Istorinės miesto kavinės

Išburti Vilnių kavos puodelyje

Einant Vilniaus gatvėmis mus džiugina kavinių gausa, vienos naujos, modernios, kitas jau galime vadinti istorinėmis. Pirmoji vieša kavinė įsteigta 1554 m. Konstantinopolyje, o nuo XVII a. vidurio ėmė sparčiai plisti Europoje. Apšvietos laikais kavinės ypač išpopuliarėja, kava tampa modernumo simboliu, o kavinės – tai vieta, kur renkamasi aptarti naujienų, paskaityti laikraščius, padiskutuoti ir pasimatyti.

O kada ir kaip kava atsirado Vilniuje? Anot legendos, į Abiejų Tautų Respubliką kavą atvežė turkus Vienoje sumušusi Jono Sobieskio kariuomenė. Žinoma, kad pastarojo dvare šis gėrimas buvo labai populiarus. 

Žinodami, kad pirmoji kavinė Varšuvoje atidaryta 1724 m., galime manyti, kad ir Vilniuje panašiu metu imta steigti kavines. Tad pasivaikščiokime po miestą ir prisiminkime vieną kitą istorinę kavinę, lankytojus ir apskritai kavos gėrimo tradiciją – nuo ko viskas prasidėjo. Įsitikinsime, kad kavinės – tai ne tik kava, tai ir meilė, draugystė, bendraminčių pašnekesiai.

Įrašo pavadinimasIstorinės Vilniaus kavinės

Įrašo trukmė1:21

Maršruto žemėlapis

1. Pirmoji paminėta Vilniaus kavinė

Archyviniai šaltiniai rodo, kad XVIII a. pr. vilniečiai tikrai gėrė kavą namie. O pirmasis vilnietiškos kavinės paminėjimas 1787 m. dokumente gana kurioziškas, nes jame teigiama, kad ponai Kliukauskai pardavinėja kavą… nelegaliai! Jie neteisėtai, t. y. be leidimo, pasikabino kavinės iškabą. Deja, tik tiek ir žinome apie šią kavinę. Tačiau iš dokumento stiliaus galima spėti, kad tuo metu kavinė Vilniuje nebuvo naujiena, veikiau priešingai – paklausus verslas. Žinoma, kad jau XIX a. pirmoje pusėje mieste buvo keliolika kavinių, kurios buvo gerai įvertintos miesto svečių, pratusių prie europietiškų kavinių.

2. „Baltasis Štralis“

XIX a. vid. šį pastatą įsigijo Karlas ir Juzefa Štraliai ir atidarė savo pirmąją kavinę. Vėliau tėvų verslą perėmė broliai Štraliai, kurie Vilniuje turėjo tris labai populiarias kavines: „Baltąjį Štralį“, „Raudonąjį Štralį“ ir „Žaliąjį Štralį“. Pavadinimą lėmė interjero spalva, bet ne tik spalva skyrė kavines – labai skyrėsi visų kavinių lankytojai.

Amžininkai atsiminimuose aprašė prašmatnų interjerą: drožinėto medžio baldus, Vienos stiliaus kėdes, nedidelius staliukus ir sienas puošusius veidrodžius. Vis dėlto pagrindinė „puošmena“ buvo bufetas, prikrautas visokiausių gardumynų. Pastato gilumoje buvo dar viena salė, kurios jauki prieblanda, rausvos sofos ir sunkios užuolaidos čia labiausiai viliojo romantiškai nusiteikusias poreles.

Šiuolaikiniams vilniečiams pastatas, esantis Pilies g. 26, pirmiausia asocijuojasi su Signatarų namais. Tuo metu, kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas (1918 m. vasario 16 d.), pirmame aukšte veikė kavinė „Baltasis Štralis“.

O kokie buvo „Baltojo Štralio“ klientai? Smaližiai! XIX a. pab. – XX a. pr. šią vietą mėgo į Vilnių užsukdavę dvarininkai, gydytojai, advokatai, kunigai (cukrainė net kunigiškuoju Štraliu vadinta) ir įsimylėjėliai. Tarpukariu čia dažnai rinkdavosi universiteto profesoriai ir kiti inteligentai. 

Sovietmečiu „Baltasis Štralis“ ilgą laiką buvo nyki valgyklėlė, nuolat keičianti bereikšmius pavadinimus. 1960 m. valgykla priskirta „ Naručio“ viešbučiui, gavo jo vardą ir tapo… restoranu. Tačiau pavadinimas nieko nepakeitė – kaip buvo taip ir liko pigi valgykla, o 2002 m. valgyklos neliko.

3. „Vaiva“

„Vaiva“ – tai dar viena iš Vilniaus žemėlapio išnykusi kavinė, gyvavusi 1964–2000 m. Dabar turbūt jau mažai kas beprisimena, kad nors oficialiai vadinta kavine, iki 1971 m. „Vaiva“ garsėjo… šašlykais! Nauja vieta, kurioje galima ne tik išgerti kavos, bet ir pavalgyti, buvo nepaprastai populiari, už durų nuolat lūkuriuodavo eilutė. Po 1968 m. rekonstrukcijos kavinė padidėjo, bet iš meniu dingo šašlykai. „Vaiva“ tapo tipine sovietmečio kavine, kur galima ne tik išgerti kavos ar arbatos, bet ir išlenkti taurelę ar taurę bei užkąsti dešrelėmis su garstyčiomis, varške su grietine ar mišrainės suvalgyti. 

Žinoma, pasikeitęs meniu pakeitė ir lankytojus. Nuo 1972 m. daugėja studentų, neformalaus jaunimo, kurie išgėrę kavos niekur neskuba ir valandomis sėdi kavinėje arba būriuojasi šalia. Būtent čia ima rinktis pirmieji Vilniaus hipiai: Rimas Burokas, Artūras Barysas, Borisas Lazukinas, Aleksandras Jegorovas (Džyza), Alvitas Taunys. Daugelis lankytojų turėjo vakarietiškas pravardes ir stengėsi gyventi pagal priesaką „Live fast, love hard, die young“. 

Apie 1983 m. „Vaivoje“ atsiranda pankai, padvelkia naujoviška muzika ir madomis. Kiek vėliau pasirodo ir sunkiojo metalo gerbėjai, dar niūresni ir atšiauresni. Nepaisant atsiradusių naujų stilių, visi tilpo po vienu stogu – įvairovės tik padaugėjo. 

Deja, atkūrus Nepriklausomybę padėtis nepagerėjo. Manieros toliau prastėjo, publika bjaurėjo ir laikui bėgant „Vaiva“ tapo tiesiog blogos reputacijos vieta, imta skirti senąją kavinę ir jos publiką nuo naujosios, romantizuoti „senuosius“ laikus. O 2000 m. „Vaiva“ tyliai užgeso visiems laikams.

4. „Rotonda“

„Rotonda“ pirmąkart visuomenei pasirodė 1957 m. Architekto Gedimino Valiuškio suprojektuota ledainės architektūra labai skyrėsi nuo tuo metu vyraujančių pilkų pastatų, todėl ir pavadinimas „Pasaka“ iš karto prilipo. Pagrindiniai kavinės lankytojai – šeimos su vaikais, užsukdavusios ledų, kavos ir užkandžių.

Laikui bėgant sovietinė pasaka baigėsi, pasikeitė ir kavinės lankytojai, ir jos atmosfera. Dauguma kaip tik geriau prisimena būtent tokį ledainės veidą: susirinkę menininkai – rašytojai, poetai, dailininkai – ir studentai, gurkšnodami kavą ar stipresnius gėrimus, diskutuoja ir varžosi šmaikštumu. Visgi prasidėjęs nuosmukis buvo nesustabdomas ir vėlyvosios „Rotondos“ įvaizdis jau kėlė liūdesį ir nusivylimą. Pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas prisimena, kad būtent čia 1982–1983 m. rinkosi pirmieji Vilniaus pankai, jie valgė ledus, gėrė efedrinu pastiprintą ar paprastą juodą kavą, kalbėdavosi ir leisdavo kavinėje valandų valandas. Kavinė ir kava prastėjo, kol 1992 m. „Rotonda“ buvo uždaryta. 

 

5. Gedimino bokšto kavinė

Nedaug dabartinių vilniečių žino, kad Vilniaus simbolis – Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, arba populiariai vadinamas Gedimino bokštu – kadaise, nors ir trumpą laiką, irgi buvo kavinė.

XIX a. Aukštutinės pilies kalnas patyrė daug transformacijų: 1838 m. ant vakarinio bokšto pastatytas dviaukštis medinis optinio telegrafo anstatas, o 1896 m. kalno šlaitas apsodintas medžiais, papėdėje nutiestas naujas kelias. Tačiau XX a. pr. miestiečių bene labiausiai pamėgta permaina – pirmajame bokšto aukšte įrengta kavinė. 

Kavinė duris atvėrė 1901 m., kai bokštas buvo išnuomotas Antanui Tiškevičiui (miestas už nuomą kasmet gaudavo 100 rublių), šiam ir kilo kavinės idėja. Kiek žinoma, vėliau nuomotojai keitėsi, o kavinė veikė iki 1912 m. Kaip anuomet buvo įprasta, kavinėje buvo galima užsisakyti kavos, arbatos ir pieno, pasmaguriauti konditerijos gaminių. 

 

6. „Pas Rudnickį“ / „Literatų svetainė“

XX a. pr. Vilniuje kavinių nebuvo daug, bet visos turėjo savo veidą ir nuolatinius lankytojus. Viena iš tokių buvo Rudnickio kavinė, įkurta 1931 m. 

„Pas Rudnickį“ ypač mėgo intelektualai, rašytojai, poetai, žurnalistai, teatro žmonės, studentai ir Vilniaus universiteto profesoriai. Žymiausias lankytojas, be abejonės, buvo Česlovas Milošas, tuo metu dar tik pradedantis poetas, universiteto studentas. Kaip įprasta to meto kavinėse, čia buvo tik kava ir konditerija, maisto ar spiritualijų (taip vadintas alkoholis) neparduodavo. Audringos diskusijos ir intelektualūs pokalbiai vykdavo ne tik gurkšnojant, dažniausiai „mažą juodą“, bet ir rūkant. 

Po Antrojo pasaulinio karo buvo keletą nesėkmingų bandymų šioje vietoje steigti įvairias valgyklas (netgi dietinės būta), bet žvaigždė sužibo 1960 m., kai LTSR rašytojų sąjunga įsteigė „Literatų svetainę“. Tai buvo pigesnė „Neringos“ alternatyva, taip pat turėjusi gana modernų, išskirtinį interjerą ir nuolatinius lankytojus. Šią vietą ypač mėgo literatai ir dailininkai, universiteto studentai dažnai netgi egzaminus čia laikydavo. Anot rašytojo J. Kunčino, visi, kurie čia rinkdavosi, jei patys eilių ir nerašė, poeziją mėgo ir išmanė, ne išimtis buvo ir padavėjos, administratorės, rūbininkas ir durininkas. 

Keičiantis laikams, o gal ir dėl nesėkmingo kavinės restauravimo 9-ojo deš. viduryje, šios vietos trauka priblėso. Kavinę pamėgę naujalietuviai išstūmė bohemos atstovus, studentus ir menininkus. Nepriklausomybės laikais pasikeitus keliems savininkams kavinė galutinai buvo uždaryta 2006 m.

 

7. „Jugoslavija“

Kaip tarpukario Vilniuje atsirado kavinė egzotišku pavadinimu „Jugoslavija“?

Iš pradžių į miestą iš Makedonijos atvyko Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės (vėliau tapusios Jugoslavija) pilietis Zdravko Boškovas, kuris, kaip manoma, čia iš vilniečio Izraelio Bunimovičiaus įsigijo kavinę centrinėje A. Mickevičiaus gatvėje (dab. Gedimino pr.). 

Anot Zdravko anūkės, senelis Vilniuje atsidūrė atsitiktinai. Tiksli atvykimo data nežinoma, bet 3-iojo deš. pab. Vienos stiliaus kavinė „Jugoslavija“ jau veikė. Visą 4-ąjį deš. brolių iš Makedonijos verslas klestėjo, kavinė buvo gausiai lankoma tiek miesto gyventojų, tiek svečių.

„Jugoslavija“ buvo erdvi dviejų aukštų kavinė. Pirmame aukšte lankytojus vaišino austriškais tortais ir pyragėliais, antrame – rytietiškais saldumynais. Tik čia buvo galima paragauti makedonietiškos bozos, lengvai fermentuoto gėrimo iš kukurūzų, sorų arba kviečių, kuris patiekiamas atšaldytas. Padavėjai, visi kaip vienas aukšti, gražūs, ūsuoti brunetai, vikriai sukinėjosi tarp staliukų ir paduodavo turkišką kavą su cikorija, kavą, paruoštą Balkanų ar Vienos stiliumi, sausainių, įvairių saldumynų ir kitų gardėsių. Kaip byloja legenda, „Jugoslaviją“ ypač mėgo damos, ateidavusios pasigrožėti gražuoliais padavėjais.

8. „Suokalbis“

Dar viena buvusi ir negrįžtamai pražuvusi kavinė „Suokalbis“ glaudėsi ištaiginguose Rašytojų sąjungos namuose. XIX a. šiuos neobarokinius rūmus pastatė grafas Ignotas Korvinas-Milevskis. Vėliau namą nusipirko kunigaikštienė Marija Skuževska-Oginskienė, jai rūmai priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Po karo į rūmus įsikėlė ne tik Rašytojų, bet ir Kompozitorių sąjunga. Čia pat buvo „Pergalės“ (dabar „Metų“), „Literatūros ir meno“ redakcijos bei savotiškas rašytojų bendrabutis buvusiuose grafų apartamentuose. Iš pradžių šioje vietoje buvo uždaras Rašytojų sąjungos narių bufetas, laikui bėgant jis keitėsi ir tapo legendiniu „Suokalbiu“, o pastarojo aukso amžius buvo 1994–1998 m.   

Daugelis vilniečių, jei patys ir nesilankė, bent iš nuogirdų žino apie beprotiškas šėlionės ir šokius ant stalų, kur alkoholis liejosi laisvai ir visi linksminosi tarsi rytojus niekad neišauš. Priimta manyti, kad tai buvo meno žmonių, daugiausia rašytojų ir poetų, vieta, bet tai buvo labai demokratiška kavinė, kur rinkosi įvairiausių profesijų atstovai, kurių širdys buvo atviros ir jautrios. Neįmanoma išvardyti visų čia apsilankiusių dabar jau klasikais tapusių literatų. Tačiau nuostabiausia, kad ir tik pradedantieji, ir jau pripažinti visuomet rasdavo bendrą kalbą, o diskusijos būdavo ugningos ir įdomios, įtraukdavusios visus.

Keičiantis gyvenimui ir ekonominėms sąlygoms kavinė bandė išgyventi, tačiau neišvengė uždarymo 2010 m.

2014 m. čia atidarytas kokteilių baras „Salionas“, gerbiantis „Suokalbio“ legendą, bet kuriantis savąją.

 

9. „Raudonasis Štralis“

Pirmą kartą „Raudonojo Štralio“ kavinė buvo paminėta 1904 m. A. Vinogradovo vadove po Vilnių. Ji buvo prašmatniausia iš visų trijų „Štralių“: erdvi salė, raudonu pliušu apmuštos minkštos kėdės, gausus asortimentas. Tai buvo pati romantiškiausia Vilniaus kavinė. Būtent čia megzdavosi romanai ir pažintys, kurie neretai baigdavosi bažnyčioje arba gyvenimu kartu. 

Damos ir jų kavalieriai buvo pagrindinis kavinės pajamų šaltinis, tačiau čia taip pat mėgo susibėgti ir žiniomis pasidalyti laikraščių reporteriai ir redaktoriai. Įvairūs valdininkai, laisvų profesijų atstovai, stambūs pirkliai ar Vilnių lankantys dvarininkai irgi buvo dažni „Raudonojo Štralio“ svečiai.

Situacija pasikeitė 1939-ųjų rudenį, romantikos ir meilės nuotykių atmosfera išgaravo, kavinė tapo paprasta užeiga. Senoji kavinės šlovė nesugrįžo ir po karo. 1948 m. po nedidelio remonto „Raudonasis Štralis“ pervadinamas „Nerimi“ ir porai dešimtmečių tampa dietine valgykla. Po esminės rekonstrukcijos 1980 m. duris jau atveria „Vilija“ – ambicingas valgyklos, cukrainės, ledainės, pieno baro ir kulinarijos kompleksas, savotiškas fabrikas po vienu stogu, kur dirbo 180 darbuotojų ir vienu metu galėjo aptarnauti 300 klientų, kur senąjį „Štralį“, ko gera, priminė tik keistas intymumą žadantis rausvas apšvietimas.

10. Jaunimo kavinė-skaitykla / Čitalka

1962 m. „Žinijos“ draugijos skaityklos patalpose atidaryta komjaunimo organizacijos globojama jaunimo kavinė, vadinta „Skaitykla“ arba „Čitalka“. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų kavinės vieta, bet tai buvo šiuolaikiškas džiazo ir kultūrinių renginių centras, savotiška jaunuomenės Meka.

Nors kavinė gyvavo viso labo trejus metus, ji padėjo susiformuoti pirmajai po karo gimusių jaunuolių kartai. Jaunimo kavinei tinkamesnis pavadinimas būtų džiazo klubas, nes čia nuolat skambėjo džiazas, muzikuoti pradėjo Viačeslavas Ganelinas, Grigorijus Talas, Remigijus Pylipaitis, Aleksandras Melnikas, Liudas Šaltenis ir daugybė kitų vietinių bei svetimų kraštų muzikantų.

Ypač nuostabu, kad tais sovietiniais metais kavinėje buvo išvengta politizuotų renginių, o jaunimas pats siūlydavo renginių temas ir dalyvius. Dažnas lankytojas būtent čia publikos dėmesiui pasiūlydavo savo naujausius kūrinius: tiek muzikinius, tiek literatūrinius, tiek fotografijos; taip pat buvo skaitomos įvairios paskaitos: apie moderniąją muziką, literatūrą, keliones, filosofiją, kosmosą ir technikos naujoves. Viskas, kas traukė ir domino jaunimą, tilpo po vienu stogu.

Trumpą jaunimo kavinės gyvavimo laiką lėmė keli veiksniai: politinės permainos Sovietų Sąjungoje mirus Nikitai Chruščiovui, komplikuotas žinybinis pavaldumas (ir komjaunimui, ir valgyklų trestams), nepelningumas ir kt. Vis dėlto lankytojų vadinama Čitalka užkrėtė džiazu ištisą kartą ir, kas dar svarbiau, subūrė džiazo muzikantus draugėn, skatino eksperimentuoti, groti kartu ir burtis į naujus ansamblius.

 

11. „Žaliasis Štralis“

Iš Vilniaus „Štralių“ trijulės „Žaliasis Štralis“ pirmiausia skyrėsi savo publika, čia intelektualų ar bohemos atstovų būdavo retai, dažniausiai rinkdavosi vyresni vyrai – tiek vietiniai miestiečiai, tiek Vilniun užsukę pirkliai ar prekeiviai, kurie susitikę aptarinėdavo verslo reikalus. Šios kavinės lankytojai labiau mėgo alų nei kavą, todėl tikrieji kofemanai čia nesilankė, nes kava neturėjo ypatingo aromato. Kadangi klientų daugumą sudarė vyrai, jiems palaikyti kompanijos nevengė čia užsukančios laisvo elgesio moterys. Beje, „Žaliasis Štralis“ turėjo savo orkestrą. Tai buvo moterų septetas, kurį sudarė dirigentė ir šešios įvairiais muzikos instrumentais grojančios merginos. Vilkinčios ilgomis baltomis suknelėmis jos atrodė kaip septynios žvakės. Gražuolės muzikantės buvo žydės, todėl prieš Antrąjį pasaulinį karą augant antisemitizmui „Žaliojo Štralio“ šeimininkui ir pačioms merginoms imta grasinti. Orkestras buvo atleistas, o kavinė tapo nuobodi ir, kaip ironiškai pastebėjo tarpukario kavines aprašęs Rapolas Mackonis: „Žaliasis Štralis“ dar labiau pažaliavo.“

Sovietmečiu čia veikė gastronomas ir valgykla. Atgavus Nepriklausomybę naują įvaizdį šiai vietai bandė suteikti architektė Audronė Kaušpėdienė – 1996 m. pab. duris atvėrė gausaus pasirinkimo ir išskirtinio dizaino Vilniaus gastronomas su kavine ir restoranu. Deja, šis sumanymas nepasiteisino ir gyvavo viso labo apie porą metų.

12. „Neringa“

Nerasite nė vieno vilniečio, kuris nežinotų „Neringos“, net ir jaunimas, kuris mieliau renkasi kitokio tipo kavines, tikrai žino vieną ar kitą istoriją apie šią vietą iš savo tėvų ar senelių.

Kuo gi tokia ypatinga ši 1959 m. brolių Nasvyčių sukurta legenda? Tada ji pribloškė moderniu ir visiškai išbaigtu, tobulai apgalvotu, pajūrio nuotaiką kuriančiu interjeru. Kavinė buvo tikras meno kūrinys! 

Bet visų svarbiausia čia buvo publika ir „profesorių stalas“, prie kurio galėjo sėdėti tik „pašvęstieji“ vyresnės kartos intelektualai. Kavinė buvo žinoma visoje Sovietų Sąjungoje, į ją pašėlti suvažiuodavę menininkai ir literatai jautėsi it Vakaruose. „Neringoje“ vyravo bohemiška nuotaika, čia visada buvo galima pamatyti ar sutikti kokią nors asmenybę, apie kurią vėliau bus pasakojama.

Pirmaisiais metais „Neringa“ buvo kiek snobiška, bet vėliau demokratėjo. Iš pat pradžių kavinė garsėjo puikia virtuve. Ir nors daugelis pamena garsiuosius „Kyjivo“ kotletus, visgi firminis patiekalas buvo befstrogenas. Studentai, ateidavę pamatyti garsenybių ir pasiklausyti įdomių pokalbių, rinkdavosi pigesnius patiekalus, iš kurių vienas populiariausių buvo bulviniai rageliai su grybų padažu. Didžiosios šlovės metai buvo iki 9-ojo deš., vėliau dalis nuolatinių šauniausių lankytojų nuseno, išvažiavo gyventi į užsienį, o jaunimas jau mieliau rinkosi naujas kavines.

1 12

Skaidrė 119

Gastronomika

Plačiau