Kalbos keliu

Jono Jablonskio skveras, kurį puošia skulptoriaus Vidmanto Gylikio ir architekto Mariaus Markūno skulptūra „Šviesa“, šioje vietoje įkurtas neatsitiktinai – garsus kalbininkas 1904–1906 m. gyveno netoliese esančiame name Kalvarijų gatvėje.

J. Jablonskis suformulavo kalbos norminimo principus, parašęs kelias gramatikas, suvienodino rašybą ir padėjo bendrinės lietuvių kalbos pagrindus. Jam buvo itin svarbu atskleisti lietuvių kalbos dėsnius ir juos pritaikyti praktikoje, kalbą norminti atsižvelgiant į gyvąją žmonių šneką. Tiesa, ir XX a. pr. spaudoje virė diskusijos dėl kalbos norminimo, kai kurie rašybos suvienodinimą suvokė kaip kalbos skurdinimą. Vis dėlto Lietuvių mokslo draugija, atsižvelgdama į kalbos mokslo argumentus, suprato, kad pradėti norminti lietuvių kalbą būtina. J. Jablonskis įdiegė daugybę naujadarų: savaitės dienų ir linksnių pavadinimus, nemažai matematikos terminų, tokius žodžius kaip „ateitis“, „praeitis“, „įspūdis“, „vaizduotė“, „rašytojas“, „mokslininkas“ ir daugelį kitų, vartojamų iki šių dienų. Įdomi detalė, kad J. Jablonskio dukra Ona yra profesoriaus Vytauto Landsbergio mama.

Šiame name 1951–1969 m. gyveno kalbininkas Juozas Balčikonis, įdėjęs svarų indėlį į lietuvių kalbos istoriją, dialektologiją, pasižymėjęs kaip vietovardžių tyrinėtojas, tautosakininkas, vertėjas. 1971 m. jam pagerbti atidengta atminimo lenta. Didžiausias šio kalbininko darbas – Lietuvių kalbos žodyno redagavimas. 1930 m. jis buvo paskirtas šio žodyno vyriausiuoju redaktoriumi ir tęsė Kazimiero Būgos 1902 m. pradėtą darbą. 1947 m., išėjus antrajam žodyno tomui, J. Balčikonis iš sovietų valdžios sulaukė ideologinių priekaištų, kad žodis „Dievas“ rašomas didžiąja raide, kad tekstuose nemažai sovietinę sistemą pašiepiančių posakių. Pradėjus vis labiau kontroliuoti jo darbą, profesorius pasitraukė iš vyriausio redaktoriaus pareigų ir toliau principingai laikėsi sovietų valdžios atžvilgiu.

J. Balčikonis turėjo ir dar vieną aistrą – bitininkystę. Pasakojama, kad vieną itin šaltą žiemą jo bitės žiemojo į Maskvą išvykusio akademiko Kosto Korsako kabinete Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Ten profesorius buvo paklojęs šiaudų, o šie vos neužsidegė nuo sargo neatsargiai numestos nuorūkos…

Nacionalinės bibliotekos idėja Lietuvoje pradėjo formuotis jau XIX a. pr., bet netrukus buvo uždrausta spauda lotyniškaisiais rašmenimis. Po jos draudimo panaikinimo lituanistinę spaudą kaupti  ėmėsi 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija. Lenkų legionieriams okupavus Vilnių, pradėti spaudos fondai liko Vilniuje, o Lietuvos centrinis knygynas, nacionalinės bibliotekos pirmtakas, įkurtas laikinojoje sostinėje Kaune. Sovietų ir vokiečių okupacijos metais knygos degintos tonomis, dalis retų ir vertingų leidinių išgrobstyta, dalis perkelta į specialius skaitytojams neprieinamus fondus. Po karo rizikuodami savo gyvybe bibliotekininkai ir mokslininkai važinėjo po Karaliaučiaus kraštą (dab. Kaliningrado sritis) ir rausėsi griuvėsiuose, ieškodami lietuvių raštijos istorijai svarbių knygų bei rankraščių. Net ir tokiomis sudėtingomis karų ir okupacijų sąlygomis per 40 metų bibliotekininkai sukaupė daugiau kaip 5 mln. spaudinių ir kitų dokumentų fondą. Tik 1963 m. biblioteka grįžo į Vilnių, į išskirtinai bibliotekai pastatytus rūmus. Bibliotekoje atidarytas specialus, mokslo darbuotojams skirtas Lituanistikos skyrius (vienintelis SSRS). 1988 m., dar sovietų valdžios metais, pavyko pasiekti, kad bibliotekai būtų suteiktas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo vardas.

Iškart po 40 metų trukusio spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo panaikinimo čia įkurtoje Petrui Vileišiui priklausančioje spaustuvėje 1904–1909 m. spausdintas pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“. Jonas Jablonskis, pakviestas dirbti jo redakcijoje, buvo perspėjęs, kad bus sunku. Taip ir atsitiko – Vilniuje nebuvo nei lietuviškų raidžių šrifto komplektų, nei spaustuvės darbininkų, galinčių parengti lietuvišką laikraštį spaudai, o pakviesti iš Mažosios Lietuvos, persiėmę revoliucinėmis nuotaikomis, streikavo, pasiryžusieji dirbti redakcijoje neturėjo žurnalistinės patirties. Vienintelis P. Vileišis, vaikščiodavęs po spaustuvę su „The Times“ numeriu rankose, įsivaizdavo, kaip turi atrodyti pirmasis lietuviškas dienraštis. Beje, tai, ką jame pakoreguodavo J. Jablonskis, P. Vileišis pataisydavo savaip, ir atvirkščiai. O populiarumo „Vilniaus žinioms“ galėjo pavydėti bet koks dienraštis – pirmasis jų numeris išėjo 6000 egz. tiražu. Iš prenumeratorių adresų buvo matyti, kaip išsibarstę lietuviai po visą pasaulį. Laikraštis siųstas į Kauno, Suvalkų, Gardino gubernijas, į Baku, Kazanę, į Latviją, Lenkiją, Suomiją, JAV.

Čia 1915 m., Vilniuje viešpataujant kaizerinei vokiečių kariuomenei, įkurta pirmoji gimnazija, kurioje dėstomoji kalba buvo lietuvių. Ši mokymo įstaiga kelis dešimtmečius buvo lietuvybės kalvė ir iškiliausias XX a. pr. lietuvių kultūros židinys, neužgesęs net Vilnijos okupacijos metais.

Mokslai prasidėjo 1915 m. spalio 18 d., veikė penkios klasės, pamokas vedė 15 mokytojų, dažnas jų – lietuviškų vadovėlių autorius, lietuviškos mokslo terminijos kūrėjas, visi – tautinio atgimimo idėjos puoselėtojai. Šeši iš šios gimnazijos mokytojų išrinkti į Lietuvos Tarybą ir tapo Nepriklausomybės Akto signatarais, du – Aleksandras Stulginskis ir Antanas Smetona – Lietuvos prezidentais. Gimnazijos absolventai yra prisipažinę, kad sunkiausiai įveikdavo lietuvių kalbos egzaminą (kvotimą). Jie taip pat prisiminė gražią Jono Basanavičiaus įvestą tradiciją mokytojams ir mokiniams gimnazijos reikalus aptarti prie vyšnių arbatos puodelio.

Atminimo  lentos gimnazijos įkūrėjams Jonui Basanavičiui, Mykolui Biržiškai, Povilui Gaidelioniui autorius – skulptorius Darius Bražiūnas.

Seniausia ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje Šv. Mikalojaus bažnyčia 1901–1939 m. Vilniuje buvo vienintelė, kurioje pamaldos vyko lietuvių kalba. XIX a. pab. lietuvių nacionaliniam judėjimui įgaunant pagreitį Vilniuje telkėsi lietuvių šviesuomenė, bet mieste nebuvo nė vienos bažnyčios, kurioje šv. Mišios būtų aukojamos lietuviškai. Tik atkakliai reikalaujant Antanui ir Jonui Vileišiams, Donatui Malinauskui, Emilijai Jasmantaitei-Vileišienei, Vilniaus vyskupas 1901 m. gruodžio 31 d. atidavė bažnyčią lietuviams ir paskyrė kunigą Juozapą Kuktą. Bažnyčios pastatas stovėjo apleistas, be langų ir grindų. Per metus už Vileišių  pinigus jis suremontuotas – čia ne tik buvo giedama, aukojamos šv. Mišios lietuviškai, bet ir įkurta savitarpio pagalbos draugija, našlaičių prieglauda, suburtas choras, įsteigta dvimetė pradinė mokykla. Po pamaldų žmonės būreliais stoviniuodavo šventoriuje, šnekučiuodavosi. Šv. Mikalojaus bažnyčia, po kurios altoriumi lietuviškos spaudos draudimo metais buvo slepiami lietuviški leidiniai, tapo lietuvybės centru. 1930 m. Vilniaus krašto lietuvių iniciatyva, minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį, bažnyčioje pastatytas Vytauto Didžiojo biustas.

Šiame pastate XX a. pr. buvo Miesto salės rūmai. 1905 m. gruodžio 4–5 d. juose sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, veikė Petro Vileišio lietuviškas – pirmasis Vilniuje – knygynas, čia buvo nutarta steigti Lietuvių mokslo draugiją. Jau kitą dieną išrinktas organizacinis komitetas paskelbė, kad „rūpinsis ištardyti lietuvių tautą ir jos kraštą“, t. y. tyrinės lietuvių kalbą, istoriją, tautosaką, etnografiją, rinks archeologinę ir kalbinę medžiagą, folklorą, aprašinės lietuvių apeigas, pilis, senovės iškasenas, rinks dailės kūrinius, knygas ir rankraščius apie Lietuvą. Per 30 gyvavimo metų ši draugija, dirbdama karo ir okupacijos sąlygomis, nuolat persekiojama, subūrė beveik pusantro tūkstančio šviesuolių, jau iki 1918 m. sukaupė didžiulius lituanistinius lobius, padėjo pamatus lietuvių tautinei mokyklai, Lietuvos aukštosioms mokykloms. 18 (iš 20-ies pasirašiusiųjų) Lietuvių mokslo draugijos narių 1918 m. vasario 16 d. tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais. Pirmasis Aktą pasirašė Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjas ir ilgametis jos pirmininkas Jonas Basanavičius. 2018 m. priešais Nacionalinę filharmoniją, pagerbiant tautos patriarchą, buvo atidengtas paminklas, jo postamente iškaltas daktaro testamentas iš pirmojo mėnraščio „Aušra“ numerio: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras.“ Paminklo autoriai – skulptoriai Gediminas Piekuras ir Algirdas Rasimavičius, architektas Gediminas Antanas Sakalis.

Kultūros ir visuomenės veikėjas Jurgis Šlapelis, nors pagal išsilavinimą gydytojas, dirbo kalbininko, pedagogo, žodynų sudarytojo, leidėjo, vertėjo darbą. Mintaujos gimnazijoje Jonas Jablonskis ne tik jį mokė, bet ir buvo priėmęs gyventi savo namuose, kur Jurgis susipažino su lietuvybės atgimimo veikėjais: Vincu Kudirka, Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu ir kitais. J. Šlapelio iniciatyva buvo įsteigti Lietuvių kalbos tobulinimosi kursai, kuriuos lankė ir Marija Piaseckaitė, neilgai trukus tapusi jo žmona. 1906 m. Šlapelių atidarytas knygynas be pertraukų veikė 40 metų – per visas penkias Lietuvos okupacijas. Visus tuos metus knygynu rūpinosi Marija – ne tik kasdien stovėdavo prie prekystalio, bet ir tvarkydavo buhalteriją, darydavo užsakymus. O J. Šlapelis Vytauto Didžiojo gimnazijoje daugiau nei 10 metų dėstė lotynų, lietuvių kalbas ir Lietuvos istoriją. Per atostogas į gimtąjį kaimą grįžtantiems mokiniams skirdavo užduočių rinkti tautosaką ir užrašinėti vietovardžius. Šlapeliai nepalūžo ir tada, kai jiems buvo iškelta byla dėl antivalstybinės veiklos, t. y. dėl nelegalių lietuviškų knygų platinimo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įvykdytas Marijos Šlapelienės testamentas – šeimos name įkurtas muziejus.

Konstantiną Sirvydą, gabų iš smulkių bajorų nuo Anykščių krašto kilusį jaunuolį, į Vilnių mokytis parsivedė misiją ten vykdę vienuoliai jėzuitai. Vienuolystės, studijų ir sielovados keliai jį buvo nubloškę į Nesvyžių, Dorpatą (Tartu), Rygą. Nuo 1612 m. K. Sirvydas – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas, čia sakęs pamokslus daugiausia lietuvių kalba. Pamokslininkas, Vilniaus universiteto rektoriaus padėjėjas, profesorius K. Sirvydas taip išpopuliarėjo, kad jo klausėsi sausakimša bažnyčia. Didžiausias jo nuopelnas lietuvių kalbai – žodynai. Apie 1620 m. Vilniuje išleistas jo parengtas trikalbis (lenkų, lotynų ir lietuvių kalbų) žodynas yra pirmasis lietuvių (ir baltų) kalbos žodynas – jame apie 6000 lietuviškų žodžių (vienintelis žinomas defektinis šio žodyno egzempliorius saugomas Maskvoje). Iki XIX a. vid. K. Sirvydo žodynai išliko pagrindiniai ir vieninteliai spausdinti lietuviški žodynai, turėję įtakos visai tolesnei lietuvių leksikografijos raidai.

Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Kasmet balandžio 1 d., švenčiant Vilniaus universiteto gimtadienį, universiteto biblioteka kviečia pamatyti pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Jis išleistas 1547 m. 200–300 egzempliorių tiražu, o iki mūsų dienų išliko tik du jo egzemplioriai (kitas saugomas Torunės universitete Lenkijoje). Vilniaus universitete esantis „Katekizmas“ į Lietuvą parkeliavo 1957 m. iš Odesos mokslinės bibliotekos tuomečio Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo pastangomis. Šiuo metu šiai nacionalinei vertybei saugoti sudarytos ypatingos sąlygos, apie tikrąją jo buvimo vietą neskelbiama.

Mikalojaus Daukšos kiemas. Tikrų žinių, kad puikų išsilavinimą turėjęs kunigas Mikalojus Daukša mokėsi Vilniaus universitete nėra, tačiau jis turėjo čia lankytis, kai 1595 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje buvo spausdinamas jo iš lenkų kalbos išverstas ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos „Katekizmas“. Tai seniausia išlikusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista lietuviška knyga, be to, joje pirmą kartą Vilniaus vardas paminėtas lietuviškai – WILNIUIE.

1599 m. čia išėjo ir žymiausias M. Daukšos darbas „Postilė“ su „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Ši prakalba – tai tautinės valstybės programa, patriotinis manifestas, išryškinantis esmines kalbos reikmes, siekį įtraukti lietuvių kalbą į valstybės gyvenimą, kurti lietuvišką raštiją. Iš Vytauto Didžiojo aplinkos bajoro Vaidilos save kildinantis M. Daukša buvo įsitikinęs, kad kalba yra politinės tapatybės dalis, iš kalbos kyla valstybės galia.

Lietuvių kalbos katedra. Lietuvių kalbos katedra yra viena reikšmingiausių ne tik lietuvių kalbininkų rengimo, bet ir lietuvių kalbotyros centrų Lietuvoje. Šalia šios katedros esantį vestibiulį puošia vienas įstabiausių XX a. lietuvių dailės kūrinių – dailininko Petro Repšio sukurta freska „Metų laikai“, kurioje vaizduojami įvairūs lietuvių papročiai, pasakojamas ilgamečių papročių epas.

Simonas Daukantas mokytis į Vilnių pėsčias, su 10 rublių kišenėje, atėjo iš Skuodo, per savaitę įveikęs 300 km. Prie Aušros Vartų prisiekęs rašyti tik lietuviškai, savo priesaiką išpildė su kaupu – mokslinius darbus rašė tik lietuvių kalba. Besimokydamas Vilniaus universitete 1822 m. jis parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, kuri išleista tik po šimtmečio jau atkurtoje Lietuvos Respublikoje. O „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ parašė Sankt Peterburge, dirbdamas Senate, ir išleido jį savo lėšomis 1845-aisiais.

S. Daukantas, pasišventęs kalbos puoselėtojas, savo lėšomis leido knygeles ūkininkams, skatino bitininkystę, rinko tautosaką. Pasirašinėjo Devynakio, Šauklio, Žeimio, Vaineikio, Purvio, Ragaunio, Mylės vardais – neva lietuviai turi daug gimtąja kalba rašančių autorių. S. Daukantas užrašė beveik tūkstantį dainų – vaikščiodavo už kairės ausies užsikišęs pieštuką, visada po ranka turėdavo popieriaus lapą, į miestą išeidavo tik vilkėdamas baltus marškinius ir po kaklu pasirišęs didelį raudoną kaspiną.

Pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną ir jo būsimą žmoną Sofiją suvedė būtent lietuvių kalba. Iš septynių vaikų šeimos kilęs A. Smetona, savo senovės graikų ir lotynų kalbų mokytojo Jono Jablonskio rekomenduotas kaip gabus ir mandagus studentas, bajorų Chodakauskų dvare Sofijos brolį Romaną rengė stojamiesiems egzaminams ir mokė lietuvių kalbos. Kai pora vėl susitiko, A. Smetona jau dirbo Vilniaus žemės banke (dabar čia įsikūręs Lietuvos bankas) ir iškart jai pasipiršo. 1908–1909 m. jiedu ir gyveno šiame name.

A. Smetonai nuo jaunystės rūpėjo tautinės idėjos. Dar mokydamasis Mintaujos gimnazijoje kartu su Jonu Jablonskiu ir Vincu Kudirka priklausė slaptai lietuvių organizacijai, bet netrukus iš gimnazijos buvo pašalintas už tautinius reikalavimus bei atsisakymą melstis rusiškai. Nors pagal išsilavinimą buvo teisininkas, redagavo įvairius leidinius, Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką, daug prisidėjo norminant lietuvių kalbą, kelerius metus buvo Terminologijos komisijos pirmininku. Iš graikų kalbos išvertė kelis klasikinius veikalus, buvo laikomas vienu geriausių to meto lietuvių kalbos stilistų. Savo darbuose ir viešose kalbose dažnai minėdavo Vilniaus vardą:„Mes norime lietuviškos Lietuvos su Vilniaus sostine, su tuo Lietuvos lopšiu, kur augo ir brendo mūsų tautiška idėja, kur vedė visi keliai mūsų laisvėn <…>. Vilniuje palaidoti mūsų senovės vadai, palaidoti ten ir mūsų didieji atgimimo žadintojai.“

Šioje skulptoriaus Regimanto Midvikio, architektų Lino Krūgelio ir Ričardo Krištapavičiaus skulptūroje tautinio atgimimo žadintojai, nepriklausomos Lietuvos kūrėjai broliai Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai vaizduojami sėdintys prie stalo. Tai simbolizuoja jų bendrystę ir atsidavimą tautai.

Vyriausias brolis kelių inžinierius, verslininkas ir mecenatas Petras Vileišis buvo vienas tautinio atgimimo šauklių ir lietuvybės puoselėtojų, nuolat rašęs raštus carinei valdžiai, kad būtų grąžinta lietuviškos spaudos laisvė. Jis su bendraminčiais ieškojo išsibarsčiusių lietuvių inteligentų, su jais susirašinėjo ir kvietė į Vilnių dirbti tautai. Į tokį kvietimą atsiliepė ir Jonas Basanavičius. Gydytojas humanistas Antanas Vileišis – vienas iškiliausių Vilniaus lietuvių tautinės veiklos organizatorių ir vadovų. Jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė taip pat buvo aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės puoselėtoja. Dėl tvirto charakterio Vilniaus lenkų pašaipiai buvo vadinama Lietuvos karaliene be sosto. O Nepriklausomybės Akto signataras, advokatas Jonas Vileišis XIX a. pr. aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime šaliai siekiant nepriklausomybės, rūpinosi mokyklų steigimu, vadovėlių leidyba, vadovavo kelioms ministerijoms tarpukario Lietuvos vyriausybėse.

1904–1906 m. pagal Augusto Kleino projektą inžinieriaus Petro Vileišio statyti rūmai nuo pirmųjų dienų buvo lietuvių kultūros židinys: juose buvo įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija ir jos biblioteka, veikė spaustuvė, lietuviškų knygų knygynas, surengta pirmoji dailės paroda. 1939 m. čia įkurtas Lituanistikos institutas, 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1990 m. šiuose rūmuose įsteigtas Lietuvių literatūros ir tautosakos, o naujame pastate P. Viliešio g. 5 – Lietuvių kalbos institutas. Reikšmingiausias Lietuvių kalbos instituto darbas – kolektyviai rašomas Lietuvių kalbos žodynas.

Vileišių rūmuose 1932–2002 m. gyveno ir dirbo bibliotekininkas Pranas Razmukas, kuris, dar mokydamasis Vilniaus mokytojų seminarijoje, Lietuvių mokslo draugijos bibliotekoje susipažino su Jonu Basanavičiumi ir pakviestas kartu dirbti padėjo sukomplektuoti lituanistikos rinkinį. Lenkų okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo metais P. Razmukas išsaugojo Vileišių rūmų turtą, Lietuvių lituanistinį mokslo draugijos rankraštyną, biblioteką ir daugybę asmeninių tautos patriarcho daiktų. Instituto darbuotojai prisimena, kaip 1999 m. P. Razmukas parodė sieną, kurioje per karą su profesoriumi Mykolu Biržiška buvo užmūriję dokumentus. Ją išlaužus, rasti ir 1918-ųjų Lietuvos Tarybos posėdžių protokolų originalai. Yra nuomonių, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas tebėra paslėptas tarp šių sienų, nes to meto turtingiausiu lietuviu laikomas P. Vileišis, pats prižiūrėjęs rūmų statybas, tikrai turėjo būti įsirengęs slėptuvių brangiems daiktams ir dokumentams saugoti.