Česlovo Milošo Vilnius

Su rašytojo gyvenimu Vilniuje 1920–1937 m. susijusios vietos

„Esu pasaulio pilietis, mano tautybė – vilnietis“, – kadaise sakė Lietuvoje gimęs Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas (1911–2004).

Rašytoją su Vilniumi sieja ne tik meilę šiam miestui žyminčios poezijos eilutės, bet ir daugybė Vilniaus vietų. Kviečiame pasivaikščioti maršrutu, vedančiu per gatves, pro pastatus ir kitas vietas, susijusias su Č. Milošo gyvenimu Vilniuje 1920–1937 m. Šios rašytojui svarbios vietos minimos citatose, iš kurių ir sudarytas maršrutas.

Vilniuje Č. Milošas studijavo Stepono Batoro universitete, išleido dvi pirmąsias poezijos knygas. 1951-aisiais, paprašęs politinio prieglobsčio, pasirinko tremtinio dalią. Gyveno Prancūzijoje, JAV. Tik 1981 metais apsilankė Lenkijoje, o 1992-aisiais – jaunystės mieste Vilniuje.

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,

Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.

Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,

Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinės terbelėj,

Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų…

Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, – keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale.

Mano jaunystė daugiausia buvo vilnietiškai paryžietiška. Ir tuo pačiu, jeigu kalbėsime apie mano nuojautą tada, apie ketvirtą dešimtmetį, Vilnius man atrodė kaip laimės galimybė. Laimės galimybė, kuri dėl įvairių priežasčių liko neįgyvendinta ar mano asmeniškame gyvenime, ar viso miesto gyvenime ir istorijoje. Didelė laimės galimybė galbūt dėl tos miesto ir gamtos samplaikos…

Česlovo Milošo Vilnius

2:24

Maršruto žemėlapis

1. Pakalnės g. 7

Daugelį metų mūsų šeima gyveno Pakalnės gatvėje penkto numerio name. Buvo tai nuomojamas namas, kuriame turėjome butą pirmame, aukštai esančiame, aukšte…

2. Pamėnkalnio gatvė

Man svarbiausia Vilniaus gatvė turbūt buvo Uosto. Netgi ne gatvė, nes joje buvo visai nedaug namų, visa kita – žolėti, gatvę siekiantys šlaitai ir skardžiai. Uosto gatve daugelį metų ėjau į mokyklą, pasukdamas į Tauro kalną ar kitaip.

3. Stepono Batoro universiteto bendrabutis (dabar gyvenamasis namas)

Tai buvo metai, kai gyvenau bendrabutyje ant Tauro kalno. <…> Tai buvo naujas bendrabutis. Turėjau mažytį kambarėlį: lova, stalelis – visa, ko reikia, kad būtum laimingas.

4. Žygimanto Augusto gimnazija (dabar Nacionalinė Švietimo agentūra)

Gimnazija buvo ant Tauro kalno ir Mala Pohuliankos kampo.

Aštuonklasė valstybinė berniukų gimnazija <…>. Mūsiškė savo patronu išsirinko Žygimantą Augustą, šiai vietai ypač tinkančią figūrą.

5. Tomo Zano biblioteka (dabar gyvenamasis namas)

<…> Mano atveju, be abejo, yra iškraipymų, nes vaikas auga vienoje vietoje, jį supa tam tikra aplinka, tam tikra atmosfera, jis mažai susiduria su kitais miesto aspektais. Mano horizonte buvo, tarkime, karaliaus Žygimanto Augusto gimnazija ir Tomo Zano biblioteka.

6. Miesto teatras, kuriame dirbo „Redutos“ trupė (dabar Rusų dramos teatras)

Vilnius buvo teatrų miestas, ypač, kai į jį atvažiavo Ostervos „Reduta“. Taigi, apie mano mokyklinių metų vidurį, beje, labai anksti, jau vaikščiojau į teatrą Didžiosios Pohuliankos gatvėje į „Redutos“ teatrą, kur buvo rodomas „Sidas“.

7. Vilniaus radiofonas (dabar Vilniaus mažasis teatras)

Vilniuje labai sunku buvo gauti bet kokį darbą. Kaip tyčia, Radiofone dirbo mano bičiulis Byrskis ir mane ten priėmė.

<…> Kai kada skaitydavau per radiją kokią paskaitą, retsykiais būdavo skaitomi mano eilėraščiai.

8. Vilniaus gatvė

Gatvė ypatingu pavadinimu, nevienalytė, vis kitokia kas keletą žingsnių, o kartu, ekumeninė, katalikiškai žydiška.

Vilniaus gatvėje, jos „amatininkiškoje“ dalyje iš kiemo pusės patekdavai į knygų skaityklą, kurioje abonementą apmokėdavo senelė Milošova iš savo kuklios pensijos. Ateidavau ten dažnai kai buvau dvylikos trylikos metų, jos siunčiamas, kad pasiimčiau knygų.

9. Liejyklos gatvė

Daugybę kartų, nesuskaičiuojamą daugybę kartų per daugelį metų, nes beveik visada gyvenau naujoje miesto dalyje, vadinasi, už Pylimo ir Vilniaus gatvių, o būtent Liejyklos gatvė vedė iš ten į Napoleono aikštę ir toliau, į universitetą ar judrią Didžiąją.

10. Vokiečių gatvė

Vokiečių gatvė Vilniuje buvo labiausiai panaši į didmiesčio gatves. <…> Lankydavausi Vokiečių gatvėje įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais – visų pirma, kaip mažas berniukas, su senele Milošova.

<…> Prieš baigiant universitetą vėl pradėjau užmegzti su ja kontaktus, ateinant į gastroliuojančių žydų teatrų, vaidinančių jidiš kalba, spektaklius arba lankantis su Pranu Ancevičiumi mažuose restoranėliuose šoninėse gatvėse.

11. Konrado celė Bazilijonų vienuolyne, kurioje vykdavo Literatūrinių trečiadienių vakarai

Lenkų rašytojų sąjungos Vilniaus skyrius turėjo ne bet kokias patalpas – Bazilijonų vienuolyne, ten kur filomatų epochoje buvo įkurtas kalėjimas ir buvo kalinamas Mickevičius.

12. Česlovo Milošo laiptai

Su tarnaitės kraitele ir maldaknyge gedinti Barbora grįžta į

Romerių namą Bokšto gatvėn iš lietuviškų mišių pas

Šventąjį Mikalojų.

 

Kaip tviska! Tai sniegas Trijų Kryžių kalne ir ant Bekešo

Kalno, neištirpdys jo trumpaamžių žmonių alsavimas

 

2011 m., minint šimtąsias Č. Milošo gimimo metines, laiptai, vedantys iš Bokšto į Maironio gatvę, pavadinti Č. Milošo garbei.

13. Bokšto gatvė

Bokšto buvo labai sena, tamsi, siaura gatvė, siaubingai duobėta, kai kur ne platesnė nei du trys metrai. <…> Bokšto, kadangi taip arti universiteto, t. y. beveik prieš Didžiosios ir Šv. Jono kampą, buvo svarbi studentų gyvenime, nes ten buvo Mensa. Ne valgykla, ne smuklė, ne užkandinė, ne kolektyvinio maitinimo punktas, bet būtent: Mensa.

14. Namas, kuriame Č. Milošas gyveno baigęs universitetą

<…> kambarį nuomoju name su gal dviejų metrų storio sienomis, siauroje gatvelėje, grįstoje negludintais akmenimis ir garsioje savo antikvariatais. Pavadinimas šiandien man mielas, tačiau grėsmingai simboliškas: Literatų skersgatvis.

15. Stepono Batoro universitetas (dabar Vilniaus universitetas)

Dvidešimt devintųjų metų rudenį įstojau į polonistiką Stepono Batoro universitete ir pradėjau lankyti paskaitas. <…> Turėjome specialias Stepono Batoro universiteto kepuraites, papuoštas vilko dantimis – mūsų universiteto simboliu.

16. Literatūrinio žurnalo „Žagary“ redakcija (dabar restoranas „Grey“)

Norėjome savo leidinio. Redaktorius Stanislovas Mackevičius svetingai pasiūlė, kad leistume prie jo „Slowo“ literatūrinį priedą <…>. Taip 1931 metų pavasarį pradėjo eiti „Žagarai“.

17. Neries ir Vilnios santaka

Buvo Vilniuje baidarių – nedaug, bet buvo, kurias Valkatų klube ypač mėgome. <…> Neris – srauni upė, išplaukdavome iš AZS prieplaukos ir labai sunkiai irdavomės prieš srovę. Buvo galima nuplaukti aukštyn iki Verkių…

18. Rytų Europos tyrimų institutas (dabar Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka)

Rytų Europos tyrimų institutas atsirado trisdešimtaisiais metais, kaip aukštoji mokykla su trimečiu kursu, turinti ruošti Baltijos šalių, baltarusių, rusų problemų specialistus. <…> Bujnickis nuo mokyklos įkūrimo pradžios ten sekretoriavo. <…> Aplankydavau kas keletą dienų Bujnickį instituto pastate, Arsenalo ir Žygimantų, tuometinės Paupio, gatvių kampe.

19. Namas, kuriame Č. Milošas praleido paskutinę naktį Vilniuje (dabar biurų ir gyvenamasis pastatas)

<…> namą Nr. 6 per Arsenalo gatvės vidurį, lankydavau pastoviai, nuo pradinių gimnazijos klasių, nes ten gyveno mano giminaičiai, tiesą sakant, gan tolimi, Pavlikovskiai <…>.

Arsenalo g. 6 jaučiausi kaip namie, o kadangi tai buvo miesto centre, dažnai ten užeidavau, paprasčiausiai, kad išsitiesčiau ant sofos. Ten taip pat parašiau porą eilėraščių, kurie man lig šiol patinka. Tame bute praleidau paskutinę savo naktį Vilniuje, prieš kelionę į Varšuvą per žaliąją sieną 1940 metais, pavojinga labiau nei norėčiau.

20. Rudnicko kavinė (dabar biurų pastatas)

Vienintelė draugijos buveinė – Mickevičiaus ir Katedros aikštės kampe esanti Rudnicko kavinė, kur, be abejo, sėdėdavo visas literatūros, žurnalistikos, profesūros pasaulis ir gerdavo kavą. Ten aš buvau tam tikras snobas, ne kiti mano atžvilgiu. Tokia nepavojinga, naminė buvo ta Vilniaus kavinė…

1 20

Skaidrė 119

„ESEA house“

Plačiau