Aukštyn galvą!

Nepastebėti akcentai senamiesčio pastogėse

Vaikštinėdami po Vilniaus senamiestį ne visada pastebime, kiek įspūdingų detalių yra visai šalia mūsų. Jei miesto gatvėmis vaikštai žiūrėdamas į telefoną, nepastebi ne tik draugo, bet ir naujo dangoraižio, šis maršrutas kaip tik tau! Juo keliaudamas pakelsi akis į viršų, pastogėse pamatysi lipdinius, žmonių, gyvūnų ar mistinių būtybių skulptūras ir išlikusius istorinius reliktus. Turbūt ne kartą teks pagalvoti – „Tiek kartų praėjau ir nepastebėjau!“ Siūlome susirasti teatro žiūronus (jei neturi erelio akių), pamankštinti kaklą (nes dažnai teks užversti galvą) – ir pirmyn į atradimų kupiną kelionę.

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojamas dėl daug kur akmenuoto grindinio, į A. Mickevičiaus muziejaus kiemą per vartelius negalima patekti neįgaliojio vežimėliu.
  • Tinka lankyti su gyvūnais

Maršrutą sudarė Andrius Pavelko

Maršruto žemėlapis

Bernardinų g. arka

Iš Pilies g. pasukus į Bernardinų g. pasitinka čerpėmis dengta arka. Tokių arkų, paplitusių po Vilnių renesanso epochoje, senamiestyje likę ne tiek daug. Ar žinote kokią paskirtį jos atlieka? Pirmiausia funkcinę – sutvirtina namų sienas. Be abejo, arkos gatvei suteikia jaukumo. O kai Vilnių siaubė gaisrai, pro jas gyventojai galėdavo pabėgti pas kaimyną ir taip išsigebėti.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
2
Bernardinų g. 6 kiemas

Užsukančius į kiemą pasitinka angeliukas, laikantis herbą su dvigubu kryžiumi. Kiemui jaukumo suteikia jo viduryje suformuota tarsi kaimiško darželio gėlių lysvė. Įspūdį sustiprina aukštas beržas ir obelys iš abiejų pusių lysvės gale. Pakelkime akis aukščiau ir pamatysime įspūdingiausią kiemo akcentą – virš žemų pastatų stogų puikiai matoma Gedimino pilis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Bernardinų g. 6
3
A. Mickevičiaus muziejaus kiemas

Vartų arkoje mus pasitinka liūto galvos horeljefas. XVII a. pr. čia buvo pastatytas nedidelis mūrinis namas, kurio dabar išlikę tik rūsiai. Užeikime į kiemą, pakelkime akis ir apsidairykime. Iš medinių galerijų supamo kiemo laiptais buvo patenkama į galerijas, iš jų – į butus. Prekėms sandėliuoti tiko rūsys, į kurį galėjai nusileisti tiesiai iš kiemo, ir pastogė. Į pastarąją atsiverdavo dvivėrės durys, o virve, permesta per pro atvirą langelį virš durų iškištą rąstą, buvo įkeliamas krovinys. Tokios galerijos ir keltuvai Vilniuje atsirado renesanso epochoje ir išliko populiarūs XVIII ir XIX a.

Skaityti toliau

Uždaryti

Bernardinų g. 11

II – V 10:00–17:00 val.

VI-VII 10:00-14:00

4
Šv. Mykolo bažnyčia

XVI–XVII a. sandūroje LDK kancleris, didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega šalia Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno pastatydino savo šeimos mauzoliejų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir bernardinių (klarisių) vienuolyną.

Tai retas Vilniaus renesansinės ir ankstyvojo baroko architektūros pavyzdys.

Pakėlus akis į bažnyčios fasadą, akį traukia didžiulė Jėzaus monograma (IHS) spinduliuojančioje glorijoje, virš jos – mažesnė Marijos monograma (MARIA) ir pastato užbaigimo data – „AD 1625“ (AD trumpinys – Anno Domini, liet. „Viešpaties metais“). Ar sugebėsite įskaityti šiuos įrašus?

Dar viena įdomi detalė ta, kad fasadą skaido piliastrai su lietuvišku motyvu – rūtų šakelių kapiteliais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Mykolo g. 9
5
Pilies g. 22 kiemas

Tai vienas didžiausių pereinamųjų senamiesčio kiemų. XVIII a. pab. šiame 300 kv. m sklype buvo įkurtas botanikos sodas ir oranžerija. Iš šio kiemo atsiveria puikus vaizdas į rytinį Šv. Jonų bažnyčios fasadą. Pakelkite galvą ir įsižiūrėkite į bažnyčios viršūnę, kurios negalite matyti iš siauros Pilies gatvės. Ar matote ten du juodus angelus?

Viena iš legendų pasakoja, kad Dievas sukūrė daug angelų, tarp jų du buvo juodi. Ir liepė jiems keliauti žemėn ir padėti žmonėms. Bet žmonės pamatę juodus angelus išsigąsdavo – manydavo, kad tai velnio siųsti padarai. Galiausiai tiems dviem angelams trūko kantrybė ir jie grįžo pas Dievą pasiskųsti. Pagailo jų Viešpačiui ir pasodino juos ant Šv. Jonų bažnyčios, kad iš aukštai vilniečius saugotų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 22
6
Šv. Jonų bažnyčios rytinis fasadas

Prieikime arčiau prie Šv. Jonų bažnyčios ir pakelkime akis. Išvysime 1759 m. akmeninę atminimo lentą su šiurpia kaukole ir sukryžiuotais kaulais. Tai Jono Aleksandro Chreptavičiaus epitafija, skirta jo trims mirusioms mylimoms moterims – žmonai, dukrai ir tetai – atminti. Pakėlę akis dar aukščiau išvysime ir tuščią balkonėlį su dailia metaline tvorele ir stogeliu. Kadaise jame buvo žmogaus ūgio nukryžiuoto Kristaus figūra, simbolizuojanti 1706–1710 m. Vilnių užklupusio maro aukų kančias. Deja, sovietmečiu bažnyčioje įkūrus laikraščio „Tiesa“ redakciją,  nukryžiuotasis iš balkonėlio dingo. Jis išliko tik nuotraukose (pvz., 1914 m. J. Bulhako).

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 21
7
Signatarų namai

XIX a. pab. pastatą pagal Aleksejaus Polozovo neorenesanso stiliaus projektą renovavo Kazimieras Štralis, be to, jis pastate atidarė aukštuomenės vėliau pamėgtą kavinę „Baltasis Štralis“.

Be abejo, labiausiai pastatas išgarsėjo 1918 m. vasario 16 dieną, kai jame buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Apžvelkime šį įspūdingą pastatą kildami žvilgsniu aukštyn. Antrame aukšte matome dvi skulptūras, simbolizuojančias žemdirbystę ir žvejybą. Jei jos atrodo matytos, jūs neklystate – tokios pat puošia ir Vilniaus mažąjį teatrą (Gedimino pr. 22) bei Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmus (T. Kosciuškos g. 30). Trečiame aukšte rasite dviejų vyrų biustus. Vienas jų (kairysis) labai panašus į  Romos imperatorių Karakalą. Pastato stogą puošia iškelta vėtrungė, pažymėta 1895 m. data.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 26
8
Viktorijos kiemas

Šis kiemas dažnai vadinamas Viktorijos kiemu dėl čia XIX a. veikusios kavinės tokiu pavadinimu. Tačiau jau kelias dešimtis metų šio kiemo pagrindinis akcentas – Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kurią, anot vietos gyventojų, kartą parsinešė čia gyvenęs antikvaras. Jei pakeltume akis dar aukščiau – virš Marijos pastebėtume ir išlikusią kėlimo mechanizmo rąsto dalį. Rąstas būdavo iškišamas į priekį, per jį permetama virvė, ir taip į viršutinius aukštus pakeliamas krovinys.

Sovietmečiu čia buvo įsikūrusios meno dirbtuvės, kur dirbo Stasys Krasauskas, Arvydas Každailis, Marija Teresė Rožanskaitė ir kiti menininkai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 32
9
Pilies ir Literatų gatvių sankirta

Pilies ir Literatų g. sankryžoje stovinčio pastato akcentas – gražuolis neogotikinis erkeris aukštais smailėjančiais langais ir baliustrada viršuje. Atsitraukę nuo jo tolėliau ir pakėlę galvą galime išvysti pastato rekonstrukcijos datą – 1910 m. ir savininko inicialus kirilica. Savininkas – žydų tautybės bukinistas ir antikvaras Abramas Davidovičius Ickovičius. Jis šio namo pirmame aukšte prekiavo senomis ir naujomis knygomis, daugiausia jidiš ir hebrajų kalbomis. Tai buvo vienas seniausių ir ilgiausiai veikusių (1890–1940 m.) Vilniaus knygynų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 30
10
K. Sirvydo skveras

Eidami Sirvydo skveru stabtelėkime ir pasukime galvą į Vilniaus universiteto varpinės pusę. Pastebėjote tris katinus ir paukštį? Kaip manote – kuo baigsis ši drama?

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 25
11
Alumnatas

Alumnatu buvo vadinama Vilniaus dvasinė seminarija, įsteigta 1582 m. Trijų aukštų rūmai su kiemo arkadomis pastatyti 1622 m. Gatvės fasadą puošė freskos – net 47 popiežių portretai. Deja, XIX a. vid. freskos buvo uždažytos. Tačiau viena jų šiandien yra atidengtą – pakelkime akis ir ją raskime.

Užeikime ir vidun – juk alumnato kiemas laikomas vienu gražiausių Vilniaus kiemų.

 

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 4
12
Kabantis fasadas

Pastatą suprojektavo Elena Nijolė Bučiūtė (Nacionalinio operos ir baleto teatro pastato autorė). Projektavimo darbai truko net 20 metų (1977–1997 m). Keitėsi ne tik santvarkos, bet ir architektūros stiliai – nuo modernizmo iki postmodernizmo. 4 m gylyje radus keturių gotikinių namų pamatus, projektą teko keisti iš pagrindų. Stovėjusių namų formas architektė nutarė atkartoti savo projektuojamame pastate. Ketvirtas gotikinis namas būtų susiaurinęs Totorių g., todėl architektė jo fasadą tiesiog „pakabino“ ore. Toks kabantis fasadas yra tikras postmodernizmo perlas Vilniaus architektūroje.

Skaityti toliau

Uždaryti

13
Trapo namas

Pastatas dabartinę išvaizdą įgavo XIX a. vid. Dominikonų g. nėra labai plati, o namas gana aukštas, todėl reikės kaip reikiant užversti galvą, kad galėtume pasigrožėti įdomiais šio pastato lipdiniais. Pačiame viršuje, virš trečio aukšto balkono, išvysime stirnos galvą. Kodėl stirna taip aukštai? Tikriausiai slepiasi nuo keturių liūtų, įsitaisiusių po antro aukšto langais.

Manote, kad esate pastabus? O ar atkreipėte dėmesį į svastikas antro aukšto balkone?

Skaityti toliau

Uždaryti

Dominikonų g. 9
14
Tyzenhauzų / Fitinhofų namas

1789 m. rūmai iš Tyzenhauzų perėjo generolienės Teodoros Fitinhofienės nuosavybėn, todėl pastatas kartais vadinamas Tyzenhauzų, o kartais Fitinhofų rūmais. 1790 m. generolienė rūmus rekonstravo pagal architekto Martyno Knakfuso projektą, ir jie įgavo ankstyvojo klasicizmo išvaizdą.

Puošniausia rūmų fasado dalis – pastogės frizas, kuriame galime įžiūrėti daiktų, gyvūnų, žmonių, pusdievių ir dievų kompozicijas. Tai klasikiniai antikos įvaizdžiai – nuo laurų vainikų ir ginklų iki altorių ir pegasų. Klasicistai juos mėgo, naudojo ir tiražavo.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vokiečių g. 28
15
Vokiečių g. 24 kiemas

Užsukime į kiemą, pažymėtą 24 numeriu. Paėję į kiemelio gilumą apsidairykime. Kairėje pusėje išvysime evangelikų  liuteronų bažnyčios varpinę. O pakėlę galvą ir pasisukę į dešinę antro aukšto sienoje išvysime atidengtų plytų plotą. Turbūt nereikia sakyti, ką primena ši forma…

Šiame kieme taip pat yra žavi nykštukų perėja (kartais vadinama meilės tuneliu). Ją perėję vėl pasukime galvą į dešinę ir pakelkime akis. Pamatysime mus stebintį pasislėpusį medinį angeliuką.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vokiečių g. 24
16
Žuko namas

Namas, kuriame šiandien įsikūręs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, vadinamas Žuko namu. Aronas Žukas buvo paskutinis pastato savininkas iki karo. Per Antrąjį pasaulinį karą šiam namui pasisekė – jis nenukentėjo. O dabar pakelkime akis į pastato stogą ir po truputį leiskimės žemyn. Po dantytu karnizu esantis frizas papuoštas augalinių motyvų dekoru. Įsižiūrėkite įdėmiau – tarp augalų yra pasislėpusios ir dvi žavios mitinės būtybės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vokiečių g. 10
17
Skulptūra „Barbora“ Vokiečių g.

Kad Barbora Radvilaitė galėtų pasipuošti karūna – ir jai, ir Žygimantui Augustui teko pereiti ugnį ir vandenį. Prieš mus – Vlado Vildžiūno „Barbora“. Jei atsistosite tinkamoje vietoje ir pakelsite akis į „Barboros“ galvą, išvysite, kaip ji slapčia matuojasi Šv. Kazimiero karūną.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
18

Maršruto žemėlapis

Bernardinų g. arka

Iš Pilies g. pasukus į Bernardinų g. pasitinka čerpėmis dengta arka. Tokių arkų, paplitusių po Vilnių renesanso epochoje, senamiestyje likę ne tiek daug. Ar žinote kokią paskirtį jos atlieka? Pirmiausia funkcinę – sutvirtina namų sienas. Be abejo, arkos gatvei suteikia jaukumo. O kai Vilnių siaubė gaisrai, pro jas gyventojai galėdavo pabėgti pas kaimyną ir taip išsigebėti.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
Bernardinų g. 6 kiemas

Užsukančius į kiemą pasitinka angeliukas, laikantis herbą su dvigubu kryžiumi. Kiemui jaukumo suteikia jo viduryje suformuota tarsi kaimiško darželio gėlių lysvė. Įspūdį sustiprina aukštas beržas ir obelys iš abiejų pusių lysvės gale. Pakelkime akis aukščiau ir pamatysime įspūdingiausią kiemo akcentą – virš žemų pastatų stogų puikiai matoma Gedimino pilis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Bernardinų g. 6
A. Mickevičiaus muziejaus kiemas

Vartų arkoje mus pasitinka liūto galvos horeljefas. XVII a. pr. čia buvo pastatytas nedidelis mūrinis namas, kurio dabar išlikę tik rūsiai. Užeikime į kiemą, pakelkime akis ir apsidairykime. Iš medinių galerijų supamo kiemo laiptais buvo patenkama į galerijas, iš jų – į butus. Prekėms sandėliuoti tiko rūsys, į kurį galėjai nusileisti tiesiai iš kiemo, ir pastogė. Į pastarąją atsiverdavo dvivėrės durys, o virve, permesta per pro atvirą langelį virš durų iškištą rąstą, buvo įkeliamas krovinys. Tokios galerijos ir keltuvai Vilniuje atsirado renesanso epochoje ir išliko populiarūs XVIII ir XIX a.

Skaityti toliau

Uždaryti

Bernardinų g. 11

II – V 10:00–17:00 val.

VI-VII 10:00-14:00

Šv. Mykolo bažnyčia

XVI–XVII a. sandūroje LDK kancleris, didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega šalia Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno pastatydino savo šeimos mauzoliejų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir bernardinių (klarisių) vienuolyną.

Tai retas Vilniaus renesansinės ir ankstyvojo baroko architektūros pavyzdys.

Pakėlus akis į bažnyčios fasadą, akį traukia didžiulė Jėzaus monograma (IHS) spinduliuojančioje glorijoje, virš jos – mažesnė Marijos monograma (MARIA) ir pastato užbaigimo data – „AD 1625“ (AD trumpinys – Anno Domini, liet. „Viešpaties metais“). Ar sugebėsite įskaityti šiuos įrašus?

Dar viena įdomi detalė ta, kad fasadą skaido piliastrai su lietuvišku motyvu – rūtų šakelių kapiteliais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Mykolo g. 9
Pilies g. 22 kiemas

Tai vienas didžiausių pereinamųjų senamiesčio kiemų. XVIII a. pab. šiame 300 kv. m sklype buvo įkurtas botanikos sodas ir oranžerija. Iš šio kiemo atsiveria puikus vaizdas į rytinį Šv. Jonų bažnyčios fasadą. Pakelkite galvą ir įsižiūrėkite į bažnyčios viršūnę, kurios negalite matyti iš siauros Pilies gatvės. Ar matote ten du juodus angelus?

Viena iš legendų pasakoja, kad Dievas sukūrė daug angelų, tarp jų du buvo juodi. Ir liepė jiems keliauti žemėn ir padėti žmonėms. Bet žmonės pamatę juodus angelus išsigąsdavo – manydavo, kad tai velnio siųsti padarai. Galiausiai tiems dviem angelams trūko kantrybė ir jie grįžo pas Dievą pasiskųsti. Pagailo jų Viešpačiui ir pasodino juos ant Šv. Jonų bažnyčios, kad iš aukštai vilniečius saugotų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 22
Šv. Jonų bažnyčios rytinis fasadas

Prieikime arčiau prie Šv. Jonų bažnyčios ir pakelkime akis. Išvysime 1759 m. akmeninę atminimo lentą su šiurpia kaukole ir sukryžiuotais kaulais. Tai Jono Aleksandro Chreptavičiaus epitafija, skirta jo trims mirusioms mylimoms moterims – žmonai, dukrai ir tetai – atminti. Pakėlę akis dar aukščiau išvysime ir tuščią balkonėlį su dailia metaline tvorele ir stogeliu. Kadaise jame buvo žmogaus ūgio nukryžiuoto Kristaus figūra, simbolizuojanti 1706–1710 m. Vilnių užklupusio maro aukų kančias. Deja, sovietmečiu bažnyčioje įkūrus laikraščio „Tiesa“ redakciją,  nukryžiuotasis iš balkonėlio dingo. Jis išliko tik nuotraukose (pvz., 1914 m. J. Bulhako).

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 21
Signatarų namai

XIX a. pab. pastatą pagal Aleksejaus Polozovo neorenesanso stiliaus projektą renovavo Kazimieras Štralis, be to, jis pastate atidarė aukštuomenės vėliau pamėgtą kavinę „Baltasis Štralis“.

Be abejo, labiausiai pastatas išgarsėjo 1918 m. vasario 16 dieną, kai jame buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Apžvelkime šį įspūdingą pastatą kildami žvilgsniu aukštyn. Antrame aukšte matome dvi skulptūras, simbolizuojančias žemdirbystę ir žvejybą. Jei jos atrodo matytos, jūs neklystate – tokios pat puošia ir Vilniaus mažąjį teatrą (Gedimino pr. 22) bei Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmus (T. Kosciuškos g. 30). Trečiame aukšte rasite dviejų vyrų biustus. Vienas jų (kairysis) labai panašus į  Romos imperatorių Karakalą. Pastato stogą puošia iškelta vėtrungė, pažymėta 1895 m. data.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 26
Viktorijos kiemas

Šis kiemas dažnai vadinamas Viktorijos kiemu dėl čia XIX a. veikusios kavinės tokiu pavadinimu. Tačiau jau kelias dešimtis metų šio kiemo pagrindinis akcentas – Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kurią, anot vietos gyventojų, kartą parsinešė čia gyvenęs antikvaras. Jei pakeltume akis dar aukščiau – virš Marijos pastebėtume ir išlikusią kėlimo mechanizmo rąsto dalį. Rąstas būdavo iškišamas į priekį, per jį permetama virvė, ir taip į viršutinius aukštus pakeliamas krovinys.

Sovietmečiu čia buvo įsikūrusios meno dirbtuvės, kur dirbo Stasys Krasauskas, Arvydas Každailis, Marija Teresė Rožanskaitė ir kiti menininkai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 32
Pilies ir Literatų gatvių sankirta

Pilies ir Literatų g. sankryžoje stovinčio pastato akcentas – gražuolis neogotikinis erkeris aukštais smailėjančiais langais ir baliustrada viršuje. Atsitraukę nuo jo tolėliau ir pakėlę galvą galime išvysti pastato rekonstrukcijos datą – 1910 m. ir savininko inicialus kirilica. Savininkas – žydų tautybės bukinistas ir antikvaras Abramas Davidovičius Ickovičius. Jis šio namo pirmame aukšte prekiavo senomis ir naujomis knygomis, daugiausia jidiš ir hebrajų kalbomis. Tai buvo vienas seniausių ir ilgiausiai veikusių (1890–1940 m.) Vilniaus knygynų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 30
K. Sirvydo skveras

Eidami Sirvydo skveru stabtelėkime ir pasukime galvą į Vilniaus universiteto varpinės pusę. Pastebėjote tris katinus ir paukštį? Kaip manote – kuo baigsis ši drama?

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 25
Alumnatas

Alumnatu buvo vadinama Vilniaus dvasinė seminarija, įsteigta 1582 m. Trijų aukštų rūmai su kiemo arkadomis pastatyti 1622 m. Gatvės fasadą puošė freskos – net 47 popiežių portretai. Deja, XIX a. vid. freskos buvo uždažytos. Tačiau viena jų šiandien yra atidengtą – pakelkime akis ir ją raskime.

Užeikime ir vidun – juk alumnato kiemas laikomas vienu gražiausių Vilniaus kiemų.

 

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 4
Kabantis fasadas

Pastatą suprojektavo Elena Nijolė Bučiūtė (Nacionalinio operos ir baleto teatro pastato autorė). Projektavimo darbai truko net 20 metų (1977–1997 m). Keitėsi ne tik santvarkos, bet ir architektūros stiliai – nuo modernizmo iki postmodernizmo. 4 m gylyje radus keturių gotikinių namų pamatus, projektą teko keisti iš pagrindų. Stovėjusių namų formas architektė nutarė atkartoti savo projektuojamame pastate. Ketvirtas gotikinis namas būtų susiaurinęs Totorių g., todėl architektė jo fasadą tiesiog „pakabino“ ore. Toks kabantis fasadas yra tikras postmodernizmo perlas Vilniaus architektūroje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Trapo namas

Pastatas dabartinę išvaizdą įgavo XIX a. vid. Dominikonų g. nėra labai plati, o namas gana aukštas, todėl reikės kaip reikiant užversti galvą, kad galėtume pasigrožėti įdomiais šio pastato lipdiniais. Pačiame viršuje, virš trečio aukšto balkono, išvysime stirnos galvą. Kodėl stirna taip aukštai? Tikriausiai slepiasi nuo keturių liūtų, įsitaisiusių po antro aukšto langais.

Manote, kad esate pastabus? O ar atkreipėte dėmesį į svastikas antro aukšto balkone?

Skaityti toliau

Uždaryti

Dominikonų g. 9
Tyzenhauzų / Fitinhofų namas

1789 m. rūmai iš Tyzenhauzų perėjo generolienės Teodoros Fitinhofienės nuosavybėn, todėl pastatas kartais vadinamas Tyzenhauzų, o kartais Fitinhofų rūmais. 1790 m. generolienė rūmus rekonstravo pagal architekto Martyno Knakfuso projektą, ir jie įgavo ankstyvojo klasicizmo išvaizdą.

Puošniausia rūmų fasado dalis – pastogės frizas, kuriame galime įžiūrėti daiktų, gyvūnų, žmonių, pusdievių ir dievų kompozicijas. Tai klasikiniai antikos įvaizdžiai – nuo laurų vainikų ir ginklų iki altorių ir pegasų. Klasicistai juos mėgo, naudojo ir tiražavo.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vokiečių g. 28
Vokiečių g. 24 kiemas

Užsukime į kiemą, pažymėtą 24 numeriu. Paėję į kiemelio gilumą apsidairykime. Kairėje pusėje išvysime evangelikų  liuteronų bažnyčios varpinę. O pakėlę galvą ir pasisukę į dešinę antro aukšto sienoje išvysime atidengtų plytų plotą. Turbūt nereikia sakyti, ką primena ši forma…

Šiame kieme taip pat yra žavi nykštukų perėja (kartais vadinama meilės tuneliu). Ją perėję vėl pasukime galvą į dešinę ir pakelkime akis. Pamatysime mus stebintį pasislėpusį medinį angeliuką.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vokiečių g. 24
Žuko namas

Namas, kuriame šiandien įsikūręs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, vadinamas Žuko namu. Aronas Žukas buvo paskutinis pastato savininkas iki karo. Per Antrąjį pasaulinį karą šiam namui pasisekė – jis nenukentėjo. O dabar pakelkime akis į pastato stogą ir po truputį leiskimės žemyn. Po dantytu karnizu esantis frizas papuoštas augalinių motyvų dekoru. Įsižiūrėkite įdėmiau – tarp augalų yra pasislėpusios ir dvi žavios mitinės būtybės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vokiečių g. 10
Skulptūra „Barbora“ Vokiečių g.

Kad Barbora Radvilaitė galėtų pasipuošti karūna – ir jai, ir Žygimantui Augustui teko pereiti ugnį ir vandenį. Prieš mus – Vlado Vildžiūno „Barbora“. Jei atsistosite tinkamoje vietoje ir pakelsite akis į „Barboros“ galvą, išvysite, kaip ji slapčia matuojasi Šv. Kazimiero karūną.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje