Paskui mamutą

Ledynmečio palikimas, priešistoriniai gyvūnai ir Vilniumi vaikščiojusio mamuto pėdsakai

Beslenkantis ledynas mums padovanojo mėgstamiausias miesto panoramų stebėjimo vietas, poilsiui tinkamas pakalnes ir gamtos istorijos muziejų, esantį čia pat – po mūsų kojomis. Keliavimas šiuo maršrutu – tikra treniruotė vaizduotei. Ar gali įsivaizduoti senąją upės vagą ten, kur šiuo metu rieda troleibusai, o šlaitą, ant kurio sėdi – pilną tirpstančio ledyno vandens? Išbandęs maršrutą sužinosi, kur Vilniuje rastos mamuto iltys, kokie jūros gyvūnai prieš šimtus milijonų metų sostinėje paliko savo pėdsakus ir kaip atrodė žymiausia miesto aikštė, kai po ją buvo galima irstytis valtele.

Paskui mamutą

0:42

Maršruto žemėlapis

Laisvė
improvizuoti!

Tai – laisvos formos maršrutas, kuriame tikslus objektų eiliškumas nenurodytas, tad keliauk taip, kaip patogiausia tau!

Gatvė, kurioje rastas Vilniaus mamutas

Dabartinėje Smėlio gatvėje 1957 metais vyko kasinėjimai. Miestas plėtėsi – buvo statomi nauji gyvenamieji namai. Tiesiant vieno iš jų kanalizacijos vamzdžius, 3,5 metro gylyje darbininkai rado milžiniškus kaulus. Paaiškėjo, kad tai – mamuto kojos. Kiek giliau aptiktos ir dvi iltys, apatinis žandikaulis, stuburo narelis… Iš viso – net 40 sveikų kaulų. Nors tai buvo didžiausias Vilniuje rastas ledynmečio gyvūno kaulų rinkinys, mokslininkai smalsavo, kur dingo likusios kūno dalys. Jie spėja, kad yrantį mamuto kūną apgadino ir jo kaulus nunešė upės vanduo. Vaikštinėjant Smėlio gatve galima įsivaizduoti, kad čia buvo smėlinga ir sekli Neries pakrantė. O per tuos 300 metrų, kuriuos reikia nueiti iki dabartinio upės kranto, tekėjo srauni ledkalnius plukdanti srovė.

Jūrinės fosilijos Vilnios krantuose

Braidant prie Vilnios ir Neries krantų galima aptikti netikėtą radinį – jūrinių fosilijų. Tai priešistorinių smulkių gyvūnų liekanos, įsispaudusios akmenėliuose. Iš pradžių manyta, kad šios fosilijos yra iš terciaro amžiaus – laikotarpio prieš pat ledynmetį. Tačiau iš tiesų Vilniaus upių pakrantėse jos nėra vietinės ir čia atsidūrė dėl slenkančio ledyno. Ledynas kartu tempėsi ne tik akmenis, bet ir suakmenėjusių gyvūnų liekanas. Nustatyta, kad šios fosilijos ledyno atneštos iš Latvijos bei Estijos ir yra šimtų milijonų metų.

Priešistorinis moliuskas bažnyčios grindinyje

Daugelyje religijų pasikartoja mitas apie pasaulinį tvaną – dievų bausmę už žmonių nuodėmes. Biblijoje šio mito herojus yra Nojus, kurio šeima vienintelė išgyveno per viską pražudžiusią stichiją. Į savo laivą Nojus įlaipino ir taip išgelbėjo daugybę gyvūnų. Tačiau ne visų rūšių. Todėl daugelį metų krikščionių dvasininkai rastas priešistorinių gyvūnų liekanas išnaudojo kaip gąsdinimo priemonę. Bažnyčioje kabantis mamuto kaulas kiekvienam atėjusiam primindavo apie Dievo rūstybės sulaukusias ir pasaulinio tvano neišgyvenusias būtybes. Didelė tikimybė, kad dėl tos pačios priežasties Visų Šventųjų bažnyčios grindinyje, po kilimėliu, galima pamatyti ortocero fosiliją. Tai galvakojis moliuskas, gyvenęs maždaug prieš 480 milijonų metų.

Mamuto iltį ir dantį saugantis muziejus

Vilniaus universitete nuo seno buvo kaupiami mokslininkų, tyrinėjusių ledynmetį Lietuvoje, darbai. Jų tyrinėtas ledynmečio nuosėdas galima apžiūrėti Geologijos ir mineralogijos muziejuje. Senojo universiteto dvasią išlaikiusios ištaigingos vitrinos saugo fosilijų, meteoritų, ledynmečio molio ir tarpledyninių nuosėdų, įvairių uolienų bei mineralų kolekcijas. Iš visų eksponatų dydžiu išsiskiria mamuto iltis, o jai draugiją palaiko to paties ledynmečio gyvūno dantis.

Rieduliai iš laikų, kai gyveno tik vienaląsčiai

Žemės pluta yra tarsi pyragas. Kiekvienas jo sluoksnis per milijonus metų „suteptas“ įvairių gamtos reiškinių. Jei pyrago riekę pjautume ties Lietuva, jo sluoksniai siektų maždaug vieną kilometrą, kol menamas peilis atsitrenktų į kristalinį pamatą. Šis pamatas – tai pirmykštis Žemės paviršius, menantis laikus, kai mūsų planetos peizažą sudarė vulkanai, o gyvybė apsiribojo tik vienaląsčiais organizmais. Tačiau senieji vulkaniniai kalnai pamažu dilo ir virto smiltainiu. Taip maždaug prieš 1 milijardą metų susidarė pirmasis pyrago sluoksnis. Šiandien šio rausvo ir labai kieto sluoksnio gabalėlių galima pačiupinėti vaikštant palei Vilniaus gynybinę sieną. Net keliose vietose įmūryti rieduliai, kurių sudėtis – priešistorinis smiltainis, ledyno atridentas iš Švedijos, tiksliau – Jotnio vietovės. Būtent todėl ir vadinamas Jotnio smiltainiu.

Ledyno atridentas akmuo

Šiuolaikinio meno centro vidiniame kieme stovi šešių dalių Mindaugo Navako skulptūrinė kompozicija kiek ironišku pavadinimu „Praleisk mažesnį“. Šis pavadinimas tinka ir istorijai apie vieną iš kompozicijos riedulių. Jį lengva atpažinti, mat akmuo išsiskiria net keliomis nugludintomis plokštumomis. Šis riedulys kartu su ledynu atkeliavo iš šiaurės. Buvo surakintas lede, todėl ilgai velkamas apsišlifavo. Kai kelyje pasitaikydavo kliūtis – kitas akmuo ar duobė – pasiversdavo ant kito šono ir „praleisdavo mažesnį“. Tuomet akmuo brūžindavo ir lygindavo naują plokštumą.

Ledyno sukurti bažnyčios pamatai

Kunigaikštis Žygimantas Augustas pagarbą Barborai Radvilaitei norėjo išreikšti pastatydamas ištaigingą mauzoliejų, kuriame planavo saugoti mylimosios palaikus. Gedimino kalno papėdėje turėjo iškilti Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčia. Klodami bažnyčios pamatus darbininkai panaudojo unikalią uolieną – konglomeratą. Jis buvo vežamas iš šaltiniuotų Neries pakrančių. Šios uolienos susidarė dėl šimtamečių procesų, o labiausiai prie to prisidėjo slenkantis ir tirpstantis ledynas. Pirmiausia jis zulino ir smulkino uolienas, paversdamas jas žvyro ir smėlio sluoksniais. Po daugelio metų šio žvyro akmenukai buvo sulipinti kalkių nuosėdų, atsiradusių iš šaltiniais trykštančio gruntinio vandens. Bažnyčia buvo statoma 20 metų, bet taip ir nebaigta. Šiandien jos vietą galima pamatyti Lietuvos nacionalinio muziejaus kieme. Konglomerato blokai apsaugoti betono stogeliu ir geriausiai matomi iš Valdovų rūmų pusės.

Seniausia mieste Sereikiškių vandenvietė

Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių pasaulyje, vandentiekiui naudojanti tik požeminį papildomai neapdorotą vandenį. Už tai galime būti dėkingi ledynmečiui. Po žeme besitęsiančios ledyninės smėlio ir žvyro nuosėdos veikia kaip aukščiausios kokybės filtras. Visais laikais Vilniaus mieste šis natūraliai išvalytas vanduo veržėsi į paviršių šaltinių pavidalu. O kai šaltinių vandens nebeužteko miestiečiams aprūpinti, buvo nuspręsta jo ieškoti giliau. Todėl 1914 metais Sereikiškių parke įrengta pirmoji vandenvietė su gręžiniais iki beveik 100 metrų gylio. Ji veikia iki šiol. Vandenvietės ir viso Vilniaus miesto vandentiekio istoriją galima sužinoti čia įsikūrusiame muziejuje.

Grindinys, kuris būtų kėlęs pavydą Senovės Romoje

Prabangi vieta padėti koją – Vilniaus senamiesčio grindinys. Nemaža dalis akmenų, sudarančių grindinio raštą, ledyno atvilkti iš Skandinavijos. Į grindinį verta įsižiūrėti tuomet, kai nuo jo dulkes nuplauna lietus, atskleisdamas akmenų spalvas ir tekstūras. Jūsų dėmesiui verta pristatyti uolieną, vadinamą porfyru. Tai akmenys, kurių raštuose dažnai pasitaiko stambūs ir taisyklingi daugiakampiai kristalai. Tokie porfyrai, ypač karališko purpurinio atspalvio, ypač vertinti Senovės Romoje.

Puntuko giminaičiai Gedimino prospekte

Eidami Gedimino prospektu atkreipkite dėmesį į terasomis išsiskiriantį vėlyvojo modernizmo pastatą. Jis ypatingas ne tik architektūra, bet ir statybinėmis medžiagomis. Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas puoštas iš Sankt Peterburgo apylinkių atgabentomis akmens plokštėmis. Jose aiškiai matyti apvalaini kiaušinio formos kristalai, vadinami ovoidais. Lygiai tokių pat ovoidų galima įžiūrėti antrame pagal dydį Lietuvos riedulyje – Puntuko akmenyje. Žinoma, kad kelionės pradžioje Puntukas buvo gerokai didesnis. Ledynas jį nuskėlė nuo uolos greičiausiai kur nors Suomijoje ir atrideno į Lietuvą. Mokslininkai įsitikinę, kad prieš keliasdešimt tūkstančių metų gamtos jėgų į Lietuvą nublokštas Puntukas yra tos pat kilmės kaip ir Gedimino prospekte esančio pastato granito plokštės.

Žymieji Vingrių šaltiniai po Vingrių gatve

Visas Naujamiesčio rajonas stovi ant gausių ledyninių nuosėdų, sudarytų iš žvyro ir smėlio. Jose tarp smulkių ir stambesnių smiltelių visada būna susikaupusio vandens. Atsistoję tarp Vingrių gatvės 5 ir 11 namų matysite didelį šlaitą. Tai Vingrių upelio pradžia. Iš šlaito besiveržiančios srovės buvo vienos iš pagrindinių miesto vandentiekio šaltinių. Vingrių upelis tekėjo per visą Senamiestį, o prie Žemutinės pilies įsiliejo į Vilnią. 1805–1808 metais tvarkant Pylimo gatvę nuspręsta upelį uždengti mūriniais skliautais. Gyventojai skundėsi, kad jis tapo nešvarumų ir nuotekų vieta, skleidžiančia nemalonų kvapą. Taip upelis pasislėpė, bet iki šiol srovena po Vingrių gatve.

Gręžinys, pasiekęs 65 mln. metų sluoksnius

Rusijos imperijos laikais Vilniuje buvo kuriamos didžiulės kareivinės. Jų pasirinkimo vietą lemdavo ledyno suformuotas reljefas. Karinėms pratyboms buvo tinkama tik lygi ir plati teritorija, todėl vienos kareivinės iškilo Šiaurės miestelyje, kitos – S. Konarskio gatvėje. Kareivines ir šalia statomą duonos kepyklą reikėjo aprūpinti geriamuoju vandeniu, o jo nuspręsta ieškoti po žeme. Taip buvo pasiektas net 117 metrų gylis. Daug darbo, bet didelė laimė geologams. Dėl šio gręžinio šalies mokslininkai pirmą kartą turėjo progą ištirti visas Vilniaus mieste paliktas ledyno nuosėdas ir į paviršių iškelti net kreidos periodo (maždaug 65 milijonų metų) žalsvus jūrinius smėlius. Apvalus plytinis bokštelis priešais prekybos centrą ir yra vieno seniausio ir giliausio Vilniaus gręžinio vieta.

Ledyno supiltas žvyro karjeras

Sėdint ant suolelio kompozitoriui Eduardui Balsiui skirtame skvere, galima įsivaizduoti, kad ši vieta buvo daug aukštesnė. Tirpstant ledynui, plačiuose ir srauniuose upių slėniuose susiklostė gausūs žvyro telkiniai. Visas Žvėrynas įsikūręs būtent tokiame slėnyje – ledyno suformuotame natūraliame žvyro karjere. Žvėryno tiltą statantys darbininkai tuo ir pasinaudojo. Todėl kadaise buvusi stati ir pušimis apaugusi Neries krantinė, nukasus dalį žvyro, šioje vietoje smarkiai pažemėjo.

Ačiū ledynui už žaidimų aikštelę

Kadaise Vilnių gaubęs ledynas atsitraukė ir tirpo netolygiai. Ne iškart iš ledo išsilaisvino gruntiniai vandenys. Pamažu tirpdami ir tekėdami maištingais paviršiniais upeliais jie ardė pagrindinių upių krantus. Tokie mažyliai graužė ir Neries pakrantę, sudarydami daugybę gilių griovelių. Vėliau šie sulėkštėjo, nusausėjo, ir dabar geologai tokias vietas vadina raguvomis. Jos labai nepatogios namams statyti, bet puikiai tinka poilsio zonoms ir žaidimų aikštelėms įrengti.

Netikėti šaltiniai Neries krantinėje

Ledyno sutrupinti ir horizontaliai suklostyti smėlio bei žvyro sluoksniai – tikros požeminio vandens saugyklos. Jos surenka lietaus vandenį iš milžiniškų teritorijų, o kartais gali prasiveržti netikėtu šaltiniu. Būtent toks šaltinis srovena ties Studentų g. 39-uoju numeriu, iškart praėjus Geležinio Vilko tiltą. Net ir karščiausią dieną šiame krantinės ruože plytelės vėsinasi šaltinio balutėmis. Būtent šioje vietoje upės vaga tarsi peilis įpjauna pakrantėje suklostytus sluoksnius ir iš šių ima veržtis vanduo.

Ledyno plyšyje – Šeškinės ozas

Įsivaizduokite, kad visą Šeškinę dengia kilometro aukščio ledas. Po juo susidaro tirpstančio vandens srautai. Tuo pat metu jie ir graužia ledyną iš apačios, ir pripildo šią ertmę sunešdami smėlio bei žvyro nuosėdas. Taip plačiuose ledyno plyšiuose susiformavo pailgi pylimai, vadinami ozais. Lietuvoje ozai dažniausiai virsdavo smėlio ir žvyro karjerais, o Šeškinės ozas (tiksliau, 3–18 metrų jo viršūnė) išliko iki šiol. Pasigrožėti ledyno suformuotu reljefu galima parke „Gražus“.

Vilniečių mėgstama pieva – po vandeniu

Net ir visiškai ištirpus ledynui, surengti iškylą pievoje prie Baltojo tilto būtų buvę ne tik šalta, bet ir pavojinga. Tai išduoda šioje vietoje aukščiu išsiskiriančios Neries krantinės. Kairioji be konkurencijos išlieka stati, dešinioji akivaizdžiai žemesnė. Tokia plati ir lėkšta vieta vadinama salpa. Tai upės slėnio dalis, kuri per potvynius būdavo apsemiama vandens. Salpa susidarė iš upės sąnašų – arčiau Neries nugulė rupesnis smėlis, o tolimesnė pakrantė sulipo iš smulkaus smėlio, molio ir dumblo. Nenustebkite, jei šioje pievoje pakasinėjęs atkaklesnis keturkojis ras upinių sraigių kiautų.

Vilniaus potvynis, kuris priminė poledynmečio upę

Tirpstant ledynams, Vilniaus apylinkėse tekėjo sraunūs vandenys. Vilnia nesisuko ties Bernardinų sodo teniso aikštynu, o plačiai liejosi per visą dabartinę Katedros aikštę iki pat Neries. Kaip tai galėjo atrodyti, vilniečiai patyrė 1931 metų balandžio 28 dieną per didįjį Vilniaus potvynį. Vanduo pakilo daugiau nei 8 metrus, apsemdamas Katedros aikštę, pakrantėje stovinčius namus ir priversdamas miesto gyventojus perlipti į valtis. Poledynmečio upei prilygstantį vandens lygį primena žymėjimas ant Vrublevskių bibliotekos pastato kampo.

Kai Gedimino kalnas ir Kalnų parkas buvo susijungę

Po dabartinę Trispalvės alėją mamutai tikrai nevaikščiojo, mat Gedimino kalnas ir Kalnų parkas buvo vieno kalvų masyvo dalis. Šias aukštas kalvas sustūmė slenkantis ledynas, o aplink jas tekanti upė suformavo vadinamąjį atragį. Atragis – tai tarsi aštrėjantis kalvų ragas, ant kurio galiuko šiuo metu stovi Gedimino pilis. Būtent dėl pilies saugumo buvo nuspręsta perskirti kalną. Iškastas kanalas leido Vilniai įtekėti į Nerį dviem būdais – ir įprasta vaga per dabartinę Katedros aikštę, ir per naują kanalą. Taip atragis su pilimi tapo vandens apsupta sala.

Ryškiaspalvis Bekešo kalno skardis

Nutirpus ledynams, ant Bekešo ir kitų kaimyninių kalvų dar ilgai nežaliavo medžiai. Todėl 45 metrų aukščio skardžiai iš tolo švietė ryškiomis gelsvo smėlio ir rausvo molio spalvomis. Vėliau kalnas apaugo augalija, bet net ir po tūkstančių metų išsaugojo ryškią vardo istoriją. Ji prasideda XVI amžiuje, kai čia nuspręsta įrengti piliakalnį. 1579 metais šiame piliakalnyje palaidotas Didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro didikas Kasparas Bekešas. Jis pasižymėjo ateistinėmis pažiūromis, todėl jo kūno neleista laidoti kapinėse. K. Bekešo antkapyje pagal testamentą buvo iškaltas įrašas, neigiantis Dievą ir pomirtinį gyvenimą. Tačiau ir paminklas, ir aštuoniakampis bokštas nugarmėjo į Vilnią, vandeniui paplovus smėlingus kalno šlaitus.

Vilniaus miesto sufozinis cirkas

Kai šlaitas sudarytas iš smulkaus smėlio, požeminiam vandeniui lengva jį praplauti. Aplink tokį šlaite trykštantį šaltinį formuojasi pažemėjimas ar apskritimo formos duobė, lotyniškai vadinama cirku. Tokiose vietose dažnai įsikuria drėgmę mėgstantys augalai ir smulkūs užuovėją bei šešėlį vertinantys gyvūnai. Būtent toks mažai nuo poledynmečio laikų pasikeitęs yra šlaitas tarp Vingrių g. 5 ir 11 namų. Net nuostabu, kad ši vieta išlaikė pirmykštę formą, nebuvo užstatyta ar perkasta miestui augant. Geriausiai tai matyti palypėjus į šlaitą Naujamiesčio link ir pažvelgus į cirką iš viršaus.

Pra-Neris, tekėjusi priešinga kryptimi

Stovint ant Tauro kalno ir žiūrint į Šeškinės šlaitų pusę, akis galima paganyti po 2–3 km pločio slėnį. Dabar matyti namų stogai, o mamutų laikais didžiąją slėnio dalį buvo užėmusi galingos poledynmečio upės vaga. Ši upė vadinosi Pietryčiu upe, arba Pra-Nerimi. Nešdama ledyno tirpsmo vandenis ir milžiniškas ledo lytis tekėjo priešinga kryptimi nei dabartinė Neris – tolyn nuo ledo dar sukaustytos Baltijos jūros.

1 22

Skaidrė 119

„ALKANI Bistro“

Plačiau