Kadras prie kadro

Lietuvių kino klasika senamiestyje

Drauge su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi pristatomas maršrutas supažindins su Vilniaus senamiestyje nufilmuotais lietuvių kino klasikos filmais, kurių pagrindiniai herojai yra vaikai.

Lankytinos vietos parinktos remiantis filmais „Gražuolė“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1969 m.), „Naktibalda“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1973 m.), „Seklio Kalio nuotykiai“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1976 m.), „Andrius“ (rež. Algirdas Araminas, 1980 m.) ir „Aš esu“ (rež. Romas Lileikis, Stasys Motiejūnas, 1990).

Prieš leidžiantis pasivaikščioti maršrutu siūlome pasižiūrėti filmus – visi jie nemokamai prieinami internete. Žiūrėdami pamatysite, kaip per 20 metų keitėsi Vilnius, o įveikę maršrutą galėsite palyginti, kaip jis atrodė tada ir dabar. Žvelkite į maršrute pateikiamus filmų kadrus ir pagalvokite, kurioje vietoje stovėjo kino kamera ir iš kurio kampo buvo filmuojami veikėjai.

Visus filmus galite pamatyti čia:

Maršrutą parengė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, partneriai – Lietuvos kino centras.

Maršruto žemėlapis

1. Šiuolaikinio meno centras

Filmo „Gražuolė“ (1969 m.) kadruose matome epizodus, kai pagrindinė veikėja Inga (akt. Inga Mickytė) seka ją įžeidusį berniuką (akt. Tauras Ragalevičius), kuris vedžioja sergančio draugo šuniuką. Kadrai nufilmuoti prie tuo metu pastatytų (1967 m.) sovietinio modernizmo stiliaus Dailės parodų rūmų, kurių architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas ir statytojai už darbą gavo apdovanojimą.
Plačiau

2. Restoranas „Lokys“

Filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976 m.) kadre matome momentą, kai gangsteriai Išblyškėlis ir Šlykštusis išlipa pro langą ir pavagia mašiną. Įdomu tai, kad Išblyškėlį vaidino Lietuvos valstybino operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Aleksa, o Šlykštųjį – žymus altistas, Vilniaus kvarteto ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas Donatas Katkus. Dar vienas įdomus faktas – mašiną gangsteriai pavogė iš vyro, kurį suvaidino filmo operatorius Jonas Gricius.

Gangsteriai lipa iš viduramžiais statyto gotikinio stiliaus pirklio namų lango. Tuo metu restauruotame pastate neseniai (1972 m.) buvo įkurtas restoranas „Lokys“, kuris dabar laikomas seniausiai veikiančiu restoranu senamiestyje. Gotikos stiliaus rūsiai mena net XV a.

Vaidybinio filmo „Naktibalda“ kadruose matome, kaip pagrindinis herojus Domas (akt. Darius Bratkauskas) eina iš savo draugės Zitos (akt. Daiva Daujotytė) senelės namų, kuriuose senelė išaiškino Domo susapnuotą sapną, o balkonėlyje stovinti draugė jį palydi. Tarpuvartė iš kiemo pusės rekonstruota – nebepamatysime balkonėlio.

Plačiau

3. Antokolskio g. / Stiklių g.

Vaidybinio filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976 m.) kadre matome, kaip gangsterių Išblyškėlio ir Šlykščiojo buvęs bendrininkas, herojės Ievos-Lotos dėdė Einaras (akt. Gediminas Girdvainis) dangstosi skėčiu nuo vandens čiurkšlės, trykštančios iš nudaužtos vandens stotelės.

Stiklių gatvės kvartalo istorija prasidėjo XVI a., kai čia įsikūrė stikliai ir auksakaliai. Ir dabar čia gausu juvelyrikos dirbtuvių, galerijų ir parduotuvių. XIX a. kvartale veikė turgūs, restoranai, aludės. Žmonės pardavinėjo prekes ne tik gatvėse, bet ir iš langų, kiemuose.

Plačiau

4. Antokolskio g. arka

Vaidybinio filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ 1 serijos (1976 m.) kadre matome, kaip filmo herojai Ieva-Lota (akt. Monika Žebriūnaitė), Kalis (akt. Tadas Dilys) ir Andersas (akt. Arūnas Bukelis) palydi Einarą (akt. Gediminas Girdvainis) į svečius pas Ievos-Lotos mamą.

M. Antokolskio gatvė buvo žydų kvartalo dalis ir gavo pavadinimą nuo pasaulyje pripažinto Vilniuje gimusio ir gyvenusio litvakų skulptoriaus Marko Antokolskio (1840–1902) vardo.

Plačiau

5. Žydų g. 4

Vaidybinio filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ 2 serijos kadre matome, kaip policijos komisaras (akt. Povilas Gaidys) ir policininkai (akt. Edgaras Savickis ir Ramutis Rimeikis) važiuoja pas filmo herojų Kalį į namus, kad išsiaiškintų dėl gangsterio pirštų atspaudų.

Žydų gatvė taip pat buvo žydų kvartalo dalis. Ten, kur filmo kadre matyti medžiai, toje teritorijoje nuo XVII a. stovėjo žymioji mūrinė Vilniaus Didžioji sinagoga, dydžiu ir puošnumu pranokusi visas Abiejų Tautų Respublikos sinagogas.Per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo apgriauta, o sovietų metais jos vietoje pastatytas vaikų lopšelis-darželis.

Tarp namo, kuris matyti filmo kadro dešinėje, ir medžiais apaugusios teritorijos, pastatytas paminklas žymiajam XVIII a. išminčiui Vilniaus Gaonui, kurio vardas išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę visame pasaulyje. Vienu laikotarpiu jo šeima gyveno Žydų gatvėje.

Plačiau

6. Gaono g. 10, kiemelis

Vaidybinio filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ 1 serijos (1976 m.) kadre matome, kaip „Raudonųjų rožių“ grupuotės vadas Sikstenas (aktorius Audrius Valevičius) savo kieme vaišina „Baltųjų rožių“ grupuotės narius Ievą-Lotą (akt. Monika Žebriūnaitė) ir Kalį (akt. Tadas Dilys) sultimis. Kitame kadre iš 2 serijos matome, kaip Siksteno tėtis (akt. Rimgaudas Karvelis) ieško paslėpto lobio.

Tai vienas iš kiemelių, į kuriuos dar galima pakliūti ir pamatyti, kaip jis pasikeitė nuo filmo kūrimo laikų. Gatvė pavadinta jau minėto žydų išminčiaus Gaono vardu ir ji taip pat priklausė žydų kvartalui.

Plačiau

7. Prancūzijos ambasados Vilniuje vartai

Vaidybinio filmo „Aš esu“ kadre matome rūke paskendusią Švarco gatvę, kurioje susitinka pagrindinio herojaus Jonuko mokytojas (akt. Povilas Budrys) ir fotografas (akt. Vladas Bagdonas).

Dabar šiame pastate įsikūrusi Prancūzijos ambasada. Gatvės pavadinimas kilo nuo legendinio mūrininko Švarco pavardės– šis amatininkas pirmasis ėmėsi mūryti Vilniuje.

Plačiau

8. Literatų g. 5, vartai

Vaidybinio filmo „Aš esu“ (1990 m.) kadre matome, kaip pagrindinis herojus Jonukas (akt. Giedrius Čaikauskas) vejasi mašinoje važiuojančią mamą.

Kadre matyti vartai, ant kurių prikabintos trys memorialinės lentos su užrašais lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, kad 1823 m. čia gyveno žymus lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius (1798–1855). Literatų gatvės 5-ajame name jis buvo apsistojęs pas savo draugą, manoma, kad čia jis rašęs poemas „Gražina“ ir „Vėlinės“. Šiame name rinkdavosi slaptos anticarinės Vilniaus universiteto studentų draugijos nariai – filomatai, čia A. Mickevičius buvo suimtas už veiklą šioje draugijoje.

Plačiau

9. Literatų g. 7, siena

Vaidybinio filmo „Aš esu“ (1990 m.) kadre matome, kaip sustoja berniukas, dviračiu vežantis į mokyklą pagrindinį herojų Jonuką (akt. Giedrius Čaikauskas), nes kelią perbėgo juoda katė…

Dabar ant sienos, kurią matome kadre, prikabinta rašytojus primenančių lentelių, kurias sukūrė įvairūs menininkai. Manoma, kad gatvė tokį pavadinimą gavo tik XIX a. Adomo Mickevičiaus garbei.

Plačiau

10. Pilies g. / Šv. Jono g.

Vaidybinio filmo „Aš esu“ (1990 m.) kadro kairėje pusėje matome, kaip Pilies gatve eina Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai. Prie jų eisenos prisijungia pagrindinis herojus Jonukas.

Pilies gatvė yra seniausia gatvė Vilniaus senamiestyje, pavadinimą gavusi dėl krypties, nes vedė į pilį. Šaltiniuose aptinkama, kad joje jau XIII a. stovėjo mediniai namai. Daug pastatų priklausė bažnyčiai ir Vilniaus universitetui, taip pat amatininkams ir didikams.

Filmo kadro dešinėje pusėje, ten kur stovi moteris, dabar yra namas, pažymėtas 26-uoju numeriu. Čia įsikūrę Signatarų namai, kuriuose 1918-ųjų vasario 16-ą dieną pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Plačiau

11. Šv. Jono g., šalia skulptūros „Žibintininkas“

Vaidybinio filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976 m.) 1 serijos kadre matome, kaip Kalis (akt. Tadas Dilys) seka Ievos-Lotos dėdę Einarą (akt. Gediminas Girdvainis).

Dešinėje pusėje eančios skulptūros vietoje dabar pastatyta skulptoriaus Vytauto Nalivaikos skulptūra „Žibintininkas“, sukurta 1986 m.

Plačiau

12. Šv. Jono g. 9, kiemo tarpuvartė

Vaidybinio filmo „Andrius“ (1980 m.) kadre matome, kaip pagrindinis herojus Andrius (akt. Edvinas Menčikovas) bėga į buvusio geografijos mokytojo Rauplėno namus senamiesčio kiemelyje. Dabar kiemelis praeiviams uždarytas.

XVII a. namą jėzuitai padovanojo mūrininkui Jurgiui Ertliui, kuris atstatė po karo su Maskva sugriautą Šv. Jonų bažnyčią.

Plačiau

13. Šv. Jono g. 7

Vaidybinio filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ 1 serijos kadre matome, kaip Andersas (akt. Arūnas Bukelis), Ieva-Lota (akt. Monika Žebriūnaitė) ir Kalis (akt. Tadas Dilys), nešdamiesi pagrobtą „Didįjį Mumriką“, pribėga prie policininko Bjorko (akt. Edgaras Savickis) ir paprašo leisti jiems pasislėpti policijos nuovadoje nuo „Raudonųjų rožių ordino“ grupuotės vaikų.

XVII a. namą nusipirko mūrininkas Jurgis Ertlis. Vėliau jis priklausė įvairiems savininkams. Dabar čia yra restoranas „Ertlio namas“.

Plačiau

14. Šv. Jono g. 4

Vaidybinio filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ 1 serijos (1976 m.) kadre matome, kaip gangsteriai Išblyškėlis (akt. Jonas Aleksa) ir Šlykštusis (akt. Donatas Katkus) privažiuoja prie viešbučio, norėdami iš portjė Hario sužinoti, kur gyvena nuo jų su pavogtomis brangenybėmis besislapstantis buvęs bendrininkas Einaras.

Šiame name 1575–1805 m. veikė Vilniaus akademijos spaustuvė. 1595 m. joje buvo išleista pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje iki mūsų dienų išlikusi lietuviška knyga – Mikalojaus Daukšos iš lenkų kalbos išverstas ispano J. Ledesmos katekizmas („Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“). Vėliau spaustuvė priklausė spaustuvininkui Juozapui Zavadskiui. Tai primena dešinėje durų pusėje pakabinta jam skirta atminimo lentelė.

Plačiau

15. Šv. Jono g. 3

Vaidybinio filmo „Andrius“ kadre matome bėgantį pagrindinį herojų Andrių (akt. Edvinas Menčikovas).

Tolumoje matome Dominikonų gatvę, o kairėje pusėje – rūmus, esančius Šv. Jono g. 3, kurie nuo XVII a. per. priklausė LDK didikams Pacams, o nuo XVIII a. pab. – didikams Sapiegoms. Po 1831 m. sukilimo rūmai iš jų buvo konfiskuoti, juose veikė įvairios įstaigos. Dabar pastatas priklauso Lenkijos Respublikos ambasadai.

Plačiau

16. Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kiemas

Vaidybinio filmo „Andrius“ kadre matome, kaip Rauplėnas (akt. Donatas Banionis) dovanoja gėlytę choro koncerte padainavusiai Andriaus viešniai iš Čekijos Janai (akt. Inga Brunzaitė). Šalia stovi Andrius (akt. Edvinas Menčikovas).

 

Vilniaus universitetas įkurtas jėzuitų 1579 metais. M. K. Sarbievijaus kiemas iš pradžių buvo vadinamas šeimyniniu, nes jame stovėjo ūkiniai pastatai, arklidės, alaus darykla. Vėliau pavadintas XVII a. pr. žymaus Europos poeto, VU auklėtinio ir profesoriaus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus garbei – atminimo lenta atidengta kiemelyje virš vakarinėje pusėje esančios arkos. XIX a. pastatai šiaurinėje dalyje perstatyti ir įrengti butai profesoriams. Čia dabar įsikūręs Filologijos fakultetas. Rytiniame korpuse – Lituanistikos centras ir knygynas „Littera“. Pietinėje pusėje, virš perėjimo į Didįjį kiemą, pakabintas varpas, primenantis rašytojo, Lietuvos himno autoriaus, laikraščio „Varpas“ redaktoriaus Vinco Kudirkos gimimo 130 metų jubiliejų, laikraščio „Varpas“ 100 metų jubiliejų ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo metus.

Plačiau

17. Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokštas

Vaidybinio filmo „Andrius“ kadruose matome Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokšto fragmentą ir interjerą.

Tai aukščiausias pastatas (68 m) Vilniaus senamiestyje, pastatytas XVII a. Į jį galima pakilti liftu arba autentiškais mediniais laipteliais ir apžiūrėti miesto panoramą. Varpinėje įrengta vienintelė Baltijos šalyse Fuko švytuoklė, kuri įrodo, kad Žemė sukasi.

Plačiau

18. Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčia ir vienuolynas

Vaidybinio filmo „Andrius“ kadre matome Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje vaikų choro iš Čekijos pristatymą. Pirmoje eilėje, dešinėje pusėje – Andriaus viešnia Jana. Filmo kūrimo metu bažnyčia buvo vadinama Mažąja baroko sale. Joje vykdavo koncertai.

XVII a. I p. šioje vietoje buvo įkurtas Šv. Dievo Jono brolijos (bonifratrų) vienuolynas. Jame veikė ligoninė ir vargšų prieglauda. Dabar šiame vienuolyne gyvena Vargdienių seserys, kurių kongregaciją 1918 m. įkūrė Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Šv. Kryžiaus bažnyčia garsėjo rūsyje esančiu stebuklingo gydančio vandens šulinėliu ir stebuklingu Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Bonifratų Dievo Motinos) paveikslu Didžiajame altoriuje.

Plačiau

19. S. Skapo g. / Pilies g. kampas

Vaidybinio filmo „Andrius“ kadre matome Andrių (akt. Edvinas Menčikovas), laukiantį savo viešnios Janos.

S. Skapo gatvė oficialiai laikoma siauriausia Vilniaus gatve. Ji pavadinta pagal karališkojo sekretoriaus Stanislovo Skapo pavardę, mat jis šioje vietoje įsigijo žemių ir pasistatė dvarą.

Plačiau

20. Tvenkinio tiltelis Bernardinų sode (buvęs Jaunimo sodas)

Vaidybinio filmo „Gražuolė“ kadre matome tuščio tvenkinio vietoje ratu sėdinčius vaikus ir šokančią filmo heroję Ingą (akt. Inga Mickytė).

Bernardinų sodą XV a. įkūrė bernardinų vienuoliai. Čia buvo įveisti daržai, sodai su tvenkiniais ir kanalais. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia uždarė Bernardinų vienuolyną, ir sodas buvo apleistas. XIX a. pab. Sereikiškių parko ir Bernardinų sodo vietoje buvo atidarytas Viešasis miesto parkas. Sovietiniais metais jis pavadintas Jaunimo sodu ir, kaip matome iš nuotraukos, tvenkinyje vandens nebuvo… 2013 m. sodas atkurtas pagal XIX a. tradiciją ir atgavo savo senąjį pavadinimą.

Plačiau

21. Vilniaus gynybinės sienos bastėja

Vaidybinio filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ 1 serijos kadre matome, kaip prie pilies senovine mašina atvažiuoja Einaras su „Baltosios rožės“ grupuotės vaikais.

Kadre matome Vilniaus gynybinės sienos bastėjos fragmentą nuo Subačiaus gatvės pusės. Deja, taip arti iš tos pusės prie bokšto prieiti negalėsite, nes vieta aptverta tvora, vartai uždaryti.

Bastėja pastatyta apie XVII a. pr. Ji yra sudėtinė Vilniaus gynybinės sienos dalis. Tai buvo stipriausias Vilniaus gynybos ruožas. Ją gynė patrankos, o rūsiuose buvo saugomas parakas. XVIII a. vid. ji neteko reikšmės ir laikui bėgant buvo užpilta žemėmis. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karo metais joje vokiečiai įrengė slėptuvę ir ginklų sandėlį. Sovietų laikais čia taip pat buvo sandėlis, pradėti archeologiniai tyrinėjimai ir atstatymo darbai. Dabar čia įsikūręs Nacionalinio muziejaus padalinys. Bastėja susijusi ir su Vilniaus legenda apie Baziliską.

Plačiau

22. Aušros vartai

Vaidybinio filmo „Aš esu“ kadre matome pro Aušros vartus iš mokyklos grįžtantį Jonuką (akt. Giedrius Čaikauskas).

Kadre matome Aušros vartų fragmentą nuo Aušros Vartų g. pusės. Tai vieninteliai Vilniaus gynybinės sienos vartai, išlikę iki mūsų dienų. Jie pastatyti XVI a. I pusėje. Virš jų dabar yra Gailestingumo Motinos koplyčia su stebuklingu Marijos paveikslu.

Plačiau
1 / 22