Dviračiu per pasaulį Šnipiškėse

Viešojoje erdvėje ryškios asmenybės – operos solistė Asmik Grigorian, drabužių dizaineris Seržas Gandžumianas, filmų režisierius Maratas Sargsyanas, laidų vedėja Gabrielė Martirosian – Lietuvos ryšio su Armėnija mažytė dalelytė.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, pasiekęs Juodąją jūrą, ne tik pasamdė Krymo totorius kaip pilių gynėjus, ne tik įdarbino karaimus patikimiausiais valdovų sargybiniais, bet ir kovose prieš Aukso ordą susidraugavo su armėnais. Jie padėjo jam susikalbėti ir susitarti su vietinių tautų vadais, jų pulkai stojo LDK pusėje nugalint kryžiuočius, jų amatininkai buvo žymūs tymininkai, auksakaliai, verpėjai, audėjai. 

Kartu su Armėnija Lietuva neprapuolė Rusijos imperijos platybėse, išgyveno sovietų terorą, tapo prieglobsčiu šimtams armėnų po didžiojo Spitako žemės drebėjimo 1988 m. Daugiausia jų vienu metu galima sutikti vasarą, 98 dieną po Velykų, Klaipėdoje besilaistančių vandeniu Vardavar, Viešpaties Atsimainymo, sielos apsivalymo šventėje.

Šv. Vardano armėnų apaštališkoji bažnyčia įsikūrusi Savivaldybės išnuomotoje katalikų koplytėlėje. Ji atsidūrė sovietinių biurų apsuptyje, kai jais užstatė senąsias žvejų priemiesčio kapines, priklausiusias Šv. Rapolo bažnyčios parapijai. Šios kapinės iki šiol pažymėtos Vilniaus žemėlapyje, nors paskutiniai jose atgulė lenkų Armijos Krajovos partizanai, žuvę 1944 m. Jų kapą žymi trys metaliniai kryžiai.

Ketvirtoji iš penkių filantropo, bankininko, verslininko Juozapo Montvilos įkurtų kolonijų (sovietmečiu tai buvo vadinama miegamaisiais rajonais, dabar – nekilnojamojo turto vystymo projektais). Iš kur kilo žodis „kolonija“ gyvenamiesiems rajonams vadinti, sunku pasakyti. Gal XIX a. pab. – XX a. pr. tai atrodė kaip tolimų teritorijų įsisavinimas? Gal jis atitiko jose skatinamo bendruomeniško sugyvenimo koncepciją? Gal juose tikslingai apgyvendinti katalikų tikėjimo viduriniosios klasės atstovai buvo skatinami veikti darniai ir sutartinai kaip gyvybingos bičių kolonijos?

Staiga išaugusiam Vilniui reikėjo miestietiškam gyvenimui prisijaukinti vis platesnes teritorijas, sutalpinti patogiai buičiai gausėjančią viduriniąją klasę. Kelionių ir mokslų Vakarų Europos miestuose metu J. Montvila nusižiūrėjo aplink gamyklas darbininkų šeimoms įkurdinti skirtų „sodų mieste“ koncepciją. Tapęs Žemės ūkio banko valdytoju jis rėžiais dalijo banko vardu įsigytus sklypus ir teikė paskolas su įkeitimu nedidelėmis palūkanomis prakutusiems inžinieriams, gydytojams, teisininkams, architektams, įvairių įstaigų tarnautojams – būtinai katalikų tikėjimo. Tai buvo jo pasirinktas būdas mažinti rusifikacijos įtaką ir ekonomiškai įgalinti būsimas permainas.

Kitos kolonijos – ankstyviausioji Aguonų ir Šaltinių gatvių kvartale, M. K. Čiurlionio, Jovaro, J. Basanavičiaus g. kvartale, Rasų, Drujos ir Balstogės g. kvartale, paskutinė ir ryškiausia Lukiškių, Kražių ir J. Savickio g. trikampyje.

Dar vienas Šnipiškių tarptautiškumą plečiantis žavus nesusipratimas ir turbūt vienintelis Vilniaus ryšys su antikine Romos imperija. Būtent ten Artimųjų Rytų dykumų klajoklius, arabus, beduinus, o vėliau ir visus musulmonus imta vadinti saracėnais, šioji pravardė pasiekė Europą po kryžiaus žygių ir plačiai paplito. Apie dykumų klajoklius šiose apylinkėse nei duomenų, nei paskalų miesto tyrėjai neranda.

Oficialūs gatvių pavadinimai Rusijos imperijos vietovardžių garbei vis gausiau apgyventose Šnipiškėse radosi XIX a. pab. Šioji gavo Carycino, dabartinio Volgogrado, vardą. Tarpukariu pasikeitus miesto valdžiai į lenkišką, Carycino gatvė vien tik pagal tarimą tapo Saracencka ir prigijo. 

Tikrųjų Šnipiškių klajoklių trumpas metraštis – Jūratės Samulionytės kasdienybės dokumentika „Šanxai Banzai“. 

Švedišku Skansenu Šnipiškes imta vadinti nuo 1993-iųjų, nes taip vadinamos šalia Stokholmo įkurtos pirmosios pasaulio Rumšiškės – etnokultūros muziejus po atviru dangumi. Tada siauras ruožas tarp Kintų ir Šilutės, Krokuvos ir Daugėliškio gatvių imtas saugoti kaip kultūros vertybė.

Tvarkingiausias rajono kiemas – Skanseno seniūnaičio Miroslavo Bielinio.  Anot vietinių gandų, rajonėlis pilnas seniūnaičio rūpesčio ženklų. Iki didžiųjų permainų miesto užkulisiuose Šnipiškėse bendruomenė su sezonų kaitos netikėtumais kovojo pati. Būtent seniūnaitis žiemos išdaigoms pažaboti sukonstravo „kelių monstrą“ – prie visureigio prikabinamas rogutes, kuriose pasodintas žmogus smėliu pabarstydavo slidžias gatves. Aikštėje tarp Giedraičių ir Kintų gatvių, metalinių garažų apsuptyje, vykdavo kaimynus suburiančios Užgavėnės. Pagal jo viziją dabar jau nugriautų garažų vietoje atsiras dar viena šeimos laisvalaikio erdvė – apskrita aikštė su pavėsine kūrybinėms dirbtuvėms, suvenyrų parduotuvėms, fontanu ir gal net apžvalgos bokštu. Beje, Drakono kiaušinis ant baslio Drakono pievoje – irgi seniūnaičio sumanymas, žaisminga sąsaja su Šanchajumi. 

Gatvės pavadinimas netikėtai praplečia maršruto tautinę įvairovę iki Suomijos, nes pokariu tiesiogiai verčiant iš rusų kalbos ji buvo pravardžiuojama Suomio gatve. Tikrasis gatvės herojus Samuelis Juozapas Finas – mokslininkas, monografijos apie žydų Vilniuje istoriją autorius, žydų apšvietos Haskalah judėjimo aktyviausias atstovas Vilniuje. Jis kūrė ir kartu su A. H. Rozenkrancu įsteigtoje spaustuvėje leido savaitinį žurnalą „Karmelio kelias“. 

Žydiškoji Apšvietos amžiaus atmaina Haskalah prasidėjo Berlyne apie 1770-uosius kaip žydų modernėjimo judėjimas ir truko apie 100 metų. Jo skleidėjai siekė žydų identiteto išsaugojimo ne religinėmis, o švietėjiškomis priemonėmis, skatino racionalų mąstymą, minčių ir žodžių laisvę. Kasdienybėje tai reiškėsi pasaulietinio mokymo, profesinio lavinimo ir amatų mokyklomis, suartėjimu su krikščioniška visuomene, prisitaikant apranga ir kitų kalbų mokėjimu, tačiau išsaugant grupinę savimonę.

Iš skundų ir prašymų Vilniaus dūmai žinoma, kad Šnipiškių žydams apie 1890 m. priklausė mažiausiai 6 plytinės su molio ir kalkakmenio kasyklomis ir degimo krosnimis. Kalvarijų ir Piromonto gatvių kampe veikė Samuelio Fino (šio ar kito) vienaaukštė viešoji pirtis, švarų vandenį ėmusi iš artezinio šulinio, o nešvarų leidusi požeminiu vamzdžiu tekėti nuokalne į Nerį.

XIX a., kai miestas išsprūdo iš senamiesčio ribų, Kalvarijų gatvės ir Ukmergės plento užspaustame trikampyje spontaniškai kūrėsi Neries uosto darbininkai, molio kasėjai, plytų ir keramikos gamintojai, žvitrūs prekiautojai ir greito pinigo medžiotojai. Oficialiai šį rajoną jau trečias šimtmetis vadiname Šnipiškėmis, šių žemių savininko Petro Šnipkos garbei. 

Šanchajaus pravardę prilipdė veikla ir kilme margas rajono kontingentas. Rusijos imperijos platybėse pravardė reiškė jo susibūrimo vietą ir savavališkai (įžūliai) apgyventą plotą. Vaikų aikštelėmis, jaukiomis iškylų salelėmis nušvitusi ir kaip atgimimo simbolį margą kiaušinį ant baslio išsaugojusi Drakono pieva įamžino šią pravardę ateinančioms kartoms.

Kartais nuskambantis Šiaudinės pavadinimas (Solomianka) rodo rajonėlio ryšį su Kalvarijų turgumi, kurio pradžia – šiaudų ir šieno prekyba. Ją apie 1900-uosius į plyną užkampį perkėlė miesto valdžios dūmos sprendimu – mažinant Lukiškių turgaus netvarką ir apkrovą.

Šią plėtrą iš senamiesčio į Vilniaus tolius simbolizuoja miesto fotometraštininko Juzefo Čechavičiaus namo istorija. Jis glaudėsi Gedimino kalno papėdėje ir priešinosi pokyčiams, kol buvo globojamas šeimininko ir miesto architekto Nikolajaus Čiagino draugystės. Katedros aplinkos pertvarkai trukdęs namas buvo perkeltas kitapus upės po jų abiejų mirties. Šiomis dienomis namas ir vėl įkliuvo į permainų sūkurius: braižant Skanseno ribas netikėtai liko už jų. Gal metas dar vienai namo kelionei laiku?

Kaip kažkada LDK kunigaikščio Jogailos santuoka su Lenkijos karalaite Jadvyga nukreipė valstybės raidą Vakarų Europos kryptimi, taip ši Krokuvos gatvė – tarsi slenkstis iš svirduliuojančio Šanchajaus į gėlynais ir langinėmis svetingą Skanseną, stiklais švytinčią ir dviračių takais raustančią Europą. Šioje gatvėje pečiais remiasi, alkūnėmis trinasi ir bando suderėti visi trys pastarieji Vilniaus raidos amžiai.

Visą amžių, kartų, pasaulėjautų, gyvensenų dermę į vieną įspūdžių juostą jautriai ir pašaipiai supina Šnipiškėse gyvenantis menininkas Pijus Čekanauskas, aprašytas Linos Lauros Švedaitės knygoje „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“. Jam žavu, kad Šnipiškėse gandai gimdo gandus, kurie vėliau maišosi su realybe, susipina. Štai prie jo namo iš kontenerio parvilktas gipso diedas, vilniečių žinomas ir gidų minimas kaip rajono įkūrėjas Šnipka. Gandais pagrįstas ir vietinis margataučių kaimynų socialinis tinklas, kai dvi kaimynės apkalba trečią, o toji – pirmąją, ir galiausiai ratas apsisuka. 

Juozapo Montvilos „sodų mieste“ ir kolonijų (žr. 2) tradicija turėjo netikėtą tęsinį sovietmečiu. Iš karto po karo būta galimybių gauti paskolą individualaus namo statyboms nemokamai paskirtame 6 a sklype. Iš pradžių tai skatinta, nes buvo sprendžiama apgyvendinimo problema pačių gyventojų rankomis, tačiau 1962 m. tai uždrausta kaip brangios miesto žemės švaistymas. Mat žymiai efektyviau šią problemą sprendė stambiaplokštė daugiabučių statyba.

Šis sovietinių individualių namukų telkinys didžiausias iš 9 išsimėčiusiųjų Antakalnio gilumoje, Šeškinės prieigose, Rasų ir Liepkalnio gatvių trikampyje, Žvėryno šiaurėje prie pat Saltoniškių, S. Batoro gatvės pakelėje pakeliui į Naująją Vilnią ir pačioje Naujojoje Vilnioje, Pavilnyje ir Žemuosiuose Paneriuose. Čia jų daugiau nei šimtas, o visame Vilniuje maždaug 500.

Kaip ir viskas sovietmečiu, namukų projektai buvo tipiniai. Todėl juos lengva atpažinti, jei tik naujieji savininkai nesiima improvizacijų: nepakelia stogų, neišdidina langų, neapsupa priestatais ir terasomis iš visų pusių. Švenčionių gatvėje dar galima rasti namų su statybos metais (1952, 1955) pastogėje.

Neries senvagę geologai vadina senslėniu. Tai 3–5 km pločio juosta, kurią išgraužė vandens srautai, ištekėję iš marių, susitvenkusių tirpstant ir traukiantis prieš 16 tūkst. metų čia sustojusiam ledynui. Tuo metu Neris intensyviai keitė ir formavo savo vagą, ardė šlaitus, klostė smėlingas sąnašas, taip suformavo gilų, platų ir banguojančio reljefo terasinį slėnį. Šie ežerėliai – terasoje užsilikę ledynų vandenys. Jie išsimėtę ilga eile nuo Ozo parko iki pat Boriso Nemcovo skvero Žvėryne.

2020 m. jie tapo vasaros džiaugsmų, atokvėpio ir iškylų erdve, nes išsivadavo iš krūmynų, atsivėrė visu gražumu, pasipuošė takais vaikščioti ir minti, pantoniniais lieptais žvejoti ir maudytis, aikštelėmis vaikams ir sporto aistruoliams ir dar patogiai susiekė dvi miesto arterijas – Ozo gatvę ir Konstitucijos prospektą.

Japoniškas sodas – Neries senvagės parko tęsinys. Čia tokie patys ežerėliai sujungti tiltukais, apsupti akmenimis, senais ir ką tik pasodintais medžiais (iš viso apie 700) pagal Japonijoje stropiai puoselėjamas tradicijas.

Sodai – tai būdas pažinti skirtingų kultūrų santykį su gamta. Japoniški sodai buvo kuriami su pagarba visagalėms gamtos jėgoms – vandeniui, akmeniui, medžiui. Šie trys elementai soduose buvo derinami taip, kad atkurtų Japonijos jūrų, upių, krioklių, kalnų, miškų peizažą. Skiriamos trys japoniškų sodų rūšys: sodai su vandens telkiniais, sodai, kuriuose vandens telkinius imituoja žvyro takeliai bei aikštelės, ir arbatos ceremonijos sodai, raminantys ir nuteikiantys ilgam meditaciniam arbatos ritualui. Ir Vilniaus japoniškame sode vyksta tradicinės arbatos ceremonijos, įrengtos atokvėpio ir tylaus poilsio vietos. 

Vilniaus japoniško sodo gimtadienis – balandžio 29 d. Japonijoje ši diena pažymėta nacionalinių švenčių kalendoriuje ir vadinama Žalumos diena, kai dėkojama dievybėms už Žemei suteiktą gyvybę ir grožimasi žaluma.

XX amžiuje Žaliuoju tiltu prasidėjęs kelias šiaurės kryptimi kaip ant smilgos suvėrė tris Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją, Estiją. Pastarieji 250 metų visas tris vėtė ir mėtė labai vienodomis iššūkių ir pergalių bangomis – nuo tautinio atgimimo pogrindžio carinės Rusijos laikais, išsprogusio nepriklausomybėmis po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m., iki nacių ir sovietų teroro, kuris Baltijos šalims baigėsi Baltijos kelyje. 1989-aisiais, po 50 metų nuo slapta pasirašytų Europą padalijusių Molotovo–Ribentropo protokolų, 2 milijonai lietuvių, latvių, estų išsirikiavo nugara į sovietinę praeitį ir visi drauge žengė platų žingsnį Vakarų link. Žingsnį Laisvės keliu, kuriuo tebežygiuoja, kurį gina visomis progomis.

Senojo Ukmergės kelio atkarpą prie „Swedbank“ žalia atokvėpio ir iškylų ant žolės stotele paverčia Čiunės Sugiharos sakurų sodas. Jis tarsi nubrėžia dešiniojo Neries kranto pokyčių laiko ribas – nuo pirmojo prekybos kelio šiaurės kryptimi iki dangoraižiais įamžintų šiuolaikinių tarptautinių verslo ryšių.

Sode kasmet pražysta apie 200 Japonijos vyriausybės padovanotų sakurų, kurios dar 2001 m. buvo pasodintos Japonijos diplomato ir Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos  100-ųjų gimimo metinių proga. Šis sodas turi daugiausia nuotraukų ir įrašų socialiniuose tinkluose, nes pirmasis visame mieste medžių žydėjimu užfiksuoja pavasarį. Taip vilniečiai, gal to nė nežinodami, kartu su japonais švenčia sakurų žydėjimo stebėjimo šventę hanami.

Japonijoje vyšnios, taip trumpai apsipilančios gausiais žiedais, simbolizuoja gyvybės trapumą ir grožio žiaurumą. Šis Japonijos gamtos simbolis taip pat iliustruoja trumpą, tačiau sodrų samurajaus gyvenimą, jos buvo piešiamos ant savižudžių lakūnų kamikadzių lėktuvų Antrojo pasaulinio karo metu. Sakoma, kad gražiausiai (nu)žydi sakuros, gražiausiai  (nu)gyvena kariai.