Karinis Vilnius

Nuo XVI a. Vilniaus gynybinių mūrų iki Nepriklausomybės barikadų

 Vilnius ne kartą pultas ir gintas, ne kartą čia vyko mūšiai, žygiavo sava kariuomenė ir svetimos armijos. Čia buvo sveikinami garsūs karvedžiai, laidojami kovose žuvę kariai. Miestas neatsiejamas nuo svarbiausių Lietuvos kariuomenės istorijos faktų.

Maršrutas prasideda XVI a. Vilniaus gynybiniais mūrais, menančiais senąjį Lietuvos valstybingumą – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, ir baigiasi XX a. pabaigos barikadomis, kurias pastatė mūsų laisvės gynėjai ir savanoriai parlamentui, miestui ir atkurtai šalies nepriklausomybei ginti. Keliaudami Senamiesčio ir Naujamiesčio gatvelėmis matysite istorinius statinius, atminties ženklus, paminklus ir su karinio Vilniaus praeities įvykiais ar asmenybėmis susijusias vietas. Visa tai aprėpia daugiau kaip 700 metų laikotarpį, o jį menantys objektai maršrute išdėstyti ne chronologine tvarka. Apžiūrėdami juos prisiminsite Lietuvos etmonus, sukilėlius, gvardiečius, savanorius, žvalgus ir partizanus, laisvę gynusius vyrus ir moteris. Be to, pamatysite kuklią vietą, kurioje prieš daugiau kaip 100 metų pirmuosius žingsnius žengė atkurtos valstybės ginkluotosios pajėgos, o XXI a. jos išaugo iki NATO valstybės kariuomenės.

Maršrutas yra nesudėtingas ir patogus, dalis jo objektų yra dažnai matomose, tačiau ne visuomet atidaus dėmesio sulaukiančiose miesto vietose.  Beje, maršrutu galite eiti ir atvirkščiai – pradėdami nuo pabaigos.

Maršruto organizatorė:  LR Krašto apsaugos ministerija.

Partneris: Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.

Nuotraukų autorius Karolis Kavolėlis.

Įrašo pavadinimasKarinis Vilnius. Nuo XVI a. Vilniaus gynybinių mūrų iki Nepriklausomybės barikadų

Įrašo trukmė1:37

Maršruto žemėlapis

1. Aušros (Aštrieji) vartai

Vilniaus gynybinės sienos statybos pradėtos XVI a. pr. Aleksandro Jogailaičio iniciatyva. XVII a. sienoje buvo dešimt vartų. Aušros vartai buvo vieni iš pirmųjų penkerių vartų, įrengtų po 1503 m. Šie vartai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu turėjo kelis pavadinimus – Krėvos ir Medininkų, nurodančius kelių kryptis. Ilgainiui nusistovėjo lotyniškas pavadinimas Porta Acialis, reiškiantis Aštrieji vartai, dėl statinio vietos miesto pietinėje „aštrėjančioje“ dalyje. Aušros pavadinimo, prigijusio lietuvių tautinio judėjimo metu, kilmė neaiški: vieni jį sieja su Švč. Mergele Marija, kiti – su vartų orientacija į pietryčius.

Įvažiavimą pro statinį saugojo dveji dvivėriai vartai ir pakeliamos grotos. Sienos atkarpoje iki Subačiaus vartų buvo iškaltos šaudymo angos – machikulos. Kaip įprasta, vartuose kabėjo šventieji paveikslai, turintys apsaugoti miestą nuo įvairiausių negandų. XVIII a. pr. būtent pro šiuos vartus įsiveržė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  kariuomenė, vaduojanti miestą nuo švedų okupacijos. Per 1794 m. sukilimą šiuos vartus bandė šturmuoti Rusijos kariuomenė, tačiau gynėjams pavyko priešus atmušti. Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo caro įsakymu Vilniaus gynybinė siena ir vartai buvo nugriauti ir liko stovėti tik vieninteliai Aušros vartai.

2. Marcelės Kubiliūtės namai

Gatve Aušros vartų moksleivių bendrabučio link praskuodžia „panelė su lape“. Merginos, dėvinčios tokią apykaklę ir prisidengusios Elžbietos Banievič slapyvardžiu, XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje ieškojo net du specialieji agentai iš Varšuvos. Ji  – Marcelė Kubiliūtė, dažnai vadinama tyliąja Lietuvos heroje. Skurdžiai gyvendama mažame kambarėlyje mergina dirbo Lietuvos žvalgyboje, užimtame Vilniuje slaugė bei laidojo lietuvių karius, padėjo užkirsti kelią Lenkijos organizuotam vyriausybės perversmui Kaune. Drauge su Petru Vrublevskiu ji išeidavo pasivaikščioti Aušros Vartų gatve, užsukdavo į savo darbovietę – netoliese buvusį knygyną, susitikdavo bažnyčiose. Tai – ne romantiški pasimatymai, o bendradarbiavimas, kuriant planą perimti ir Kaunui perduoti slaptus priešų dokumentus. Tarpukario Lietuvos diplomatas Jonas Budrys prisiminimuose rašė: „1919 m. jos rankose buvo Lietuvos likimas.“ Marcelė Kubiliūtė rūpinosi Lietuva ir vėliau: įsitraukė į įvairius darbus Kaune, nacių okupacijos metais gelbėjo žydus, vėliau veikė antisovietiniame pogrindyje, todėl buvo ištremta. Ji – vienintelė moteris, už nuopelnus apdovanota visais svarbiausiais Lietuvos ordinais.

3. Vilniaus geto sukilimas

Vilniaus gete veikė Jungtinė partizanų organizacija (jidiš k. Fareynikte Partizaner Organizatsye), kuri vienijo apie 300 žydų. Ši organizacija rengėsi sukilimui gete, kaupė ginklus, užmezgė ryšius su sovietiniais partizanais.

1943 m. rugpjūtį Vilniaus getą imta likviduoti, etapais išgabenant jo kalinius. 1943 m. rugsėjo 1 d. naciai getą apsupo, rengdami dar vieną akciją. Jungtinės partizanų organizacijos vadovybė nusprendė, kad tai galutinio geto sunaikinimo pradžia ir pradėjo mobilizuoti kovotojus. Jų tvirtove turėjo tapti ši gatvė – dabar Žemaitijos, o tuomet vadinta Strašūno gatve. Kovotojai įsitaisė geto bibliotekoje ir kituose pastatuose. Pasirodžius vokiečių kariams sukilėliai atidengė ugnį. Susišaudymo metu žuvo kovotojas Jachielis Šeinboimas. Vokiečiai atsitraukė, bet po kelių dienų šiuos pastatus susprogdino.

Kovotojai, matydami, kad jų jėgos ribotos, pradėjo grupelėmis trauktis iš geto į aplink Vilnių esančias girias, kuriose veikė sovietiniai partizanai. Galutinai Vilniaus getas buvo sunaikintas 1943 m. rugsėjo 23 d., tą pačią dieną per požemines komunikacijas iš geto pasitraukė grupelė likusių Jungtinės partizanų organizacijos kovotojų ir kitų geto kalinių.

4. Chodkevičių rūmai

Įžengę į rūmų kiemą pamatysite Jonui Karoliui Chodkevičiui skirtą paminklą (skulptorius Martynas Gaubas), pastatytą 2021 m. Ir rūmų, ir jų savininko istorija įspūdinga. 1600 m. prie rūmų įvyko ginkluotas Chodkevičių ir Radvilų susirėmimas dėl kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės kraičio. Pasakojama, kad Chodkevičius surinko kelių tūkstančių kariuomenę ir pavertė rūmus tvirtove su 24 patrankomis. Abi šalys buvo pasirengusios kovai, tačiau įsikišus valstybės valdovui konfliktas buvo išspręstas. Tikroji karinė Jono Karolio Chodkevičiaus karjera prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos konflikte su Švedija dėl Livonijos. Šiame kare aiškiai atsiskleidė jo, kaip karo vado, sugebėjimai; jis reikalavo iš savo karių griežtos drausmės ir baudė už bet kokius nusižengimus. Netrukus, 1605 m., jis gavo ir didžiojo etmono buožę, o rugsėjį laimėjo Kircholmo mūšį prieš Švedijos karalių Karolį IX. Karo vadai prieš pat mūšį Karoliui IX patarė būti atsargiam, nes „greičiau pamatysite Dauguvą tekant atgal, nei kad lietuvius ir jų etmoną bėgančius iš mūšio lauko“. Tą dieną iš mūšio lauko bėgo tik švedai. Vėliau didysis etmonas laimėjo ne vieną įspūdingą mūšį prieš Maskvos ir Turkijos kariuomenes. Chodkevičius yra vienas žymiausių Lietuvos ir XVII a. Europos karvedžių.

5. Krašto apsaugos ministerija ir generolas Jonas Žemaitis

Šiame pastate XVII a. įsikūrė Jėzuitų noviciatas. Vienuoliams priklausę pastatai XVII a. ir XVIII a. pradžioje nukentėjo nuo karų ir gaisrų ir buvo ne kartą perstatyti. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų buvusio vienuolyno pastatuose įsikūrė Rusijos imperijos kariuomenės pulkas. 1804–1807 m. pastatai ir bažnyčia paversti kareivinėmis, butais. Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu čia veikė įvairios Vokietijos ir Lenkijos karinės administracijos įstaigos. Bažnyčia po 1925–1929 m. rekonstrukcijos pritaikyta religinėms reikmėms.

1939 m. rudenį Vilnius atiteko Lietuvai, o šiame pastate įsikūrė Lietuvos kariuomenės Vilniaus komendantūra, kareivinėse įsikūrė lietuvių kariai. Po Antrojo pasaulinio karo šiuose pastatuose kurį laiką veikė mokykla, bendrabutis, bet vėliau kompleksas buvo perduotas sovietų kariniam komisariatui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatus perėmė Krašto apsaugos ministerija.

1999 m. priešais pastatą pastatytas paminklas Lietuvos partizanų vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui (skulptorius Gintautas Lukošaitis, architektas Mindaugas Mačiulis).

6. Vilniaus gvardijos vadas Laurynas Gucevičius

Aikštėje prie Šv. Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčią stovi paminklas Laurynui Gucevičiui (skulptorius Vladas Vildžiūnas). Daug kas Gucevičių žino dėl jo rekonstruotos Vilniaus katedros ir rotušės, didikams statytų dvarų, bet šio žmogaus talentas tuo neapsiribojo. Lietuvos vyriausiosios mokyklos Architektūros katedroje jo dėstytame kurse  galima aptikti temų, susijusių su karine architektūra. Be to, 1794 m. architektas, prisijungęs prie Jokūbo Jasinskio, aktyviai dalyvavo sukilime prieš Rusiją kaip Vilniaus miesto gvardijos vadas. Laurynas Gucevičius balandžio 30 d. su kitais sukilimo dalyviais davė priesaiką, o gegužę parengė vilniečių apginklavimo projektą ir netrukus suorganizavo 1500 piliečių gvardiją. Birželį mūšyje prie Varonavos (Salų), miestelio netoli Ašmenos, Laurynas Gucevičius buvo sunkiai sužeistas ir turėjo grįžti į Vilnių. Deja, gvardija po įtemptų kovų turėjo pasiduoti (nors liepos mėnesį gatvės kautynėse jiems pavyko apginti Vilnių), tačiau pasidavė su sąlyga, kad gvardiečiai nebus baudžiami už dalyvavimą sukilime. Laurynas Gucevičius buvo amnestuotas, tačiau jam nebuvo leista toliau dėstyti architektūros „naujojoje valstybėje“.

7. Karvedžių aikštė

Šioje vietoje stovėję pastatai žinomi nuo XVI a., kai čia įkurti Vyskupų rūmai. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų rūmai tapo generalgubernatorių rezidencija. Per XIX–XX a. karus čia buvo apsistoję nemažai žymių Europos karvedžių.

1812 m. Prancūzijos–Rusijos karo metu rūmai matė imperatorius Aleksandrą I ir Napoleoną, čia ne kartą buvo apsistojęs Rusijos karvedys Michailas Kutuzovas. 1915 m. prie rūmų savo karius sveikino Vokietijos kaizeris Vilhelmas II ir jo žymieji generolai Hindenburgas ir Liudendorfas.

Tarpukariu, prisimenant Napoleono viešnagę, aikštė priešais rūmus buvo pavadinta jo vardu. Tuo metu rezidencijoje viešėdavo įvairūs aukšto rango Lenkijos karo ir politiniai veikėjai, tarp jų – Józefas Piłsudskis, Edwardas Rydz‑Śmigłas.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui okupantai rūmus pavertė sovietų karininkų namais, o aikštę pavadino Michailo Kutuzovo vardu.

Ši prie Vilniaus universiteto prisišliejusi aikštė, kurioje buvojo tiek garsių karvedžių, atkūrus šalies nepriklausomybę, buvo pavadinta istoriko Simono Daukanto vardu. Dabar kiekvieną sekmadienį čia vyksta trijų valstybinių vėliavų pakėlimo ceremonija, kurioje dalyvauja Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos nariai.

8. Katedros varpinė

Dabartinė Vilniaus katedros varpinės išvaizda mena XIX a. pradžią, bet jos paskirtis valstybės istorijos pradžioje buvo kitokia. Ši teritorija nuo XIII a. buvo strategiškai svarbi vieta, todėl čia išaugo pirmieji gynybiniai įtvirtinimai – pilis, gynybinė siena ir jos bokštai. Tai yra vienas seniausių išlikusių Lietuvos architektūros statinių. Antžeminėje dalyje išlikęs senojo gynybinio bokšto pagrindas su trimis eilėmis langų – šaudymo angų. Ties trečiuoju aukštu bokštas buvo sujungtas su gynybinės sienos šaulių taku, o šiaurinėje sienoje išliko durų į šį taką anga. Šio aukšto šaudymo angų forma ir dydis leidžia manyti, kad jos buvo pritaikytos šaudymui iš arbaleto, lanko ir net patrankų. Kada tiksliai buvo pakeista bokšto paskirtis, neaišku. Žinoma, kad jau 1598 m. kapitula nutarė suremontuoti varpinę nuo pamatų, ją paaukštinti ir, tikėtina, tada buvo pastatytas varpinės bokšto trečiasis tarpsnis. Tačiau 1610 m. per gaisrą sudegė Žemutinės pilies statiniai ir varpinė. Po gaisro varpinę restauravo Wilhelmas Pohlis: buvo sutvarkytas mūras, stogas perdengtas skarda, nuo gaisro nukentėję varpai perlieti. XVIII a. pabaigoje Laurynui Gucevičiui pradėjus rekonstruoti katedrą, varpinės išvaizda dar kartą pasikeitė.

9. Lietuvos kariuomenės atkūrimas

1918 m. vasario 16 d.  buvo atkurta Lietuvos valstybė, tačiau skambius žodžius reikėjo įgyvendinti sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis. Kuriant valstybės aparatą pirmuoju premjeru tapo Augustinas Voldemaras, jis ėjo ir krašto apsaugos ministro pareigas. Lietuvos kariškiai įžvelgė pavojų netekti valstybingumo pačioje jo užuomazgoje ir skatino kuo greičiau organizuoti ginkluotą krašto apsaugą. Tačiau premjeras akcentavo, kad Lietuva karo prieš kitas šalis neveda, tad ir kariuomenės nereikia – užteksią mažų dalinių policinėms funkcijoms vykdyti. Bolševikų antpuolis šias diskusijas užbaigė – jau lapkričio 23 d. šiame pastate padėti pamatai moderniai Lietuvos kariuomenei – išleistas pirmas įsakymas kariuomenei organizuoti ir nurodyta kviesti piliečius ginti tėvynę. Trys kambariai (ir nedidelis sandėliukas), kuriuose parengti svarbieji dokumentai ir užregistruoti pirmieji savanoriai, tapo kariuomenės, kuri 1919–1920 m. Nepriklausomybės kare ginklu apgynė Lietuvos valstybę, pradžia.

10. Lenkų karininkų namas

1923–1924 m. Vilniuje buvo dislokuota keliolika tūkstančių Lenkijos karių, o kariniai daliniai išsidėstė įvairiose miesto vietose. Prasidėjo ir Vilniaus fortifikacijos darbai. Lenkijos kariškiai Vilniuje stokojo gyvenamųjų būstų. Todėl 3-iojo dešimtmečio pabaigoje Józefo Piłsudskio iniciatyva buvo įkurtas Kariuomenės apgyvendinimo fondas. Jo tikslas buvo rūpintis karininkams skirtų gyvenamųjų namų statyba. Planuota, kad tokiuose namuose galėtų įsikurti po dvylika, aštuoniolika ar net daugiau karininkų šeimų.

1931 m. pagal Lenkijos karininko Polkowskio projektą dabartinėje Vilniaus gatvėje buvo pastatytas monumentalių formų modernizuoto neoklasicistinio stiliaus penkiaaukštis penkiasdešimties butų karininkų namas. Jis savo masyvumu, architektūriniu sprendimu ir dekoru išsiskyrė iš kitų tipinių tuo metu karininkams statytų daugiabučių namų.

Projekte buvo numatyta didelę namo pirmojo aukšto erdvę skirti kavinei, o mažesnes erdves – parduotuvėms. Kituose aukštuose buvo įrengti trijų kambarių butai karininkų šeimoms.

Lenkijos kariuomenės istorija Vilniuje baigėsi 1939 m. rugsėjį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui miestą bombardavo naciai, o rugsėjo 19 d. Vilnių užėmė šalį taip pat užpuolę sovietai.

11. Birželio sukilėlių štabas

1940 m. prasidėjęs gyventojų teroras ir krašto sovietizacija vertė ruoštis organizuotam pasipriešinimui. Šiame pastate 1940–1941 m. veikė Lietuvos aktyvistų fronto vadovaujantis centras, kuris rengė sukilimą Vilniuje. Iniciatyvą formuoti pasipriešinimo vadovybę rodė buvęs Lietuvos karininkas Vytautas Bulvičius. Jis į pasipriešinimo organizaciją labai stengėsi įtraukti civilių asmenų, žinoma, ir kitų karininkų. Visą vadovaujančią struktūrą sudarė 5–10 asmenų, tačiau tiksli sudėtis nėra žinoma.

Pasipriešinimą apsunkino Bulvičiaus ir kitų vadų suėmimas 1941 m. birželio 8 d. Vis dėlto sukilimas Vilniuje užsiliepsnojo birželio 23 d. pavakare jau prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui. Jis vystėsi spontaniškai, susiformavo keli kovų židiniai. Kovotojai sėkmingai užėmė milicijos skyrius, radiofoną ir paštą. Aktyviai veikė sukilę lietuvių kariai, dislokuoti įvairiose miesto vietose. Aktyviausios kautynės vyko Antakalnyje, Gedimino pilies ir Trijų Kryžių kalno prieigose, Trakų, Pylimo ir kai kuriose kitose gatvėse, prie Geležinkelio stoties. Birželio 24 d. į Vilnių įžengė Vokietijos kariuomenė.

Kiek tiksliai sukilėlių žuvo Vilniuje, nėra žinoma. Remiantis vienais duomenimis, žuvo  per 30 kovotojų, kitais duomenimis, žuvusiųjų skaičius siekia apie 80.

12. Lukiškių aikštės kryžius

Šiandien Lukiškių aikštė yra pasisėdėjimų, susitikimų ir renginių vieta. XIX–XX a. pr. tai buvo ūžianti turgaus aikštė. Galbūt dėl tokio viešumo 1863–1864 m. vykstant sukilimui, aikštė buvo pasirinkta ir viešoms sukilėlių egzekucijoms.

Šis kryžius skirtas čia nužudytiems sukilimo dalyviams atminti. Yra žinoma, kad  aikštėje egzekucijos buvo įvykdytos bent 21 sukilėliui. 1863 m. gegužės 22 d. buvo nužudytas kunigas Stanislovas Išora. Po kelių dienų sušaudyti sukilėliai Raimundas Zemackis ir Albertas Liaskovičius. Netrukus vienus kovotojus imta karti, kiti ir toliau buvo šaudomi. Pirmasis pakorimas įvyko 1863 m. gegužės 28 d. įvykdžius nuosprendį į nelaisvę patekusiam Boleslovui Koliškai.

Šioje aikštėje nuosprendžiai buvo įvykdyti ir 1863–1864 m. sukilimo vadams Zigmantui Sierakauskui (1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinui Kalinauskui (1864 m. kovo 10 d.). Abu buvo pakarti.

Įvykdžius šias egzekucijas sukilėliai buvo užkasti ant Gedimino pilies kalno, aikštelėje netoliese pilies bokšto. Ten tuomet buvo uždaros tvirtovės teritorija. 2017–2019 m. archeologinių tyrimų metu 20-ies sukilėlių palaikai buvo rasti, identifikuoti ir iškilmingai palaidoti Rasų kapinėse.

13. Vilniaus barikados

1991 m. sausio 13-osios rytą prie Aukščiausiosios Tarybos žmonės pradėjo statyti  barikadas – nešė ką galėdami iš statybviečių netoliese. Pirmiausia buvo užtvertas Gedimino prospektas, vėliau armatūros tinklais ir kitomis medžiagomis apdėtas Aukščiausiosios Tarybos pastatas. Kelius užtvėrė sunkioji technika. Kai kurios barikadose atsidūrusios statybinės konstrukcijos buvo tokios didžiulės, kad atrodė, jog be specialios technikos jų atgabenti neįmanoma. Tačiau dešimtys žmonių jas pakėlė, atnešė ir sudėjo.

Greitai suvokta, kad tokios barikados tankus sustabdys tik trumpam, todėl dar tą pačią dieną pradėta gelžbetoninių užtvarų statyba. Medžiagos buvo gabenamos iš Šeškinėje statomo stadiono, Pilaitėje statomų gimdymo namų ir kitur. Pirmiausia blokuotas priėjimas prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų nuo Neries, netrukus barikados pastatytos ir prie kitų privažiavimų.

Parlamentas buvo apgintas. Praėjus pavojui barikados pradėtos ardyti 1991 m. lapkritį. Ilgiausiai, iki pat 1993 m. rudens, kuomet iš Lietuvos pasitraukė sovietų armija, įtvirtinimai išbuvo prie pat parlamento. Atminimui buvusių barikadų dalis buvo perkelta į atminimo vietą. Buvusių įtvirtinimų vietas įvairiose vietose žymi atminimo stulpeliai.

14. Savanorio Artūro Sakalausko žūtis

Šioje vietoje 1991 m. buvo pirmasis postas – nuolat saugomas vienintelis įvažiavimas į Aukščiausiosios Tarybos teritoriją. 1991 m. rugpjūčio 21 d. vakare į postą įsiveržė sovietų kariai. Tarp jų ir Lietuvos savanorių įvykusio susirėmimo metu žuvo savanoris Artūras Sakalauskas, dar keli kariai buvo sužeisti. Tuo metu Maskvoje vyko konservatyvių valstybės ir partijos veikėjų inicijuotas bandymas surengti karinį perversmą ir nušalinti SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. Neramu buvo ne tik Maskvoje, bet ir kitur: vidaus kariuomenė arba sovietų armija patruliavo gatvėmis, perėmė kai kurių pastatų kontrolę, rengė provokacijas.

A. Sakalauskas gimė 1963 m. Alytuje. Jo senelis buvo Lietuvos nepriklausomybės karo dalyvis, tad šeimoje dažnai būdavo prisimenamos laisvės kovos. Artūras, mokydamasis mokykloje, už Vasario 16-osios minėjimą pakliuvo į milicijos įskaitą. Baigęs Alytaus 5-ąją vidurinę mokyklą, mokėsi profesinėje mokykloje, įgijo metalo apdirbėjo-surinkėjo specialybę. Iki pat 1991 m. dirbo Alytaus mašinų gamykloje. 1991 m. sausį stojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Iki pat žūties vykdė tarnybą, saugojo įvairius objektus.

1 14

Skaidrė 119

Marinara

Plačiau