Literatūrinis Vilnius

Miestas kaip veiksmo vieta, kaip išgyvendimų erdvė, kaip meilės objektas. Tai Vilnius literatūroje

Skaitėte Silva Rerum, Vilniaus pokerį ar Tūlą? Įdomu, kur sukiojosi A. Mickevičiaus, o gal J. Ivanauskaitės kūrinių herojai? Šis maršrutas skirtas tiems, kuriems literatūra – įkvėpimų ir atradimų šaltinis. Gidas kviečia susipažinti su įliteratūrintomis sostinės vietomis – gatvelėmis, aikštėmis, pastatais, kurie įkvėpė Vilniuje ar apie Vilnių kūrusius rašytojus, suteikė jų herojams namus, tapo jų kūrinių veiksmo vieta. Kelionėje lydės ir autorių tekstų ištraukos, kurios leis pasinerti į kitokio – literatūrinio – Vilniaus vizijas. Miestas kaip veiksmo vieta, miestas kaip dvasinių išgyvenimų erdvė, miestas kaip meilės objektas – čia rasite visko. Po kelių valandų pasivaikščiojimo jūsų vilnietiškos literatūros sąrašas bus papildytas naujais kūriniais, kuriuos būtinai norėsis perskaityti, o gal ir patys būsite įkvėpti parašyti kūrinį savam miestui.

Papildoma informacija

  • Žmonėms, turintiems judėjimo negalią, tėvams su vaikais vėžimėliuose didžioji dalis maršruto tinkama, tačiau tam tikrose vietose galimos kliūtys.
  • Tinkama su gyvūnais, išskyrus objektus, lankomus iš vidaus.
  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 2 val., lankantis objektų viduje: apie 5 val.

  • Atstumas:

    apie 5,5 km / 7,2 tūkst. žingsnių

Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Buvę „Knygų namai“ / Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“

Ričardas Gavelis (1950–2002)

Ričardas Gavelis – vienas ryškiausių ir provokatyviausių XX a. antrosios pusės lietuvių prozininkų, vadinamų Vilniaus metraštininku. Šis miestas, jo rajonai svarbūs daugelyje autoriaus tekstų.

Romanas „Vilniaus pokeris“ (1989)

Pagrindinis veikėjas Vytautas Vargalys – vidutinio amžiaus bibliotekos skyriaus vedėjas, praeityje kaip partizanas kovojęs su sovietų valdžia, kankintas KGB, gyvenęs lageryje. Vargalys jaučia, kad yra sovietinės aplinkos įkaitas (alkoholis, artėjanti degradacija), tad jo tikslas – pasitelkus bibliotekoje saugomą informaciją atskleisti ir visiems įrodyti žmones persekiojančios ir naikinančios totalitarinės sistemos (romane vadinamos „Jie“) buvimą. Vargalys vaikšto po Vilniaus gatves, stebi miesto erdves, žavisi ir šlykštisi didingomis miesto legendomis. Labiausiai tikėtinas Vargalio darbo vietos prototipas – buvę „Knygų rūmai“. Tai nuo 1946 iki pat 2015 m. Šv. Jurgio bažnyčios komplekse veikusi senų spaudinių saugykla ir bibliografijos centras su įspūdinga knygų kolekcija. Dalis knygų nuo valdžios buvo slapstomos bažnyčios nišose.

„Juosvos prospekto grindinio plytelės atspindi perkrypusias nuo krepšių sunkio moteris, šlamšto prigrūstų vitrinų tuštumą, stogo atbrailų lipdinius. Vilnius mėšlungiškai dvėsuoja kaip merdintis žvėris. Artėja trečia, pats darbymetis, tad niekas nedirba: pro šalį vis slenka beveidės žmogystos – nenoriu vadinti veidais tų oda aptemptų kaukolių. […] Visi jie jau pražuvę. Belieka bendrauti su pačiu Vilnium – jis mane supranta, o aš užjaučiu jį.“

Skaityti toliau

Uždaryti

K. Sirvydo g. 4
2
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika / Justino Marcinkevičiaus drama „Katedra"

Justinas Marcinkevičius (1930–2011) Justinas Marcinkevičius – reikšmingas XX a. antrosios pusės poetas, dramaturgas ir vertėjas, Vilniaus garbės pilietis. Centrinės eilėraščių, ypač draminės trilogijos „Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“, temos – lietuvių tauta, kalba, valstybė.

Drama „Katedra“ (1971)

Poetinė drama „Katedra“ skirta Vilniaus miesto 650-osioms metinėms. 1782–1794 m. architektas Laurynas (Gucevičius) siekia atstatyti pagrindinę Vilniaus bažnyčią, bet susiduria su moralinėmis dilemomis, abejonėmis. Katedros požemiuose, katedros aikštėje vyksta didelė dalis draminio veiksmo, o pati katedra simbolizuoja visą tėvynę.

LAURYNAS:

Kai švystelėjo kometa… o dieve!

Aš Katedrą mačiau… aš ją regėjau,

Aš negaliu užmiršti jos lig šiol,

Ji mano akyse vis tebestovi,

Be galo iškilni ir paprasta.

Ak, tas regėjimas! Ryškus ir trumpas,

Jisai gyvena manyje, jis auga,

Užvaldo mano kūną, mano sielą

Kaip didelė aistra. Aš negaliu

Jai nepaklusti. Vyskupe Masalski!

Statykim Katedrą. Paveskit man

Projektą padaryti. Aš nemiegosiu,

Nevalgysiu… sėdėsiu dieną naktį…

Aš ją plėšte išplėšiu iš savęs,

Kaip savo širdį aikštėje padėsiu

Po visa reginčia dangaus akim –

Tegul gyvena ir žmogus, ir dievas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a. 1

I–VII 07.00 – 20.00

3
Valdovų rūmai / Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių ciklas „Vieninteliam miestui"

Judita Vaičiūnaitė (1937–2001)

Judita Vaičiūnaitė – svarbiausia XX a. antrosios pusės Vilniaus poetė: miesto erdvės, gamta ir legendos persmelkę visus jos rinkinius. Poetės žodžiais tariant, „Vilnius pilnas istorinių reminiscencijų. […] Miestas, kuriame gyvenu, tartum gyvas organizmas, jaučiu jo buitį ir būtį. Suvokiu Vilnių kaip meno kūrinį, kaip šedevrą“. J. Vaičiūnaitės poezijoje daug svarbių miesto vietų, jai aktualūs istoriniai personažai, didikai ir valdovai, ypač Barbora Radvilaitė.

„VIII“ iš ciklo „Vieninteliam miestui“ („Pavasario akvarelės“, 1960)

Prieš mirdama Barbora Radvilaitė

prašė ją palaidoti Vilniuje.

Iš kronikų

…Ir užkapojo tartum baltą varną

Karališkoj puotoj – varnai juodi.

Karūnos perlai ašaromis varva…

Tu Vilniaus bokštų spindesio gedi…

Jie liko su tavim, Barbora Radvilaite,

Ir saulėti stogai, ir skersgatviai įskirdę…

Čia aikštės tavo žingsnių aidesį išlaikė,

Ir įsiliejai tu į pačią miesto širdį.

Tiek daug karališkų vardų kaip kreidą

Nutrynė laikas… Tu neužmiršta.

Kaip svają – tavąjį madonos veidą

Išlaikė Vilniaus dūlanti plyta.

Buvai viduramžių tyloj – širdies plakimas.

Buvai viduramžių tamsoj – žaltvykslių grožis.

Senųjų metraščių rašmuo spindėti ima,

Kai tavo meilės puslapį atvožiam.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a. 4

Rugsėjo 1 d. – gegužės 31 d.
II, III, V, VI 10.00–18.00
IV 10.00–20.00
VII 10.00–16.00

Birželio 1 d. – rugpjūčio 31 d.

I, II, III, VII 10.00–18.00
IV, V, VI 10.00–20.00

Bilieto kaina su apsilankymu parodoje – 7 Eur,

bilietas su nuolaida – 3,50 Eur

4
Buvusi kavinė „Vaiva“ / Jurga Ivanauskaitė „Pragaro sodai“

Jurga Ivanauskaitė – viena populiariausių XX a. pab. – XXI a. pr. lietuvių rašytojų. Vilnius – dažniausia jos tekstų veiksmo vieta.

Romanas „Pragaro sodai“ (1992)
„Pragaro sodai“ – eksperimentinės struktūros romanas, vaizduojantis sovietmečio pabaigos neformalaus jaunimo gyvenimą. Iš veikėjų Agnės, Robertos, Sauliaus Strazdo ir Domanto perspektyvų rodomas roko muzikantų (grupės „Langas“), jų aplinkos pasaulis. Viena iš neformalaus jaunimo susitikimo vietų – buvusi kavinė „Vaiva“. „Mes abu išėjom į miestą. Tu apsivilkai savo idiotiškąjį paradinį kostiumą: juodas galife kelnes, aulinius akių pripaišytus batus, odinę striukę su 400 metalinių žiogelių, kažkodėl panašią į samurajaus šarvus, apsikarstei grandinėmis, supurškei laku savo kvailą skiauterę, įsivėrei į nosį žiedą, pasižiūrėjai į veidrodį ir pasakei man su ekshibicionisto palaima: „Lažinamės, kad mane supakuos.“ Miestas vibravo ir džeržgė, kaip langų stiklai prasidedant žemės drebėjimui. Katedros aikštė buvo visai tuščia, nors aplinkinės gatvės – kaip niekad pilnos žmonių. Mes paslankiojom kokį pusvalandį, pamarširavom ten ir atgal Pilies gatve, kad visi tave apžiūrėtų, ir įsmukom į pavartę priešais „Vaivos“ kavinę parūkyti. Ten jau buvo sausakimša, beveik kaip troleibuse spūsties valandom, ir visi rūkė. […] Mes suvirtom į „Vaivą“ ir stovėdami išmaukėm po penkias- dešimt gramų „Bočių likerio“ – įtampai numalšinti.“

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 20

Dabar čia įsikūręs kitas restoranas

5
Vilniaus universitetas

Šimtmečius rašytojų meka Vilniuje. XVII a. čia lotyniškai eiliavo Europoje žymus VU profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus, XIX a. pr. mokėsi lenkų romantizmo atstovai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis, XX a. universiteto grindiniu vaikščiojo Česlovas Milošas, lietuvių literatūros klasikai Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, šiuolaikinės poezijos atstovai Tomas Venclova, Sigitas Geda ir kt. Iki šiol minimos garsiosios A. Mickevičiaus laikais susikūrusios studentų draugijos: Filomatų, Filaretų ir Šubravcų. Universiteto bibliotekoje saugomas vienas iš dviejų išlikusių pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – originalų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3

VU architektūrinis ansamblis

Kovas – spalis:
I–VI 09.00 – 18.00
Lapkritis–vasaris:
I–VI 09.30 –17.30
Sekmadieniais ir valstybės švenčių dienomis nedirba.

Šv. Jonų bažnyčios varpinė

Gegužė – rugsėjis:
I–VII 10.00 – 18.30

Spalis – balandis:
Nedirba

VU architektūrinis ansamblis:

Bilieto kaina – 1,50 Eur, bilietas su nuolaida – 0,50 Eur

Šv. Jonų bažnyčios varpinė:

Bilieto kaina – 3 Eur, bilietas su nuolaida – 1,50 Eur

6
Literatų gatvė

Literatų g. anksčiau virė tikras literatūrinis gyvenimas – čia būta knygynų, spaustuvių, trumpai gyveno ir poetas Adomas Mickevičius. 2009 m. šioje gatvėje savo veiklą pradėjo MO muziejus, tad ir pirmas tuo metu „muziejaus be sienų“ projektas vyko čia pat. Jo tikslas – atgaivinti Literatų gatvę, tvirčiau susieti su Vilniuje gyvenusiais, kūrusiais literatais, su užsienio rašytojais, vienaip ar kitaip susijusiais su Vilniumi, Lietuva. Projektą kuravo menininkė Eglė Vertelkaitė. Miniatiūriniais tapybos, keramikos, metalo darbais nusagstyta gatvės siena nuolat pildoma naujais kūriniais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
7
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių (klarisių) vienuolynas / Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Kristina Sabaliauskaitė – dailės istorikė ir rašytoja, išpopuliarėjusi romanų serija Silva rerum. Tai barokišką Vilnių spalvingai atkuriantys tekstai. Romanas „Silva rerum I“ (2008)
Pirmoje istorinio romano dalyje pasakojama XVII a. Norvaišų šeimos istorija, daugiausia dėmesio ski- riant dvynių Kazimiero ir Uršulės gyvenimui. Kazimieras – Vilniaus universiteto studentas, o štai Uršulė nusprendžia gyventi klarisių vienuolyne, esančiame šalia Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, tačiau ten būdama pamilsta brolio bičiulį Joną Kirdėjų Birontą, su kuriuo romano pabaigoje susituokia. Norvaišų šeima apsistojusi Pilies g. 16, Delamarso name. Nemažai pirmosios romano dalies veiksmo vyksta vienuolyno ir bažnyčios erdvėse.

„[…] Vienuolynas, nors vis dar buvo atstatomas, atrodė puikiai sutvarkytas, neskurstantis, refektoriumas švarutėlis, biblioteka didžiulė ir įvairi, daržas ir sodelis prižiūrimi. […] Tad po neilgų pertraktacijų, dar kelias dienas trukusio zujimo pirmyn atgal Šventojo Mykolo Arkangelo gatve tarp Delamarso namų ir klarisių vienuolyno visi reikiami popieriai ir ketinimų pasižadėjimai buvo pasirašyti, jų nuorašai surašyti į silvą, būtiniausia manta Uršulei sukrauta ir ji – paskutinį kartą savo gyvenime, jei viskas gerai seksis, jei išlaikys ir probaciją, ir noviciatą, – vilkėdama pasaulietės drabužius, tą pačią žydrąją suknelę, vis dar be pasmanterijų, tik dabar su vėl prisiūta olandiškų nėrinių apykakle, skambant vidurdienio varpams išėjo į gatvę: kad nueitų tuos tris šimtus žingsnių iki vienuolyno vartų, iki vartų, kurie, jei viskas bus gerai, užsivers ir visiems laikams atitvers ją nuo pasaulio iki pačios jos žemiškojo gyvenimo pabaigos ir taps laikinu prieangiu amžinam dangiškajam gyvenimui.“

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Mykolo g. 9

II -VI: 11.00 – 18.00

Bilieto kaina – 4,50 Eur, bilietas su nuolaida – 2,50 Eur

8
Malūnų g. 3 / Jurgis Kunčinas „Tūla“

Bevardis pasakotojas klaidžioja po gatves, girtauja kavinėse, vis atsiduria psichiatrinėje ligoninėje (ją vadina „Girtuoklių ligonine“). Jis apsės- tas meilės Tūlai, jaunai Dailės institutą baigusiai merginai. Šis praeityje patirtas vienos savaitės nuotykis vis prisimenamas, atkartojamas. „Tūla“– poetiška meilės istorija, bet ir sovietinės epo- chos suvaržymus, susvetimėjimą svarstantis ro- manas. Malūnų g. 3 – namas, kuriame gyvena romano veikėja Tūla.

„Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių – dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos Instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu. Ir į savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju – institute reikalų ji nebeturėjo. Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu – ilgai nė neįtariau, kad vieninteliame tarp tų dviejų tvirtų palyginti visai naujų tiltų stūksančiame name su absida glaustosi ji, Tūla, – šmėkščioja čia rytais ir vakarais, vedžiojasi svečius – skustagalvius ir žandenuotus tapytojus ar į nusilaupusias freskas panašias savo bičiules, irgi menų gerbėjas… […] Manyje visuomet – ir šiandien – kažkas krusteli, kai tik vėl pamatau tuodu tiltus, ilgąjį Bernardinų vienuolyną, siaurą spragą kiemelių anfiladoje – „bromelę“, už kurios jau veriasi tikrojo Užupio viduriai ir kloakos, – kiek čia vaikštinėta klumpančiom kojom ne su Tūla, be Tūlos, dar nepažįstant Tūlos, o ir paskui… kiek čia svyruliuota ir nykiai dūlinta paryčiais….“

Skaityti toliau

Uždaryti

Malūnų g. 3
9
Užupio g. 2 / Leonardas Gutauskas „Vilko dantų karoliai“

Leonardas Gutauskas – tapytojas, poetas, pro- zininkas, vaikų knygų autorius. Svarbiausias au- toriaus kūryboje Vilniaus rajonas – Užupis, jo bohemiškasis gyvenimas. Romanas „Vilko dantų karoliai“, I dalis (1990)
Autobiografiškame trijų dalių romane dailininko Šimo Tado prisiminimais pasakojama apie jo vai- kystę ir jaunystę, kurios nemaža dalis prabėgo Užupyje. Užupio gyvenimas perteikiamas vaizdžiai, su visomis anų laikų realijomis. Pagal romaną Algimantas Puipa pastatė filmą „Vilko dantų karoliai“ (1997). Namo, kuriame gyvena pagrindinis romano veikėjas, adresas – Užupio g. 2. Nors romane tai tiksliai nenurodoma, vietą galime rekonstruoti iš aprašymų ir autoriaus suteiktos informacijos. Šiuo metu tame name veikia Užupio meno inkubatorius.

„Juoda naktis, už langų gurga Vilnelė, šeima sėdi patamsiuos, už sienos kažkas barasi, staiga kurtinanti sirena, baisus kauksmas, ir žmonės, bildantys namo laiptais žemyn, pulkelis žmonių, susispietusių į krūvą, lekia per sniegą ant upės ledo, visi sugula, aplink sproginėja (šiandien Tadas jau žino: tai buvo į karo pabaigą, tada Vilnių bombarduodavo puolanti Raudonoji armija, tas namas, iš kurio bėgdavo žmonės, stovi ir po šiai dienai, tai tas pats geltonas dviaukštis namas Užupio gatvėje, į kurį po karo, atrodo, 1952-aisiais, šeima persikėlė (sugrįžo) iš Kauno, tas naktis mena tik prieš kelerius metus galutinai suplyšęs meškiukas – bombos skeveldra pramušė sieną ir kliudė ant spintos sėdintį žaislą, ir visus tuos 35 metus pro „žaizdą“ šone byrėjo, byrėjo kaip smėlis smulkios prieškarinės pjuvenos).“

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 2
10
Česlovo Milošo laiptai, O. Šimaitės g. 1 / Česlovas Milošas „Niekad tavęs, mieste“ iš rinkinio „Užburtasis Gucio“

Česlovas Milošas – Lietuvoje gimęs ir jaunystę praleidęs lenkų poetas, eseistas, literatūros tyrėjas, 1980 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. Vienas garsiausių visų laikų Vilniaus poetų, kartu su Tomu Venclova vadinamas „Vilniaus piliečiu“. Autoriaus atminimui Vilniuje sukurti Milošo laiptai su iškaltais jo eilių fragmentais. „Niekad tavęs, mieste“ iš rinkinio „Užburtasis Gucio“ (1965)

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,

Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.

Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,

Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,

Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų,

Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,

Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.

Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,

Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,

Vaikštynių šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.

Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.

Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,

Jog išauš diena aštri ir perregima,

Tai labai dažnai skaudžiai gaila.

Berklis, 1963
Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Skaityti toliau

Uždaryti

O. Šimaitės g. 1
11
Konrado celė / Adomas Mickevičius „Vėlinės“

Adomas Mickevičius – žymiausias lenkų romantizmo atstovas, Vilniuje gyvenęs 1815–1819 m. Jo tekstuose svarbi Lietuvos istorija („Ponas Tadas“, „Konradas Valenrodas“ ir kt.). Mokydamasis Vilniaus universitete su bičiuliais studentais įkūrė Filomatų draugiją, už kurios veiklą jiems iškelta byla: 1823 m. A. Mickevičius šešis mėnesius kalinamas Šv. Bazilijonų vienuolyno celėje, vėliau ištremiamas į Rusiją. Draminė poema „Vėlinės“, III dalis (1832)
Trečiojoje kūrinio dalyje atkuriami 1823–1824 m. įvykiai: vienuolyne kalintis „dainius“ Konradas (kitose dalyse jo vardas Gustavas) ragina nepasiduoti carinei priespaudai, maištauti. Esminis šios „Vėlinių“ dalies tikslas – pagerbti „tautos kankinių“, A. Mickevičiaus draugų studentų, atminimą. Dalis veiksmo vyksta Konrado celėje.

KONRADAS:
Pasidėjo ranką ant žemės ir pritūpė. Man pasi- rodė, kad išvydau jos akyse pagarbos blyksnį. Man daugiau nieko nereikėjo. Išsitraukiau kišeninį peiliuką ir pradėjau pjaustyti gumą. Ji žiūrėjo, kaip aš ją pjaustau.
– Valgysi žalią?
– Taip.
Prarijau vieną gabalą, paskui kitą. Pagaliau jos akys nušvito susižavėjimu, ir aš pasijutau iš tikro tampąs vyru. Ir neklydau. Štai ką tik išėjau vyriškumo mokyklą. Kramčiau tą gumą dar energingiau, tarp kąsnių atsipūsdamas, ir tai truko gerą valandėlę, kol galiausiai kaktą išpylė šaltas prakaitas. Kramčiau net ir po to, dantis sukandęs, kovodamas su šleikštuliu, sukaupęs visas jėgas, kad tik atsilaikyčiau, kaip ne sykį teko daryti ir vėliau, vykdant savąją vyro priedermę. Apsirgau labai smarkiai, buvau išvežtas į ligoninę, motina raudojo, Aniela riaumojo, siuvyklos merginos dejavo, kai mane kėlė į greitosios pagalbos neštuvus. Labai savimi didžiavausi.“
Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Čia po kojom suyra Netvarus grindinys, Už neapšviesto tiro – Tamsiabalsė vilnis, Neaprėpiamas plotas Ir nuo tvano dienų Akvilonas ir Notas Virš gilių vandenų. […]
Pasitrauksi ar liksi Šiapus mano vokų? Paskutinįjį blyksnį Užsimerkęs seku.
Mus apsems amžinybė, Bet kol kas po ranka Tavo sodų kantrybė, Tavo mūrų trauka.
Nei tvirtovių, nei laurų – Ištrypta pakelė,
Į magnetinį lauką Įsiterpus žolė, Tuštuma, subyrėjus
Į lašus virš galvos, Ir beprotis Borėjas Už bevardės kalvos.
Matau aš ir tave, o Rolisonai – broli!
Ir tu kalėjime? Žvelgi į liūdną tolį –
Apleido dievas – tu jau viltį praradai
Ir galvą sudaužyt į akmenis bandai: „Padėkite!“ – dangaus nenori, aš nemoku, Turiu stiprias akis – žvilgsniu užmušt galiu – Ne, tik parodyti – nuvest po langeliu,
Pro jį ne vienas jau ant akmenų iššoko Ir galą gavo taip. (3 scena)

Iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 7A

I – VII 10.00 – 17.00

12
Aušros vartai / Marius Burokas „Vilniaus.Liepa“

Marius Burokas – poetas, vertėjas, vyriausiasis žurnalo „Vilnius Review“ redaktorius. „Mane domina riba, kur miestas pasibaigia, kaip aplinka jį suryja“, – sako M. Burokas. Naujausios poezijos knygos „Švaraus buvimo“ (2018) viršelis – Vilniaus žemėlapis.

„Vilnius. Liepa“
erdvus sekmadienis prieš lietų. tik liepos tyliai barsto žiedus, o parko ūksmėje raudonai šviečia ledų prekeivio vežimėlis.
ir pirmos katės tyliai žengia iš senamiesčio laiptinių. kieme ant smėlio žiovaudamas stovi anksti pakirdęs vaikas. ramybė trauksis tuoj. skambės varpai, kavinėse cinksės šaukšteliai ir pro Aušros Vartus įžengs dairydamasis smalsiai svetimšalis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje

Lapkritis – Balandis I-VII 07.00 – 19.00

Gegužė – Spalis I–VII 06.00 – 19.00

13
Taraso Ševčenkos paminklas

Tarasas Ševčenka vadinamas nacionaliniu Ukrainos poetu. Jaunystėje tarnavo dvarininkui Pavelui Engelhartui, su kuriuo 1829–1831 m. gyveno Vilniuje. T. Ševčenka vėliau rašė bičiuliui: „Vilnius ir mano širdžiai taip pat yra brangus prisiminimais, kaip ir tavajai…“ Manoma, kad miestas poetui svarbus ir dėl čia patirtos pirmosios meilės. Eilėraštis „Garsingam Vilniuje įvyko…“ (1848) tikriausiai paskatintas 1832 m. VU uždarymo.

Garsingam Vilniuje įvyko

Ne per seniai baisių dalykų.

Tada dar veikė… Žodis tas

Eilutėn nesutilps, ko gero…

Kad kiltų krašto sveikata,

Ligoninę ten atidaro.
O bakalaurus, studentus

Išvaiko: pas Aušros vartus

Neva kepurių nenuvožia.

Kvailys matyt iš pusės žodžio.

Bet to studento negaliu

Aš niekaip pavadint kvailiu.

Buvo tai sūnus lietuvės,

Prakilnios grafienės.

Buvo rimtas ir protingas

Ir pas motę vienas.

Mokėsi ne kaip ponaitis.

Kepurėlę kėlė

Prieš Aušros vartus. Nelaimės

Nieks nesitikėjo.
[…]

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas P. Bložė

Skaityti toliau

Uždaryti

Arklių g. 26
14
Visų Šventųjų ir Rūdninkų g. sankirta, buvę žydų geto vartai / Icchokas Meras „Lygiosios trunka akimirką“

Icchokas Meras – žydų kilmės lietuvių rašytojas. Nors 1972 m. I. Meras išvyko gyventi į Izraelį, vi- sa jo kūryba rašyta lietuvių kalba. „Lygiosios trunka akimirką“ – į bemaž daugiausia užsienio kalbų išverstas lietuvių romanas. Svarbiausia tema – tragiška Lietuvos žydų lemtis XX a. vid. Romanas „Lygiosios trunka akimirką“ (1963)
Romano veiksmas vyksta Vilniaus gete. Trys susipinančios pasakojimo linijos paauglio Izaoko ir jo šeimos narių akimis jautriai atskleidžia geto kasdienybę, žmogiškumą, heroizmą tragiškomis aplinkybėmis. Visą pasakojimą sujungia Izaoko ir geto komendanto Šogerio šachmatų partija – nuo žaidimo baigties priklauso geto vaikų ir Izaoko gyvybė.

„Pas mus, gete, niekur nėra gėlių. Gėlės uždraustos.
Jų atsinešti irgi negalima. Uždrausta.
Kodėl draudžiamos gėlės?
Ilgai mąstau, bet niekaip negaliu suprasti. Jeigu aš būčiau pats didžiausias niekšas, vis tiek leisčiau auginti gėles. […] Jeigu aš būčiau net pats didžiausias niekšas ir neleisčiau auginti gėlių, aš vis dėlto netrukdyčiau atsinešti jų iš laukų ir pievų, kai žmonės grįžta iš darbo lagerių. Kolonos eitų per miestą pavargusios, bet niekas nematytų nuleistų galvų.
Aš viską užmirštu. Aš labai noriu, kad mes išeitume į plačią žydinčią pievą, susėstume ant minkš- tos žolės ir aplinkui nieko daugiau nebūtų. Negalima.
Getas aptvertas.
Yra vartai.
Prie vartų stovi sargybiniai. Negalima.“

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
15
Žemaitijos g. 4, buvusi žydų geto biblioteka / Avromas Suckeveris „Žaliasis akvariumas“

Avromas Suckeveris – vienas svarbiausių žydų modernizmo poetų, rašęs jidiš kalba. Gimė Vilniaus krašte, vaikystėje su tėvais gyveno Sibire, vėliau grįžo į Vilnių. Pabėgęs iš geto su partizanais kovėsi su naciais. „Žaliasis akvariumas“ (1975)
Poetinės prozos rinkinyje užfiksuota gausybė Vilniaus vietų: Šnipiškės, Žaliasis tiltas, Šeškinės kalnas, Vingio parkas ir kt. Tekste „Pirmosios miesto vestuvės“ pasakojama kaminkrėčio Dondelės istorija, primenanti autoriaus biografiją: 1941 m. įsiveržus naciams poetas kelias savaites slėpėsi kamine ir mažoje slėptuvėje po stogu, kur išsigręžęs skylutę rašė eilėraščius. Slėptuvių buvo ir daugiau; sykį A. Suckeveris visą naktį pragulėjo karste pirmojo judenrato (geto tarybos, įsikūrusios tame pačiame name, kur ir geto biblioteka) kieme.
„Dondelei buvo tik šešiolika, kai jį kartu su motina nuvarė į septynių gatvelių kalėjimą. Jis nešėsi ant peties savo kibirėlį, primenantį pusmėnulį, su virve, šepečiu ir švininiu svambalu, o jo motina, Asna, po pažasčia įsinešė moterims skirtą maldaknygę, gerte prisigėrusią ašarų ir pilną saldžiausių, maloniausių Dievo maldų. […] Prasidėjus senių gaudynėms, Dondelė paslėpė motiną, užmūrijęs ją vieno skersgatvio kamine. Kai vėliau ją iš ten ištraukė, Asna buvo tokia su-sitraukusi ir pajuodusi, kad atrodė kaip nuodėgulys. Dondelė vos ją atpažino. Po keleto dienų vėl ją turėjo užmūryti, nes prasidėjo vaikų gaudynės, o mama buvo tapusi visai panaši į vaiką.“
Iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
16
Pylimo g. 29 / Anna Halberstadt „Slaptas sodas“

Anna Halberstadt – psichologė, poetė, gimusi ir augusi Vilniaus žydų šeimoje. Gyvena JAV. A. Hal- berstadt poezija persmelkta senojo Vilniaus, jo nostalgijos. Eilėraščių rinkinyje „Vilniaus dienoraštis“ (2014, lietuvių kalba – 2017 m.) ne kartą minimas lyrinės subjektės – ir pačios poetės – vaikystės namas, esantis Pylimo g. ir Vingrių g. sankryžoje.

„Slaptas sodas“

Paėjus vos keletą minučių
Strašūno dabar Žemaitijos gatvėje
kur gyveno mano bevaikė teta Alta (jos šešerių metų Sarą nušovė gete) regis niekas nepasikeitė
tik keletas užsienietiškų automobilių stovi tarp sukiužusių medinių sandėliukų užrakintų prarūdijusiom spynom
ant palangių – vazonai su ramunėmis ir pelargonijomis pora tingių besirąžančių kačių.
[…]
Vilniau, mano Vilne,
mano nekalta katalike nuotaka
su mirguliuojančia
baltų nėrinių ir taftos suknele
iš po jos kyšo
krauju suteptas apatinukas
sukabintas surūdijusiais žiogeliais.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Skaityti toliau

Uždaryti

Pylimo g. 29
17
Skulptūra „Berniukas su batu“ / Romain Gary „Aušros pažadas“

Romain Gary (tikr. vardas Romanas Kacevas) – garsus žydų kilmės prancūzų rašytojas, dukart Gonkūrų premijos laureatas. Vaikystėje penkerius metus (1917–1923 m.) gyveno Vilniuje, name Jono Basanavičiaus g. 18. Romanas „Aušros pažadas“ (1960)
Autobiografiškame tekste aprašomi skirtingi Romeno gyvenimo etapai nuo vaikystės Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo patirčių tarnaujant karinėse oro pajėgose. Vilniui, ankstyviesiems vaiko įspūdžiams romane skiriama nemažai dėmesio. Skulptūra „Berniukas su batu“ nurodo į įspūdingą epizodą, kai Romenas, būdamas devynerių, nori padaryti įspūdį pirmajai „nepasotinamos natūros“ meilei Valentinai ir suvalgo savo guminį kaliošą.

„Paklaikęs iš meilės, pasiekęs erotinio įnirčio viršūnę, atsisėdau žolėje ir nusiaviau kaliošą.
– Nori, suvalgysiu jį dėl tavęs?
Ar ji norinti! Cha! Kurgi ne! Tai buvo tikra moteris. Pasidėjo ranką ant žemės ir pritūpė. Man pasirodė, kad išvydau jos akyse pagarbos blyksnį. Man daugiau nieko nereikėjo. Išsitraukiau kišeninį peiliuką ir pradėjau pjaustyti gumą. Ji žiūrėjo, kaip aš ją pjaustau.
– Valgysi žalią?
– Taip.
Prarijau vieną gabalą, paskui kitą. Pagaliau jos akys nušvito susižavėjimu, ir aš pasijutau iš tikro tampąs vyru. Ir neklydau. Štai ką tik išėjau vyriškumo mokyklą. Kramčiau tą gumą dar energingiau, tarp kąsnių atsipūsdamas, ir tai truko gerą valandėlę, kol galiausiai kaktą išpylė šaltas prakaitas. Kramčiau net ir po to, dantis sukandęs, kovodamas su šleikštuliu, sukaupęs visas jėgas, kad tik atsilaikyčiau, kaip ne sykį teko daryti ir vėliau, vykdant savąją vyro priedermę. Apsirgau labai smarkiai, buvau išvežtas į ligoninę, motina raudojo, Aniela riaumojo, siuvyklos merginos dejavo, kai mane kėlė į greitosios pagalbos neštuvus. Labai savimi didžiavausi.“

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Skaityti toliau

Uždaryti

18
Venclovų namai-muziejus / Tomas Venclova „Odė miestui“

Tomas Venclova – svarbus XX a. antrosios pusės lietuvių poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Nors JAV pragyveno keturis dešimtmečius, Vilnius jam – centrinė apmąstymų tema, nugulusi į ne vieną kūrinį. Č. Milošo ir T. Venclovos laiškai, kuriuose kalbama apie miesto istoriją ir kultūrą, pavadinti „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Poetas yra Vilniaus universiteto garbės daktaras, nuo 2013 m. – Vilniaus miesto garbės pilietis. Venclovų namuose-muziejuje, įsteigtame autoriaus tėvo rašytojo Antano Venclovos bute, saugoma autorinė poeto biblioteka.

„Odė miestui“

Negalėsiu netekti,

Bet neteksiu tavęs,

Užgesinsiu lyg dagtį

Akmeningas gatves,

Baltą varpinę, smėlį,

Aptaškytą derva,

Gal ir savąją sielą,

Jeigu siela gyva.

Čia po kojom suyra

Netvarus grindinys,

Už neapšviesto tiro – Tamsiabalsė vilnis,

Neaprėpiamas plotas Ir nuo tvano dienų

Akvilonas ir Notas

Virš gilių vandenų. […]

Pasitrauksi ar liksi Šiapus mano vokų?

Paskutinįjį blyksnį

Užsimerkęs seku.

Mus apsems amžinybė,

Bet kol kas po ranka

Tavo sodų kantrybė,

Tavo mūrų trauka.

Nei tvirtovių, nei laurų –

Ištrypta pakelė,Į magnetinį lauką

Įsiterpus žolė,

Tuštuma, subyrėjus

Į lašus virš galvos,

Ir beprotis Borėjas

Už bevardės kalvos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pamėnkalnio g. 34

I – V 10.00 – 17.00

19

Maršruto žemėlapis

Buvę „Knygų namai“ / Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“

Ričardas Gavelis (1950–2002)

Ričardas Gavelis – vienas ryškiausių ir provokatyviausių XX a. antrosios pusės lietuvių prozininkų, vadinamų Vilniaus metraštininku. Šis miestas, jo rajonai svarbūs daugelyje autoriaus tekstų.

Romanas „Vilniaus pokeris“ (1989)

Pagrindinis veikėjas Vytautas Vargalys – vidutinio amžiaus bibliotekos skyriaus vedėjas, praeityje kaip partizanas kovojęs su sovietų valdžia, kankintas KGB, gyvenęs lageryje. Vargalys jaučia, kad yra sovietinės aplinkos įkaitas (alkoholis, artėjanti degradacija), tad jo tikslas – pasitelkus bibliotekoje saugomą informaciją atskleisti ir visiems įrodyti žmones persekiojančios ir naikinančios totalitarinės sistemos (romane vadinamos „Jie“) buvimą. Vargalys vaikšto po Vilniaus gatves, stebi miesto erdves, žavisi ir šlykštisi didingomis miesto legendomis. Labiausiai tikėtinas Vargalio darbo vietos prototipas – buvę „Knygų rūmai“. Tai nuo 1946 iki pat 2015 m. Šv. Jurgio bažnyčios komplekse veikusi senų spaudinių saugykla ir bibliografijos centras su įspūdinga knygų kolekcija. Dalis knygų nuo valdžios buvo slapstomos bažnyčios nišose.

„Juosvos prospekto grindinio plytelės atspindi perkrypusias nuo krepšių sunkio moteris, šlamšto prigrūstų vitrinų tuštumą, stogo atbrailų lipdinius. Vilnius mėšlungiškai dvėsuoja kaip merdintis žvėris. Artėja trečia, pats darbymetis, tad niekas nedirba: pro šalį vis slenka beveidės žmogystos – nenoriu vadinti veidais tų oda aptemptų kaukolių. […] Visi jie jau pražuvę. Belieka bendrauti su pačiu Vilnium – jis mane supranta, o aš užjaučiu jį.“

Skaityti toliau

Uždaryti

K. Sirvydo g. 4
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika / Justino Marcinkevičiaus drama „Katedra"

Justinas Marcinkevičius (1930–2011) Justinas Marcinkevičius – reikšmingas XX a. antrosios pusės poetas, dramaturgas ir vertėjas, Vilniaus garbės pilietis. Centrinės eilėraščių, ypač draminės trilogijos „Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“, temos – lietuvių tauta, kalba, valstybė.

Drama „Katedra“ (1971)

Poetinė drama „Katedra“ skirta Vilniaus miesto 650-osioms metinėms. 1782–1794 m. architektas Laurynas (Gucevičius) siekia atstatyti pagrindinę Vilniaus bažnyčią, bet susiduria su moralinėmis dilemomis, abejonėmis. Katedros požemiuose, katedros aikštėje vyksta didelė dalis draminio veiksmo, o pati katedra simbolizuoja visą tėvynę.

LAURYNAS:

Kai švystelėjo kometa… o dieve!

Aš Katedrą mačiau… aš ją regėjau,

Aš negaliu užmiršti jos lig šiol,

Ji mano akyse vis tebestovi,

Be galo iškilni ir paprasta.

Ak, tas regėjimas! Ryškus ir trumpas,

Jisai gyvena manyje, jis auga,

Užvaldo mano kūną, mano sielą

Kaip didelė aistra. Aš negaliu

Jai nepaklusti. Vyskupe Masalski!

Statykim Katedrą. Paveskit man

Projektą padaryti. Aš nemiegosiu,

Nevalgysiu… sėdėsiu dieną naktį…

Aš ją plėšte išplėšiu iš savęs,

Kaip savo širdį aikštėje padėsiu

Po visa reginčia dangaus akim –

Tegul gyvena ir žmogus, ir dievas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a. 1

I–VII 07.00 – 20.00

Valdovų rūmai / Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių ciklas „Vieninteliam miestui"

Judita Vaičiūnaitė (1937–2001)

Judita Vaičiūnaitė – svarbiausia XX a. antrosios pusės Vilniaus poetė: miesto erdvės, gamta ir legendos persmelkę visus jos rinkinius. Poetės žodžiais tariant, „Vilnius pilnas istorinių reminiscencijų. […] Miestas, kuriame gyvenu, tartum gyvas organizmas, jaučiu jo buitį ir būtį. Suvokiu Vilnių kaip meno kūrinį, kaip šedevrą“. J. Vaičiūnaitės poezijoje daug svarbių miesto vietų, jai aktualūs istoriniai personažai, didikai ir valdovai, ypač Barbora Radvilaitė.

„VIII“ iš ciklo „Vieninteliam miestui“ („Pavasario akvarelės“, 1960)

Prieš mirdama Barbora Radvilaitė

prašė ją palaidoti Vilniuje.

Iš kronikų

…Ir užkapojo tartum baltą varną

Karališkoj puotoj – varnai juodi.

Karūnos perlai ašaromis varva…

Tu Vilniaus bokštų spindesio gedi…

Jie liko su tavim, Barbora Radvilaite,

Ir saulėti stogai, ir skersgatviai įskirdę…

Čia aikštės tavo žingsnių aidesį išlaikė,

Ir įsiliejai tu į pačią miesto širdį.

Tiek daug karališkų vardų kaip kreidą

Nutrynė laikas… Tu neužmiršta.

Kaip svają – tavąjį madonos veidą

Išlaikė Vilniaus dūlanti plyta.

Buvai viduramžių tyloj – širdies plakimas.

Buvai viduramžių tamsoj – žaltvykslių grožis.

Senųjų metraščių rašmuo spindėti ima,

Kai tavo meilės puslapį atvožiam.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a. 4

Rugsėjo 1 d. – gegužės 31 d.
II, III, V, VI 10.00–18.00
IV 10.00–20.00
VII 10.00–16.00

Birželio 1 d. – rugpjūčio 31 d.

I, II, III, VII 10.00–18.00
IV, V, VI 10.00–20.00

Bilieto kaina su apsilankymu parodoje – 7 Eur,

bilietas su nuolaida – 3,50 Eur

Buvusi kavinė „Vaiva“ / Jurga Ivanauskaitė „Pragaro sodai“

Jurga Ivanauskaitė – viena populiariausių XX a. pab. – XXI a. pr. lietuvių rašytojų. Vilnius – dažniausia jos tekstų veiksmo vieta.

Romanas „Pragaro sodai“ (1992)
„Pragaro sodai“ – eksperimentinės struktūros romanas, vaizduojantis sovietmečio pabaigos neformalaus jaunimo gyvenimą. Iš veikėjų Agnės, Robertos, Sauliaus Strazdo ir Domanto perspektyvų rodomas roko muzikantų (grupės „Langas“), jų aplinkos pasaulis. Viena iš neformalaus jaunimo susitikimo vietų – buvusi kavinė „Vaiva“. „Mes abu išėjom į miestą. Tu apsivilkai savo idiotiškąjį paradinį kostiumą: juodas galife kelnes, aulinius akių pripaišytus batus, odinę striukę su 400 metalinių žiogelių, kažkodėl panašią į samurajaus šarvus, apsikarstei grandinėmis, supurškei laku savo kvailą skiauterę, įsivėrei į nosį žiedą, pasižiūrėjai į veidrodį ir pasakei man su ekshibicionisto palaima: „Lažinamės, kad mane supakuos.“ Miestas vibravo ir džeržgė, kaip langų stiklai prasidedant žemės drebėjimui. Katedros aikštė buvo visai tuščia, nors aplinkinės gatvės – kaip niekad pilnos žmonių. Mes paslankiojom kokį pusvalandį, pamarširavom ten ir atgal Pilies gatve, kad visi tave apžiūrėtų, ir įsmukom į pavartę priešais „Vaivos“ kavinę parūkyti. Ten jau buvo sausakimša, beveik kaip troleibuse spūsties valandom, ir visi rūkė. […] Mes suvirtom į „Vaivą“ ir stovėdami išmaukėm po penkias- dešimt gramų „Bočių likerio“ – įtampai numalšinti.“

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 20

Dabar čia įsikūręs kitas restoranas

Vilniaus universitetas

Šimtmečius rašytojų meka Vilniuje. XVII a. čia lotyniškai eiliavo Europoje žymus VU profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus, XIX a. pr. mokėsi lenkų romantizmo atstovai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis, XX a. universiteto grindiniu vaikščiojo Česlovas Milošas, lietuvių literatūros klasikai Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, šiuolaikinės poezijos atstovai Tomas Venclova, Sigitas Geda ir kt. Iki šiol minimos garsiosios A. Mickevičiaus laikais susikūrusios studentų draugijos: Filomatų, Filaretų ir Šubravcų. Universiteto bibliotekoje saugomas vienas iš dviejų išlikusių pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – originalų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3

VU architektūrinis ansamblis

Kovas – spalis:
I–VI 09.00 – 18.00
Lapkritis–vasaris:
I–VI 09.30 –17.30
Sekmadieniais ir valstybės švenčių dienomis nedirba.

Šv. Jonų bažnyčios varpinė

Gegužė – rugsėjis:
I–VII 10.00 – 18.30

Spalis – balandis:
Nedirba

VU architektūrinis ansamblis:

Bilieto kaina – 1,50 Eur, bilietas su nuolaida – 0,50 Eur

Šv. Jonų bažnyčios varpinė:

Bilieto kaina – 3 Eur, bilietas su nuolaida – 1,50 Eur

Literatų gatvė

Literatų g. anksčiau virė tikras literatūrinis gyvenimas – čia būta knygynų, spaustuvių, trumpai gyveno ir poetas Adomas Mickevičius. 2009 m. šioje gatvėje savo veiklą pradėjo MO muziejus, tad ir pirmas tuo metu „muziejaus be sienų“ projektas vyko čia pat. Jo tikslas – atgaivinti Literatų gatvę, tvirčiau susieti su Vilniuje gyvenusiais, kūrusiais literatais, su užsienio rašytojais, vienaip ar kitaip susijusiais su Vilniumi, Lietuva. Projektą kuravo menininkė Eglė Vertelkaitė. Miniatiūriniais tapybos, keramikos, metalo darbais nusagstyta gatvės siena nuolat pildoma naujais kūriniais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių (klarisių) vienuolynas / Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Kristina Sabaliauskaitė – dailės istorikė ir rašytoja, išpopuliarėjusi romanų serija Silva rerum. Tai barokišką Vilnių spalvingai atkuriantys tekstai. Romanas „Silva rerum I“ (2008)
Pirmoje istorinio romano dalyje pasakojama XVII a. Norvaišų šeimos istorija, daugiausia dėmesio ski- riant dvynių Kazimiero ir Uršulės gyvenimui. Kazimieras – Vilniaus universiteto studentas, o štai Uršulė nusprendžia gyventi klarisių vienuolyne, esančiame šalia Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, tačiau ten būdama pamilsta brolio bičiulį Joną Kirdėjų Birontą, su kuriuo romano pabaigoje susituokia. Norvaišų šeima apsistojusi Pilies g. 16, Delamarso name. Nemažai pirmosios romano dalies veiksmo vyksta vienuolyno ir bažnyčios erdvėse.

„[…] Vienuolynas, nors vis dar buvo atstatomas, atrodė puikiai sutvarkytas, neskurstantis, refektoriumas švarutėlis, biblioteka didžiulė ir įvairi, daržas ir sodelis prižiūrimi. […] Tad po neilgų pertraktacijų, dar kelias dienas trukusio zujimo pirmyn atgal Šventojo Mykolo Arkangelo gatve tarp Delamarso namų ir klarisių vienuolyno visi reikiami popieriai ir ketinimų pasižadėjimai buvo pasirašyti, jų nuorašai surašyti į silvą, būtiniausia manta Uršulei sukrauta ir ji – paskutinį kartą savo gyvenime, jei viskas gerai seksis, jei išlaikys ir probaciją, ir noviciatą, – vilkėdama pasaulietės drabužius, tą pačią žydrąją suknelę, vis dar be pasmanterijų, tik dabar su vėl prisiūta olandiškų nėrinių apykakle, skambant vidurdienio varpams išėjo į gatvę: kad nueitų tuos tris šimtus žingsnių iki vienuolyno vartų, iki vartų, kurie, jei viskas bus gerai, užsivers ir visiems laikams atitvers ją nuo pasaulio iki pačios jos žemiškojo gyvenimo pabaigos ir taps laikinu prieangiu amžinam dangiškajam gyvenimui.“

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Mykolo g. 9

II -VI: 11.00 – 18.00

Bilieto kaina – 4,50 Eur, bilietas su nuolaida – 2,50 Eur

Malūnų g. 3 / Jurgis Kunčinas „Tūla“

Bevardis pasakotojas klaidžioja po gatves, girtauja kavinėse, vis atsiduria psichiatrinėje ligoninėje (ją vadina „Girtuoklių ligonine“). Jis apsės- tas meilės Tūlai, jaunai Dailės institutą baigusiai merginai. Šis praeityje patirtas vienos savaitės nuotykis vis prisimenamas, atkartojamas. „Tūla“– poetiška meilės istorija, bet ir sovietinės epo- chos suvaržymus, susvetimėjimą svarstantis ro- manas. Malūnų g. 3 – namas, kuriame gyvena romano veikėja Tūla.

„Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių – dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos Instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu. Ir į savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju – institute reikalų ji nebeturėjo. Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu – ilgai nė neįtariau, kad vieninteliame tarp tų dviejų tvirtų palyginti visai naujų tiltų stūksančiame name su absida glaustosi ji, Tūla, – šmėkščioja čia rytais ir vakarais, vedžiojasi svečius – skustagalvius ir žandenuotus tapytojus ar į nusilaupusias freskas panašias savo bičiules, irgi menų gerbėjas… […] Manyje visuomet – ir šiandien – kažkas krusteli, kai tik vėl pamatau tuodu tiltus, ilgąjį Bernardinų vienuolyną, siaurą spragą kiemelių anfiladoje – „bromelę“, už kurios jau veriasi tikrojo Užupio viduriai ir kloakos, – kiek čia vaikštinėta klumpančiom kojom ne su Tūla, be Tūlos, dar nepažįstant Tūlos, o ir paskui… kiek čia svyruliuota ir nykiai dūlinta paryčiais….“

Skaityti toliau

Uždaryti

Malūnų g. 3
Užupio g. 2 / Leonardas Gutauskas „Vilko dantų karoliai“

Leonardas Gutauskas – tapytojas, poetas, pro- zininkas, vaikų knygų autorius. Svarbiausias au- toriaus kūryboje Vilniaus rajonas – Užupis, jo bohemiškasis gyvenimas. Romanas „Vilko dantų karoliai“, I dalis (1990)
Autobiografiškame trijų dalių romane dailininko Šimo Tado prisiminimais pasakojama apie jo vai- kystę ir jaunystę, kurios nemaža dalis prabėgo Užupyje. Užupio gyvenimas perteikiamas vaizdžiai, su visomis anų laikų realijomis. Pagal romaną Algimantas Puipa pastatė filmą „Vilko dantų karoliai“ (1997). Namo, kuriame gyvena pagrindinis romano veikėjas, adresas – Užupio g. 2. Nors romane tai tiksliai nenurodoma, vietą galime rekonstruoti iš aprašymų ir autoriaus suteiktos informacijos. Šiuo metu tame name veikia Užupio meno inkubatorius.

„Juoda naktis, už langų gurga Vilnelė, šeima sėdi patamsiuos, už sienos kažkas barasi, staiga kurtinanti sirena, baisus kauksmas, ir žmonės, bildantys namo laiptais žemyn, pulkelis žmonių, susispietusių į krūvą, lekia per sniegą ant upės ledo, visi sugula, aplink sproginėja (šiandien Tadas jau žino: tai buvo į karo pabaigą, tada Vilnių bombarduodavo puolanti Raudonoji armija, tas namas, iš kurio bėgdavo žmonės, stovi ir po šiai dienai, tai tas pats geltonas dviaukštis namas Užupio gatvėje, į kurį po karo, atrodo, 1952-aisiais, šeima persikėlė (sugrįžo) iš Kauno, tas naktis mena tik prieš kelerius metus galutinai suplyšęs meškiukas – bombos skeveldra pramušė sieną ir kliudė ant spintos sėdintį žaislą, ir visus tuos 35 metus pro „žaizdą“ šone byrėjo, byrėjo kaip smėlis smulkios prieškarinės pjuvenos).“

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 2
Česlovo Milošo laiptai, O. Šimaitės g. 1 / Česlovas Milošas „Niekad tavęs, mieste“ iš rinkinio „Užburtasis Gucio“

Česlovas Milošas – Lietuvoje gimęs ir jaunystę praleidęs lenkų poetas, eseistas, literatūros tyrėjas, 1980 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. Vienas garsiausių visų laikų Vilniaus poetų, kartu su Tomu Venclova vadinamas „Vilniaus piliečiu“. Autoriaus atminimui Vilniuje sukurti Milošo laiptai su iškaltais jo eilių fragmentais. „Niekad tavęs, mieste“ iš rinkinio „Užburtasis Gucio“ (1965)

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,

Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.

Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,

Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,

Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų,

Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,

Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.

Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,

Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,

Vaikštynių šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.

Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.

Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,

Jog išauš diena aštri ir perregima,

Tai labai dažnai skaudžiai gaila.

Berklis, 1963
Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Skaityti toliau

Uždaryti

O. Šimaitės g. 1
Konrado celė / Adomas Mickevičius „Vėlinės“

Adomas Mickevičius – žymiausias lenkų romantizmo atstovas, Vilniuje gyvenęs 1815–1819 m. Jo tekstuose svarbi Lietuvos istorija („Ponas Tadas“, „Konradas Valenrodas“ ir kt.). Mokydamasis Vilniaus universitete su bičiuliais studentais įkūrė Filomatų draugiją, už kurios veiklą jiems iškelta byla: 1823 m. A. Mickevičius šešis mėnesius kalinamas Šv. Bazilijonų vienuolyno celėje, vėliau ištremiamas į Rusiją. Draminė poema „Vėlinės“, III dalis (1832)
Trečiojoje kūrinio dalyje atkuriami 1823–1824 m. įvykiai: vienuolyne kalintis „dainius“ Konradas (kitose dalyse jo vardas Gustavas) ragina nepasiduoti carinei priespaudai, maištauti. Esminis šios „Vėlinių“ dalies tikslas – pagerbti „tautos kankinių“, A. Mickevičiaus draugų studentų, atminimą. Dalis veiksmo vyksta Konrado celėje.

KONRADAS:
Pasidėjo ranką ant žemės ir pritūpė. Man pasi- rodė, kad išvydau jos akyse pagarbos blyksnį. Man daugiau nieko nereikėjo. Išsitraukiau kišeninį peiliuką ir pradėjau pjaustyti gumą. Ji žiūrėjo, kaip aš ją pjaustau.
– Valgysi žalią?
– Taip.
Prarijau vieną gabalą, paskui kitą. Pagaliau jos akys nušvito susižavėjimu, ir aš pasijutau iš tikro tampąs vyru. Ir neklydau. Štai ką tik išėjau vyriškumo mokyklą. Kramčiau tą gumą dar energingiau, tarp kąsnių atsipūsdamas, ir tai truko gerą valandėlę, kol galiausiai kaktą išpylė šaltas prakaitas. Kramčiau net ir po to, dantis sukandęs, kovodamas su šleikštuliu, sukaupęs visas jėgas, kad tik atsilaikyčiau, kaip ne sykį teko daryti ir vėliau, vykdant savąją vyro priedermę. Apsirgau labai smarkiai, buvau išvežtas į ligoninę, motina raudojo, Aniela riaumojo, siuvyklos merginos dejavo, kai mane kėlė į greitosios pagalbos neštuvus. Labai savimi didžiavausi.“
Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Čia po kojom suyra Netvarus grindinys, Už neapšviesto tiro – Tamsiabalsė vilnis, Neaprėpiamas plotas Ir nuo tvano dienų Akvilonas ir Notas Virš gilių vandenų. […]
Pasitrauksi ar liksi Šiapus mano vokų? Paskutinįjį blyksnį Užsimerkęs seku.
Mus apsems amžinybė, Bet kol kas po ranka Tavo sodų kantrybė, Tavo mūrų trauka.
Nei tvirtovių, nei laurų – Ištrypta pakelė,
Į magnetinį lauką Įsiterpus žolė, Tuštuma, subyrėjus
Į lašus virš galvos, Ir beprotis Borėjas Už bevardės kalvos.
Matau aš ir tave, o Rolisonai – broli!
Ir tu kalėjime? Žvelgi į liūdną tolį –
Apleido dievas – tu jau viltį praradai
Ir galvą sudaužyt į akmenis bandai: „Padėkite!“ – dangaus nenori, aš nemoku, Turiu stiprias akis – žvilgsniu užmušt galiu – Ne, tik parodyti – nuvest po langeliu,
Pro jį ne vienas jau ant akmenų iššoko Ir galą gavo taip. (3 scena)

Iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 7A

I – VII 10.00 – 17.00

Aušros vartai / Marius Burokas „Vilniaus.Liepa“

Marius Burokas – poetas, vertėjas, vyriausiasis žurnalo „Vilnius Review“ redaktorius. „Mane domina riba, kur miestas pasibaigia, kaip aplinka jį suryja“, – sako M. Burokas. Naujausios poezijos knygos „Švaraus buvimo“ (2018) viršelis – Vilniaus žemėlapis.

„Vilnius. Liepa“
erdvus sekmadienis prieš lietų. tik liepos tyliai barsto žiedus, o parko ūksmėje raudonai šviečia ledų prekeivio vežimėlis.
ir pirmos katės tyliai žengia iš senamiesčio laiptinių. kieme ant smėlio žiovaudamas stovi anksti pakirdęs vaikas. ramybė trauksis tuoj. skambės varpai, kavinėse cinksės šaukšteliai ir pro Aušros Vartus įžengs dairydamasis smalsiai svetimšalis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje

Lapkritis – Balandis I-VII 07.00 – 19.00

Gegužė – Spalis I–VII 06.00 – 19.00

Taraso Ševčenkos paminklas

Tarasas Ševčenka vadinamas nacionaliniu Ukrainos poetu. Jaunystėje tarnavo dvarininkui Pavelui Engelhartui, su kuriuo 1829–1831 m. gyveno Vilniuje. T. Ševčenka vėliau rašė bičiuliui: „Vilnius ir mano širdžiai taip pat yra brangus prisiminimais, kaip ir tavajai…“ Manoma, kad miestas poetui svarbus ir dėl čia patirtos pirmosios meilės. Eilėraštis „Garsingam Vilniuje įvyko…“ (1848) tikriausiai paskatintas 1832 m. VU uždarymo.

Garsingam Vilniuje įvyko

Ne per seniai baisių dalykų.

Tada dar veikė… Žodis tas

Eilutėn nesutilps, ko gero…

Kad kiltų krašto sveikata,

Ligoninę ten atidaro.
O bakalaurus, studentus

Išvaiko: pas Aušros vartus

Neva kepurių nenuvožia.

Kvailys matyt iš pusės žodžio.

Bet to studento negaliu

Aš niekaip pavadint kvailiu.

Buvo tai sūnus lietuvės,

Prakilnios grafienės.

Buvo rimtas ir protingas

Ir pas motę vienas.

Mokėsi ne kaip ponaitis.

Kepurėlę kėlė

Prieš Aušros vartus. Nelaimės

Nieks nesitikėjo.
[…]

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas P. Bložė

Skaityti toliau

Uždaryti

Arklių g. 26
Visų Šventųjų ir Rūdninkų g. sankirta, buvę žydų geto vartai / Icchokas Meras „Lygiosios trunka akimirką“

Icchokas Meras – žydų kilmės lietuvių rašytojas. Nors 1972 m. I. Meras išvyko gyventi į Izraelį, vi- sa jo kūryba rašyta lietuvių kalba. „Lygiosios trunka akimirką“ – į bemaž daugiausia užsienio kalbų išverstas lietuvių romanas. Svarbiausia tema – tragiška Lietuvos žydų lemtis XX a. vid. Romanas „Lygiosios trunka akimirką“ (1963)
Romano veiksmas vyksta Vilniaus gete. Trys susipinančios pasakojimo linijos paauglio Izaoko ir jo šeimos narių akimis jautriai atskleidžia geto kasdienybę, žmogiškumą, heroizmą tragiškomis aplinkybėmis. Visą pasakojimą sujungia Izaoko ir geto komendanto Šogerio šachmatų partija – nuo žaidimo baigties priklauso geto vaikų ir Izaoko gyvybė.

„Pas mus, gete, niekur nėra gėlių. Gėlės uždraustos.
Jų atsinešti irgi negalima. Uždrausta.
Kodėl draudžiamos gėlės?
Ilgai mąstau, bet niekaip negaliu suprasti. Jeigu aš būčiau pats didžiausias niekšas, vis tiek leisčiau auginti gėles. […] Jeigu aš būčiau net pats didžiausias niekšas ir neleisčiau auginti gėlių, aš vis dėlto netrukdyčiau atsinešti jų iš laukų ir pievų, kai žmonės grįžta iš darbo lagerių. Kolonos eitų per miestą pavargusios, bet niekas nematytų nuleistų galvų.
Aš viską užmirštu. Aš labai noriu, kad mes išeitume į plačią žydinčią pievą, susėstume ant minkš- tos žolės ir aplinkui nieko daugiau nebūtų. Negalima.
Getas aptvertas.
Yra vartai.
Prie vartų stovi sargybiniai. Negalima.“

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Žemaitijos g. 4, buvusi žydų geto biblioteka / Avromas Suckeveris „Žaliasis akvariumas“

Avromas Suckeveris – vienas svarbiausių žydų modernizmo poetų, rašęs jidiš kalba. Gimė Vilniaus krašte, vaikystėje su tėvais gyveno Sibire, vėliau grįžo į Vilnių. Pabėgęs iš geto su partizanais kovėsi su naciais. „Žaliasis akvariumas“ (1975)
Poetinės prozos rinkinyje užfiksuota gausybė Vilniaus vietų: Šnipiškės, Žaliasis tiltas, Šeškinės kalnas, Vingio parkas ir kt. Tekste „Pirmosios miesto vestuvės“ pasakojama kaminkrėčio Dondelės istorija, primenanti autoriaus biografiją: 1941 m. įsiveržus naciams poetas kelias savaites slėpėsi kamine ir mažoje slėptuvėje po stogu, kur išsigręžęs skylutę rašė eilėraščius. Slėptuvių buvo ir daugiau; sykį A. Suckeveris visą naktį pragulėjo karste pirmojo judenrato (geto tarybos, įsikūrusios tame pačiame name, kur ir geto biblioteka) kieme.
„Dondelei buvo tik šešiolika, kai jį kartu su motina nuvarė į septynių gatvelių kalėjimą. Jis nešėsi ant peties savo kibirėlį, primenantį pusmėnulį, su virve, šepečiu ir švininiu svambalu, o jo motina, Asna, po pažasčia įsinešė moterims skirtą maldaknygę, gerte prisigėrusią ašarų ir pilną saldžiausių, maloniausių Dievo maldų. […] Prasidėjus senių gaudynėms, Dondelė paslėpė motiną, užmūrijęs ją vieno skersgatvio kamine. Kai vėliau ją iš ten ištraukė, Asna buvo tokia su-sitraukusi ir pajuodusi, kad atrodė kaip nuodėgulys. Dondelė vos ją atpažino. Po keleto dienų vėl ją turėjo užmūryti, nes prasidėjo vaikų gaudynės, o mama buvo tapusi visai panaši į vaiką.“
Iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Pylimo g. 29 / Anna Halberstadt „Slaptas sodas“

Anna Halberstadt – psichologė, poetė, gimusi ir augusi Vilniaus žydų šeimoje. Gyvena JAV. A. Hal- berstadt poezija persmelkta senojo Vilniaus, jo nostalgijos. Eilėraščių rinkinyje „Vilniaus dienoraštis“ (2014, lietuvių kalba – 2017 m.) ne kartą minimas lyrinės subjektės – ir pačios poetės – vaikystės namas, esantis Pylimo g. ir Vingrių g. sankryžoje.

„Slaptas sodas“

Paėjus vos keletą minučių
Strašūno dabar Žemaitijos gatvėje
kur gyveno mano bevaikė teta Alta (jos šešerių metų Sarą nušovė gete) regis niekas nepasikeitė
tik keletas užsienietiškų automobilių stovi tarp sukiužusių medinių sandėliukų užrakintų prarūdijusiom spynom
ant palangių – vazonai su ramunėmis ir pelargonijomis pora tingių besirąžančių kačių.
[…]
Vilniau, mano Vilne,
mano nekalta katalike nuotaka
su mirguliuojančia
baltų nėrinių ir taftos suknele
iš po jos kyšo
krauju suteptas apatinukas
sukabintas surūdijusiais žiogeliais.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Skaityti toliau

Uždaryti

Pylimo g. 29
Skulptūra „Berniukas su batu“ / Romain Gary „Aušros pažadas“

Romain Gary (tikr. vardas Romanas Kacevas) – garsus žydų kilmės prancūzų rašytojas, dukart Gonkūrų premijos laureatas. Vaikystėje penkerius metus (1917–1923 m.) gyveno Vilniuje, name Jono Basanavičiaus g. 18. Romanas „Aušros pažadas“ (1960)
Autobiografiškame tekste aprašomi skirtingi Romeno gyvenimo etapai nuo vaikystės Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo patirčių tarnaujant karinėse oro pajėgose. Vilniui, ankstyviesiems vaiko įspūdžiams romane skiriama nemažai dėmesio. Skulptūra „Berniukas su batu“ nurodo į įspūdingą epizodą, kai Romenas, būdamas devynerių, nori padaryti įspūdį pirmajai „nepasotinamos natūros“ meilei Valentinai ir suvalgo savo guminį kaliošą.

„Paklaikęs iš meilės, pasiekęs erotinio įnirčio viršūnę, atsisėdau žolėje ir nusiaviau kaliošą.
– Nori, suvalgysiu jį dėl tavęs?
Ar ji norinti! Cha! Kurgi ne! Tai buvo tikra moteris. Pasidėjo ranką ant žemės ir pritūpė. Man pasirodė, kad išvydau jos akyse pagarbos blyksnį. Man daugiau nieko nereikėjo. Išsitraukiau kišeninį peiliuką ir pradėjau pjaustyti gumą. Ji žiūrėjo, kaip aš ją pjaustau.
– Valgysi žalią?
– Taip.
Prarijau vieną gabalą, paskui kitą. Pagaliau jos akys nušvito susižavėjimu, ir aš pasijutau iš tikro tampąs vyru. Ir neklydau. Štai ką tik išėjau vyriškumo mokyklą. Kramčiau tą gumą dar energingiau, tarp kąsnių atsipūsdamas, ir tai truko gerą valandėlę, kol galiausiai kaktą išpylė šaltas prakaitas. Kramčiau net ir po to, dantis sukandęs, kovodamas su šleikštuliu, sukaupęs visas jėgas, kad tik atsilaikyčiau, kaip ne sykį teko daryti ir vėliau, vykdant savąją vyro priedermę. Apsirgau labai smarkiai, buvau išvežtas į ligoninę, motina raudojo, Aniela riaumojo, siuvyklos merginos dejavo, kai mane kėlė į greitosios pagalbos neštuvus. Labai savimi didžiavausi.“

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Skaityti toliau

Uždaryti

Venclovų namai-muziejus / Tomas Venclova „Odė miestui“

Tomas Venclova – svarbus XX a. antrosios pusės lietuvių poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Nors JAV pragyveno keturis dešimtmečius, Vilnius jam – centrinė apmąstymų tema, nugulusi į ne vieną kūrinį. Č. Milošo ir T. Venclovos laiškai, kuriuose kalbama apie miesto istoriją ir kultūrą, pavadinti „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Poetas yra Vilniaus universiteto garbės daktaras, nuo 2013 m. – Vilniaus miesto garbės pilietis. Venclovų namuose-muziejuje, įsteigtame autoriaus tėvo rašytojo Antano Venclovos bute, saugoma autorinė poeto biblioteka.

„Odė miestui“

Negalėsiu netekti,

Bet neteksiu tavęs,

Užgesinsiu lyg dagtį

Akmeningas gatves,

Baltą varpinę, smėlį,

Aptaškytą derva,

Gal ir savąją sielą,

Jeigu siela gyva.

Čia po kojom suyra

Netvarus grindinys,

Už neapšviesto tiro – Tamsiabalsė vilnis,

Neaprėpiamas plotas Ir nuo tvano dienų

Akvilonas ir Notas

Virš gilių vandenų. […]

Pasitrauksi ar liksi Šiapus mano vokų?

Paskutinįjį blyksnį

Užsimerkęs seku.

Mus apsems amžinybė,

Bet kol kas po ranka

Tavo sodų kantrybė,

Tavo mūrų trauka.

Nei tvirtovių, nei laurų –

Ištrypta pakelė,Į magnetinį lauką

Įsiterpus žolė,

Tuštuma, subyrėjus

Į lašus virš galvos,

Ir beprotis Borėjas

Už bevardės kalvos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pamėnkalnio g. 34

I – V 10.00 – 17.00