Miestas iš natų

Vilniaus muzikinio gyvenimo punktyrais

Dažnai praeidami pro įspūdingą istoriją menančius pastatus nė neįtariame apie juose vykusį muzikos ir teatro gyvenimą. Eidami į šventinį koncertą Filharmonijoje, negalvojame, kad čia suskambo pirmoji lietuviška opera „Birutė“. Kirsdami senamiestyje Arklių gatvę, pamatome muzikine atmintimi tebealsuojančias sienas, už kurių veikė mirties akivaizdoje gimęs Vilniaus geto teatras. O skubėdami pro Muzikos ir teatro akademiją neįtariame, kad pastatas buvo statomas mergaičių gimnazijai.

Žingsniuokime pasiklausyti muzikinių Vilniaus paslapčių!

Įrašo pavadinimasMiestas iš natų

Įrašo trukmė0:41

Maršruto žemėlapis

1. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai

IV–VIII a. šioje vietoje buvo medinė gyvenvietė, kurią XVI a. puoselėjo italų architektai. Buvo plečiami jos mūrai, jie įgavo ištaigingų renesanso rūmų išvaizdą. Juose rezidavo beveik visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. 

Tai buvo tikras kultūros židinys, kuris LDK reprezentavo ir architektūra, ir politiniu, visuomeniniu, ypač kultūriniu gyvenimu. Rūmai garsėjo itin turtinga biblioteka, nuostabiomis gobelenų, paveikslų bei brangenybių kolekcijomis. Išskirtinį jų kultūrinį gyvenimą atspindi 1636 m. rudenį įvykusi operos „Elenos pagrobimas“ (Il ratto di Helena) premjera. Tuomet Vilnius, pralenkęs didžiąsias sostines, buvo trečiasis miestas Europoje, kuriame buvo atliktas tuo metu naujas muzikos žanras – opera.

Šiandien buvusios Žemutinės pilies vietoje atstatyti Valdovų rūmai vėl tampa muzikinio gyvenimo centru, kuriame nuolat skamba muzika.

2. Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Visuomenės dvasinį augimą puikiai atspindi Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika, pastatyta pagonių šventyklos vietoje (romaninio ir gotikos stilių), Lietuvos Karaliui Mindaugui priėmus krikštą. Jam mirus, vėl tapo pagonių šventove, o XV a. pr. sudegė. XVI a. pastatytoje katedroje veikė 3 klasių mokykla, kurioje buvo mokoma muzikos, – tai tarsi profesionalėjančios muzikos edukacijos pradžia. Katedra klasicistinį pavidalą įgavo XVIII a. pab., kai vėtrai siaučiant šventovė buvo apgriauta ir pastato rekonstrukcijos ėmėsi žymusis architektas Laurynas Gucevičius. Po 1931 m. Vilniaus potvynio, užliejusio Katedros požemius, atrasti karališkieji palaikai, kurie dabar saugomi jos rūsiuose. Katedra ne kartą nukentėjo nuo gaisro, buvo apiplėšta, sovietmečiu paversta Vilniaus paveikslų galerija. Praradusi religinę paskirtį tapo kultūros šventove, kurioje atgimė ne tik dailė, bet ir muzika. Katedroje naujai suskambo ne tik religinė, bet ir akademinė klasikinė muzika, joje užgimė vargonų muzikos aukso amžius.

3. Lietuvos Respublikos Prezidentūra

Šis didingas pastatas minimas jau XIV a. Tuomet jis buvo Goštautų rezidencija. XVI–XVII a. įsikūrė Vyskupų rūmai. Po lemtingojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.), Rusijos imperijai okupavus Lietuvą, Aleksandro I įsakymu perstatyti rūmai tapo Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencija. 

Sovietmečiu architekto R. Kazlausko restauruotas pastatas įgauna naują paskirtį, tampa Meno darbuotojų (Menininkų) rūmais, kuriuose buvusios koplyčios vietoje įrengta 200 vietų kino ir kultūros renginių salė, kitos reprezentacinės salės taip pat panaudojamos kultūrinių renginių reikmėms. 

Menininkų rūmai buvo žinomi kaip legendinė vieta, kurioje skambėjo šiuolaikinė muzika, tuometis avangardas. Skirtingose pastato salėse buvo rengiami įvairių žanrų koncertai. Čia savo kūrybos pradžioje grojo ir legendinis džiazo trio GTČ (Ganelino trio), žinomas bardas Vytautas Kernagis ir kt. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Meno darbuotojų rūmai iškeldinti.

4. Jėzuitų mokyklinis teatras

Įsteigę Vilniaus universitetą jėzuitai iš pat pradžių daug dėmesio skyrė jo kultūrinei veiklai. Ypač skleidėsi muzika ir teatras, buvo statomos įvairios pjesės, organizuojami šokių vakarai, rengiamos teatralizuotas religinės ir akademinės šventės. Be didaktinės, teatras turėjo ir itin praktišką paskirtį – padėti studentams išmokti raiškiai kalbėti ir laisvai jaustis prieš auditoriją.

5. Teatras Vilniaus rūmuose

1785 m. Vilniuje viešąjį teatrą imasi kurti Varšuvos teatro trupės įkūrėjas Wojciechas Bogusławskis, kuris į Vilnių persikėlė, nes Varšuvoje jo kūryba buvo itin kritikuojama, o Lietuvoje tokio spaudimo menininkas nepatyrė. Kadangi teatras žanrų vienybe nepasižymėjo, jame draugiškai sugyveno asketiškas, bet prašmatnus, vizualiai gražus, šviečiamojo tipo ir romantizmo principais pasižymintis teatras. Tuo jis skyrėsi nuo prieš tai dominavusių dvarų, bažnyčių teatrų, kuriuose dominavo aiškus, konkretus vietai būdingas žanras ir jo raiška.

Laikui bėgant iš dešimtmetį teatro reikmėms tarnavusių Oskierkų rūmų teatras persikėlė į Mažuosius Radvilų rūmus, čia veikė iki 1810-ųjų. Tuo metu teatras buvo vadinamas Didžiuoju, buvo gausiai lankomas, „nors žiemą teatro lankytojai stebėdami spektaklius rizikavo peršalti, kadangi pastato stogas buvo skylėtas, pro lubas aiškiai matėsi dangus, o temperatūra smarkiai nukrisdavo“. 1810 m. profesoriui J. Frankui kilo mintis teatrą perkelti į rotušės salę, kur sąlygos buvo žymiai geresnės.

6. Vilniaus rotušė

XIX a. rotušė buvo svarbi ne tik miestiečiams, primindama buvusią savivaldą, ji viliojo ir artistus bei muzikantus. Rekonstruotos rotušės didžiojoje salėje nuo 1845 m. 80-mečiui įkurdinamas Vilniaus miesto teatras. Jis džiugino žiūrovus koncertais, maskaradais, operų ir dramų pastatymais, o priešais esanti aikštė gavo Teatro aikštės pavadinimą. XIX a. Vilniuje teatras dažnai buvo vieta, apie kurią sukosi bemaž visas kultūrinis gyvenimas. 

Teatre buvo galima susipažinti su klasikiniais ir naujausiais muzikos kūrėjų šedevrais. Ši įstaiga kūrė miestiečių identitetą, jo formavimosi kryptis, joje augo ir scenos meno atlikėjų profesionalumas. Miesto teatre buvo organizuojama dauguma visų miesto kultūrinių renginių (paprastai operos ir dramos spektakliai), koncertai sostinėje buvo rengiami kur kas rečiau. 

XIX a. Mažasis Vilniaus teatras kentėjo finansinį nepriteklių, nors ir buvo pagrindinis kultūros ir švietimo židinys. 

1924 m. uždarius nesaugų ir jau apšiurusį teatrą, po šiek tiek daugiau nei dešimtmečio pagal išlikusius Lauryno Gucevičiaus brėžinius pastatas restauruotas. 1940 m. po sovietų okupacijos rotušė tapo Dailės muziejumi. Ypatinga misija rotušės pastatui teko sovietmečio pabaigoje. Ketverius metus ji buvo tapusi slaptaviete, kurioje buvo saugojamas Vilniaus arkikatedroje 1987-aisiais kovo 27 d. rastas lobynas. Nuo 1999 m. rotušė vėl tapo miesto reprezentaciniais namais.

7. Lietuvos nacionalinė filharmonija

Iki XX a. pr. sostinėje nebuvo koncertams ir teatrui tinkamos salės, taigi tuometė miesto valdžia nutarė rekonstruoti Pirklių namus ir čia įrengti Miesto salę. Rekonstrukcijos projektą parengė Vilniaus miesto architektas Konstantinas Korojedovas, prekybinę pastato funkciją pakeitęs į kultūrinę. Kadangi salė buvo kuriama kaip išskirtinė miesto elito susibūrimo vieta, pastato eksterjere siekta prabangos, sekant XIX a. Paryžiaus operos „Grand Opéra“ pavyzdžiu, suformuotas įmantrus barokinės stilistikos kupolas. 

Naujoji Miesto salė tapo pagrindinių kultūrinių ir politinių įvykių epicentru. Čia koncertavo Fiodoras Šaliapinas, Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas, Aleksandras Glazunovas ir kt. Šioje salėje Lietuvių savišalpos draugijos chorui dirigavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, o 1909 m. pirmąkart scenoje pasirodė Vilniuje gimęs vunderkindas Jascha Heifetzas, tapęs vienu iškiliausių XX a. smuikininkų. Be klasikinės muzikos koncertų, čia taip pat vykdavo teatro vaidinimai, įvairūs visuomenės susirinkimai, veikė pirmasis lietuviškas knygynas, susirinko Didysis Vilniaus Seimas, buvo rodoma pirmoji lietuviška opera „Birutė“. Pirmojo pasaulinio karo metais pastate veikė karo ligoninė, kino teatras ir kelios mokyklos. 

Lietuvoje Filharmonija įkuriama tik 1940-aisiais buvusiose Miesto salėje. Netrukus Vilniuje pradedama nauja muzikinė tradicija – kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį sausakimšoje naujojoje koncertų salėje rengiami simfoniniai koncertai.

Vilniuje vėl paskelbus karo padėtį ir į Filharmoniją įsiveržus vokiečių kariuomenei, pastatas tarnavo kaip karo lauko telefono ryšių skyrius. Naciams Vilniaus žydus suvarius į getą, orkestro direktorius, žydų muzikantams išmokėjęs atlyginimus ir suteikęs galimybę pasislėpti, iš karto juos atleido. O septynis jų paslėpė bibliotekoje – ten jie slapta dirbo natų perrašinėtojais. 

1944 m. rugpjūtį Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Vilniaus filharmonija buvo atkurta, tačiau jos kultūrinė veikla buvo itin nereguliari. Ilgainiui pastatas atgavo prestižą.

Dabartinė Lietuvos nacionalinė filharmonija yra didžiausia Lietuvos koncertinė įstaiga.

8. „Lėlės“ teatras

Teatras mirties akivaizdoje – tikriausiai tinkamiausias žydų geto teatro pavadinimas. Šis išskirtinis teatras įkuriamas 1942 m. sausio 18 d. Didžiajame Vilniaus gete, sulaukdamas itin prieštaringų geto gyventojų reakcijų. Nors greitai jis tapo neatsiejama geto gyvenimo dalimi, iš pradžių didžioji dalis įkalintų žydų manė, kad tai netinkama linksmybių vieta netinkamu laiku. Tuomet gete pasklido daugybė skelbimų juoduose rėmeliuose: „Kapinės – ne vieta teatrui.“ Nors teatras veikė ne visus metus, per tą laiką jį pamėgo daugelis. Jame lankėsi ne tik geto gyventojai, bet ir jų naikinimui vadovavę naciai. Teatre statomi spektakliai ir rengiami koncertai buvo itin lankomi. Per trumpą šio išskirtinio teatro gyvavimo laikotarpį buvo sukurta daugiau nei šimtas spektaklių, parduota 34 804 bilietų. Jo salė buvo nuolat perpildyta, o surenkamos lėšos skiriamos geto vargšams paremti. Mirties akivaizdoje teatras tapo dvasiniu, moraliniu į getą suvarytų kenčiančių žmonių stiprybės šaltiniu. Gete veikė du chorai (jidiš ir hebrajų kalbomis), vyko ir klasikinės muzikos koncertai. Dabar čia „Lėlės“ teatro namai.

9. Vilniaus klubas

Iki pat Antrojo pasaulinio karo rūmuose vyko aktyvus socialinis miesto elito gyvenimas: prašmatniausi pobūviai, kultūros mecenatų susirinkimai. Po karo nuniokoti rūmai atkurti tik 2011 m. Vilniaus klubo, kuris šiuose rūmuose įsikūrė 1998 m., narių asmenine iniciatyva ir indėliais.

Po Vilnių nusiaubusio gaisro XVIII a. vid. buvusių medinių pastatų vietoje pastatomi mūriniai rūmai, paskui jie ne kartą buvo perstatomi. XX a. pr. grafienei Janinai Umiastovskai atitekusiuose rūmuose buvo rengiami aukštuomenės pobūviai, kuriuose dalyvaudavo net 400–500 svečių. Ypač rūmai išsiskyrė slaptais lietuviškais vakarėliais. 

Sovietmečiu didingi rūmai nusiaubti – išvežta 33 sunkvežimiai baldų ir kitų interjero detalių. Čia įkurdintos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, Teatro ir muzikos bei Vilniaus miesto kraštotyros muziejai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, po kruopščių žvalgomųjų tyrimų buvo nuspręsta pastatą rekonstruoti.

10. Vilniaus senasis teatras

Kadangi Vilniaus mieste nebuvo specialiai teatrui pastatytų rūmų, 1913 m. privačia iniciatyva pastatomi pirmieji teatro paskirtį atliekantys rūmai. To meto spaudoje šis pastatas buvo vertinamas itin palankiai. Giriamas architektų gebėjimas harmoningai suderinti senosios Krokuvos architektūros elementus su vyraujančiais Vilniuje. Architektai tokį sprendimą priėmė norėdami atspindėti bendrą abiejų valstybių istoriją. Tai puikus XX a. pr. istorinio eklektizmo bei art nouveau (naujojo meno) stilių Vilniaus teatro architektūros pavyzdys. 

Iki Antrojo pasaulinio karo Didžiosios Pohuliankos (dab. Basanavičiaus) gatvėje vaidino bent dešimt įvairių trupių, tad vilniečiai dažniausiai jį vadindavo tiesiog Pohuliankos teatru. 1939-aisiais Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, lenkų trupes pakeitė lietuviški meno kolektyvai. Šiuose teatro rūmuose pasikeisdami veikė Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei Valstybinis jaunimo teatras. Kai 1948-aisiais į Vilniaus Basanavičiaus g. esantį teatrą iš Kauno persikėlė Operos ir baleto teatras, sostinėje vėl atgimė miestiečių seniai pamėgti operos ir baleto spektakliai. Nepaisant finansinių ar politinių sunkumų, teatre netrūko talentingų, menui atsidavusių asmenybių. Pastačius naująjį LNOBT pastatą, trupė išsikėlė į A. Vienuolio g. Kelerius metus tuščiose patalpose 1986-aisiais įsikūrė Lietuvos rusų dramos teatras, o 2022 m. jis pervadintas Vilniaus senuoju teatru.

11. Pamėnkalnis

1907-aisiais daktaras Jonas Basanavičius iškėlė idėją Vilniuje pastatyti nacionalinės kultūros židinį – Tautos namus, kurių tikslas buvo šviesti, vienyti tautą ir stiprinti lietuviškumą sostinėje. 1911 m. išrinktas sklypas ant Pamėnkalnio. Pastatas taip ir neiškilo, nors jo statybai pinigus rinko bei aukojo daugybė to meto visuomenininkų, tautos šviesuolių, lietuviškų organizacijų. Didžiąją dalį surinktų lėšų 1914 m. Rusų Azijos bankas išsivežė į Rusiją, kuriuos vėliau nacionalizavo bolševikai. 

Sovietmečiu buvo svarstyta Pamėnkalnyje įrengti Pergalės parką su „Pergalės“ paminklu, bet projektas neįgyvendintas. Buvo svarstoma ant kalno statyti naujuosius Operos rūmus, tačiau baiminantis, kad damos žiemos metu pasidabinusios aukštakulniais neįkops į tokį statų kalną, ši idėja buvo atmesta.

Vis dėlto nuspręsta, kad miestui reikalinga didelė renginių salė, todėl 1956-aisiais kalvos viršūnėje iškilo Profesinių sąjungų kultūros rūmai su didžiule 1000 vietų sale. 

Šiuose rūmuose iki 1982 m. taip pat veikė Jaunimo teatras. Po 1990 m. pastatą nesėkmingai mėginta pritaikyti kino teatrui ir klubui, 2004 m. rūmai smarkiai nukentėjo nuo gaisro. 2019-aisiais jie buvo nugriauti. 2030 m. šioje vietoje turėtų iškilti nacionalinė koncertų salė „Tautos namai“.

12. Lietuvos muzikos ir teatro akademija centriniai rūmai

Vilniuje 1903 m. to meto Georgijaus (dab. Gedimino) prospekte iškilo konservatyvių formų pastatas, nes projektuojant šį statinį sostinėje buvo išpopuliarėjusi modernizmo stilistika. Interjeras buvo solidžiai prabangus. Pastatas ne kartą rekonstruotas siekiant modernizuoti patalpas. 

Dabartiniai LMTA centriniai rūmai pastatyti rusiškai Vilniaus mergaičių gimnazijai, tačiau keičiantis santvarkoms pastato paskirtis keitėsi. Tik 1947 m. Jono Bendoriaus vadovaujama Vilniaus konservatorija čia pradėjo savo veiklą, kuri tęsiasi iki šių dienų. Atgavus Nepriklausomybę, Konservatorija pervadinta į Lietuvos muzikos akademiją, o 2004 m. dar kartą keičiamas pavadinimas – nuo tada iki šių dienų ji vadinama Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

13. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Ypač išpopuliarėjus operai, XIX a. vid. daugelyje didžiųjų Europos miestų imami statyti operos teatrai, deja, tuo metu Rusijos imperijai priklausančios Lietuvos sostinėje šis menas neturi pakankamo finansavimo. 

Lenkmečiu lietuvių opera iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Operos vaidykloje pradėjus kurti baletus ir dramos spektaklius, ši įstaiga pervadinama Valstybės teatru.

Valstybės teatro opera ir baletas į Vilnių persikelia 1948-aisiais, tačiau būtent tokiai veiklai pritaikytas teatras pastatomas tik 1974 m. Naujieji operos ir baleto teatro rūmai, suprojektuoti architektės E. N. Bučiūtės, kartais gretinami su fantomo siluetu, išnyrančiu iš Neries upės. Tai „žalčio karūna“ padabintas juodų ir baltų stačiakampių formos fasado pastatas, kuriame atsispindi vėlyvasis modernizmas. Pagrindinio teatro įėjimo laiptais kylantį žiūrovą pasitinka stiklu uždengta teatro fojė, o jos originalius, novatoriškus, čekiškus sietynus gali matyti kiekvienas praeivis. Teatro interjeras formuojamas per raudono molio plytų, gelsvo stiklo, žalvario ir natūralaus medžio interjero detalių sąveiką, sukuriamą šiltų atspalvių atmosferą.

14. Vilniaus kongresų rūmai

Kitoje LNOBT pusėje lengvai galima pastebėti monumentalų pastatą, kuriame nuo 1999-ųjų įsikūręs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), kurio vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas jau 31 metus yra Gintaras Rinkevičius. Nuo 2006-ųjų LVSO drauge su Dalios Ibelhauptaitės vadovaujama „Vilnius City Opera“ Vilniaus kongresų rūmuose kuria operos spektaklius, taip pat orkestro iniciatyva atliktas ne vienas koncertinis operos pastatymas („Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, „Žaidimas“, „Parsifalis“ ir t. t.). Taip pat tai pagrindinė tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida“ ir džiazo festivalio „Kaunas Jazz“ scena Vilniuje.  

Šis iš aplinkinių pastatų itin išsiskiriantis statinys 1984-aisiais buvo projektuojamas kaip politinio švietimo namai, mat salė buvo projektuota kalbiniams pranešimams. 

Vilniaus kongresų rūmų rekonstrukcija, prasidėjusi 2021 metais, artėja į pabaigą, ir jau 2024 metų pradžioje rūmai lankytojus pasitiks atsinaujinę: su erdvesne sale, naujausiais šviesos, garso bei kitais technologiniais sprendimais.

1 14

Skaidrė 119

PENALTEE SHOP & GALLERY

Plačiau