio“ (orig. lenkų k.), suprojektavo J. Kłosas, tačiau iki šių dienų neišliko ant akmens patupdyta erelio skulptūra – jos likimas nežinomas. Beje, S. Konarskio g. pavadinimas Pirmojo pasaulinio karo metais tarsi prieštaros simbolis suteiktas buvusiai Repnino gatvei – Nikolajus Repninas buvo vienas svarbiausių XVIII a. pab. Rusijos pareigūnų, lėmusių Abiejų Tautų Respublikos žlugimą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
10
„Penketukai“

„Vytenio, Naugarduko, Švitrigailos ir T. Ševčenkos g. apribotame kvartale skirtingu laikotarpiu veikė dvi išskirtinės gamyklos. Tarpukariu čia žibėjo „Elektrit“ radijo aparatų gamyklos žvaigždė. Lenkijos valdomame ir pakraščio miestu tapusiame Vilniuje tai buvo vienintelė tikra pramonės įmonė, joje darbavosi apie 1 100 žmonių, energiją tiekė nuosava elektrinė, konvejeriai, užsienio mugėse laurus skynė produkcija, kurios gama buvo kasmet atnaujinama atsi- žvelgiant į rinkos tendencijas. Besiplečianti bendro- vė iš ankštų patalpų Vilniaus gatvėje 1934–1936 m. išsikėlė į naujai pastatytus korpusus, sudariusius „U“ formos kiemą. Deja, Antrojo pasaulinio karo suirutė
lėmė, kad gamykla buvo išdraskyta ir perkelta į Minską. Vis dėlto siekis šiame kvartale turėti aukštųjų technologijų įmonę išliko ir sovietmečiu – vos praūžus frontui čia buvo įkurta slapta Aviacijos pramonės ministerijos gamykla kodiniu pavadinimu „555“. Joje buvo gaminama įvairi radiolokacinė, radiokontrolinė aparatūra, skirta karinei ir civilinei pramonei. Senieji vilniečiai atsimena, kad šios gamyklos prieigose buvo galima išvysti ir garsius SSRS kosmonautus – greičiausiai į T. Ševčenkos gatvę jie atvykdavo išbandyti tam tikros produkcijos. Šiuo metu kvartale yra daug šeimininkų, tarp daugybės įstaigų galima rasti ir barą „Elektrit“ bei galeriją „555“.“

Skaityti toliau

Uždaryti

T. Ševčenkos g. 16
11
„Elfa“

Jeigu reikėtų sudaryti svarbiausių sovietinio Vilniaus gamyklų sąrašą, į jį neabejotinai patektų „Elfa“. Beje, pavadinimas šifruojamas paprastai ir reiškia elektrotechnikos fabriką. Gamykla epochos pabaigoje įdarbino virš 5 tūkst. žmonių ir apėmė visą Panerių, Vytenio, Kauno ir Švitrigailos g. ribojamą perimetrą. Ties pastarųjų dviejų gatvių kampu galima išvysti autentiškiausią gamyklos korpusą. Pagrindinis „Elfos“ pajamų šaltinis buvo įvairūs mažo galingumo elektros varikliai, skirti buitinei technikai, tačiau tarp visuomenės ji garsėjo dėl savo magnetofonų, kurių iki šiol gausu ne tik sendaikčių turguose, bet ir vilniečių namuose. Neatlaikiusi rinkos ekonomikos sąlygų gamykla transformavosi į multifunkcinį, daugybę šeimininkų turintį kompleksą, kuriame draugiškai sugyvena ir pramonės įmonės, ir kultūros įstaigos, ir loftų gyventojai. Teritorijos viduje sienas puošia daugybė gatvės meno darbų, sujungtų į bendrą „Open Gallery“ projektą, o pirmąjį stiprų spyrį tiek atgimti Naujamiesčiui, tiek atsirasti naujai kultūrinei erdvei davė menų fabrikas „Loftas“, čia duris atvėręs 2010 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

Panerių g. 37
12

Maršruto žemėlapis

Tauro kalnas

Dabartinis Tauro kalnas praeityje turėjo dar kelis pavadinimus. Štai 1441 m. dokumente minimas Velnio kalnas (orig. Czarthowahora), vėlesniais laikais atsirado Pamėnkalnio vardas (pamėnas – „pamėklė, šmėkla“). Nūdien vartojamas pavadinimas sietinas su LDK matininku Józefu Bouffału, XVIII a. antroje puseje valdžiusiu žemes sklypą ant kalno, taigi vietovė imta vadinti Góra Bouffałowa, iš jos ir atsirado ne visai tikslus Tauro kalno vertinys. 1907 m. Lietuvių mokslo draugija su J. Basanavičiumi priešakyje nusprende išpirkti sklypą ir ateityje šioje vietoje pastatyti Tautos namus. Vėlesnės negandos šios idejos neleido igyvendinti, o sovietmečiu teritoriją užėmė monumentalus Profesinių sąjungų kultūros rūmai su 1 000 vietų sale. Rūmų statyba pradėta 1956 m., tačiau atverti juos pavyko tik 1963 m. Didžiulis statinys iškilo pagal pakoreguotą tipinį projektą, tad panašių bruožų statini galima išvysti, pvz., Žemutiniame
Tagile, kur buvo statomi kultūros namai metalurgijos kombinato darbuotojams. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, prisiminta idėja pastatyti Tautos namus. 2007 m. ant kalno atsirado akmuo įamžinantis šį pažadą, o netolimoje ateityje iš tiesų numatyta buvusius Profsąjungų rūmus nugriauti ir vietoj jų pastatyti modernią nacionalinę koncertų salę.

Skaityti toliau

Uždaryti

V. Mykolaicio-Putino g. 5
Niškovskio koplyčia

Medžių apsuptyje išlikusi vieniša koplyčia (past. 1816–1819 m.) priklausė Niškovskių giminei, čia palaidotas Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas, Chirurgijos klinikos vadovas Janas Frydrichas Niškovskis (1774–1816). Jei ne ši koplyčia, vargu ar apskritai būtų galima įtarti čia buvus prabangiausias Vilniaus kapines. Nekropolis ant Tauro kalno pradėtas steigti 1806 m., kai sklypą kapinėms nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfriedas Hahnas. Iš pradžių kapinės buvo skirtos tik liuteronams, tačiau nuo 1830 m. jose imta laidoti ir reformatus (kalvinistus). Kapinės garsėjo savo patrauklia išvaizda – kadangi protestantų bendruomenė Vilniuje buvo negausi, o laidojimai netankūs, stropiai prižiūrima ir gausiai apželdinta teritorija veikiau priminė parką. Tarp kapų pagal klasicizmo bruožus buvo suformuotos taisyklingos alėjos. Deja, pokarių kapinės sulaukė liūdno likimo: 1958 m. Vilniaus valdžia nusprendė jas uždaryti, o dar po kelerių metų – visiškai likviduoti, paverčiant jas parku. Kelių žymesnių asmenų antkapiniai paminklai buvo perkelti į Rasų, Šv. Eufrosinijos, Saltoniškių arba Petrašiūnų kapines, o galutinai teritorija buvo „išvalyta“ ruošiantis Santuokų rūmų statyboms 1972–1973 m. Iš visos kapinių didybes per stebuklą išliko tik Niškovskių koplyčia.

Skaityti toliau

Uždaryti

K. Kalinausko g. 21A
Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė

„1911–1913 m., prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą ir Rusijos imperijos žlugimą, Vilniuje buvo pastatyta jauniausia stačiatikių cerkvė, tituluota Romos imperatoriaus Konstantino (306–337) ir šventojo iš Kapadokijos Michailo Maleino (apie 894–963) garbei.
Vis dėlto dažniau minima, kad idėja statyti naują cerkvę stačiatikiams kilo norint iškilmingai paminėti Konstantino Ostrogiškio (1526–1608) 300-ąsias mirties metines. K. Ostrogiškis (nepainioti su bendravardžiu tėvu, didžiuoju LDK etmonu) buvo Abiejų Tautų Respublikos Seimo deputatas, Kijevo vaivada, uolus stačiatikių teisių gynėjas. Vis dėlto vilniečiams sunkiai sekėsi surinkti reikalingas lėšas šventyklos statybai, todėl nuspręsta laukti platesnio užtarimo artėjant kitam jubiliejui – 1913 m. artėjo 300 m. Romanovų dinastijos valdymo jubiliejus. Taigi, ruošiantis šiai datai ir pagerbiant pirmąjį šios giminės carą Michailą Romanovą (1596–1645, valdė nuo 1613), 1911 m. prasidėjo cerkvės statybos. Jai parinkta vieta vadinamojoje Zakreto (Užvingio) aikštėje, kurios pakraščiu būtinai praeidavo kiekvienas, atkeliaujantis iš vakarų į Vilnių. 1913 m. cerkvės statyba buvo baigta. Prieš keletą metų vykusios rekonstrukcijos metu šventyklos kupolams buvo grąžinta jos originali – aukso – spalva.“

Skaityti toliau

Uždaryti

J. Basanavičiaus g. 27
Paminklas Romain Gary

„2007 m., augant garsaus litvako rašytojo Romaino Gary (g. Roman Kacew) kūrybos susidomėjimui,
J. Basanavičiaus ir Mindaugo g. sankirtoje buvo atidengtas Romualdo Kvinto sukurtas paminklas.
R. Gary gimė 1914 m. Vilniuje, jame praleido kelerius savo vaikystės metus, tačiau vėliau į jį grįžo tik mintimis. Būtent todėl garsusis meno premijų laureatas čia vaizduojamas dar mažu berniuku, svajingai žvelgiančiu į viršų. Kartais motina sūnų iš kiemo pakviesdavo tik tam, kad galėtų pasigėrėti didelėmis jo akimis. Kodėl skulptūroje berniukas rankose laiko batą? Tai susiję su pirmąja Romaino meile, mergaite vardu Valentina, kurią įsimylėjęs berniukas dėl jos taip aukojosi, kad rijo smėlį, kirminus ir net atsikando
bato. Akimirkos iš R. Gary vaikystės Vilniuje aprašytos knygoje „Aušros pažadas“, o pamatyti kiemą, kuriame jis žaisdavo su draugais, galima greta esančiame name J. Basanavičiaus g. 18, pažymėtame atminimo lenta.“

Skaityti toliau

Uždaryti

J. Basanavičiaus g. 14A
Statybininkų rūmai

Neįprastu kampu į Vytenio ir A. Vivulskio gatves at- sigręžęs buvęs Vilniaus statybininkų kultūros rūmų pastatas slepia netikėtą vienos įdomiausių sostinės bažnyčių statybos istoriją. Šventovės kūrėjas – architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis. Tai buvo neeilinio talento menininkas, kurio daugelį darbų lydėjo fatališka nesėkmė – Tris Kryžius 1950 m. susprogdino sovietai, o paminklą Žalgirio mūšiui Krokuvoje 1939 m. – naciai. Tačiau daugiausia meilės architektas skyrė būsimai Švč. Jėzaus širdies bažnyčiai, kurios pirminį projektą sukūrė 1906–1907 m., vėliau ne kartą keitė, o statybas pradėjo 1913 m. Tai buvo pirmasis Lietuvoje sakralinis pastatas, statytas iš tuo metu dar menkai naudojamo gelžbetonio, o jo viršun šaunanti bokšto smailė turėjo tapti nauja Vilniaus kraštovaizdžio dominante. A. Vivulskis buvo taip užsidegęs šios šventovės kūrimu, kad bažnyčioje net nakvodavo. Vis dėlto 1919 m. sausį architektą pakirto ūmus plaučių uždegimas, todėl po jo mirties nebaigtos bažnyčios statybos, nors jų ir nebuvo atsisakyta, vyko labai lėtai. Nepavyko jos užbaigti tarpukariu, reikalai beveik sustojo sovietmečio pradžioje. Įdomu, kad tiek tarpukariu, tiek pokariu neužbaigtoje Naujamiesčio bažnyčioje vyko pamaldos ir net vestuvės, tačiau 1962 m. jai buvo paskelbtas mirties nuosprendis – Vivulskio palaikai iškelti į Rasų kapines, o bažnyčia transformavosi į… statybininkų rūmus. Jei ne keistas pastato planas, nė neįtartume, kad kadaise tai buvo šventykla. Pastate veikiančioje dailės galerijoje „Cechas“ galima išvysti išlikusias gelžbetonines buvusios bažnyčios kolonas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vytenio g. 6
Pohuliankos sargybinė

XVIII a. pab. pradėta griauti beveik tris amžius miestą juosusi gynybinė siena ir jos vartus ėmė keisti naujos, atokiau iškilusios miesto užkardos, kurių XIX a. pirmoje pusėje buvo pastatyta net 12. Iki šių dienų išliko du autentiški miesto sargybinių pastatai – Liepkalnio g. 24B (Aušros vartų) ir Muitinės g. 45 (Pohuliankos). Sargybinėse buvo įrengtos patalpos kariams, o greta stūksodavo du balti stulpai su užkardu tarp jų. Šios carinio Vilniaus užkardos funkcionavo iki XIX a. vid., kai buvo galutinai konstatuota, kad norintys nelegaliais būdais prasibrauti į miestą rasdavo pakankamai landų kitur (vartai nebuvo sujungti ištisine siena). Įdomu, kad po Antrojo pasaulinio karo dar stovėjo ir patys Baltieji stulpai, tačiau platinant gatvę jie buvo nugriauti. Vis dėlto sargybinės pastatas su 6 kolonomis išliko, tiesa, dabar jis naudojamas kaip transformatorinė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Muitinės g. 45
Provianto mazgas

Visai šalia vienas kito pūpso stiklinis dangoraižis ir nedidukas raudonų bei geltonų plytų pastatėlis. Kaip sugebėjo išlikti tas mažylis? Ogi tai – technikos paminklas, pirmasis Vilniuje giluminis artezinis gręžinys, pasiekęs žemės sluoksnius, slūgsančius po ledyninių nuogulų danga, jo gylis – net 116,95 m. Jis išgręžtas 1885–1886 m. ir buvo sumanytas naudoti karinės duonos kepyklos reikmėms, kuri Savanorių pr. 6 adresu veikė nuo 1882 iki pat 2008 m. (daugelis vilniečių puikiai atsimena ne tik jos išvaizdą, bet ir plačiai sklidusį šviežios duonos kvapą). XIX a. pab. teritorijoje prie dabartinių S. Konarskio g. ir Savanorių pr. atsišakojimo buvo didelis kariuomenės maisto (Proviant) sandėlių kvartalas, kurio sudėtinėmis dalimis buvo ir išnykusi galinga duonos kepykla bei vandenį jai tiekęs šulinys. Šią istoriją nebyliai tęsia kitapus gatvės stūksantis ir nūdien Lietuvos kariuomenei priklausantis raudonų plytų pastatas Savanorių pr. 8. Įdomu, kad atlikus tyrimus paaiškėjo, jog šulinio vanduo turėjo gana daug gipso, druskos, sieros rūgšties ir kalio bei savo sudėtimi labiau priminė Druskininkų ar Birštono mineralinį vandenį. Gręžinys itin svarbus ir geologijos istorijai – jo duomenys įėjo į Lietuvos geologijos aukso fondą, šios srities mokslininkai gręžinio duomenų pagrindu aiškino Rytų Lietuvos geologinę sandarą. Šiuo metu pastate antžeminės įrangos nėra, jo gręžimo žiotys užkimštos, grindys užbetonuotos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Savanorių pr. 1
Palivarko namas

Verta paganyti akis po trikampį kvartalą, esantį tarp M. K. Čiurlionio ir S. Konarskio gatvių, jame yra simpatiškų mūrinių ir medinių namų, vietomis išlikęs akmeninis grindinys. Vienas įspūdingiausių – dvarelio tipo namas, puoštas 4 kolonų portiku. Iki XIX a. antros pusės sklypas, kuriame stovi šis namas, priklausė Zakreto (Užvingio) dvarui, ši teritorija buvo priskirta „Beržyno“ palivarkui. Nuo 1884 m. palivarko žemės priklausė dvarininkams Zacharovičiams. XX a. pr. A. Zacharovičius pardavė dalį valdos, o po kelerių metų ir likusi jo žemė buvo išparceliuota varžytynėse atskirais sklypais, tad bėgant laikui aplinkui susiformavo nemaža gyvenvietė, užgožusi didingą dvarelio fasadą. 1907 m. pastato savininkė P. Andrejeva gavo leidimą nugriauti esamus medinius balkonus ir terasas, pakeisti čerpių stogą skardiniu, pristatyti mūrinę kolonadą, o patį pastatą nutinkuoti, nuėmus išorines dailylentes. Prieš pastatą buvo suprojektuotas parteris, o už jo – sodas su pasivaikščiojimo takais. Sovietmečiu name veikė vaikų darželis. Šiuo metu pastatas privatus.

Skaityti toliau

Uždaryti

S. Konarskio g. 35A
Paminklas Simonui Konarskiui

Simonas Konarskis – 1830–1831 m. sukilimo prieš caro valdžią dalyvis, už narsą gavęs kapitono laipsnį. Po numalšinto sukilimo S. Konarskis pasitraukė į Vakarų Europą, tačiau tėvynės ilgesys jį grąžino į gimtuosius kraštus. Vis dėlto 1838 m. carinė valdžia sučiupo atkaklųjį sukilėlį, įkišo į kalėjimą, o 1839 m. nuteisė mirties bausme ir viešai sušaudė prie Pohuliankos užkardos. Tragiška didvyrio mirtis lėmė tai, kad netrukus jis tapo kone kultine asmenybe, tačiau politinės aplinkybės jo vardą leido įamžinti tik beveik po šimtmečio – 1924 m. Tuo metu Vilnių valdę lenkai sumanė pastatyti paminklą S. Konarskio žūties vietoje. Kuklų akmenį, imituojantį betono luitą su užrašu „Čia 1839 m. vasario 27 d. netekome tautos didvyrio Simono Konarskio“ (orig. lenkų k.), suprojektavo J. Kłosas, tačiau iki šių dienų neišliko ant akmens patupdyta erelio skulptūra – jos likimas nežinomas. Beje, S. Konarskio g. pavadinimas Pirmojo pasaulinio karo metais tarsi prieštaros simbolis suteiktas buvusiai Repnino gatvei – Nikolajus Repninas buvo vienas svarbiausių XVIII a. pab. Rusijos pareigūnų, lėmusių Abiejų Tautų Respublikos žlugimą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
„Penketukai“

„Vytenio, Naugarduko, Švitrigailos ir T. Ševčenkos g. apribotame kvartale skirtingu laikotarpiu veikė dvi išskirtinės gamyklos. Tarpukariu čia žibėjo „Elektrit“ radijo aparatų gamyklos žvaigždė. Lenkijos valdomame ir pakraščio miestu tapusiame Vilniuje tai buvo vienintelė tikra pramonės įmonė, joje darbavosi apie 1 100 žmonių, energiją tiekė nuosava elektrinė, konvejeriai, užsienio mugėse laurus skynė produkcija, kurios gama buvo kasmet atnaujinama atsi- žvelgiant į rinkos tendencijas. Besiplečianti bendro- vė iš ankštų patalpų Vilniaus gatvėje 1934–1936 m. išsikėlė į naujai pastatytus korpusus, sudariusius „U“ formos kiemą. Deja, Antrojo pasaulinio karo suirutė
lėmė, kad gamykla buvo išdraskyta ir perkelta į Minską. Vis dėlto siekis šiame kvartale turėti aukštųjų technologijų įmonę išliko ir sovietmečiu – vos praūžus frontui čia buvo įkurta slapta Aviacijos pramonės ministerijos gamykla kodiniu pavadinimu „555“. Joje buvo gaminama įvairi radiolokacinė, radiokontrolinė aparatūra, skirta karinei ir civilinei pramonei. Senieji vilniečiai atsimena, kad šios gamyklos prieigose buvo galima išvysti ir garsius SSRS kosmonautus – greičiausiai į T. Ševčenkos gatvę jie atvykdavo išbandyti tam tikros produkcijos. Šiuo metu kvartale yra daug šeimininkų, tarp daugybės įstaigų galima rasti ir barą „Elektrit“ bei galeriją „555“.“

Skaityti toliau

Uždaryti

T. Ševčenkos g. 16
„Elfa“

Jeigu reikėtų sudaryti svarbiausių sovietinio Vilniaus gamyklų sąrašą, į jį neabejotinai patektų „Elfa“. Beje, pavadinimas šifruojamas paprastai ir reiškia elektrotechnikos fabriką. Gamykla epochos pabaigoje įdarbino virš 5 tūkst. žmonių ir apėmė visą Panerių, Vytenio, Kauno ir Švitrigailos g. ribojamą perimetrą. Ties pastarųjų dviejų gatvių kampu galima išvysti autentiškiausią gamyklos korpusą. Pagrindinis „Elfos“ pajamų šaltinis buvo įvairūs mažo galingumo elektros varikliai, skirti buitinei technikai, tačiau tarp visuomenės ji garsėjo dėl savo magnetofonų, kurių iki šiol gausu ne tik sendaikčių turguose, bet ir vilniečių namuose. Neatlaikiusi rinkos ekonomikos sąlygų gamykla transformavosi į multifunkcinį, daugybę šeimininkų turintį kompleksą, kuriame draugiškai sugyvena ir pramonės įmonės, ir kultūros įstaigos, ir loftų gyventojai. Teritorijos viduje sienas puošia daugybė gatvės meno darbų, sujungtų į bendrą „Open Gallery“ projektą, o pirmąjį stiprų spyrį tiek atgimti Naujamiesčiui, tiek atsirasti naujai kultūrinei erdvei davė menų fabrikas „Loftas“, čia duris atvėręs 2010 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

Panerių g. 37